Pirmoji patirtis tarptautiniame festivalyje įkvėpė naujiems darbams

Kiekvienas miestas turi me­no atlikėjų, ku­riais di­džiuo­­jasi, kurie savo pasi­ro­dy­mais džiugina ir vietos gy­ventojų, ir svečių šir­dis. Dar didesnis pasi­di­džiavimas ky­la tais, kurie savo miestą garsina tarptau­ti­niuose ren­giniuose. Šįkart tokia garbė teko mišriam Šilalės krašto chorui, kuris tarptautiniame chorų festivalyje, vykusia­me Aust­­ri­joje ir Italijoje, atstovavo ne tik Šilalei, bet ir visai Lie­tuvai.

Muzika – širdies kalba

Šiaurinės Italijos regione Val Pusteria vykstantis tarptautinis chorų festivalis „Alta Pusteria International Choir Festival“ organizuotas 22-ą kartą. Šiemet dolomitinėmis Alpėmis garsėjančiame regio­ne birželio 19–23 d. iš viso pasirodė 80 chorų, kurie atstovavo 20 šalių. Tarp jų skambėjo ir Lietuvos vardas. Kadangi Šilalės krašto choras buvo vienintelis Lietuvos atstovas, be perstojo buvo minimas ir Šilalės vardas. Choras, kuriam vadovauja Sandra Rimkutė-Jankuvienė ir chormeisterė Rasa Ramanaus­kie­nė, surengė tris koncertus.

Pirmasis pasirodymas vyko Austrijoje, Sillian miesto kultūros centre. Čia kartu su šilališkiais dalyvavo dar du mišrūs chorai iš Izraelio bei Šveicarijos. Didžiausias koncertas šilališkių laukė Gustavo Mahlerio salėje, Tob­lacho (austriškai) arba Dobiacco (itališkai) mieste. Šia­me koncerte iš viso pasirodė dvylika kolektyvų iš Italijos, Kroatijos, Indonezijos, Slovėnijos, Austrijos ir Lietuvos. Atviroje erdvėje turėjęs nuskambėti koncertas dėl oro sąlygų buvo perkeltas į Niderdorfo (Villabasa) miestelio bažnyčią. Įdomu tai, jog šis festivalis vienu metu užlieja visą patrauklų Val Pusteria kraštovaizdį, nuo Brunico iki pirmojo Austrijos miesto Silian: tūkstančiai dainininkų koncertuoja skirtingose erd­vėse tuo pačiu metu. Organizatoriai sako, kad iš viso per penkias dienas įvyksta maždaug šešiasdešimt pasirodymų. Tad vienoje vietoje gausaus žiūrovų būrio niekada nebūna, o tie, kurie ateina pasiklausyti, būna labai nuoširdūs klausytojai. Tai patyrė ir Šilalės krašto choras – lietuvių kalba skambėję kūriniai buvo visiems suprantami, sulaukė ovacijų, o kai kurie kolektyvo nariai, ypač vadovės, netrukus buvo atpažįstami gatvėje, su jais klausytojai norėjo fotografuotis, pasikalbėti. Ne veltui sakoma, jog muzika jungia tautas, tirpdo valstybių sienas.

„Visuose trijuose koncertuose ovacijomis buvo dėkojama už kiekvieną kūrinį ir net prašyta pakartojimų. Šilalės krašto mišrus choras sulaukė didelio ne tik žiūrovų, bet ir kitų kolektyvų dėmesio. Choras yra kviečiamas dalyvauti ir kituose tarptautiniuose festivaliuose-konkursuose Italijoje, Čekijoje, Izraelyje. Manau, kad ypatingą pasisekimą lėmė nesuskaičiuojamos repeticijos, viso kolektyvo kruopštus darbas ir atsidavimas“, – sako jo vadovė S. Rimkutė-Jan­kuvienė. 

„Ciao“ ir „arrivederci“

Tarptautinis chorų festivalis „Alta Pusteria” organizuojamas nuo 1998 m., bet įspūdingiausias jo akcentas – visų choristų suėjimas „Casa Sesto“ sukurtas tik 2003 m. San Candido gatvėmis chorai, atvykę iš viso pasaulio, eina dainuodami ir akcentuodami savo tautinį išskirtinumą. Šįkart Lietuvos vardas skambėjo bene garsiausiai, nes Šilalės krašto mišrus choras nešė net 15 metrų trispalvę ir Žemaitijos, Šilalės miesto bei Kultūros centro vėliavas. Eisenoje skambėjo įvairios lietuvių liaudies dainos, buvo skanduojami Šilalės ir Lietuvos vardai. Visi šiųmečio „Alta Pusteria“ festivalio dalyviai San Candido centrinėje aikštėje trumpam virto vienu, tūkstančius dainininkų vienijančiu choru. Po įvairių sveikinimo kalbų nuskambėjo „arrivederci“ iki kitų metų birželio pas­kutinės savaitės, kai Šiaurės Italijoje vėl aidės tūkstančiai choristų balsų iš viso pasaulio.  

Nuo 1998-ųjų, kai šis festivalis buvo sumanytas, jame dalyvavo apie 1250 chorų, daugiau kaip 65 tūkst. choristų iš 49 šalių, išsidėsčiusių net penkiuose planetos žemynuose.

