„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gimtadienis kviečia pasidžiaugti savo miestu

Rytoj prasideda 489-osioms Šilalės įkūrimo metinėms skirtos šventės renginiai. Net keturias dienas miesto gat­vėse, aikštėse skambės muzika, šokio ritmu suksis poros, vyks parodos, varžysis sportininkai, su šventiniais sveikinimais atvyks būrys svečių. Miesto gimtadienio šventės išvakarėse akies krašteliu pabandėme praskleisti jos už­dangą: priminti, kokios yra jos ištakos, kaip formavosi ir keitėsi tradicijos, nuo ko priklauso šventinė nuotaika ir kaip ją vertina šilališkiai, susirenkantys į savo miesto gimtadienį.

Apie mūsų miestą, jo istoriją, ateities lūkesčius kalbamės su pedagogais, kultūros darbuotojais, versli­ninkais – šilališkiais, kūrusiais ir kuriančiais Šilalę.

Jaučiasi savo miesto žmogumi

Šilalės miesto švenčių ištakos susiformavo prieš kelis dešimtmečius, kai miesto stadione ir pušyne būdavo rengiamos Dainų šventės. Dabar šventė persikėlė į miestą, kur žmonės gali aplankyti įvairias parodas, dalyvauti renginiuose bei edukacijose. Laukiami ir va­kariniai populiarios muzikos koncertai.

„Miesto šventės yra reikalingos. Kaip kiekvienas žmogus laukia savo gimtadienio, taip laukiame ir miesto gimtadienio“, – mano mokytoja Aušrelė Baublienė.

Ypatingoje, Šilalei didžiulį kultūri­nį palikimą sukūrusioje Vlado ir Stefos Stat­kevičių šeimoje gimusi bei užau­gusi Auš­relė tėvus visada matydavo užsiėmusius prasminga veikla. Ypač tėvą, kuris nuolat važinėdavo po kaimus rinkti medžiagos kraštotyros darbams. Jo sudarytus užrašus A. Baublienė dabar naudoja daugybei projektų praturtinti – taip mokiniams diegia meilę gimtajam miestui. Bet kad iš tiesų jį pažintų ir mylėtų, jie patys turi prisiliesti prie jo istorijos – pasak mokytojos, neužtenka kur nors nuvesti ir papasakoti, ką žinai.

Visi praėję metai buvo skirti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 100-me­­čiui – mokykla išleido jubiliejui skirtą knygą, surinkta daugybė prisiminimų, vyko įvairiausi renginiai. Kiek mokyklų ir kur jos veikė Šila­lėje, priminė projektas „Kur mokyk­lų bū­ta“. Pirmoji vidurinė privatinė mo­kyk­la buvo įsteig­ta 1921 m. name­lyje prie tvenkinio, pirmoje klasėje mokėsi 21 mokinys. Jubiliejinė Simono Gau­dė­šiaus gimnazijos šventė dėl pandemijos buvo atidėta pavasariui, tačiau 2021 m. rugsėjo 21 d. A. Baublienė pakvietė mokinius į ekskursiją. Pir­mo­sios vidurinės mokyklos vietoje perskaitę buvusių mo­kinių pavardes, gimnazistai tarsi grįžo į anuos laikus ir kitu žvilgsniu pažvelgė į savo miestą.

„Vienintelis saugomas valstybės pastatas  Šilalėje – buvusi pradinė mokyk­la Vasario 16-osios gatvėje: nuo ten su mokiniais pradedame kelionę po gimtąjį miestą. Klasės yra buvusios ir dabartinio savivaldybės pastato senojoje dalyje, kur buvo žydų namas. Čia veikė vakarinė mokykla, kelios gimnazijos klasės. Daug mokinių kartų užaugo Meno mokyklos pastate, tuomet išnuomotame privataus žmogaus. Vedžioju vaikus po tas vietas ir pati svarstau, kaip mokytojai spėdavo lakstyti iš vieno pastato į kitą, nes pirmasis specialiai mokyklai statytas duris atvėrė tik 1952 m.“, – pasakoja A. Baublienė, neslepianti liūdesio, kad daugybės istorinių pastatų Šilalėje nebeliko.

