Pirmoji pažintis su Pekinu

Pagaliau po 12 valandų trukusio skrydžio iš Stambulo lėktuvo ratai dunksteli Pekino oro uoste, Kinijos sostinėje, turinčioje apie 22 mln. gy­ventojų. Pabandykim įsivaizduoti aštuonias Lietuvas, sutalpintas vie­na­me mieste. Ir tai dar nėra didžiausias Kinijos miestas. Viso labo tik trečias...

Rikšomis per Hutongą

Kol Lietuvoje artimieji sapnuoja vidurnakčio sapnus, mes jau ritamės iš lovų. Dienotvarkė numatyta intensyvi, tad pasivoliojimui laiko nėra. Dešim­ties eismo juostų gatvėmis braunamės į senąją Pekino dalį Hutongą. Vietiniai šį sostinės rajoną vadina tikruoju Pekinu. Pažintis su senamiesčiu numatyta rikšų traukiamais vežimėliais, kas man pasirodė labai atgrasu. Po patirties Indijoje, kai mus, dvi lietuviško įmitimo moteriškes traukė perkaręs žmogelis, pažadėjau, kad niekada daugiau tokia transporto priemone nesinaudosiu. Bet šie rikšos buvo kitokie, it dviračiai su priekabėlėmis...

Rikšos vežimėlis darda pro senus vienaukščius namukus su uždarais kiemais, padabintais popieriniais žibintais, pro medžių pavėsyje sėdinčius senukus, geriančius arbatą ar žaidžiančius kažkokius stalo žaidimus, pro moteris, tiesiog gatvėje gaminančias maistą ir tarsi lenktyniaujančias, kurio kvapai labiau vilioja, pro vaikus, sekančius turistų rikšas... Keistokai atrodė tarp dangoraižių Hutongas su siauromis, kreivomis gatvelėmis. Pasirodo, tokios jos ne dėl planuotojų neišmanymo, o kad piktas dvasias paklaidintų. Tačiau ateities turistai vargu ar tik­rąjį Hutongą bepamatys – jis dabar išgyvena mūsų did­miesčių senųjų kvartalų likimą, t. y., kai nebeišeina su namuko savininku susitarti, šis ima ir sudega...

Savitos Hutongo šventyklėlės. Kadaise jų čia daug būta, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ar Niučie mečetė... 

Tarp žemės ir dangaus

Rikšos atbogina iki Dangaus (Tiantan) šventyklos, skirtos dangaus garbinimui. Tai labai sena ir tiesiog milžiniška šventykla. Net ne šventyk-

la, o visas jos kompleksas. Ją dar 1420 m. pastatė Kinijos imperatorius Mingas III. Šventyk­los architektūra ir planavimas ilgą laiką stip­riai veikė Tolimųjų Rytų architektūros vystymąsi. Visa kompozicija ir kiek­vienas statinys atskirai ar tik atskiras jo elementas simbolizuoja ryšį tarp Žemės ir Dangaus. Be abejo, tarpininkas tarp šių dviejų pasaulių visada buvo imperatorius. Dangaus šventykla 1998 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Labai įspūdinga ir pati šventyklos vieta – ji įsikūrusi didžiuliame parke, kuris šiandien prieinamas ir paprastiems mirtingiesiems. 

Dangiškosios ramybės aikštė labiau žinoma kaip Tiananmenio. Jos plotas yra 440 tūkst. kv. metrų, vienu metu joje gali tilpti milijonas žmonių. Pagal dydį ši aikštė yra trečia pasaulyje, pagal paskirtį ji yra žmonių susibūrimo vieta, apie ją yra įsikūrusios svarbios valstybinės įstaigos, net Uždraustasis miestas, kultūros rūmai, muziejai ir kt. 

Tiananmenio aikštė turi labai liūdną istoriją. 1989-aisiais joje įvyko žiaurus susidorojimas su taikiais protestuotojais. Tada mieste buvo įvesta karinė padėtis. Bet apie šį įvykį Kinijos valdžia nelinkusi net šiandien kalbėti, o tiems, kas tai primena, atšauna, kad tai – jų vidaus reikalas.

Uždraustasis miestas

Tai yra didžiausias rūmų kompleksas visame pasaulyje ir reikšmingiausias Kinijos dinastinės praeities simbolis, paprasčiau sakant, kadaise buvę imperatorių rūmai, Mingų ir Čingų dinastijų rezidencija. Apie šią vietą sakoma, jog tai yra Pekino širdis, kur susitinka Žemė ir Dangus, kur surenkami vėjai ir lietūs, kur egzistuoja in ir jang harmonija. Kadangi čia gyveno imperatorius, tai buvo tarsi viso pasaulio centras, nes juk būtent imperatoriui, tarpininkui tarp Žemės ir Dangaus, reikėjo vienyti ir valdyti tautą. Uždraustasis miestas 1987 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Kyla klausimas, kodėl Uždraustasis? Todėl, jog miestas buvo skirtas tik imperatoriaus šeimai bei jo dvariškiams, o paprastiems žmonėms net jo vardą tarti buvo uždrausta. Manoma, kad rūmuose, kuriuose galėjo būti apie 10 tūkst. kambarių, per daugiau nei penkis amžius rezidavo aukščiausia Kinijos valdžia – nuo XV a. pradžios iki pat 1912-ųjų. Per visą šį laiką Uždraustajame mieste spėjo pagyventi 24 imperatoriai su savo šeimomis ir tarnais. Tvirtovės statyba truko beveik 20 metų. Net iš atokiausių Kinijos provincijų buvo vežami didžiuliai kiekiai medžio ir kitų statybinių medžiagų. Miesto pastatus projektavo geriausi Kinijos architektai, kurie tvirtovę juosiančią raudoną sieną suprojektavo taip, kad ji plonėtų į viršų ir ją perlipti būtų praktiškai neįmanoma.

Apjuostas aukštesne nei 10 metrų siena, 50 metrų pločio vandens pilnu grioviu Uždraustasis miestas yra laikomas įspūdingiausiu Kinijos imperijos biurokratinės architektūros pavyzdžiu. Dabar čia įsikūręs Meno muziejus. Ant įėjimo į Uždraustąjį miestą vartų kabo milžiniškas šalies diktatoriaus Mao Dzedungo portretas. Visam miestui apeiti net visos dienos per maža: paviljonai, šventyk­los, bibliotekos, parkai... 

Įsivaizduojama Europa 

Yra Pekine ir bažnyčių. Bene gražiausia – Atpirkėjo katedra. Buvome bepasijuntą it Europoje, bet... Paveiksluose vaizduojami Jėzus su Marija – mongoloidai, apsirengę Kinijos imperatorių drabužiais. Įdomu tai, jog oficiali Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai, ji negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Todėl, kaip išgirdome, didžioji dalis krikščionių renkasi maldą nelegaliose „namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Girdėjome netgi tokį spėjimą, kad neva Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Keista tai, kad Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama. Bet oficialiai dauguma šios šalies gyventojų yra ateistai.

Visai netyčia atsitrenkėme į Konfucijaus šventyklą. Tai ir buvęs universitetas, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.