Apie Naujojoje Zelandijoje skraidančias vėduokles ir klounus

Apie Earnslaw Burn žygio taką, kaip vieną iš „paslėptų perliukų”, draugė ir Ohau ežero darbovietės kolegė Saffron iš Australijos sužinojo per socialines medijas. Paly­ginti mažai žinomas, bet visai nesudėtingas ir nepernelyg ilgas takas už gana lengvą darbą – kelelį per mišką ir slė­nį – apdovanoja nepaprastais Earnslaw (Pikirakatahi) kalno ledyno vaizdais. Jiems tirpstant, nuokalnes papuošia vienas už kitą aukštesni kriokliai, po žygio leidžiantys gerai atsigaivinti. 

Kai Saffron telefono žygių prog­ramėlėje parodė savo atradimą ir prisipažino tuos krioklius jau sapnavusi kelis kartus, pradėjome planuoti išvyką. Naktį prieš išvykstant tuos krioklius susapnavau ir aš. Tad jau tada buvo akivaizdu, kad apie šį žygį rašysiu dienoraštyje, bet dabar suprantu, jog įrašas labiau ne apie krioklių ar kalno įspūdingumą, o apie paukščius. Mat žygiuojant miško keliuku dėmesį nuo keistų augalų atitraukinėjo paukštelis, kurio lietuviško pavadinimo reikėtų paklausti ornitologų. 

Lotyniškai jis vadinamas Rhipidura albiscapa, o ang­liškai „fan­tail”– dėl savo vėduok­lę primenančios uodegos. Šis žvirb­lio dydžio paukštelis gyvena tik Australazijoje, Piet­ryčių Azijoje ir Indijoje (gal dėl to lietuviško pavadinimo ir nepavyksta rasti). Pasakiška buvo tai, kad jis sekė šokinėdamas nuo šakos ant šakos ar skraidžiodamas aplink net kelioliką kilometrų. Žinoma, iškart prisiminiau Disnėjaus animacinius filmus, kuriuose aplink princeses ar vaikus paukščiai taip skraido pranašaudami stebuk­lą. Bet paaiškėjo, kad Rhipidura albiscapa žmones mėgsta sekti tik dėl to, jog praeidami žygeiviai sudrebina krūmus, medžius bei žoles, o tuo pačiu – ir vabalus. Tada paukščiams juos lengviau pastebėti, taigi ir pasigauti užkandžiui. Tačiau nežinoti faktų bei paaiškinimų kartais vis dėlto smagiau...

Pasiekus tikslą – Earnslaw kal­­­ną ir jo ledyną, palapines pa­­si­stačius „pirmoje eilėje”, vakarą praleidome kojas kišdamos po ledinėmis srovėmis, ke­lioms sekundėms įšokdamos į ledinius krioklių baseinus, galiausiai virdamos „greitų“ makaronų sriubas, kad po aplinkos tyrinėjimų sušiltume.

Pradėjus temti, už kelių dešimčių metrų nuo palapinių pa­stebėjome dviejų nemažų paukščių siluetus. Iš pradžių pa­ma­niau, jog tai kokios nors Nau­josios Zelandijos varnos, mat jų kalbėjimas skambėjo panašiai ir nebuvo labai žavus – čiulbėjimu varnos giesmės nepavadinsi. Prietemoje paukščiai atrodė juodi, tad arogantiškai konstatavau: „Kaip ir varnoms, šiems paukščiams Die­­vas pagailėjo ir balso, ir išvaizdos”.

Oi, kaip klydau – kažin kam čia ko Dievas pagailėjo...

Auštant rytui, paukščiai šėliojo visai šalia, o daugiau šviesos atskleidė, kad jie visai ne juodi, o tamsiai žali, jų kūnas ir snapas primena visai ne varnas, o didžiules papūgas. Jiems ėmus pyktis bei pakėlus sparnus, sužavėjo raudonai, mėly­nai, oranžiniai nusidažiusios vi­dinės sparnų plunksnos. Paukš­­čių elgesys irgi buvo ne­įpras­tas – mums vis arčiau sė­li­nant, kad padarytume kuo geresnę nuotrauką, papūgos ne baidėsi, o taip pat smalsiai žings­niavo mūsų link, lyg būtų pasiruošusios pasilabinti.

Vėl galėtume įsivaizduoti kokią nors pasaką apie stebuklingą žmogaus ir paukščio draugystę. Bet, pasirodo, įžūlios bei smalsios kea papūgos yra gerai žinomos visoje Naujojoje Zelandijoje, o dėl savo charakterio jos dar kartais vadinamos „alpių klounais”. Ir jie nusipelno pagarbos – pirmiausia todėl, jog kea yra vienintelė pasaulyje papūga, gyvenanti alpėse. Šie paukščiai taip pat pagarsėję kaip daiktų gadintojai bei vagiliautojai, be to, jie laikomi neofilais – tai reiškia, kad šioms papūgoms be galo patinka tyrinėti naujus dalykus, įskaitant ir žmones bei jų daiktus. Sakoma, kad jos net gali imtis ardymo – pavyzdžiui, motociklo, laikrodžių, kitų prietaisų. Atrodytų, kaip tai įmanoma? Paaiškinimas yra – Vienos kognityvinės biologijos institutas kea papūgas neseniai pripažino protingiausiu pasaulio paukščiu, kurio suvokimas ir intelektas prilygsta beždžionei. 

Beje, stebintys lietuvio keliau­tojo Aurimo Valujevičiaus ke­­lionę po Naująją Zelandiją dviračiu jo vaizdo įrašuose ga­lėjo pamatyti epizodą, kaip paukštis sudraskė jo dviračio ranke­ną. Nesunku atspėti, koks paukš­tis to ėmėsi...

Earnslaw Burn take sutiktos papūgos, matyt, buvo sukalbamesnio charakterio, mat kovo­ti ir daiktų nuo jų slėpti per daug nereikėjo. O kea įkyrumą patyriau vėliau, žygiuodama prie aukščiausio Naujosios Zelandijos Kuko kalno. 1800 met­rų aukštyje pasistačiusi palapinę, sulaukiau dabar jau antrą kartą matomos porelės. Nors iš pradžių džiaugiausi galimybe į vieną nuotrauką sutalpinti dvi Naujosios Zelandijos ikonas – paukštį ir kalną, atsitraukus nuo palapinės apimdavo nerimas dėl lauke paliktų batų ar kokio kito užmiršto daikto. Galiausiai į palapinę turėjau lįsti pati, mat kea vis tupinėjo ant jos stogo – teko jas baidyti iš vidaus, nes ilgi, aštrūs nagai draskė palapinės medžiagą. Deja, kovą pralaimėjau – palapinė tapo skylėta.

Bet argi pyksi? Vietinės, išskirtinai unikalios paukščių rū­­­šys – didžiulis Naujosios Zelandijos pasididžiavimas bei rū­pestis. Ir nors stengiamasi tuos paukščius apsaugoti, gražiųjų alpių klounų belikę mažiau nei 7000. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 24 gegužės 2024 08:19