Tėvo rankos laiko vaiko pasaulį

Anglų patarlė sako: „Neauklėk sa­vo vaikų – jie vis tiek bus panašūs į tave, tad auklėk save“. Šie žodžiai tinka apibūdinti tėvo vaidmenį: jei­gu vaikui kartais atrodo, kad ma­ma perdėm „pamokslauja“ ir jis ban­do tam priešgyniauti, tai tėvo san­tū­ru­mą įveikti sunku. Tačiau po tuo san­tūrumu, išmintimi, šaltu protu sle­piasi jautri širdis, kupi­na meilės, rūpesčio, atsidavimo sa­vo vaikams.

Bilioniškis Antanas Kar­bauskis – laimingas tėvas. Nors to žodžio jis neištarė – nepratęs prie tokių jautrių vertinimų ir apskritai ne mėgėjas leistis į kalbas, bet jo pasakyti žodžiai „Toks yra gyvenimas“ reiškia daug. O tas gyvenimas buvo dosnus: su žmona Irena jiedu užaugino penkias dukras ir sūnų.

„Merginų krepšinio komanda ir tre­neris“, – netikėtai pašmaikštavo An­tanas, nustebindamas ir savo žmoną.

Kadangi Irena šnekesnė, ant jos labiau ir laikėsi visas mūsų pokalbis, retsykiais įsiterpiant Antanui. Tačiau tebūnie, kad tai jų bendras pašnekesys – juk šeimoje viskas bendra.

„Nuo vaiko dienų mudu pažįstami. Gyvenom Laume­nuose per trijų kilometrų atstumą, nuo kokių 9–10 me­tų vasaromis, norėdami užsidirbti pinigų, darbavomės vienoje laukininkystės brigadoje: reikėjo tai daigus sodintojams pamėtyti, tai daržus laistyti, o per šienapjūtę, kai vyrai šakėmis kraudavo šieną į kupetas, mes būdavome pagrėbstukai“, – suskumba pasakoti Irena.

Baigę mokyklas, abu siekė įgyti profesiją: Irena išvyko į Klaipėdą mokytis į konditeres, Antanas – į Raseinių profesinę, kur įgijo traktorininko teises. Baigęs buvo pašauktas į kariuomenę, Irena liko dirbti Klaipėdoje. Bet iki kol ištekėjo – šeima, naujas gyvenimas, ūkiški darbai vėl grąžino į Laumenus.

„Kai didžioji dukra pradėjo eiti į mokyklą, iki Ąžuolijos aštuonmetės buvo penki kilometrai, teko rytą pirmyn, po pamokų atgal vedžioti, o dar buvo mažesnių vaikų, kolūkio pirmininkas skyrė mums šitą namą. Vidus buvo tik ištinkuotas, apdailą bei grindis teko įsiruošti patiems“, – pasakoja Antanas.

Šiame name ir užaugo šešetas Irenos bei Antano vaikų. Pasak tėvų, keturios dukros gyvena Klaipėdoje, viena Plun­gėje, sūnus įsikūrė Kaune. Du yra baigę univer­sitetus, sūnus apsigynęs ir ma­gistro laipsnį, yra architektas, dirba projektavimo institute. Kitos dukros baigė tai kolegiją, tai profesines mokyk­las, įgijo specialybes, kurios joms šiandien garantuoja pragyvenimą.

„Labiausiai džiaugiamės, kad visi li­ko Lietuvoje“, – sako tėvas.

Irena taip pat tvirtina, jog tai ne vien dėl pagalbos bei paramos, kurios prireikia norint įveikti kaskart vis sunkesniais tampančius darbus, bet dėl to, kad nuolat savo atžalų sulaukia – beveik nėra savaitgalio, kai neaplanko tai vienas, tai kitas.

„Kūčios visada būna pas mus, juo labiau, kad metų pabaigoje yra mano, duk­ros ir anūkės gimtadieniai. Per Ka­lėdas vaikai sklinda į ant­ras puses – negalima ir jų pamiršti. Velykos, Motinos diena, Tėvo diena, gimtadieniai – niekas nebūna pa­miršta“, – džiaugsmingai kalba Irena, pritariamai link­sint Antanui.