Rinkdama medžiagą knygai apie mokyklos įkūrimo 100-metį, mokytoja sa­ko patyrusi daug mielų akimirkų.

„Tai gyva mūsų gimnazijos, mūsų mies­­­to istorija, o ją rašant, įsitraukė vi­sas kolektyvas. Mokykla miestui turi didžiulę reikšmę – ji užaugina žmones. Ir pati čia mokiausi, čia grįžau baigusi studijas. Buvau labai jauna, vos keliais metais vyresnė už abiturientus, sutiko jie mane pliaukštelėjimu per petį ir džiugiu šūksniu: „Nu dabar, Aušra, tai pagyvensime“.

Dabar mūsų mokykla be galo graži, tik keista, jog mokinių mažiau, o juk tilpdavoti net dvi pamainos“, – prisimena A. Baublienė.

Nors gimė Tauragėje, o į Šilalę su tėvais atvyko vienerių, šį miestą ji laiko savo gimtine. Mokytojai svarbiausia, kad vaikai, kuriuos moko, nesijaustų nepilnaverčiais dėl to, jog gyvena mažame miestelyje. 

„Esu labai daug keliavusi, bet nieka­da nesu pagalvojusi, kad galėčiau ar no­rėčiau išsikelti kur nors kitur. Ir vai­kams sakau, jog Šilalė yra geriausia vie­ta pasaulyje. Parodyk, kas esi, ką sugebi, ir galėsi didžiuodamasis saky­ti, kad esi iš Šilalės. Bene 15 metų mokykloje buvau atsakinga už turizmą, esam keliavę pėsčiomis, su kuprinėmis ant pečių, nuo Karpatų iki Tian Šanio kalnų –  norėjome ir padarėme. Kažkurioje konferencijoje mano mokiniams skaitant pranešimą, mokytojos stebėjosi, iš kur tokie gudrūs vaikai. Pasididžiuodama sakiau, kad iš Ši­lalės“, – šypsosi pedagogė.

Pasak jos, net atokiausiame kaime ga­li susikurti tokį gyvenimą, kokio pats nori. Jei darai, kas patinka, gyventi visur įdomu.

„Šilalė yra gražus miestas. Turime tik­rą Dievo dovaną – pušyną, tvenkinį. Gailiuosi, jog neišliko senasis malūnas, norėtųsi, kad ir pakalnės trobikių nebūtų arba kad jas bent šiek tiek aptvarkytų. Bet tai yra mano miestas. Vaikystėje visos Lokystos pakrantės nučiuožinėtos, nuvažinėtos, tie atsiminimai suteikia daug šiltų emocijų. Čia – visas mano gyvenimas“, – tikina A. Baublienė.

Svarbiausia, pasak mokytojos, suspė­ti ir viską, kas siūloma miesto šventės programoje, pamatyti, susitikti šventiš­kai nusiteikusius pažįstamus, kolegas, buvusius mokinius. Šilalėje visi jaučiasi kaip viena šeima ir tai prideda jaukumo.

Šventės simbolis – herbo atvaizdu puoštas tortas

Smagiausia šventės akimirka priklau­so nuo Eugenijaus ir Nijolės Gudauskų vadovaujamos UAB „Pitlius“ kepėjų sugebėjimų – ir šiemet jie gamina įspūdingo dydžio Šila­lės herbo atvaizdu puoštą miesto šventės tortą.

„Esame savo krašto patrio­tai, remiame visus, kas paprašo. Nuo pirmo renginio, kiek įmanoma, padedame „Med­vė­galio“ menų festivalio rengėjams, įvairių kul­tū­ros renginių organizatoriams, pri­sidedame ir prie sportininkų pergalių. Esame šilališkiai, norime, kad visiems mums sektųsi, o jei švenčia­me – kad viskas, taip pat ir skanėstai, džiugintų“, – sako jau beveik tris dešimtmečius tortus, pyragus, sausainius bei daugybę kitų gaminių visai Žemaitijai kepančios įmonės vadovai.