Gavę šią svarbią misiją liudijantį sertifikatą, šilališkiai kitą dieną atsisveikino su Italija ir viešbučio „Savoia“ šeimininkais bei pasuko Lietuvos link.

Atgimė iš naujo

Nors Šilalės mišraus choro nariai į savaitę trukusią kelionę vyko už savo pinigus, labiausiai už šią kelionę reikėtų dėkoti naujajai kolektyvo vadovei S. Rimkutei-Jankuvienei. Ji buvo tas žmogus, kuris išsaugojo kolektyvą, pasiūlė plėstis, organizavo išvyką į tarptautinį festivalį ir numato dar daug renginių ateityje.

Kolektyvas dar visai jaunas – susibūręs tik 

2017 m., o performuotas 2018-aisiais. Tąsyk dalis buvusių narių nubyrėjo, bet į jų vietą netruko ateiti naujų. Tad choras ne tik nesumenko, bet ir išaugo iki 30 žmonių būrio. Galėtų būti ir didesnis, nes vis dar laukiama vyriškų balsų. Beje, nauji nariai prisijungia po kiek­vieno didesnio ar mažesnio choro pasirodymo. Vieni tokių – Lina ir Modestas Jokubauskai iš Pajūrio. Modestas ne tik dainuoja, chore atsiskleidė ir kitos meninės jo galimybės: kartu su kolega Alvydu Juodviršiu kelionės metu jiedu, pasitelkę į pagalbą choristus Vaclovą Rudį, Dainorą Taurinskienę, vedė linksmą tariamą radijo laidą „Puikioji“. Visų jų dėka kelionė autobusu ne tik neprailgo, bet tapo smagia atrakcija. Kaip pastebėjo choristas Žilvinas Jankus, ši išvyka kolektyvą dar labiau surišo į vieną visumą. 

Išvyka – ir kultūrinė, ir pažintinė

Daugeliui šilališkių ši kelionė buvo ne tik kultūrinė, koncertinė, bet ir pažintinė. Juk nuriedėjome beveik tris tūkstančius kilometrų. Stebino ne tik greitai besikeičiantis kraštovaizdis, bet ir, trumpai sustojant, susipažinimai su vis kitomis vietovėmis. Kiek geriau galėjome susipažinti su tais miestais, kuriuose buvo numatyta nak­vynė. Vykstant į Ita­liją, dairėmės Breslave (Če­kija), o grįždami sustojome Vie­noje (Aust­ri­ja) bei lenkų dvasine sostine tituluojamoje Čenstakavoje (Len­kija). Į pas­tarosios įžymybę – Jasna Gu­ros vienuolyną su stebuk­linguoju Juodosios Madonos pa­veikslu – nepa­te­kome, tačiau vietą, kur po atviru dangu­mi aukojamos šv. Mi­­šios, aplankėme. Tūkstančius piligrimų ir tikinčiųjų atlikti savo šventąją pareigą sutraukiantis Lauko altorius paliko didžiulį įspūdį. 

Dar daugiau potyrių pasisėmėme Austrijos sostinėje, kuri pasauliui yra dovanojusi nesuskaičiuojamą gausybę garsenybių. Apsilankyta istoriniame Vienos operos teatre, kur buvo rodoma Džiakomo Pučinio „Toska“. Pasigėrėjimo šūksnių netrūko ir apžiūrint kitas Vienos miesto vietas, lankantis žymiojoje Šv. Stepono katedroje. 

Apie chorą – trumpai

Kultūros centro Šilalės krašto mišrus choras susibūrė 2017 m. (pirmasis jo vadovas buvo Kornelijus Pu­kinskis). Šių metų pavasarį chorui suteikta IV kategorija. Kolektyve dainuoja įvairaus amžiaus žmonės, jis aktyviai dalyvauja įvairiuose Šilalės miesto bei rajono renginiuose, bendradarbiauja su kitais atlikėjais ir kolektyvais. Choro repertuare – įvairių stilių senoji ir šiuolaikinė chorinė muzika, ypač mėgstamos lietuvių liaudies dainos, bendradarbiaujama su klasikinės bei populiariosios muzikos atlikėjais. Vadovavimą perėmus naujajai vadovei, choras įsijungė ir į bend­radarbiavimą su šokio kolektyvais – pastatė spektaklį „Coliukė“, kurį bus galima dar kartą pamatyti per miesto šventę. Be to, S. Rimkutė-Jankuvienė užsimojo įgyvendinti dar vieną neregėtą dalyką – jau šį rudenį Šilalėje vyks pirmasis Lietuvoje respublikinis chorų maratonas. Vadovė tikisi, jog pirmoji krašto choro išvyka į tarptautinį festivalį tikrai nebus paskutinė. 

„Iš festivalio, apjuosto dainomis, muzika, tarptautinės patirties bei prasmingo pabuvimo, garsinant ne tik Šilalės kraštą, Žemaitiją, bet ir Lietuvą, liko gražūs prisiminimai bei neįkainojama patirtis. Visa tai motyvuoja tolimesniems darbams bei didesniam tobulėjimui, siekiant kitą kartą parvežti laurus iš respublikinių, o galbūt ir tarptautinių konkursų“, – sako S. Rimkutė-Jankuvienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.