Naujoji Zelandija: kai didelį pasitikėjimą savimi išpusto stiprūs vėjai
Stovėjau ir grožėjausi Kuko kalno miestelio kempinge pasistatyta palapine. Atrodė, kad taip gerai ir tvirtai pavyko pirmą kartą – viduje esančios „grindys” ir viršutinė medžiaga įtempta be vienos raukšlelės, tvirtumo pridėjo bene pirmą kartą stipriai įtemptos palapinę sutvirtinančios šoninės virvelės. Kadangi kuoliukai giliai nesminga dėl vos po keliais centimetrais žemės pasislėpusių didžiulių riedulių, juos iš visų pusių apdėjau sunkiais akmenimis. Rezultatas puikus – ar bent taip aš maniau.
Saulei išlindus iš po riebių debesų, ant palapinės viršaus išdžiausčiau praskalautas kojines ir, atitraukusi pirmąsias jos duris, kad į vidų besiskverbianti saulė su lengvu vėjeliu vėdintų mano namus, išėjau. Pora lengvų žygių neužtruks ilgiau, nei keliolika valandų lėtu tempu – šios dienos tikslas bus daugiau visą grožį stebėti.
Pirmiausia – populiarusis Hooker Valley Track, kurį reikėtų vadinti ne žygiu, o paprastu pasivaikščiojimu su nepaprastu vaizdu į ledynus, kalnus, upes ir pačią Jo Didenybę – Kuko kalną. Per Hooker slėnį ir pagal Hooker upę vedantis takas baigiasi ledyno suformuotu ežeru, nuo kurio giedrą dieną atsiveria nuostabūs Aoraki vaizdai. Aišku, kaip visada tokiais lengvų, bet pribloškiančių takų atvejais, reikia susitaikyti su mase žmonių, kurie kiekviename žingsnyje siekia telefono ar kameros, nes nustoti stebėtis vaizdais neįmanoma. Ir vis tiek – nors pasivaikščiojimas be galo gražus, manau, jog būtent todėl verta paėjėti tolėliau, sudėtingiau, nes daugybė žmonių ir puikiai prižiūrėti takeliai gamtos magiją truputį išblaško.
Taigi ieškant jos šiek tiek daugiau – antras suplanuotas žygis Red Tarns Track. Nuo pradžių įdomesnis dėl nuolatinio kilimo viršun ir vos poros prasilenkiančių žmonių, pabaigoje šis takas maloniai nustebina tobulu vaizdu bei nedideliais kalnų ežeriukais, apaugusiais ryškiai raudonomis vandens žolėmis. Dėl jų galima įtarti, kodėl takas pavadintas būtent taip (verčiant jo pavadinimą tiesiogiai, būtų „raudonųjų kalnų ežerėlių takas”). Įsitaisiusi viršuje augančiose kalnų žolėse, stebėjau nuo jau truputį stipresnio vėjo kalnų fone linguojančias smilgas. Į akis spiginanti saulė ir supanti tyla kvietė užsimerkti ir tapti vieniu, lengvai ir tykiai linguojant kartu su smilgomis. Užsnūdau...
Leidžiantis nuo kalno danguje pastebėjau pirmą įspėjamąjį ženklą apie palapinės katastrofą, kurią pamatysiu sugrįžusi į stovyklą – bėda tik, kad to ženklo tuomet dar nemokėjau skaityti.
Danguje virš kalnų pasirodė tokie debesys, kokių dar niekada anksčiau nebuvau mačiusi. Mano nuostabą ir reginio neįprastumą patvirtino ir sutikta žygeivė, pirštu dūrusi į debesis ir aiktelėjusi: „UFO!” (liet. „NSO!”). Tuos tikrai „ateiviškus”, cilindro formos mėlynuojančius darinius vėliau rodžiau daugybei draugų, o jie aikčiojo iš nuostabos. Ir tik viena mergina, pamačiusi mano nuotrauką, paprastai pasakė: „Ah, that’s right! Hold on, what are these called?..” (liet. „A, taip! Palauk, kaip jie ten vadinasi?”). Gūžtelėjau pečiais, bet mano akyse tuo metu tikrai turėjo sužibėti džiaugsmas. Šiame beprotiškame pasaulyje visada be galo džiaugiuosi sužinojusi, kad vienai ar kitai keistenybei yra paaiškinimas.