Jie neslepia, jog praėję metai buvo la­bai sunkūs: pande­mijos ribojimai, ligos, lyg ant mielių kylančios žaliavų kainos.

„Po tokių varginančių ir daug jėgų pareikalavusių metų mū­sų darbuotojams labai reikalinga šventė“, – įsitikinęs Euge­nijus.

Buvo laikai, kai „Pitliaus“ kepėjai per savaitę sunaudodavo 24 tonas miltų. Vien „Žemaitijos pienui“ per naktį iškepdavo virš pusantro tūkstančio picų, pilną autobusėlį duonos išveždavo į Šiaulius. Tuomet reikėjo ir daugiau darbo rankų. Dabar „Pitliaus“ gamyba orientuota į ska­nėstų – tortų, sausainių, pyragų kepimą – viską, kuo žmonės mėgaujasi per šventes. Tačiau pagaminti skanius ir gražius tortus reikia kantrybės ir juvelyriško tikslumo.

Kepama „Pitliuje“ ir duona, ir mieliniai pyragai – išskirtiniai, tokie, kokių prekybos centruose nerasi. Šilališkiai juos greitai išperka, todėl ilgiau pamie­gojęs, neberasi, o didžiausios Žemaitijoje ska­nėstų kepyklos vadovai džiaugiasi, jog net ir tokiais sunkiais laikais pavyksta išlaikyti pirkėjus. Šilalėje keptais pyragais mėgsta pasilepinti Telšių, Plungės bei kitų Že­maitijos krašto miestų gyventojai – įmonė iš viso turi 7 jaukias parduotuvėles.

N. Gudauskienė pripažįsta, jog skirtinguose miestuose žmonių skoniai skiriasi, tačiau visi, o ypač šilališkiai, labiausiai mėgsta tortą „Napoleonas“. Jo iškepama daugiausiai. Paklausūs ir nauji kepiniai: tortai „Pasiflora“, juodųjų serbentų džemu perteptas „Juoda Balta“, kuriam serbentai skinami iš kepyklos sodo, daugelis nori paragauti gaivaus bei neįprasto torto su agurkais ir braškėmis. O metų tortu galima vadinti kepamą miesto šventei, kurį konditeriai puošia Šilalės herbu. Kad visiems užtektų bent po gabalėlį, reikia 12–15 kg skanėsto. „Sulipdyti“ tokį, perkelti ant specialaus padėklo, kad pajudintas neiširtų, anot Nijolės, yra nemažas iššūkis, tačiau „Pitliaus“ konditerės viską puikiai moka.

Kiek miesto švenčių papuošė jų tortai, įmonės vadovai jau nesuskaičiuo­ja – tai tapo tradicija. Kaip ir pati šventė, kuri džiugina beveik pusšimtį įmonėje dirbančių žmonių.

„Senais laikais pėsčiomis eidavome į pušyną, kur vykdavo šventės. Paskui buvo negeras laikas, kai niekam nesinorėjo švęsti. Dabar vėl sugrįžta tradicijos, visi tampa jautresni, geresni vienas kitam. Šilališkiai puikūs žmonės, paprasti, bendruomeniški. Mūsų miestelis – tarsi ramybės oazė, ir kuo ilgiau čia gyvename, tuo labiau juo džiaugiamės“, – sako N. ir E. Gudauskai, visą sa­vo gyvenimą ir veik­lą skiriantys gimtajai Šilalei.

Mieste žydi daugiau nei 3000 žiedų

Šilalės miesto seniūnė Eglė Strau­kienė prisipažįsta, jog prieš kelis metus eidama į šias pareigas, tikėjosi didesnio miesto bendruomenės vieningumo ir iniciatyvų.

