Apaštališkasis protonotaras – kuklusis Popiežiaus mokytojas iš Laukuvos

Rugsėjo 22-ąją Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje rengiamas apaš­talinio pro­tonataro Stasio Žilio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Šviesios atminties prelatas, prieš vizitą į Lietuvą popiežių Joną Paulių II mokęs lietuvių kalbos, buvo svarbus žmogus ne tik jį išauginusiam Laukuvos kraštui, bet ir daugeliui mūsų kunigų bei vyskupų – mokydamiesi Romos Popiežiškajame Laterano universitete visi jie buvo globojami Šv. Kazimiero kolegijos dvasios tėvo. 

Prieš 100 metų, rugsėjo 24-ąją, S. Žilys gimė Dargalių kaime, kur lankė pradžios mokyklą, vėliau dvejus metus mokėsi Tūbinėse, o vidurinę mokyk­lą baigė Šilalėje. 1943 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją, tačiau, baigęs pirmą kursą, buvo priverstas palikti Lietuvą – traukiantis frontui į vakarus, Telšių seminarijos vadovai surado klierikams saugų prieglobstį Vokietijoje, Eichšteto kunigų seminarijoje. Ją baigęs, S. Žilys 1946 m. išvyko į Romą tęsti studijų Popiežiškajame Grigaliaus universitete.

Savo kunigišką tarnystę S. Žilys pradėjo kartu su Popiežiškosios lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos įkūrimu 1948 m. Baigęs doktorantūros studijas jis visa širdimi įsitraukė į kolegijoje organizuojamą veiklą, ilgus metus buvo studijų prefektu bei dvasios tėvu ir visą tą laiką dirbo Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos archyve, mokė popiežių Joną Paulių II lietuvių kalbos, vertė į lietuvių kalbą popiežiaus kalbas bei homilijas, o 1992 m. lydėjo popiežių Joną Paulių II į Lietuvą.

S. Žiliui buvo suteikti monsinjoro, prelato, o 1992 m. – apaštališkojo protonotaro titulas. Tai yra pats aukščiausias ir labai retai suteikiamas garbės prelato vardas. Tikrieji apaštališkieji protonotarai yra Popiežiaus ir Šventojo Sosto notarai. Septynių protonotarų kolegijai vadovauja dekanas, ilgiausiai pagal tarnybą dirbantis apaštališkasis notaras. Visi kartu jie rengia dokumentus dėl dogmų, paskelbimo šventaisiais, prižiūri popiežiaus rinkimų konk­lavos pradžią bei pabaigą ir kt.

Šiltai popiežiškąjį protonotarą S. Žilį prisimena Šiaulių vyskupas koadjutorius Darius Trijonis – 1997 m. atvykęs į Romą studijuoti, kaip ir visi lietuvių kunigai, jis buvo globojamas Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos dvasios tėvo. Prelatas S. Žilys tuomet rūpinosi kolegijos koplyčia, studijuojančių ir ten gyvenančių lietuvių kunigų dvasiniu auk­lėjimu, seserimis vienuolėmis, kurios ruošdavo maistą, prižiūrėdavo rūbus.

„Tai buvo itin gilaus dvasinio pasaulio žmogus, pasižymėjęs dideliu jaut­rumu, tačiau užsisklendęs savo mintyse: nemėgdavo atvirauti apie save, savo šeimą. Sužinodavome tik iš kitų kunigų, rektoriaus, kad S. Žilys yra labai vertinamas Romos kurijoje. Buvome girdėję ir tai, jog jis Vatikane Popiežių Joną Paulių II mokė lietuvių kalbos, kai Popiežius ruošėsi vizitui į Lietuvą. Degėme iš smalsumo ir visaip klausinėdavome, kaip jam sekėsi, norėjome žinoti, kuo daugiau detalių, tačiau S. Žilys retai atviraudavo. Vatikano paslaptis jis saugodavo po ištikimybės ir nuolankumo šydu“, – prisimena vyskupas. 

Jį labiausiai žavėjo prelato nusižeminimas, pagarba ir dėmesys kitiems – nepraeidavo nepakalbinęs, nepaklausęs, kaip sekasi. Vyskupas D. Tri­jonis tikina neatsimenantis, jog S. Žilys kam nors primestų savo nuomonę, parodytų, kad žino geriau – į kiekvieną jis žvelgdavo su nuolankumu ir kiekvienam padėdavo, jei tik reikėdavo.  

„Skaitėme prelato S. Žilio išleistą knygą apie liturgiją „Gyvieji šaltiniai“, kurioje jis labai pabrėžė apeigų svarbą – aiškino, kad jos turi būti iškilmingos, tinkamai atliekamos. Prieš Šv. Mišias jis ateidavo anksčiau, vienas pasimelsdavo, apžiūrėdavo altorių, patikrindavo, kad nieko netrūktų ir laukdavo, kol susirinks kunigai, vienuolės. Sekmadieniais S. Žilys dažniausiai atsinešdavo dovanėlių, vaišindavo saldumynais, itališku vynu. Didžiuodavomės tomis dvasios tėvo dovanomis ir studentams rodomu dėmesiu. S. Žilys buvo neatsiejama mūsų studijų dalis“, – tikina vyskupas D. Trijonis, studijų Romoje metais gyvenęs Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijoje ir nuolat bendravęs su jos vadovais – rektoriumi prelatu Algimantu Bartkumi, vicerektoriumi Kazimie­ru Dobrovolskiu ir dvasios tėvu prelatu S. Žiliu. 

Pasak vyskupo, sužinojęs, kad jo tėvas kilęs iš Šilalės, S. Žilys labai tuo apsidžiaugė – bendravimas tapo dar artimesnis. Vyskupas D. Trijonis sako, jog ir išvykęs po studijų atgal į Lietuvą, gaudavo dvasios tėvo šventinius sveikinimus. 

„Žinoma, kalbėdavomės tik lietuviškai, juk lietuviais gimę, žemaičiai. Ilgai nežinojome, kad jis turi menininko talentą, nes buvo labai kuk­lus žmogus. Vasaromis dažniausiai išvažiuodavo į šiaurės Italiją, ten tapydavo, mąstydavo, surašydavo savo apmąstymus, taip kaupdamas dvasines jėgas naujiems mokslo metams“, – „Šilalės artojui“ pasakoja vyskupas.   

Pasak D. Trijonio, prelatas retai kalbėdavo apie savo gyvenimą, nors kunigai prašydavo papasakoti, kaip jis bėgo nuo karo. Atsiskyrimas nuo artimųjų jam buvo skausminga tema. Bet kai iš Amerikos atvykdavo jo jaunystės laikų draugas, taip pat iš Laukuvos kilęs prelatas Antanas Rubšys, atsiverdavo. Tada abu aplankydavo ir D. Trijonį, papasakodavo apie kokį nors svarbų įvykį. 

2013 m. S. Žilys šiltai priėmė Romoje viešėjusius Šilalės tikinčiuosius. Gimtasis kraštas apaštaliniam protonotarui visada buvo svarbus, o viename iš interviu jis užsiminė, jog labiausiai norėtų nors minutei atsidurti vaikystę primenančiose vietose... 

Šv. Mišias už apaštališkąjį protonotarą Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje sek­madienį, 10 val., aukos Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, su tikinčiaisiais ir šviesios atminties S. Žilio artimaisiais bei jį pažinojusiais kartu melsis Šiaulių vyskupas koadjutorius D. Trijonis. 

Daiva BARTKIENĖ