Paklaustas, kaip reikėjo susitvarkyti su ne tokia jau maža šeimyna, mažakalbis Antanas tarsteli, jog „be problemų“. Vaikai buvo drausmingi, gerai mokėsi, nors kartais, sako, reikėjo ir griežtesnio žodžio. Irena priduria, kad nuo ryto iki vakaro dirbdamas kolūkyje, An­tanas „mažiau vaikus matė“, tačiau ir ji gali jais tik pasidžiaugti – gėdos niekur nepadarė, mokykloje buvo tarp geriausių, tad pedagogų apibūdinimas „kad visi vaikai tokie būtų“ tėvams širdį labai glostė.

Visgi suktis ir verstis auginant tokią šeimyną tenka labiau, juk, anot Irenos, prie stalo vienu sykiu, įskaitant kartu gyvenusią jos mamą, sėsdavo devyni žmonės.

„Po šešis bekonus per metus pasipjaudavom, turėjome savo paršavedę, vieną kitą prieauglį. Pati kepdavau duoną, pirktinės kepaliuko vien pusryčiams vargiai užtekdavo. Susimaldavom savo rugių, kviečių, valcuoti veždavome į Už­ventį. Kepdavau pagal mamos receptą – pliky­tą. Po penkias dide­les skardas duonkepy. Taigi maisto nepritek­liaus tik­rai nejusdavome. Tekdavo pasispausti prieš mokslo metų pradžią, kai reikėdavo supirkti drabužius, apavą. Dirbo vienas tėtis, aš buvau namuose, savo ūkį prižiūrėjau, nes laikėme daugiau gyvulių, auginome daugiau bulvių, sėjome daržų. Vaikams augant, darbų kolūkyje jiems jau neatsirasdavo, tai talkindavo ravint daržus, šienaujant“, – pasakoja Irena.

„Visus darbus vaikai mokėjo, nebuvo ištižę. Mokykla Laukuvoje buvo už septynių kilometrų, žinoma, važiuodavo autobusas, bet kai žiemą užpustydavo kelius, tai ir nueidavo, ir pareidavo pėsčiomis. Ir nesiskundė, ir sunku nebuvo. Tai ne dabar, kai vien tik dejonės: girdi, per anksti vaikus veža bei pan. Tegul pažingsniuoja – tik stipresni ir sveikesni taps, o ne tokie išlepę“, – pritaria An­tanas žmonai.

Džiaugiasi tėvai išauklėję supratingus vaikus – nesidairė jie į tėvų kišenę, o visa, ką turi, užsidirbo patys, pradedant pačių išsikeltomis vestuvėmis. Tėvas sako nei dukroms, nei sūnui ant­rų pusių nerinkęs ir savo nuomonės nereiškęs: „Kaip pasirinks, taip ir gyvens“. Ir gyvena, ir savo vaikus augina – vienuolika anūkų senelius džiugina.

„Geras jis yra tėvas, o dabar anūkų neatsigina. Išlipa iš mašinos ir išskėstom rankom tiesiu taikymu pas senelį. Mažiukai vienas ant vieno kelio, kitas ant ant­ro – ir sėdi prie stalo, senelis juos apkabinęs“, – giria Antaną Irena.

Jiedu didžiuojasi, kad pernai gimė net trys anūkai. Tačiau guodžiasi ir dėl netekties: vos sulaukęs 40-ies mirė žentas – geras, darbštus, rūpestingas žmo­gus...

Dabar Antanas su Irena gyvena laukimu – aplankyti atvykstančių vaikų bei anūkų. Tėčiui gal ir nelabai patinka vaikų protinimas, kad gana visko laikyti, kad geriau patausoti sveikatą. Tačiau toks yra mylinčių vaikų troškimas. Visgi atsisakę pienininkystės ūkio, kuriame vienu metu buvo per 20 „galvų“, Karbauskiai pasiliko porą žindenių ir telyčią, o didelį tvartą, anot Antano, užkariavo vištos. Viso to, kaip sako Irena, užtenka ir jiems, ir vaikų šeimoms draugiškai pasidalinti.

Ilgas vaiko sąmonėjimo kelias – nuo patiklių mažylio akučių iki mąstančios asmenybės. Šituo sudėtingu keliu veda tėvo rankos, lydi jo žvilgsnis, sergsti mylinti širdis, kad vaiko pasaulis būtų saugus. Padėkokime už tai kiekvienas savo Tėvui – gyvam ar jau Amžinybėje...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.