Tikrai maniau, kad šilališkiai turi daugiau idėjų. Juk kaime būtent taip ir yra – bendruomenės pačios kuria, organizuoja, o seniūnijai belieka tik prisidėti finansais. Šilalėje to pasigendu, bet tikiuosi, kad galbūt ir tam ateis laikas. Gal žmonės idėjų kūrimui, jų įgyvendinimui turi pribręsti? Juk net prieš didžiąsias žiemos šventes, kai organizavome eglučių puošimo akciją, labiau aktyvūs buvo kaimiškų seniūnijų gyventojai, o ne miestelėnai“, – apgailestauja seniūnė.

Miesto seniūnijoje dirba 20 žmonių, bet tiek yra permažai, kad miestas būtų prižiūrimas ir tvarkomas idealiai. Tuo labiau, jog nėra ir už gėlynus atsakingų specialistų.

„Nors iš pirmo žvilgsnio gal taip ir neatrodo, tačiau vien tik mieste įrengta daugiau nei 10 gėlynų, apie 30 vazonų. Iš viso vienu metu Šilalės gatvėse žydi daugiau nei trys tūkstančiai žiedų. Deja, specialisto nėra – yra tik žmogus, kuriam priskirta tuos gėlynus laistyti. Bet juk kiekvienas žino, kad augalus reikia nuolat prižiūrėti, puoselėti, nepakanka vien tik ravėti. Tad su turimais resursais padarome nemažai“, – įsitikinusi E. Straukienė.

Kitas visiems į akis krentantis „skaudulys“ – sparčiai auganti žolė. Tuo tarpu darbininkų, kurie galėtų viešosiomis erd­vėmis nuolat rūpintis, trūksta. Seniūnė džiaugiasi, jog šiek tiek papildomų rankų gauna per užimtumo programą – šiemet prie miesto tvarkymo prisideda 10 žmonių, kurie dirba po pusantro mėnesio. Tad seniūnė tikisi pačių miestelėnų rūpestingumo, noro tvarkytis bent savo gyvenamojoje aplinkoje.

„Yra šilališkių, kurie verti pačių gražiausių žodžių, didžiausių padėkų – jie ne tik savo kieme susitvarko, bet ir prigriebia neprižiūrimus plotus, nesvarbu, kam jie priklausytų. Deja, nestinga miesto gyventojų, kurie nesiteikia prižiūrėti nė centimetro už tvoros – laukia, kol ateis seniūnijos darbuotojai“, – sako seniūnė.

Nemenka problema, anot E. Straukie­nės, apleisti, neprižiūrimi sklypai, kuriuos dažniausiai pamiršta Šilalėje ne­begyvenantys žmonės ar jų palikuonys.

„Surasti šeimininkus ne taip paprasta, o jeigu jie nuosavybės neįteisinę – apskritai neįmanoma“, – pripažįsta seniūnė.

Miesto gimtadienio proga Šilalės gyventojams ji linki rasti laiko savo miestui, savo kvartalui, savo gatvei. Juk visi norime gyventi gražiau, tad kodėl nepradėjus iniciatyvos nuo savęs ar artimiausių kaimynų?

Šilališkiai elgiasi atsakingai

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tar­ny­bos (PGT) vyresnysis specialistas Au­ri­mas Lukoševičius sako, kad praėję metai Šilalės miestui buvo neblogi.

„Nuo rugpjūčio iki rugpjūčio turėjome tik septynis iškvietimus (2020 m. per šį laiką – 12). Daugiausiai vykome gesinti dūmtraukiuose užsidegusių nevalytų suodžių, tačiau degė ir automobiliai, ir biotualetai. Džiugina, jog gaisrų mieste mažėja, bet gelbėjimo darbų tenka atlikti daugiau. Per pastarąjį laikotarpį į juos buvome pakviesti daugiau nei 30 kartų. Dažniausiai ta pagalba susijusi su eismo įvykių padarinių likvidavimu, pagalba kitoms specia­liosioms tarnyboms ar gyventojams buityje. Smagu, kad šilališkiai atsakingai žiūri į gyvenamojo būsto saugumą ir įsirengia autonominius dūmų detektorius“, – sako A. Lukoševičius.

