Vulkano kaimynystė išmokė nesirūpinti rytojumi

Nusileidus Nikos Kazantzakis oro uoste Heraklione apgaubia malonus karštis. Rugsėjo gale termometrai rodo kone 30 laipsnių, bet Viduržemio jūros klimatas kur kas malonesnis nei karščio bangos Lietuvoje. Dievų sala vadinama Kreta – ne tik ideali vieta atostogoms, bet tai ir Europos civilizacijos lopšys.

Svetingi ir niekur neskubantys

Kreta yra didžiausia Graikijos sala, ir nors kretiečiai nelaiko savęs graikais, jų gyvenimo būdas labai panašus: niekas nesijaudina dėl rytojaus, o jei kas ir atsitinka, nepergyvena, sako, jog tokia yra Dievo valia. Atvykstantiems lietuviams turizmo agentūros ir tinklaraščio „Mano Kreta“ įkūrėjas, žurnalistas Audrius Morkūnas, jau bene 15 metų gyvenantis Kretoje, pataria kuo daugiau bendrauti, šypsotis ir būti maloniais – toks elgesys graikus paperka labiau nei arbatpinigiai.  

Į maždaug 260 km ilgio ir 56 km pločio salą, kurioje gyvena 620 tūkst. žmonių, per metus atvyksta 5–6 mln. turistų. Nuo žmonių srautų kenčia unikali Kretos gamta ir istorijos paminklai, todėl į tokias masiškai lankomas vietas kaip Santorino sala, turizmo sezono įkarščiu lankytojų srautai griežtai ribojami.  

Neįmanoma nesižavėti Kreta, kur saulė šviečia 300 dienų per metus, jūra žydra kaip dangus, o  vanduo šiltas lyg arbata. Kretos krantus skalaujanti Egėjo jūra, kurią vietiniai vadina Kretos jūra, laikoma švariausia visame Viduržemio jūros regio­ne. Dauguma paplūdimių turi Mėlynosios vėliavos sertifikatą, patvirtinantį, kad jie atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus. Kretiečiai mėgsta sakyti, jog jų saloje spalvos yra intensyvesnės, kalnai aukštesni, juokas skambesnis, o kvapai stipresni negu bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.

Kretos auksas – alyvuogių aliejus

Kreta gyvena iš turizmo ir žemės ūkio, nes pramonės saloje beveik nėra. Kretiečiai laiko save ūkininkais, nes tamsiai raudona, prisodrinta geležies jų žemė neįtikėtinai derlinga. Kalnų šlaituose noksta vynuogės, o Lasičio plynaukštėje, esančioje 840 metrų virš jūros lygio, užauginami net keli daržovių ir bulvių derliai. Tačiau populiariausi čia yra alyvmedžiai – jais apsodinti visi kalnų šlaitai. Gidai sako, jog saloje, kurios plotas maždaug toks pat, kaip Šiaulių apskrities, auga net 30 tūkst. šių medžių. Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad seniausi alyvmedžiai gali būti pasodinti prieš 3 tūkst. metų, todėl graikams jie šventi, o senieji medžiai dar ir labai saugomi. 

Alyvuogių aliejus kretiečiams – šviesa ir šiluma, maistas ir sveikta. Alyvuogių giraitės niekuo netręšiamos, todėl aliejus itin kokybiškas ir švarus. Lasičio plynaukštėje esančiame Vas­silakio šeimos ūkyje, kur alyvuoges augina kelinta karta, ekologišką aliejų spaudžia net 4 tūkst. salos ūkininkų. Savininkė pasakojo, jog vienas alyvmedis užaugina apie 60 kg alyvuogių, iš jų išspaudžiama apie 12–15 litrų aliejaus.

Kretoje net yra įsikūręs alyvmedžių institutas, kuris tyrinėja aliejaus ir alyvmedžių kokybę. Tarptautinės organizacijos „International Olive Council“ duomenimis, vienas Graikijos gyventojas per metus suvartoja 20 litrų alyvuogių aliejaus, o Kretoje – bene 25 l. Lietuviai alyvuogių aliejaus vartoja mažiausiai Europoje: vidutiniškai vienam gyventojui tenka vos 120 gramų, net estai ir suomiai mus lenkia keturis kartus.