Prisimenu apie geografijos pamokose išmoktus kamuolinius, plunksninius debesis, bet „lęšiniai” man atmintin visai neįstrigo. Draugei nurodžius anglišką šių debesų pavadinimą, susiradau ir perskaičiau keletą straipsnių, aiškinančių tokių debesų atsiradimą ir ką iš jų galima nuspėti. Jei tai būčiau žinojusi, ramiu žingsniu žygiuodama Red Tarns taku, būčiau galėjusi parbėgti į stovyklą ir išvengti to, kas netrukus atsitiks.
Lietuviškose interneto platybėse radau tokį paaiškinimą: „Gamtoje ypač retas reiškinys – lęšinis debesis – susiformuoja tik virš kalnų, susidarius tam tikroms sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms ir per kalnus praūžus karštam kalnų vėjui Fionui. Kalnuose susidaro vadinamosios kalnų bangos, o jų viršų ir pažymi lęšiniai debesys. Bangos po jais tiek aukštyn, tiek žemyn (rotoriai) būna pragariškai stiprios. Jas atrado ir aprašė vokiečių sklandymo pradininkas Wolf Hirth 1933 m. Amerikoje yra įkurtas specialus sklandymo klubas, kur pilotai iš viso pasaulio renkasi tam tikru metų laiku ir laukia tokių bangų tolimiems rekordiniams perskridimams arba aukščio rekordų gerinimui. Kai kurie tokio reiškinio laukė net 18 metų. 2006 m. Argentinoje, panaudojęs lęšinį debesį, sklandytojas pakilo į 15,5 km aukštį, o 2003 m. Pietų Afrikoje buvo pagerintas pasaulio atstumo rekordas sklandytuvu ir nuskristi 3008 km (be variklio!). Tuo tarpu ant žemės jie gali sukelti labai stiprų gūsingą vėją, kartais kartu atnešant ir lietų arba sniego audrą”...
Jau visai priartėjusi prie savo stovyklos, turėjau stabtelėti, užsimerkti ir tvirtai įsispirti į žemę – didžiulis vėjo gūsis į akis pustė dulkes ir smėlį, o mano vargani 55 kūno kilogramai jam buvo vieni juokai. Gūsis tęsėsi tik porą sekundžių – vėl galėjau eiti savo „tvirtų namų” link. Per likusį kelią pasitaikius dar keliems tokiems gūsiams, pradėjau manyti, kad turbūt rasiu vieną kitą išplėštą palapinės kuoliuką. Bet jau iš tolo pamačiau, kad mano palapinė nebestovi: atgulusi ant žemės su ištrūkusiais kuoliukais ir visais sutvirtinimais, ji šioje vietoje laikėsi tik dėl ant viršaus sudėtų sunkių akmenų. Pasirodo, pamatę, jog vėjas netruks viską išnešioti, juos ant viršaus užritino kaimynystėje palapinę pasistačiusi pora.
„Stebėjome kelias praskrendančias palapines”, – pamatę, kad grįžau „apšąlusi” (juk palapinę pastačiau kaip niekad tvirtai!), jie priėjo paguosti.
Palapinę iš naujo mėginau pastatyti, gūsiams dažnėjant ir bepradedant lašnoti. Susirinkusi po pievą išskraidžiusias kojines, kurias buvau pasidžiovusi, įsitaisiau viduje ir, pažiūrėjusi į orų prognozę, nusprendžiau susirasti daugiau akmenų savo užuovėjai paramstyti – vėjas sustiprės iki 90 km/val., tęsis iki 2 valandos nakties.
Tądien iš palapinės daugiau nelindau – laikiau jos rėmą. O lauke protarpiais galėjai išgirsti su juoku sumišusi riksmą – matyt, emocijas reiškė gaudantys daiktus arba palapines. Dar pasigirdo kažkokio vaikino vėjo prislopintas riksmas: „If you survive this, you can survive anything!” (liet. „Jei šitai išgyvensite, galite išgyventi viską!”).
Žinoma, palapinės su žmogumi viduje toks vėjas nenupūs. Bet pamoka išmokta – nėra ko riesti nosies, nes net ir tvirtai pastatyta palapinė gali neatlaikyti, priklausys nuo to, ko panorės motulė Gamta.
Kotryna PETRAITYTĖ
AUTORĖS nuotr.