Šilalės PGT pareigūnų vertinimu, Šila­lėje atsakingi yra ne tik gyventojai, bet ir įmonės, verslo subjektai.

Šiuo metu Šilalės PGT priklauso Klai­pė­dos apskrities priešgaisrinei gelbėji­mo valdybai, turi dvi gaisrines mašinas (autocisternas) ir leng­vąjį specialųjį automobilį. Ugniagesiai bu­di keturiomis pamainomis, jiems vadovauja penki pamainų vadai bei penki skyrininkai.

Taip pat, kaip ir policija, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba aktyviai bendradarbiauja su civiliais: kviečia apsilankyti būstinėje, supažindina su technika bei ugniagesio profesija jaunuosius miestelėnus.

„Bendraujame su seniūnija, darbuotojams vedame mokymus ir prašome, kad, lankydami savo globojamus asmenis, pasirūpintų jų saugumu, primintų pagrindines taisykles. Žinoma, ir mes lankome gyventojus, rengiame prevencines akcijas, tiems, kurie sunkiau verčiasi, stengiamės įrengti autonominius dūmų detektorius, nepamirštame užsukti po metų bei patik­rinti, ar įrenginiai dar veikia“, – tikina A. Lu­koševi­čius.

Ir šiemet per miesto šventę ugniagesių ekipažų ilgai ieškoti neteks – gaisriniai automobiliai, kaip visada, bus išrikiuoti Jono Basanavičiaus gatvėje.

Miesto saugumas – pačių gyventojų rankose

Policijos atstovė – bendruomenės pareigūnė Rasa Sadauskytė taip pat pastebi, kad šilališkiams stinga aktyvumo. Ir nors mieste įkurta net dešimt saugios kaimynystės grupių, jų veik­la Šilalėje nėra tokia aktyvi, kaip rajone.

„Mieste tai yra labiau prevencinė, o ne reali veikla. Anksčiau, kuriantis saugios kaimynystės grupėms, veiklos būta dau­giau, bet keitėsi pir­mininkai, nebeatsirado aktyvių kai­my­nų, tad kai kur beliko tik iškaba. Ta­čiau kartais ir jos drausmina“, – sako R. Sa­dauskytė.

O saugios kaimynystės esmė ir yra, kai ir gyventojai, ir policija, ir seniūnija vienijasi bendram saugaus gyvenimo tikslui.

„Pasibaigus karantinui, organizavome daug renginių: kalbėjome apie prekybą žmonėmis, gyvenamųjų vietų apsaugą nuo vagysčių, apie tai, kaip saugiai praleisti vasarą, apie nusikaltimus elektroninėje erdvėje bei kt. Jaunuolius nuolat kviečiame apsilankyti policijos komisariate, iš arčiau susipažinti su policininko profesija. Paprastai tai labai patinka vaikams – jie noriai išbando tar­nybinius automobilius, rankos taik­lu­mą smiginio rungtyje, o kur dar pirštų antspaudų nuėmimo praktika, pokalbiai per policijos raciją“, – juokiasi R. Sa­dauskytė.

Pareigūnė primena, kad beveik visas šias veiklas tiek maži, tiek vyresnieji galės išbandyti ir per Šilalės miesto šventę. Tereikia dairytis policijos palapinės, prie kurios pasitiks vaikų numylėtinis Amsis. Taip pat bus galima sužinoti, kaip tapti policijos rėmėju.

