Alius pristatė naują aukštuomenės planą Lietuvai
Mūsų bičiulis Alius pasikvietė mus į salę ir tarė tokius žodžius:
- Lietuvai reikia plano.
Mes atsistoję pradėjome ploti. Dabar žinojome, ko reikia Lietuvai.
Alius kalbėjo toliau:
- Štai aš turiu aukštuomenės planą, kurį mes, prastuomenė, turėtume įgyvendinti.
Atsistojome dar sykį ir dar sykį paplojome. Pagaliau mes turėjome tikslą.
- Tai planas, kuris nulems kiekvieno likimą, - kalbėjo Alius. - Turėdami planą, gyvensime naujai, kiekvieną rytą iš naujo pradėsime dieną. Kiekviena diena bus absoliučiai nauja, o vakarykštė nesikartos.
Savo planą Alius padalijo į kelias svarbias dalis. Pirmoji dalis - gerovė.
- Mes kelsime gerovę, - džiugino jis. - Visi, kas turi gerai, turi turėti geriau!
- O kas neturi? - paklausė kažkas, tačiau Alius jo neišgirdo.
- Visi nori geriau ir važiuoja ten, kur pigiau, - kalbėjo toliau Alius. - Į Lenkiją, Čekiją, netgi į Latviją. Mes turime pasiekti, kad nuvažiavę tautiečiai skaudžiai nenusiviltų. Aš garantuoju, jog kainos Lenkijoje, Latvijoje bei visoje Europos Sąjungoje bus gerokai mažesnės nei Lietuvoje!
Antroji plano dalis - darbas.
- Žmogus turi teisę į algą, - žadėjo toliau Alius. - Visi, kas netingi, turi gauti apmokamo darbo. Suteikime jiems tokį šansą visoje plačiojoje Europoje - ne tik Airijoje, bet ir Vokietijoje, Ispanijoje, Škotijoje, Norvegijoje, Danijoje, netgi pabėgėlėje Anglijoje! Garantuoju, kad ten jie uždirbs daugiau, dirbdami gerokai mažiau. Ateis diena, ir mūsų žmonės geresnio darbo gaus net Rumunijoje!
Trečioji plano dalis - kaimas.
- Mūsų kaimas - nuviltas, apgautas ir pasmerktas, - konstatavo Alius. - Kuo mūsų valstiečiai yra blogesni, jog negalėtų gyventi kaip Vokietijos, Ispanijos, Airijos, Danijos, Norvegijos arba Švedijos kaimiečiai? Tai imkimės žingsnių! Iškelkime mūsų kaimą į Vokietiją, Ispaniją, Daniją, Norvegiją, Švediją bei kitas lietuvių pamėgtas vietas. Tegu mūsų kaimiečiai uždirba! Išvykę jie tikrai suklestės.
Po tų žodžių kilo ovacijos. Vyresnės kartos žmonės net pravirko. Jų akyse degė viltis, jog išvažiavę vaikai gerai gyvens.
Dar Alius kalbėjo apie saugumą. Ne apie tą, kur pagalvojote, bet apie socialinį.
- Žmogus nori dirbti, uždirbti ir nebijoti rytojaus. Niekas nenori būti kvailesnis, visi nori tiek pat. Jei vienas turi daugiau negu visi, tai visa šalis yra ubagai. Tačiau yra šalių, kur ubagas - ponas. Tegu mūsų žmonės, nuvykę kaip ubagai, randa patį tikriausią rojų: ne tik galimybę dirbti, bet ir uždirbti, ne tik sveikatos draudimą, bet realų gydymą, ne tik socialinius mokesčius, bet ir senatvės pensiją! Visur, kur tik nuvyksta, jie ras geresnį, saugesnį darbą, didesnę algą bei mažesnius mokesčius.
- Štai toks yra planas sukurti lietuviams rojų, - baigė Alius. - Aš jums garantuoju!
- O kada nukariausime Rusiją? - paklausė vienas. - Ar jūsų plane šito svarbaus klausimo nėra?
- Kariauti nė nereikės, - užtikrino Alius. - Mūsų tikslas - Karaliaučiaus sritis. Išvežkime iš Karaliaučiaus srities kontrabandos keliais visą degtinę, spiritą, cigaretes, ir rusai patys paprašys prisijungti. O kai iš Lenkijos legaliu būdu ištempsime kitas pigesnes prekes, visa Lenkija užsimanys prisijungti prie Vilniaus krašto! Tai yra slaptoji plano dalis, aš to nenoriu garsinti.
Dabar jau visi - ir kairieji, ir dešinieji - buvo patenkinti. Vienas kairių pažiūrų konservatorius bei kitas dešinių pažiūrų socialdemokratas, kurie kartu yra buvę Vilniuje, atnešė Aliui ąžuolo lapų bei raudonų rožių vainiką.
- Kaip gaila, Aliau, kad tu - ne Seimas ir ne Vyriausybė! - apgailestavo jie.
- Kodėl?
- Toks planas, tiek darbo - kas jį darys?
- O ką čia daryti? - patraukė pečiais Alius. - Viskas jau padaryta. Dabar belieka sėdėti ir laukti.
Tad mes sėdėjome ir laukėme.
- O tai kam tas planas? - netikėtai paklausė kažkas.
- Planas - gerai, - patikino Alius. - Viskas vyksta ir taip, bet kažkaip netvarkingai, chaotiškai, stichiškai. Dabar, turėdami planą, mes jau žinosime, jog aukštuomenė kažką daro, planuoja, o padėtis yra kontroliuojama.
Išgirdę tai, laimingi pakilome iš savo kėdžių. Dabar mes turėjome viltį.
Lauke saulė pagal planą krypo į vakarą, gatvėje sucypė brangaus automobilio stabdžiai, sukniaukė pro šalį skuodžiantis katinas. Planingai, kaip ir visa kita, artėjo rinkimai...
Alius ŠAKINIS