Iš Chersono pasitraukę okupantai keršydami bombomis žudo civilius

Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko re­gione, kur kas dieną žūva šimtai karių. Tačiau labiausiai sukrečia pra­ne­šimai apie civilių mirtis dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto.

Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, bet įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje vos keli kilometrai nuo miesto ir ėmė kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė virsti negyvenama dykyne.

„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti. Ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjus gatvę pasigirdo sprogimai. Aš, buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, jog pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir pargriuvau“, – pasakojo 73-ejų Anatolijus.

Su šiuo buvusiu sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinų ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kyjivą važiavome viename kupė. Vokietijoje bei Afganistane tarnavusio ir kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyriškio sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pas Maskvos medikus.

„Kojos būklė blogėja, nežinau, ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Cher­sono dalis medikų pasitraukė, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje, turi draugų chirurgų, sakė, jog mano ukrainietiška pilietybė nebus kliūtis“, – pasakojo Anatolijus.

Man, žurnalistui, pensininkas nepanoro komentuoti karo, tačiau prasitarė, kad civilių apšaudymo nepateisina. Jis tvirtino, jog pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes ten gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje. Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSRS miestą, kur jam būtų skirtas butas. Vyriškis pasirinko Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.

„Pasirinkau butą su vaizdu į Dniepro upę. Tada negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – sakė Ana­tolijus. 

Vyriškis papasakojo, kad jo name gyventi liko vos keli žmonės, o visi kiti išvyko. Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, o po to persikraustė į prastesnį butą pas 20 metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino praėjus keliems metams po žmonos mirties. 

Okupantų elgesiu piktinosi ir taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per šį karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio. 

„Neatleisiu okupantams už tai, jog niokoja Chersoną ir šaudo į mus, niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimy­nų namai sudegė, o nuo išgąsčio ir per­gyvenimų pasiligojo mano žmona Je­v­genija“, – pasakojo taksistas.

Jis teigė gyvenantis toli nuo karinių bei pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.

Į Chersoną vykau ketindamas pusdienį pasivaikščioti po miestą ir pabend­rauti su jo gyventojais bei gynėjais, tačiau vagone kartu vykę dar septyni keleiviai vieningai patarė nevaikštinėti po miestą. 

„Chersone dabar tikrai nesaugu. Jei priešas nebus iš miesto nustumtas, išvykti turės visi žmonės“, – pareiškė kariškis Sergejus Kurkinas.

Bachmuto fronte kovojantis vyras bu­vo gavęs tris dienas atostogų ir vyko apžiūrėti Chersone esančio buto bei turimos kompiuterinės firmos biuro, o kitą dieną vėl grįš atgal. 

63-ejų Nina Kalugina sakė vykstanti tik vienai dienai, nes nori pasiimti šunį ir du katinus, kuriuos vešis į Vakarų Ukrainą. Gyvūnus moteris buvo palikusi globoti kaimynui, tačiau šis neseniai nusprendė irgi bėgti iš Chersono. Ilgam į šį miestą teigė grįžtanti tik 82-ejų Olga Suchocka, kuri buvo prisiglaudusi Odesoje pas dukrą: „Aš jau ir taip daug nugyvenau, nieko nebebijau. Jei Dievas duos – nieko neatsitiks“. 

Chersonas tą dieną tikrai atrodė pusiau negyvenamas miestas. Nedidelės grupelės žmonių, dauguma pagyvenu­sių, stoviniavo prie kelių veikiančių par­duotuvių, turgelyje, autobusų sustojimuose ir prie neseniai vėl ėmusio veikti vieno banko, kuriame buvo galima atsiimti pensiją.

Prie vienos parduotuvės maistą ant laužo gaminusios ir gyventojams dalinusios protestantiškos organizacijos nariai, atvykę iš Kyjivo, sakė, jog dėl nuolatinių sprogimų aidų jaučiasi nesaugiai ir vietoje planuotų penkių dienų čia liks tik dvi. Joks taksistas nesutiko nuvežti į Dniepro pakrantę, mat bijojo, kad gali apšaudyti priešo snaiperiai. Atsisakė nuvežti ir į Černobaivkos kaime esantį aerouostą, teigdami, jog šis kasdien yra bombarduojamas. 10 kilometrų nuo Chersono esantis kaimas nepaprastai išgarsėjo ir tapo pasididžiavimu Kyjivui bei prakeiksmu Maskvai.

Be didesnio mūšio – spėjamai dėl išdavystės – užėmusi Chersoną, Maskva tikėjosi Černobaivkoje esantį aerouostą panaudoti karių bei ginkluotės permetimui. Bet ukrainiečių raketos ir partizanai paralyžiavo šiuos planus, sėkmingai naikindami atskraidintus krovinius.

Iš Chersono atsiveria kelias į My­ko­lajivą ir Odesą, tad Rusijos kariai, vasario 25 d. įžengę į Chersoną, čia nesustojo, o patraukė toliau. Tačiau jų skverbimąsi pristabdė fiasko Černobaivkos aerouoste. Ukrainiečiai net 26 kartus sunaikino okupantų aerouoste pastatytus sandėlius su jame atvežta karine ginkluote, ir Maskvos kariai čia įstrigo. Jie ne tik neužėmė Mykolajivo, bet buvo priversti pasitraukti ir iš Chersono.

Miesto išplanavimas nesudėtingas: nuo geležinkelio stoties einanti gatvė per­skrodžia miesto centrą ir pasiekia Dniep­ro upę, o persikėlus per tiltą veda toliau į Krymą. Į priešingą pusę kelias nuo stoties suka pro Černobaivką į My­ko­lajivą. Tai, kad fronto linija svyravo pusiaukelėje tarp Chersono ir už 50 km esančio Mykolajivo, galima įsitikinti net važiuojant traukiniu – pro akis šmėžuoja daugybė sunaikintų trobesių, karinės technikos liekanų bei apkasų.

Chersono stotyje keleiviniai traukiniai specialiai sustoja tarp dviejų prekinių, jog, priešui ėmus bombarduoti, nuo skeveldrų mažiau nukentėtų keleiviai. 

Traukiniu išvykstant iš Chersono, aš, kaip ir visi kiti keleiviai, stotyje privalėjau praeiti taip vadinamą filtracijos patikrą – atsisėdus priešais policininką papasakoti, kur keliauju ir ką veikiau per Chersono okupaciją. Buvo tikrinami dokumentai, įrašai ir nuotraukos telefone.

Atvykstant į Chersoną vagone buvo tik septyni keleiviai, o išvykstant visos vietos buvo užimtos. Keleiviai neslėpė, jog mieste tapo baugu, ir norėjo kuo greičiau iš čia sprukti. Nė kiek tuo nesistebėjau, nes per mano buvimo pusdienį čia kas keliolika minučių girdėjosi sprogimų dundesiai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.