„Kviečiame prisijungti tiek 12–18 m. jaunuolius (jaunieji policijos rėmėjai), tiek vyresnius asmenis. Norintieji jais tapti turi būti neteisti, įgiję bent vidurinį išsilavinimą, pagal asmenines bei moralines savybes tinkantys būti policijos rėmėjais ir nuolat gyvenantys Lietuvoje. Reikia akcent­uo­ti, kad nuo šiol policijos rėmėjais bus labiau rūpinamasi. Vienas iš pagrindinių skirtu­mų – speciali rėmėjų apranga. Jie yra apmokomi policijos mokyk­los instruktorių, išklauso teo­rijos bei praktikos kursus, turi raciją, specialiąsias priemones (dujų balionėlius, antrankius, lazdas), vyksta į budėjimus kartu su policijos ekipažais. Be to, rėmėjai nuo šiol budi ne tik Šilalė­je – jie drauge su pareigūnais vyksta ir į Palangą, kur padeda užtikrinti eismo saugumą, viešąją tvarką. Komandiruotės metu policijos rėmėjai aprūpinami nemokamu maitinimu bei apgyvendinimu. Taip pat policijos departamentas organizuoja vasaros stovyklas.

Tad norinčius savo gyvenimui su­teikti daugiau prasmingos veik­los kviečiame drąsiai eiti prie mūsų palapinės arba tiesiog susisiekti tel. (8-620) 3-83-90, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.“, – kviečia bend­ruomenės pareigūnė.

R. Sadauskytė akcentuoja, jog tikrais po­licijos rėmėjais gali tapti 18–65 m. gyventojai, o dar vyresni jau bus garbės policijos rėmėjai. Vyresnės kartos atstovams gali būti pasiūlyta užsiimti šviečiamąja veikla. Žinoma, tam, kad mokytų kitus, pirmiausia tų žinių bus pakviesti įgyti patys.

Programa – pagal norus ir galimybes

Šilalės kultūros centras pernai, pasibaigus miesto šventei, šilališkių klausė, kaip jie vertina renginius ir kokių turi pageidavimų. Ko tikisi iš miesto šventės, buvo galima pasakyti ir šiemet. Šilalės kultūros centro direktorė Irmina  Kėblienė  mano, jog labai svarbu, kad šventė patiktų visų amžiaus tarpsnių gyventojams.

„Iš apklausų supratome, kad daugelis būtent liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje sugrįžta į tėviškę atostogų, viešna­gės pas artimuosius laiką derina prie miesto šventės. Suprantame, jog net ir gyvenantys Šilalėje ne visada spėja pamatyti naujausius Kultūros centro kolektyvų pasirodymus, todėl miesto gimtadienis tam yra pats geriausias  lai­kas“, – sako I. Kėblienė.

Pasak jos, dabartinė Šilalės miesto šven­tė išaugo iš nakties muzikos vakaro. Šiemet žiūrovus kvies pasimėgauti ir muzikinis spektaklis „Intrigų miestas“ bei prie muzikinio fontano labai derantis Auš­ros Danisevičienės šokio performansas.

I. Kėblienė pasidžiaugė, jog pernai po miesto šventės sulaukė daug gražių atsiliepimų ir įdomių pasiūlymų. Ši­lališkiai norėjo daugiau pramogų vaikams, todėl šiemet stadione veiks vaikų miestelis.

„Į pasiūlymus atsižvelgėme ir rinkda­miesi grupes vakariniam šeštadienio pasirodymui: Irūnos Puzaraitės ir Ma­riaus Jampolskio koncertai patinka dau­gumai, „Quorum“ skirtas solidesniems žiūrovams, o „The Roop“ irgi turėtų sudominti ne tik jaunimą. Ne visas idėjas galėjome įgyvendinti dėl techninių galimybių ir lėšų trūkumo, tačiau stengė­mės, kad  šilališkiai galėtų klausytis žinomų grupių pasirodymų“, – sa­ko I. Kėb­lienė.

Norintys pasilinksminti kviečiami į links­mos muzikos festivalį „Brizgels“. Šila­liškiai pageidavo, jog renginys vyktų pušyne, tad seniūnijai buvo paskata sutvarkyti miestiečių mėgiamą poilsio vietą.

