Lietuvos vicečempionė gyvena Kaltinėnuose

Kaltinėniškė Ūla Ivinskytė, kaip ir daugelis jos bendra­amžių, yra paskendusi paaugliškuose rūpesčiuose: mo­kykla, namų darbai, būreliai, draugai, internetas, mu­zika, mada... Mergaitė - kaip ir visos, pamanysite. Tačiau Ūla, kukli mergaičiukė iš provincijos, šį pavasarį pasipuošė visai nekukliu titulu - Lietuvos kyokushin karate čem­pionate iškovojo jaunučių vicečempionės vardą. Nuo septynerių sportuojančiai kaltinėniškei treneriai prognozuoja puikią ateitį.

Trapiame kūne – tvirta siela

Prieš nutraukdamas Ūlos treniruotę ir pakviesdamas ją pokalbiui iš sporto salės, treneris Gintaras Cemnalianskis įspėjo: ji - labai kukli. Kukli, bet kieta.

„Ūla yra mūsų fenomenas. Per savo darbo praktiką esu treniravęs ne vieną Lietuvos, Europos čempioną. Daug bu­vo ir tų vadinamų čempionų, tačiau Ūla - išskirtinė. Ji dvejus metus iš eilės yra antra Lietuvoje. Čempionatuose da­lyvauja nuo dviejų iki penkių šimtų sportininkų, todėl tapti Lietuvos čempionato prizininku ar čempionu yra ne taip paprasta. Gal netgi sunkiau nei Europos čempionu, kadangi mūsų sportininkai yra išties aukšto lygio. Jei laimi Lietuvoje, Europoje turi tikrai nemažai šansų. Ūla yra labai stipri sportininkė. O reikia nepamiršti, jog mes treniruojamės vos du kartus per savaitę.

Mergaitė iš kaimo sportuoti į Šilalę važinėja jau šešti metai. Jau vien tai parodo jos tvirtą būdą bei užsispyrimą. Treniruotis pradėjo gal septynerių, buvo nedrąsi, nekalbi ir tik žiūrėjo didelėmis akimis. Tačiau ko jau ko, bet darbštumo jai nepaskolinsi. Darbštumas bei kuklumas yra pagrindinės Ūlos savybės, kurios padeda siekti gerų rezultatų“, - šiltai apie savo auklėtinę kalba G.Cemnalianskis.

Taip, kuklumo iš Ūlos išties neatimsi. Tikėjausi tarpduryje išvysti savimi pasitikinčią, tvirtą, aukštai galvą iškėlusią Lietuvos vicečempionę, o atskubėjo mergaičiukė su plačia vaikiška šypsena veide. Todėl net keista, kaip ant tatamio ji virsta vieną po kito varžovus triuškinančia kovotoja. Tačiau tas kuklumas Ūlai tinka, ir kalbantis nejučia imi tuo gėrėtis - suvoki, jog seniai bematei nuoširdų, aplinkos nesugadintą, „nepasikėlusį“ pa­­auglį.

Ūla klesteli ant kėdės ir ima pasakoti, kaip jai šovė mintis lankyti karate. Tikrai smalsu, visgi toks sportas - anaiptol ne mergaitiškas.

Kovoje dėl čempionės vardo – apmaudi klaida

„Iš tikrųjų tą sugalvojau ne aš, o mama. Perskaičiusi skelbimą, kad Šilalėje prasidėjo tokios treniruotės, pasiūlė pabandyti. Pagalvojau: kodėl gi ne? Taip nuo antros klasės jau šešti metai negaliu be karate gyventi“, - šypsosi Ūla.

O kaip gi dėl kreivų žvilgsnių bei pasakymų, jog šis sportas mergaitei galbūt netinka? Paauglė neslepia, kad šis stereotipas ją persekioja nuo pirmos treniruotės. Daug kas stebisi, kaip iš pažiūros trapi šviesiaplaukė nusprendė kumščiuotis ir spardytis. Ypatingai sutrikę buvo Ūlos bendraklasiai. Tačiau turėdama savus įsitikinimus bei tvirtą mamos, močiutės ir sesės palaikymą, mergaitė į tokias pastabas nekreipia dėmesio. Ūla nė už ką nesutinka, kad šis sportas skirtas vien vyrams, ir net nebando slėpti: ji ant tatamio yra patiesusi ne vieną vyriškos giminės atstovą. o silpnesnių bendraamžių berniukų už save sutinka dažnai...

