Skiautėmis dekoruoti margučiai – dar naujovė

Vingininkuose gyvenančios Onutė Gražinskienė ir Laima Rimkuvienė, margindamos velykaičius, sukuria savotiškus stebuklus. Neįprastos išvaizdos margučius moterys gražina retai kam girdėta kimekomi technika, kai kiaušiniai dekoruojami medžiagų skiautėmis.

Tradicijos reikalauja kantrybės

Šiame technologijų ir skubėjimo amžiuje dažnas ieško tokių kiaušinių marginimo būdų, kurie atimtų kuo mažiau laiko, būtų kuo paprastesni, o svarbiausia – duo­tų greitą ir gerą rezultatą. Tačiau paprastai besirenkantieji tradicinius būdus žino, kad šio proceso paskubinti nepavyks. Šiuo požiūriu lietuviai, o ypač žemaičiai, ko gero, ne veltui gali būti lyginami su japonais. Būtent šios tautos tradicijos ir sukūrė kimekomi techniką, kurios pradžia laikomas XVIII a., kai Kyote meist­ras pagamino pirmąją kimekomi lėlę. Vėliau tradiciją perėmė kiti meist­rai, o šia technika imta dekoruoti medinius rutuliukus bei kitas formas. Šiuo metu ir Japonijoje, ir Vakaruose vietoje medienos naudojamas putplastis.  

Atsitiktinė patirtis

Onutė ir Laima su šia japoniška technika susipažino atsitiktinai, kai nuvyko semtis naujų įgūdžių pagal profesinės reabilitacijos programą į Palangos reabilitacinę ligoninę. Moterims nusišypsojo laimė sutikti puikią mokytoją, siuvimo meistrę Eleonorą Gri­ciu­vienę, kuri nuolat ieško įvairių idėjų ir stengiasi jomis užkrėsti savo mokinius. Su ja Onutė ir Laima glaudžius ryšius palaiko iki šiol. 

„Kai Darbo birža prieš trejus metus pasiūlė net devyniems mėnesiams vykti į kurortą, priešinausi. Sakiau, kad neturiu kam palikti gyvulių, su kuo važiuoti. Ir jeigu nebū­tų kartu vykusi Laima, kažin kuo viskas būtų pasibaigę. Gy­vulius tada atidaviau laikinai priežiūrai, bet vėliau daugiau nebe­ūkininkavau“, – prisimena Onu­tė. 

Moterys sako, kad jeigu dar būtų tokia galimybė, vėl važiuotų. Mat jos ne tik sėmėsi įvairių profesinių žinių, mokėsi dirbti kompiuteriu, bet ir naudojosi sveikatinimo procedūromis, gavo maitinimą bei gyveno prie pat jūros nemokamai ir dar joms skirdavo stipendiją! Gal todėl abiejų nuomonė apie tą puikiai praleistą laiką yra pati geriausia.

Išskirtinės meistrės

„Niekada gyvenime nebuvome bandžiusios kimekomi technikos. Tad pirmą margutį gaminome visą dieną. Dabar dekoraciją užbaigiame per 2–3 valandas. Ne tik pirmaisiais metais, bet ir iki šiol mūsų margučiai yra labai paklausūs. Pavyzdžiui, pernykščių nebeturiu, nes visus išdovanojau. Ir vietiniams gyventojams, ir į užsienį lietuviai išsiveža“, – pasakoja Laima.

Onutė irgi džiaugiasi, kad jos šeimos nariai turi kuo didžiuotis: močiutės rankdarbius lyg didžiausią stebuklą anūkai nešasi ir į mokyklas, ir į lopšelį-darželį. 

O. Gražinskienė užaugino keturis vaikus, kurie padovanojo septynis anūkus, dar vienas į šį pasaulį pasibels netrukus. Laima turi du vaikus ir keturis anūkus. Onutės šeima nusėdo gimtinėje – visi iki vieno gyvena Šilalės rajone. Laimos sūnus taip pat liko tėviškėje, o duk­ra išvyko į Norvegiją. Ten irgi keliauja įmantriai papuošti Laimos velykaičiai. Anūkai jau šoka močiutėms į pagalbą. Tiesa, mažiems piršteliams kimekomi technika dar sunkokai pasiduoda. Tačiau jų darbeliai jau guli pintinėje greta senelių velykinių margučių. Pasirodo, vaikams labai patinka putplasčio formos, kurias galima apipavidalinti, kaip šauna į galvą. Dažniausiai griebiamasi paprasto būdo – kiaušiniai apklijuojami dekoracijoms skirtais blizgučiais, lipdukais. 

