Apie Naujojoje Zelandijoje skraidančias vėduokles ir klounus
Apie Earnslaw Burn žygio taką, kaip vieną iš „paslėptų perliukų”, draugė ir Ohau ežero darbovietės kolegė Saffron iš Australijos sužinojo per socialines medijas. Palyginti mažai žinomas, bet visai nesudėtingas ir nepernelyg ilgas takas už gana lengvą darbą – kelelį per mišką ir slėnį – apdovanoja nepaprastais Earnslaw (Pikirakatahi) kalno ledyno vaizdais. Jiems tirpstant, nuokalnes papuošia vienas už kitą aukštesni kriokliai, po žygio leidžiantys gerai atsigaivinti.
Kai Saffron telefono žygių programėlėje parodė savo atradimą ir prisipažino tuos krioklius jau sapnavusi kelis kartus, pradėjome planuoti išvyką. Naktį prieš išvykstant tuos krioklius susapnavau ir aš. Tad jau tada buvo akivaizdu, kad apie šį žygį rašysiu dienoraštyje, bet dabar suprantu, jog įrašas labiau ne apie krioklių ar kalno įspūdingumą, o apie paukščius. Mat žygiuojant miško keliuku dėmesį nuo keistų augalų atitraukinėjo paukštelis, kurio lietuviško pavadinimo reikėtų paklausti ornitologų.
Lotyniškai jis vadinamas Rhipidura albiscapa, o angliškai „fantail”– dėl savo vėduoklę primenančios uodegos. Šis žvirblio dydžio paukštelis gyvena tik Australazijoje, Pietryčių Azijoje ir Indijoje (gal dėl to lietuviško pavadinimo ir nepavyksta rasti). Pasakiška buvo tai, kad jis sekė šokinėdamas nuo šakos ant šakos ar skraidžiodamas aplink net kelioliką kilometrų. Žinoma, iškart prisiminiau Disnėjaus animacinius filmus, kuriuose aplink princeses ar vaikus paukščiai taip skraido pranašaudami stebuklą. Bet paaiškėjo, kad Rhipidura albiscapa žmones mėgsta sekti tik dėl to, jog praeidami žygeiviai sudrebina krūmus, medžius bei žoles, o tuo pačiu – ir vabalus. Tada paukščiams juos lengviau pastebėti, taigi ir pasigauti užkandžiui. Tačiau nežinoti faktų bei paaiškinimų kartais vis dėlto smagiau...
Pasiekus tikslą – Earnslaw kalną ir jo ledyną, palapines pasistačius „pirmoje eilėje”, vakarą praleidome kojas kišdamos po ledinėmis srovėmis, kelioms sekundėms įšokdamos į ledinius krioklių baseinus, galiausiai virdamos „greitų“ makaronų sriubas, kad po aplinkos tyrinėjimų sušiltume.
Pradėjus temti, už kelių dešimčių metrų nuo palapinių pastebėjome dviejų nemažų paukščių siluetus. Iš pradžių pamaniau, jog tai kokios nors Naujosios Zelandijos varnos, mat jų kalbėjimas skambėjo panašiai ir nebuvo labai žavus – čiulbėjimu varnos giesmės nepavadinsi. Prietemoje paukščiai atrodė juodi, tad arogantiškai konstatavau: „Kaip ir varnoms, šiems paukščiams Dievas pagailėjo ir balso, ir išvaizdos”.
Oi, kaip klydau – kažin kam čia ko Dievas pagailėjo...
Auštant rytui, paukščiai šėliojo visai šalia, o daugiau šviesos atskleidė, kad jie visai ne juodi, o tamsiai žali, jų kūnas ir snapas primena visai ne varnas, o didžiules papūgas. Jiems ėmus pyktis bei pakėlus sparnus, sužavėjo raudonai, mėlynai, oranžiniai nusidažiusios vidinės sparnų plunksnos. Paukščių elgesys irgi buvo neįprastas – mums vis arčiau sėlinant, kad padarytume kuo geresnę nuotrauką, papūgos ne baidėsi, o taip pat smalsiai žingsniavo mūsų link, lyg būtų pasiruošusios pasilabinti.
Vėl galėtume įsivaizduoti kokią nors pasaką apie stebuklingą žmogaus ir paukščio draugystę. Bet, pasirodo, įžūlios bei smalsios kea papūgos yra gerai žinomos visoje Naujojoje Zelandijoje, o dėl savo charakterio jos dar kartais vadinamos „alpių klounais”. Ir jie nusipelno pagarbos – pirmiausia todėl, jog kea yra vienintelė pasaulyje papūga, gyvenanti alpėse. Šie paukščiai taip pat pagarsėję kaip daiktų gadintojai bei vagiliautojai, be to, jie laikomi neofilais – tai reiškia, kad šioms papūgoms be galo patinka tyrinėti naujus dalykus, įskaitant ir žmones bei jų daiktus. Sakoma, kad jos net gali imtis ardymo – pavyzdžiui, motociklo, laikrodžių, kitų prietaisų. Atrodytų, kaip tai įmanoma? Paaiškinimas yra – Vienos kognityvinės biologijos institutas kea papūgas neseniai pripažino protingiausiu pasaulio paukščiu, kurio suvokimas ir intelektas prilygsta beždžionei.
Beje, stebintys lietuvio keliautojo Aurimo Valujevičiaus kelionę po Naująją Zelandiją dviračiu jo vaizdo įrašuose galėjo pamatyti epizodą, kaip paukštis sudraskė jo dviračio rankeną. Nesunku atspėti, koks paukštis to ėmėsi...
Earnslaw Burn take sutiktos papūgos, matyt, buvo sukalbamesnio charakterio, mat kovoti ir daiktų nuo jų slėpti per daug nereikėjo. O kea įkyrumą patyriau vėliau, žygiuodama prie aukščiausio Naujosios Zelandijos Kuko kalno. 1800 metrų aukštyje pasistačiusi palapinę, sulaukiau dabar jau antrą kartą matomos porelės. Nors iš pradžių džiaugiausi galimybe į vieną nuotrauką sutalpinti dvi Naujosios Zelandijos ikonas – paukštį ir kalną, atsitraukus nuo palapinės apimdavo nerimas dėl lauke paliktų batų ar kokio kito užmiršto daikto. Galiausiai į palapinę turėjau lįsti pati, mat kea vis tupinėjo ant jos stogo – teko jas baidyti iš vidaus, nes ilgi, aštrūs nagai draskė palapinės medžiagą. Deja, kovą pralaimėjau – palapinė tapo skylėta.
Bet argi pyksi? Vietinės, išskirtinai unikalios paukščių rūšys – didžiulis Naujosios Zelandijos pasididžiavimas bei rūpestis. Ir nors stengiamasi tuos paukščius apsaugoti, gražiųjų alpių klounų belikę mažiau nei 7000.
Kotryna PETRAITYTĖ
AUTORĖS nuotr.