Tiesa, varžybų metu kovoti tenka tik su mergaitėmis. Ir su pačia savimi. Kaltinėniškė prasitaria, jog nusiteikti rung­tynėms kartais būna neleng­va, apima didelis jaudulys bei nerimas. O jeigu nepavyksta susitvarkyti su emocijomis, sunkios treniruotės ir alinantis darbas gali nueiti šuniui ant uodegos. Bet akivaizdu, kad Ūla jau atrado būdą, kaip maksimaliai susikoncentruoti. Tai byloja jos pasiekimų sąrašas: Lietuvos kyokushin karate taurės varžybų fi­­na­lo, Lietuvos kyokushin karate vaikų čempionato ir  Moksleivių kyokushin karate taurės finalo III-iosios vietos, Vakarų Lietuvos kyo­kushin karate varžybų, kyo­kushin karate moksleivių tau­rės varžybų finalo, Ma­ri­jampolės savivaldybės kyokushin karate pirmenybių ir Lietuvos kyokushin karate jaunučių čempionato II-osios vietos bei pelnytas kyokushin karate klubų taurės „Taurus vs Shin“ nugalėtojos vardas.

Didžiausiu savo pasiekimu Ūla laiko balandžio mėnesį iškovotą Lietuvos kyokushin karate jaunučių čempionato sidabrą. Įdomu, o kartu ir apmaudu tai, jog pritrūko vos pusės taškelio, kad ji būtų pasipuošusi aukso medaliu.

„Buvo dvi kovos, keturios varžovės. Finale susitikau su marijampoliete Samanta. Jė­gos buvo vienodos, rezulta­tas - lygus. Teko daryti pratęsimą. Mano varžovė laimė­jo turėdama puse taško dau­giau, nes nežinau, kaip, bet pačioje pa­ba­igoje praleidau nedidelį brūkštelėjimą per skruostą... Ir viskas, tik dėl to likau ant­ra“, - dabar jau be apmaudo kalba sportininkė.

Beje, ji tvirtina dar prieš išvažiuodama į čempionatą pasakiusi sau, jog be antros vietos negrįš. Gal kitąsyk vertėtų pasižadėti negrįžti be pir­mosios?

Pusiaukelėje iki juodojo diržo

Su tokiu rezultatu, kokį pasiekė Ūla, atsiveria tiesus kelias į Europos čempionatą. Deja, kol kas tam koją kiša amžius - kaltinėniškė tokio masto varžyboms dar per jauna. Tačiau keturiolikmetė nosies nenukabina - juk viskas prieš akis.

Ūla prisipažįsta dar nedrįstanti svaidytis skambiais pareiškimais dėl ateities, studijų pasirinkimo, bet žino vie­na - karate iš jos gyvenimo niekur nedings. Bent jau kol nepasieks juodojo diržo.

Šiuo metu Ūlos kimono juo­sia geltonas diržas su žalia juostele. Tai - maždaug pu­siaukelė juodojo link. Iki jo li­ko išsilaikyti žalio, žalio su ruda juostele, rudo, rudo su juoda juostele ir juodojo diržo kvalifikacinius egzaminus. Septintokė įsitikinusi, jog iki mokyklos baigimo to įgyvendinti nespės, bet sako, kad  savo tikslo neišsižadės ir studijuodama.

Siekti aukštojo mokslo Ūla sako norinti tik Lietuvoje, tačiau kokią specialybę rinksis, dar neprognozuoja.

„Per anksti spręsti, nes ma­no norai greitai keičiasi. Kažkada sakiau, kad būsiu ar­chitektė, vėliau norėjau tap­ti stomatologe, o dabar at­rodo, jog nei to, nei to nestudijuočiau“, - juokiasi mergina ir prisipažįsta, kad labiausiai sekasi užsienio kalbos, dailė.

Ūla treniruojasi du kartus per savaitę. Prieš rimtas varžybas treniruočių skaičius iš­­auga, todėl tenka važinėti į Tau­ragę. O ir iki Šilalės iš Kaltinėnų du sykius pirmyn atgal suvažinėti ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas vaikas. Ūla neslepia, kad ir ji kartais norėtų patingėti, galvą kvaršina pamokos, namų darbai, būreliai. Bet var­dan savo pomėgio ji galėtų ir kalnus nuversti. Be to, jau įprato prie tokio ritmo, tad ir atstumas nuo namų iki sporto salės nebeatrodo didelis. Juo labiau, kad draugiją palaiko artimas žmogus - į treniruotes vežioja močiutė Biruta.

Nors apie sportinę ateitį Ūla kalba nedrąsiai, treneriai įsi­tikinę, kad ji gali pasiekti daug. Sportininkė išduoda tu­rinti dvi svajones: lygiuotis į Lietuvos karate čempionę Margaritą Čiuplytę bei aplankyti šios sporto šakos tėvynę Japoniją. 

Jei Ūla ir toliau bus tokia darbšti, kantri ir užsispyrusi, jos troškimai neabejotinai išsipil­dys.

Birutė PALIAKIENĖ

Autorės ir klubo „Taurus“ nuotr.