Kiekvienas piešinys – nauja kelionė

Meno terapija savyje talpina didžiulę jėgą. Tuo įsitikinusi ir kitus nori įtikinti Šilalėje gyvenanti Rita Vaičekauskaitė-Lizunenko. Šiuo metu Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia jos darbų paroda, į kurią autorė pakvietė praėjusią savaitę.

Ritai parodų atidarymas – jau nebe naujiena, mat anksčiau ji yra fotografavusi, rengusi bendras ir autorines savo darbų ekspozicijas. Šįkart žiūrovų vertinimui ji pateikia paveikslus, kurie tapomi pagal trafaretą. 

„Daugelis, pamatę šias drobes, taip ir sako: tai ne piešimas, o spalvinimas. Iš pirmo žvilgsnio ir man taip bu­vo pasirodę: maniau, nėra, ką veikti. Tačiau veikti tikrai yra ką, o tai geriausiai įrodo laikas, kurį sugaištu prie vieno darbo. Žinoma, priklauso nuo jo sudėtingumo, bet paprastai vienam paveikslui prireikia mėnesio-pusantro“, – parodos atidarymo metu kalbėjo autorė.

Ritos daugumai šilališkių pri­statinėti nereikia – ji, nors ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje,­ aktyviai dalyvauja visuose ren­giniuose, lankosi šventėse, koncertuose. 

Su šia meno terapijos rūšimi Rita susipažino dalyvaudama socialinės reabilitacijos asmens su negalia bendruomenės veikloje. Ji taip ir vadinasi – spalvinimas pagal skaičius. Paveikslų temą gali rinktis patys autoriai, o Ritai labiausiai patinka natiurmortai ir peizažai.

„Parodoje yra ir vienas šventųjų paveikslas – jį nupiešiau ir padovanojau Violetai Kasnauskaitei, Šilalės krašto neįgaliųjų sąjungos vadovei. Yra ne vienas paveikslas ir su gyvūnais, paukščiais. Pastebėjau, jog šiuos piešti yra sudėtingiausia, prie jų spalvinimo užtrunku ilgiausiai. Paskutinysis mano darbas būtent toks ir yra – su dviem paukščiais. Prie jo sėdėjau tikriausiai du mėnesius. Ir nors tai pareikalavo daugiausiai pastangų, šiandien šis piešinys man yra pats mieliausias“, – pasakojo R. Vaičekauskaitė-Lizunenko.

Iš viso muziejuje eksponuojama 13 Ritos darbų ir vienas nepradėtas piešinio rėmas. Greta šio molberto išdėlioti ir reikmenys, kuriuos naudoja šių užsiėmimų dalyviai. Be dažų ir teptukų čia galima rasti ir didinamąjį stiklą. Rita paaiškino, jog be jo sukurti tikslaus darbo neįmanoma – reikia ypatingos ramybės ir susikaupimo. 

„Jau seniai nebepiešiau. Todėl dabar esu laiminga, nes, sėdėdama vežimėlyje, per spalvų terapiją atradau ypatingą ryšį su menu, kūryba. Šie mano paveikslai – ne tik kruopštus sunumeruotų zonų spalvinimas, o ir asmeninė kelionė per mintis, jausmus, prisiminimus. Kiekviena spalva fiksuoja tam tikrą emociją, o visas meninis procesas tampa savotiška terapijos forma“, – apie keliariopą tokių užsiėmimų naudą su užsidegimu pasakojo autorė. 

R. Vaičekauskaitės-Lizunenko tapybos pagal skaičius pa­roda „Atgaiva sielai“ V. Statkevičiaus muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.