Miesto gimtadienį praturtina  ir jaunimo veiklos. Pasak Šilalės kultūros centro Atviro jaunimo centro „Pulsas“ koordinatorės Guodos Juškaitės, jame tradiciškai savo veiklą pristatys jau­nimo organizacijos, numatyti ir dide­lio jaunimo dėmesio sulaukę renginiai.  Bus ir naujienų – rugpjūčio 4 d. or­ga­nizuojamos orientacinės varžybos „Šilalės matrica“, 6 d. aikštelėje prie „Olimpo“ veiks jaunimo kiemelis, vyks rankų lenkimo turnyras, pasirodys neseniai susibūrusi jaunimo grupė „Glada“. Turėtų patikti ir jaunimo inicia­tyvinės grupės autobusų stoties aikštelėje rengiamos „Šilalės stance show“ varžybos, kur organizatoriai kvies pasižvalgyti į naujausius bei išrinkti gražiausius, seniausius automobilius. Į populiarius pokalbius su (ne)jaunimu šie­met pakviesta daugelio pažįstama Auš­rinė Pudževytė, kuri keliauja po pasaulį, o grįžusi puošia Šilalę piešiniais.

„Neabejojame, jog galimybė pasikalbėti su Aušrine sudomins ne tik jaunimą. Smagiausia, kad į renginius įsitraukia patys jaunuoliai, tampantys savanoriais bei padedantys šventės rengėjams. Nemažai jų Šilalėje jau nebegyvena, tačiau grįžę nori bendros veiklos, siūlo idėjas ir patys jas įgyvendina. Tai suteikia jaunimui daug galimybių smagiai praleisti laiką, o šventės sulaukia svečių iš kitų miestų“, – džiaugiasi Goda.

Nors lėšos riboja veiklų ir atlikėjų pasirinkimą, Šilalės kultūros centro direktorė I. Kėblienė įsitikinusi, jog ne vien pinigai lemia šventės grožį.

„Kiek įmanydami stengiamės sudėlioti renginius taip, kad vienu šūviu nušautume du zuikius. Gerokai palengvino mūsų darbą Lietuvos kultūros tarybos skirtas finansavimas, prie kurio prisideda ir savivaldybė. Už šias lėšas surengti Vasaros muzikos festivalio koncertas „Dviese gondoloje“ bei linksmos muzikos festivalis „Brizgels“ labai praturtins gimtadienio programą – be jų jis nebūtų toks spalvingas ir įdomus“, – mano Šilalės kultūros centro direktorė.

Kai miestiečiai ir jų svečiai švenčia, kultūros darbuotojai negali atsipalaiduoti – jiems tai didžiausias bei atsakingiausias, visų metų veiklą vainikuojantis darbymetis. Kad viskas vyktų sklandžiai, prireikia ne vieno mėnesio, todėl miesto šventės renginiai pradedami planuoti iškart, kai tik aptariami praėjusios rezultatai, sudėliojami visi minusai ir pliusai.

„Negalime sakyti, jog kuri nors miesto šventė nepavyko, renginiai buvo neįdomūs, banalūs, žmonės jų nenorėjo žiūrėti. Visada matome, kad pavyksta nustebinti žiūrovus, parodyti kažką malonaus, netikėto, pastebime klaidas ir mokomės iš jų. Tačiau liūdna, kai girdime sakant, jog šventėje nereikia kapelų, vokalinių ansamblių. Juk tai yra mūsų kultūros darbuotojai, meno mėgėjai, jie labai daug dirba, kad pasirodymai būtų kuo geriausi. Kaip galima jų neįvertinti? Tie žmonės visus metus praturtina kitas mūsų šventes, visus metus yra kviečiami į bendruomenių renginius, nors už tai negauna jokio atlygio. Jie yra didžiausias mūsų turtas, o pasirodymas miesto šventėje jiems irgi yra šventė, kuria nori pasidalinti su savo artimaisiais, giminaičiais, atvykusiais draugais“, –  įsitikinusi I. Kėblienė. 