„Tokiems margučiams gaminti reikia ne tik kantrybės, bet ir labai daug laiko. Tiesa, kai atsiranda įgūdžių, darbas vyksta greičiau. Bet paskubėti neišeina: juk pirmiausia reikia susigalvoti būsimos dekoracijos piešinį, po to jį perkelti ant putplasčio formos. Nupiešus raštą, brėžinį būtina įpjauti, kad vėliau būtų galima įterpti audinio skiautes. Tad mintyse iš anksto turi žinoti, kaip kiekviena brėžinio detalė derės su esančia greta. Galiausiai, kai apkamšomi visi margučio plotai, reikia kažkuo uždengti vadinamąsias siūles. Tam naudojame dekoratyvines juosteles, kurias dailiai prismaigstome dekoratyvinėmis adatėlėmis“, – apie japonišką technologiją pasakoja meistrės.

Kiek kainuoja vienas toks kiau­šinis? Moterys sako nežinančios, nes parduoti dar neteko. 

„Galime tik pasakyti, jog vie­no mėnesio pašalpos ar pensijos netenkame. Bet ir neskaičiuojame, kiek uždirbsime – iš anksto žinome, jog visa tai bus dovanos, kurios išmainomos į širdies šilumą“, – geraširdiškai šypsosi moterys. 

Abi apgailestauja, kad niekur nėra jokių šios technikos pavyzdžių. Kodėl?

„Nes kiekvienas margutis yra autorinis darbas, ant­ro tokio niekas niekada nebesukurs. Tai yra kiekvieno meist­ro fantazijos vaisius“, – džiau­giasi išmokta technika paš­nekovės.

Stebuklas iš nieko

Jų mokytoja E. Griciuvienė yra sakiusi, kad tokios dekoracijos sukuria ir kitą stebuk­lą – juk naudojamos panaudotos medžiagos: imame senas skiautes, o sukuriame nau­ją puošmeną. Ji akcentavo šiuo metu vis labiau populiarėjantį natūralumą, daiktų prikėlimą antram gyvenimui. Pavyzdžiui, ji kiaušinius marginanti ir naudotų vyriškų kak­laraiščių skiautėmis – tiesiog išverda kiaušinius į juos įmovusi. Tiesa, valgyti tokių palangiškė nerekomenduoja. Tačiau maistui tinka kitu būdu marginami kiaušiniai: išvirtus reikia apipaišyti įvairių spalvų kreidelėmis, o vėliau juos dar kartą pamerkti į karštą vandenį, kad vaškas ištirptų, o spalvos susilietų. Rezultatas, anot E. Gri­ciuvienės, džiugina visus.

„Nuolatos ieškau naujovių, stengiuosi jų išmokti pati ir kitiems perduoti. Džiaugiuosi, kad mano pamokos žmonėms patinka, užsiėmimuose jų niekada netrūksta“, – sako reabilitacijos ligoninėje dirbanti meistrė.

Dar siuvimo amato besimokančios moterys profesinės reabilitacijos metu siuvo dekoratyvinius krep­šelius iš velykinių kiškučių. E. Gri­­ciuvienė tikina, jog šiais laikais pavasario šventėms galima pasipuošti labai įvairiai – tereikia netingėti ir paieškoti informacijos internete. Ten, jos teigimu, yra ir pamokos, kaip vieną ar kitą idėją paversti realybe. 

Onutė ir Laima tai patvirtino – daugelis pamokose įgytų įgūdžių joms jau pravertė. Tiesa, artėjant didžiausioms pavasario šventėms, jos irgi ruošiasi marginti velykaičius tradiciniais būdais. Kokie jie? Moterys vienu balsu taria, jog renkasi populiariausius ir lengviausius: įvynioja kiaušinį į žolės lapelius ir išverda svogūnų lukštuose. Dar Onutė kartais dažo sintetiniais dažais, o Laima renkasi marginimą vašku.

„Bet tuos darbus paliekame priešvelykmečiui, kai iki švenčių lieka diena ar dvi, kad tuos margučius galėtume suvalgyti“, – linkėdamos gerų artėjančių švenčių, atsisveikina kimekomi technikos žinovės.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.