Pralaimėtas žygis: kai Dievas pasijuokia iš planų...
Kad ir ko imtumeisi, norisi, kad pasisektų taip, kaip planuoji. Tad kai žygiavimas kalnuose ar miškuose įaugo į mano mintis, užsidegimas suplanuotą vietą pasiekti ne tik sklandžiai, bet ir per tam tikrą laiką tapo tikru užsidegimu. Tik kartais, deja, tenka pripažinti ir pralaimėjimą.
Kai Naujojoje Zelandijoje sugalvojau žygiuoti Maitland Hut keliu į Ruataniwha parką Canterbury regione, į gana žemą šio tako įvertinimą žygeivių naudojamoje programėlėje pažiūrėjau pro pirštus. Arogantiškai galvojau, kad skundai dėl slidžių nuošliaužų ir augalais apžėlusių takelių yra perdėti. Ir prieš papasakodama savo žygio nesėkmės istoriją turiu užbėgti įvykiams už akių ir patikinti, kad ta nesėkmė nebuvo prastos tako infrastruktūros kaltė, labiau jau – pervertintų savo galimybių ir prasto pasiruošimo pasekmė.
Naujoji Zelandija žinoma kaip tikras žygeivių rojus, kuriame didžiulis dviračių ir žygių takų tinklas išvystytas ir saugomas itin atidžiai. Tiesa, kaip sužinojau vėliau, takų sudėtingumo vertinimas priklauso nuo jų populiarumo – pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos „Great Walks”, populiariausių ir įspūdingiausių žygių 10-tukas vidutiniško sportinio pasiruošimo žygeiviui bus daug lengvesnis, nei nurodoma oficialiuose šių žygiu aprašuose. Tuo tarpu pasirinkus turistų mažiau žinomus ir lankomus takus, paprakaituoti reikės gerokai labiau.
Canterbury regionas pietinėje Naujosios Zelandijos saloje, kuriame ir išsitiesęs Maitland Hut žygis, yra ir lygumų, ir kalnų kraštas, dėl to vadinamas žygių įvairovės meka. Plotu mažesnis už Lietuvą (45,346 km² palyginus su mūsų 65 300 km²) regionas iš tiesų turi visko, mat vakarinėje pusėje ribojasi su Naujosios Zelandijos pietinėmis alpėmis ir Ramiuoju vandenynu rytuose. Canterbury plyti didžiausi šalies lygumų plotai, kur įsitaisiusios vienos didžiausių šalies fermų, bet tuo pačiu ir atšiauriausi, aukščiausi šalies kalnai bei įspūdingi vulkaniniai, geoterminiai laukai. Be to, vien Canterbury žemumose ir aukštumose iš viso yra daugiau nei 400 ledyninių, upių bei dirbtinių ežerų, tad susipažinus su šiuo regionu pasidaro aišku – šalis yra be proto turtinga, mažas žemės plotelis apdovanotas pačiais neįtikėčiausias gamtos stebuklais.
Susikrovusi maisto ir vienos nakvynės miške reikmenis, pradėjau žygį maždaug 10 kilometrų nuo tako pradžios. Žinoma, tokiam žygeliui daiktų daug nereikia, bet, kaip neseniai išmokau, beveik nesvarbu, žygiuosi vieną, dvi ar dešimt dienų – reikmenys bus tie patys, tik kiekviena diena pridės vidutiniškai po 1 kg maisto svorio. Šįkart man trūko tik „tranzavimo” pavežėjo automobilyje anksčiau atsitiktinai paliktų žygiavimo lazdų, kurios ypač praverčia stengiantis išlaikyti pusiausvyrą kylant ar leidžiantis kalnais su šiek tiek mažiau nei 20 kg sveriančia kuprine. Beje, nors įprasta žygeivių taisyklė nurodo, jog pilna kuprinė neturėtų sverti daugiau nei 20 proc. kūno svorio, dėl savo sudėjimo tokio rezultato pasiekti neturiu šansų – kaskart manoji sveria mažiausiai 30 proc. kūno svorio.
Nors ir be žygiavimo lazdų, telefono ryšio ir apie nelaimę vieno mygtuko paspaudimu leidžiančio pranešti palydovinio komunikatoriaus, žvyro keliuku ir avių ganyklomis žygiavau tolyn, per daug nesukdama galvos. Telefone mačiau, kad artėja įdomioji dalis, kai nuo kalno, ko gero, imsiu leistis kone stačia galva – tokią didžiulę nuokalnę anksčiau buvau patyrusi tik Kanados Rocky kalnuose, tik tąkart – be sunkios kuprinės, stabilumui daug ką reiškiančio faktoriaus. Priėjusi staigiai pradedančią leistis nuokalnę, nusprendžiau, kad ji įveikiama, tik reiks judėti ypač lėtai ir atsargiai. Eidama vos pramintais takiukais, stengiausi laikytis kuo toliau nuo krašto – jei slystelčiau, daug šansų nepasileisti visu kalnu žemyn turbūt neturėčiau...
Pagaliau įveikusi visas nuošliaužas, džiaugiuosi pasiekusi uolą su miškeliu, nes čia stačiomis akmenų sienomis kylant aukštyn ir žemyn bent jau bus kur įsikibti. Deja, džiaugsmas truko tik tol, kol pamačiau, jog nuo čia žygio takelio atskirti beveik neįmanoma – jis apaugęs vešliais augalais, apdengtas pernykščiais lapais ir pūvančiais jau seniai nuvirtusiais medžiais. O tada ir pripažinau, kad žygį komentavę žmonės galbūt buvo teisūs...
Ropodama keturiomis viršun arba ant užpakalio šliauždama žemyn, iš akių nuolat pamesdavau teisingą kryptį. Stabtelėjusi suskaičiavau, jog per dvi valandas pajudėjau vos kelis kilometrus. Nuovargis, o gal labiau gąsdinantis baimės ir desperacijos jausmas privertė išjungti užsi-
spyrimą ir įjungti sveiką protą – iki saulėlydžio buvo likusios vos 3 valandos. Galėjau arba rizikuoti ir vis dar įsivaizduoti, kad ateinančias valandas pajėgsiu judėti greičiau ir tik teisinga kryptimi, taip pasiekdama tako pabaigos stovyklavietę, arba apsisukti ir mėginti eiti atgal, kol grįšiu į laukus, kur galėčiau nakčiai pasistatyti palapinę. Subraižytomis kojomis ir purvinais delnais nusprendžiau ultimatumų sau nekelti – reikia kompromiso. Jei per ateinančią valandą pajudėsiu ne ką daugiau, apsisuksiu ir, atsargiai įveikusi stačias nuošliaužas, perbėgsiu avių ganyklas, suspėdama pasistatyti palapinę dar iki saulėlydžio.
Maitland Hut žygis privertė pripažinti pralaimėjimą – teko gręžtis. Tačiau apsisukusi ir spėriu žingsniu žygiuodama atgal jaučiausi daug ramesnė ir linksmesnė, nei tikėjausi. Nors savo tikslo nepasiekiau, pasirinkau pasiduoti. Pasistačiusi palapinę gražiame, lygiame laukelyje vietoj nakčiai suplanuotų kalnų, su šypsena lydėjau saulę, galvodama, jog vis tik teisūs esame, nuolat prisimindami pasakymą: „tu planuoji, o Dievas juokiasi”.
Bet vis tiek manau, jog planuoti ir stengtis reikia, net jei tai reiškia ropojimą keturiomis. O jei net ir šitaip nepasiseka, galime pasijuokti kartu su Dievu...
Kotryna PETRAITYTĖ
AUTORĖS nuotr.