Miesto šventės organizatoriai viliasi, jog visą šią savaitę vyksiantys renginiai miestiečiams suteiks gerų emocijų, pakels nuotaiką. Pastaruoju metu yra daug nusiminusių, pavargusių, nelaimingų žmonių – gyvenimas visiems pasunkėjo, todėl norėtųsi, kad šventė įkvėptų optimizmo, taptų atgaiva sielai.

„Džiaukimės tuo, ką turime, kas duodama, neprašant jokio atlygio, dalinkimės tuo džiaugsmu su visais ir būkime tikri savo miesto patriotai – tegul Šilalės gimtadienio nuotaika neišblėsta iki kitų metų“, – linki Šilalės kultūros centro direktorė.

Miestas išaugo per kelis dešimtmečius

UAB „Šilalės statyba“ statybų vadovas Antanas Linkis, ilgametis šios įmonės darbuotojas, triūsiantis čia nuo 1969-ųjų, puikiai atsimena, kaip Šilalė augo, plėtėsi ir keitėsi.

Šis kvartalas, kur dabar dirbame (kalbėjomės prie Dionizo Poškos g. 5-ojo daugiabučio), prieš kelis dešimt­mečius buvo tyrai: pelkės, daržai ir kelios medinės trobos – stovėjo, berods, keturios. Jos buvo nugriautos, o visa teritorija iki dabartinės autobusų stoties turėjo virsti daugiabučių kvartalais su atskiromis, į žiedą susijungiančiomis gatvėmis. Kovo 11-osios gatvės dar visai neseniai apskritai nebuvo, tad ir daugiabučiai, ir mokykla, ir lopšelis-darželis atsirado per pastaruosius 30 metų. O pirmasis daugiabutis Šilalėje, atrodo, buvo pastatytas Maironio gat­vėje. Dabar tas namas ženklinamas 24-uoju numeriu“, – dalijasi prisiminimais A. Linkis.

Pasak jo, absoliuti dauguma daugiabučių Šilalėje buvo statomi kaip žinybiniai butai darbuotojams. Pastatytas ir vienas kooperatinis, kuriame butus siūlyta įsigyti sumokėjus 50 tūkstančių tuomečių „vagnorkų“. Taip vadinamų valdiškų butų Šilalėje būta nedaug, juos statė kilnojamoji mechanizuotoji kolona iš Telšių tresto.

„Tada mes daugiau dirbome kaimiškose vietovėse, statėme „alytnamius“, mokyklas, kultūros namus. Miestas labiausiai išaugo apie 1975–1989 m. – tuo laikotarpiu atsirado ištisi daugiabučių kvartalai. Gaila, jog statybos sustojo. Kita vertus, dabar jau net sunku būtų rasti vietos daugiabučių kvartalui“, – svarsto ilgametis statybų sektoriaus darbuotojas A. Linkis.

UAB „Šilalės statyba“ direktorius Vai­das Kuzminskis sako, kad įmonėje šias pareigas užima dar visai neseniai, vos metus, tad nedaug turi patirties.

„Galiu tik pasidžiaugti, kas esame šiandien. Mūsų užsakovai – UAB „Šila­lės šilumos tinklai“ – atnaujinamais dau­gia­bučiais mieste yra patenkinti. Šiuo metu renovuojame keturis, du jau yra užbaigti ir laukia pridavimo“, – sako V. Kuz­minskis.

Jo teigimu, Šilalė dėl vis daugiau atnaujintų daugiabučių kasmet gražėja. O šilališkiai, modernizuodami savo būstus, laimi ne tik taupydami šilumos išlaidas – juk kiekvienam smagu grįžti į moderniai atrodančius namus.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. – ankstesnių švenčių akimirkos

 

 

 

 

Atnaujinta Antradienis, 02 rugpjūčio 2022 09:40