Kultūros be sienų pavyzdys – Bijotų dvaro festivalis

Prie Dionizo Poškos Baublių nušurmuliavo jau tradiciniu tapęs ir viso Tauragės regiono gyventojų laukiamas Bijotų dvaro festivalis. Pagrindinės jo dienos šiemet buvo ypač įspūdingos, mat į Bijotus atvyko ne tik aplinkinių savivaldybių, bet ir latvių, ukrainiečių, brazilų atlikėjai, širdį glostė liaudiška muzika, o veiklų parke buvo tiek, kad šeštadienis atrodė per trumpas viską pamatyti ir patirti.

Mintis kurti tokį renginį tauragiškiui Valdui Latožai kilo bene prieš 11 metų. Bijotai jam – ypatinga vieta, nes čia prabėgo vaikystė, šis kraštas susijęs su daugybe prisiminimų, o ir erdvė kultūrai čia yra tokia unikali, kad antros tokios niekur kitur nerasi. Juk būtent Bijotai, anot Valdo, kur Dionizas Poška savo Baubliuose įkūrė pirmąjį muziejų, yra įspūdingiausias Lietuvos kultūros lopšys. 

„Atvažiuodavom pasivaikščioti, pasėdėti ant sūpynių, pamakaluoti kojomis ir vis pasvarstydavome, kodėl čia nėra jokio renginio, kuris pritrauktų žmones. Kol parkas buvo apleistas, galėjom suprasti, tačiau dabar sutvarkyta, labai jauku, geresnės vietos kultūriniam turizmui nerasi. Šalia automagistralė, geras kelias į kaimą, atrodo, traukte traukia bent penkioms minutėms čia sustoti prasivėdinti“, – ruošdamasi pagrindinei festivalio dienai pasakojo Valdas ir jo žmo­na Rima Bandzinaitė-Latožienė.

Kai prieš 11 metų tauragiškiai „Šou imperijos“ vadovai parengė festivalio projektą su ilgalaike vizija ir pristatė jį tuometiniam Šilalės merui Jonui Gudauskui, iš kultūros darbuotojų sako išgirdę, kad tokį festivalį gali suorganizuoti ir jie, neva pagalbos iš šalies nereikia. Bet ėjo metai, o Bijotų parkas stovėjo tuščias. Pasiūlymo rengti festivalį V. Latoža sulaukė tik praėjus penkeriems metams.  

„Labai skatino ir palaikė buvęs seniūnas Steponas Jasaitis, o greičiau ledai pajudėjo, kai įsisteigė Tauragės regiono kultūros taryba. Jos požiūris buvo labai geras, o gavus finansavimą, prisidėjo ir Šilalės savivaldybė. Bijotai yra ta vieta, kur gali vykti daugybė festivalių, koncertų ir kitų renginių – visi jie kiekvieną savaitgalį sulauktų žiūrovų. Žinome, kas dar būtų įdomu Šilalei, ką reikėtų ir norėtume daryti. Mielai bend­radarbiautume su Šilalės kultūros centru, jų veiklos galėtų integruotis į mūsų festivalį, bet nenorime trukdyti – jiems irgi netrūksta darbo“, – sakė R. Bandzinaitė-Latožienė. 

Bijotų dvaro festivalio organizatoriai džiaugėsi, kad Šilalės kultūros centro parodytas miuziklas „Eliza“ taip uždegė klausytojus, jog dabar penktadienio miuziklo vakarai ta­po privaloma festivalio dalimi. Nors profesionalius pastatymus nėra lengva pritaikyti lauko sąlygoms, ne visi atlikėjai nori dainuoti kažkur sode, o ir techninės sąlygos ne visiems kolektyvams leidžia koncertuoti lauko scenoje, organizatoriai kasmet randa kuo nustebinti žiūrovus. Be to, festivalis, pasak V. Latožos, ne tik koncertai.

„Norim, kad žmogus atvažiuo­tų su šeima ir rastų viską: pažintų kraštą, aplankytų muziejų, kuriame buvo nebent vaikystėje, atrastų nepaprastai gražią vietą su parku ir malūnu. Apie tai, kas čia vyksta, apsilankę bent kartą pasakoja kitiems, o mes nepaprastai džiaugiamės, kai į festivalį atvažiuoja pilni autobusai bend­ruomenės narių, giminės susi­planuoja kelionę, važiuodami  aplanko dar ir kitas Šilalės kraš­to vietas, užsuka į miestą, sustoja papietauti – nauda iš to, manau, visiems“, – tiki­no V. Latoža, į festivalį kviečiantis pačius įvairiausius atlikėjus: nuo Šakių vaikų cirko iki Skaud­vilės muziejininkų, verdančių to krašto „kleckus“.  