Įdomiausia tai, kad kainos Kretos parduotuvėse leidžia pasijusti lyg namuose. Bene tiek pat, kaip ir Lietuvoje, kainuoja sūriai, mėsa, daržovės, vaisiai, nors Graikijoje pirmo būtinumo maisto produktams taikomas tik 6,5–13 proc. pridėtinės vertės mokestis. Net labiausiai turistų lankomų miestų tavernose pavalgyti galima už 20–25 eurus, o benzino ir dyzelino kainos rugsėjo viduryje Kretoje svyravo apie 1,4 Eur už litrą. 

Sunkiai ištveria žiemą

Mums, šiauriečiams, atrodo, kad piečiausiame Europos taške esančios Kretos salos gyventojai  žiemą vasarą mėgaujasi šiluma, todėl verčiasi gerokai leng­viau, jiems nereikia šiltų rūbų ir žiemą mokėti už šildymą. Visgi gerai ten, kur mūsų nėra. Nuo lapkričio iki balandžio Kretoje tuščia, o kai kuriuose Santorino salos miestuose ir visai nebelieka gyventojų, nes kol nėra turistų, neveikia ir barai, parduotuvės, viešbučiai, todėl į savo namus kitose salos vietose išvyksta ir jų savininkai. Žiemą termometro stulpelis nenukrenta žemiau 5–10 laipsnių šilumos, bet vėjuoti, drėgni orai būna nemalonūs. Didžioji dauguma miestų gyventojų būstų neturi šildymo, o elektra, kuria šildomos patalpos, Kretoje labai brangi.

Kaip kretiečiai be darbo ir pajamų ištveria žiemą? Dirbantiems turizmo sektoriuje Graikijos vyriausybė žiemą moka kasmėnesines 500 Eur išmokas, kad žmonės neišskristų į žemyną ir neapsigyventų ten. Vis dėlto rasti darbuotojų įmonėms vis sunkiau. Viešbučio sa­vininkas pasakojo, jog siūlo barmenui 1500 Eur „į rankas“, tačiau tiek, kiek reikia darbuotojų, jau kelinta vasara neranda. Beje, Kretoje aptarnavimo sferos įmonėse dirba daugiausia šeimos nariai. Graikai atsargiai samdo svetimus, priima į darbą ne šeimos narį tik tada, kai negali be jo išsiversti. 

Kretoje labai trūksta gėlo vandens, todėl jis imamas iš jūros ir specialiais įrenginiais nudruskinamas. Turistai įspėjami, kad iš čiaupo bėgančio vandens gerti negalima. Kalnuose yra ne vienas gėlo vandens rezervuaras, kuris prisipildo tirpstant sniegui, tačiau praėjusi žiema buvo šilta, sniego iškrito nedaug, rezervuarai liko pustuščiai. O ši vasara buvo kaip niekad karšta (kone visą laiką tvyrojo per 40 laipsnių karštis), todėl Graikijos vyriausybė žemdirbiams uždraudė laistyti augalus ir įpareigojo naktimis miestuose išjungti vandens tiekimą. 

Gyvena šalia veikiančio vulkano 

Į Kretą turistai skrenda ne vien dėl saulės ir šiltos jūros. Ji yra kryžkelė tarp Rytų ir Vakarų, vadinama Dievų sa­la, Europos civilizacijos lopšiu ir net tapatinama su legendi­ne Atlantida, nugrimzdusia į vandenyną prieš 11 tūkst. me­tų. Pastaroji istorija geriausiai skamba iš Santorino salos žiū­rint į Egėjo jūroje tūnančią Thólos Naftílos salelę, vieną didžiausių pasaulyje aktyvių povandeninių vulkanų, dažniausiai vadinamu Santorino ugnikalniu. Lietuvis gidas, apsilankęs joje pavasarį, tikino jautęs po kojomis pulsuojančią že­mę. Nedideli žemės drebėjimai Kretoje yra kone kasdienybė, per metus jų būna apie 30, tačiau dauguma vos juntami, o vietiniai prie tokio žemės virpėjimo yra pripratę nuo gimimo. 

