III-iasis respublikinis klojimo teatrų festivalis „Pri klietelis“

Prabėgus gerokai daugiau nei šimtui metų nuo tada, kai Kvėdarnoje įvyko pirmasis lietuviškas klojimo teatro vakaras, Kvėdarnos kultūros namų veiklų organizatorė Aldutė Rimkienė kartu su bendraminčiais nutarė atgaivinti daržinėse aidėjusias aktorių improvizacijas ir žiūrovų klegesį. Mintis virto realybe. Šiemet įvykęs III-iasis respublikinis festivalis „Pri klietelis“ subūrė ne tik lembiškius, grimzdiškius, bet ir žiūrovus iš kitų apylinkių. Jau penktus metus sklindantis garsas apie vykstančią šventę, kaip matyti, nenuvilia, atvirkščiai, kelia norą grįžti.

Festivalio metu buvo kuriamos žiūrovo vienoje vietoje sėdėti neįpareigojančios sąlygos. Kadangi perdien kaitriai šildė saulė, žiūrovai, pasičiupę kėdes, ieškojo geriausio taško: vieni įsitaisė po medžiais, kiti slinko paskui šešėlį, likusieji nuo kaitros saugojosi skėčiais. Dalis publikos po kelių spektaklių išvykdavo, tačiau juos pakeisdavo kiti, pavėlavę ar tik atitrūkę nuo pavasario darbų, todėl stebinčiųjų gretos iki paskutinio aktorių nusilenkimo buvo gausios.

Iš viso buvo pristatyti penki spektakliai. Kelmės mažojo teatro aktorių trio su teatro vadovu A. Armonu vaidino A. Čechovo „Piršlybos“ (rež. T. Velizade). Spektaklis perkėlė žiūrovą į XIX amžių, kada svarbi ne tik meilė, tačiau ypač aktualūs ir turtiniai išskaičiavimai. Jei kelmiškių spektaklyje sužiedotuvėmis rūpinosi tėvas, „Saulietekio“ bendruomenės mėgėjų teatro „Paplepys“ vaidinime „Ach, tos mamos“ (autorė, režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja D. Šerpetauskienė) dukrą ištekinti bandė mama. Vėliau buvo rodomi aukštaičių pastatymai: Biržų Kučgalio bendruomenės teatras vaidino I. Lukošienės „Brangutę“ (vad. J. Einorienė), o kupiškėnai iš Noriūnų atvežė pagal M. Rezčikovą pastatytą „Dievo bausmę“ (rež. V. Laucienė). Abiejuose pasirodymuose veikė būrėja: viename gyvenimo laimę bandė nuspėti ir apibendrindama teigė, jog moterys gali gyventi ir be vyrų, kitame – pagrindinė veikėja būrėjos prašė, jog svajonių jaunikį apkerėtų. Festivalio programą užbaigė ir po linksmų komedijų tiek vizualiai, tiek keliamais probleminiais klausimais žiūrovą rimtai nuteikė ir dėmesį prikaustė mažlietuvių iš Agluonėnų parodyta teatralizuota kompozicija „Žmonijos vieškelis“, pagal Vydūno misteriją „Jūrų varpai“ (rež. A. Krupelytė). Spektakliai skirtingi, tačiau bendras vardiklis – vidinė trupių bendrystė, kuri per veikiančiųjų mimikas, judesius ir balsus spinduliavo scenoje.

Tarp pasirodymų dainomis ir šokiais džiugino Kvėdarnos kultūros namų kolektyvai: A. ir A. Rimkų vadovaujamas folkloro ansamblis „Volungė“, ansamblis „Ne vien retro“ (vad. A.Rimkus), G. Pameditienės moterų ansamblis „Allegro“, G. Fasci vedamas tautinių šokių kolektyvas „Kadagys“. Po vaidinimų nuotaikingai grojo ir skambiais balsais poras bei ratelius suktis ragino Kulių kultūros centro Stalgėnų kultūros namų kaimo kapela „Sodžius“ su vadove V. Razmiene.

Nekyla abejonių, jog šis festivalis – ne paskutinis. Dar nesyk vis su naujomis idėjomis ir spektakliais paskutinį gegužės šeštadienį Lembo sodoje telksis klojimo teatrų kūrėjai bei jų sukurtiems darbams neabejingi žmonės, prie mažos Jauniaus sodybos klėtelės glausis klojimo teatrai, kupini gyvenimo žaismo ir bendrystės.

Viktoras URBIS

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas

AUTORIAUS nuotr.