„Norim parodyti tai, ko žmonės negali pamatyti ten, kur gyvena. Puiki teatrų sueiga vyksta „Prie klėtelės“, bet ir Bijotų dvaro festivalyje ji pasiteisino. Suvažiuoja Tauragės regiono teatrai, kasmet pasikviečiame svečių iš toliau. Pastebime, jog šis renginys populiarus ir tai patvirtina, kad mėgėjų menas yra reikalingas, žmonės nori paprasto ir aiškaus santykio su kūryba. Į plačiąją auditoriją orientuota ir festivalio koncertinė programa, kuri šiemet itin įvairi“, – džiaugėsi R. Bandzinaitė-Latožienė. 

Šilalės krašto legenda tapusi kapela „Bijotaičiai“, ukrainietiško folkloro grupė „TaRuta“, „Biplan“, Sandra Lebrikaitė, „Samba Me“ muzikantai iš Brazilijos ir Lietuvos, klausytojus  užbūrę Lotynų Amerikos melodijomis, svajingi latvių atlikėjai Diana Pirags ir „Le Petit Paris“ – kolektyvai, aukštai iškėlę festivalio kartelę, tad organizatoriai jau suka galvas, kuo žiūrovus reikės nustebinti kitąmet. 

Pernai per dvi dienas festivalyje dalyvavo apie 8 tūkst. žmonių, tikėtina, kad šiemet jame apsilankys (renginių ciklas dar tęsis ir rugpjūtį) ir 10 tūkst. žiūrovų.

Muzikinę programą papildo kasmet vykstančios parodos. Šiemet Norkaičių tradicinių amatų centras pristatė Tauragės krašto močiučių austus „divonus“: galėjai pamatyti netgi Prezidento Gitano Nausėdos, solisto Liudo Mikalausko močiučių austus „divonus“, atrasti raštus ir spalvas, puošusias beveik visas šio krašto senąsias kaimo trobas.

Bet didžiausio dėmesio, kaip ir pernai, sulaukė skulptorius Nerijus Alšauskas. Pag­raman­tiškis praėjusiais metais festivalyje sukūrė 4 metrų aukščio, bene 2 to­nas sveriantį Baublį, kuris dabar stovi Bijotų Baub­lių alėjoje. Ant jo pag­rindo išskaptuoti D. Poškos žodžiai: „Pagerbki, lankytojau, kaimo šventovę, šis žemės stebuklas čia šimtmečius stovi“.

Šiemet N. Alšauskas pristatė naują kūrinį: į pasaulį pažvelgė penkiamečio vaiko akimis. Trijų sujungtų skulptūros stulpų vidinėse pusėse pavaizduoti svarbiausi rašytojo gyvenimo žmonės – mama, nuo kurios vaikelis nenuleidžia akių, tėvas ir jo sukurti personažai: ponas, teisėjas ir žydelis. Trumpakelnis vaikelis, pasak skulptoriaus, ir yra tas rašytojas, kuris mamos neteko būdamas 5 metų, o po to su tėvu persikėlė gyventi į Bijotus.

„Bijotuose yra Baubliukų alėja, bet laikas medžio kūriniams negailestingas. Norėtųsi, kad nauji Baubliai šią vietą papuoštų ir atgaivintų – tai dovana Bijotams, įprasminanti festivalį ir įrodanti jo išliekamąją vertę“, – tikino V. Latoža. 

Jis pripažino, jog, rengiant fes­tivalį, neįmanoma apsieiti be vietinių žmonių pagalbos: Bi­jotų bendruomenės, muziejaus, seniūnijos darbuotojų, šaulių. Pasak Valdo, be šių žmonių jis būtų kaip be rankų. 

Tokie pat svarbūs festivaliui ir rėmė­jai, kurių lėšos padeda renginiui išskleisti sparnus.

„Visus mus jungia Bijotai: vieni iš čia kilę, kiti čia vykdo veiklą ar turi kokių sentimentų šiam kraštui, treti čia tiesiog gyvena ir myli šią išskirtinę vietą. Šiemet finansavimas mažesnis, bet jį kompensuoja privatūs rėmėjai, kurių indėlis – ir materialinis, ir moralinis – yra didžiulis paskatinimas galvoti apie festivalio tęstinumą“, – sakė V. Latoža.  

Baigiamasis Bijotų dvaro festivalio koncertas tradiciškai įvyks Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje rugpjūčio 4 d. 

Daiva BARTKIENĖ

Festivalio rengėjų nuotr.