Baltais nameliais su mėlynais kupolais iš tolo šviečiantis Santorinas panašus į atviruką, yra pasaulyje viena labiausiai lankomų vietų. Čia žmonės apsigyveno tik prieš 300 metų, o sala unikali tuo, kad joje visiškai nėra dirvožemio, negausi augmenija šaknis leidžia į vėjų ir paukščių suneštas sąnašas. Nėra ir požeminio gėlo vandens, jis į salą atgabenamas laivais ir lėktuvais. Auginami joje tik vienos veislės vyšniniai pomidorai ir ypatingai saldžios vynuogės. Salą suformavo 12 vulkano išsiveržimų, kurie vyko maždaug kas 15–20 tūkst. metų. Kažkada Santorinas buvo apskrita sala, bet 1500 m. pr. m. e. išsiveržus galingam ugnikalniui, vidurinė dalis nuskendo, o sukelta vandenyno 250 m aukščio banga buvo tokia stip­ri, kad viską nušlavė. Versija, kad būtent čia ir nuskendo paslaptingoji Atlantida, nėra laužta iš piršto. Kasinėjimai parodė, kad šiose salose būta civilizacijos, kurios žmonės garbino jaučio kultą, naudojo akmeninius ginklus bei žinojo antiseisminės statybos technologiją. Mitologinės civilizacijos bruožų randama tiek Santorino, tiek Kretos salose, o Platono raštuose minima, jog Atlantidos sostinė Poseidonija buvo pastatyta iš raudono, juodo ir balto akmens – kaip šių dienų Santorino salos gyvenvietės.

Europos civilizacijos lopšys

Neatleistina būti Dievų žemėje ir neaplankyti Dzeuso urvo. Į 45 m gylio urvą, kuriame Krono žmona Rėja pagimdė šeštąjį sūnų Dzeusą, reikia leistis nuo 1024 m aukštyje esančios Dik­kti kalnų viršūnės, o į ją veda nelengvas kelias serpentinais ir siauru asilų taku. Mokslininkai nustatė, kad šio urvo amžiaus gali būti 8 tūkst. metų, nes jame rasta akmens amžiaus žmonių gyvenimo požymių.   

Pirmą kartą sala buvo apgyvendinta 6000 m. prieš Kristų. Pasak legendos, čia gimė karalius Minas, Dzeuso ir gražuolės Europos sūnus, kurio garbei buvo pavadinta Kretos kultūra. Minų civilizacija – viena seniausių kultūrų, jos palikimą galima apžiūrėti Knoso rūmuose. Tai bronzos amžiaus statinio liekanos, po kurias vaikštant, sunku patikėti, kad tokie daugiaaukščiai rūmai, su apšvietimu, šildymu, vandentiekiu, kanalizacija, akmenimis grįstais keliais galėjo būti pastatyti prieš 3700 metų. 

Ar Kretoje, kur žemės drebėjimai tapo kone kasdienybe, saugu atostogauti? Lietuvis gidas A. Morkūnas sako, kad tokį klausimą girdi kasdien. Ir atsako: „Šiandien nebus”. Bet būna. Rugsėjo viduryje Kretoje pra­ūžė smarki liūtis, per valandą Samarijos tarpeklyje, kuris yra labiausiai lankoma vieta saloje, iškrito pusantro mėnesio kritulių norma, nuskilo ir nukrito uolos gabalas. Deja, akmuo prispaudė vokietę, jos išgelbėti nepavyko, nors tarpeklyje tuo metu buvo ir padėti stengėsi gydytojas. 

„Toks likimas“, – sako dievų ir gamtos galybei atsiduodantys kretiečiai, su stebėtina ramybe priimantys likimo iššūkius.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.