Brangiausios vertybės duodamos už dyką

Vos prieš mėnesį mokyklos skambutis sukvietė mokinius į klases, ir tradiciškai, aukso spalva nusidažius medžių lapams, mi­nima tarp­tautinė mokytojų diena. Tądien turbūt visi prisimename savo mokytojus, išskiriame tuos, kuriuos gerbėme ir mylėjome, girdime jų pasakytus žodžius bei priesakus. Taip, galima numoti ranka, jog tai tik sentimentai. Bet kada, jei ne šventės dieną, pasakyti gražų, mielą palinkėjimą...

Kita vertus, jau prieš dešimt metų šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis sakė: „Mūsų šalyje iki šiol negerbiama mokykla, edukacija ir iš­si­la­vi­ni­mas. Pakanka pasidomėti, kaip traktuojami mokytojai Lietuvoje, kad suprastum, kaip ne­ver­tinama sfera, kuri, mano įsitikinimu, bus lemtinga mūsų šaliai – arba mes novatoriškos edukacijos dėka pasieksime lūžį ir tapsi­me ino­vacijų ir aukštos kultūros šalimi, arba mūsų laukia antrarūšės ir nuo Vakarų toli atsilikusios šalies ateitis“.

Ką apie tai mano patys pedagogai, draskomi nesibaigiančių reformų ir dėl to ne visai šventiškai pasitikdami savo profesinę šventę.

Net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis garbė yra būti geru mokytoju, prieš kurį mokinys jaučia at­sakomybę augti. Mokytojo viltis, jo darbo prasmės su­vokimas, orumas persiduoda jo mokiniams. „Aš esu griežta mokytoja“, – prisipažįsta Helga Gavėnaitė, Ši­la­lės Da­riaus ir Girėno progimnazijos anglų kalbos mo­­kytoja ekspertė.

Lėmė teisingas pasirinkimas

„Mokykloje atsidūriau gana netikėtai, niekada neplanavau dirbti pedagoginį darbą – galima sakyti, taip susiklostė gyvenimas. Stojau į universitetą, nes labai norėjau studijuoti anglų kalbą“, – sako mokytoja.

Atvažiavusi į Šilalės rajoną 1985 metais, jauna specialistė darbą pradėjo Padievyčio aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1991-ųjų rugsėjo 1-osios iki pat šiol – mylimas darbas Da­riaus ir Girėno progimnazijoje. Tiesa, H. Gavėnaitė teigia ne vienerius metus dirbusi antraeilėse pareigose Švietimo skyriuje, buvo mero patarėja, užsiėmė vertėjavimu.

„Per daugiau nei 30 metų turbūt išryškėjo ir pašauki­mas mokytojo profesijai. Nors vis dar esu įsitikinusi, jog didžiausias mano pašaukimas – ang­lų kalba. Labai ją myliu, todėl noriu, kad ir vaikai ją pamėgtų.

Tačiau, renkantis studijas, vi­si mane protino studijuoti rusų kalbą: sakė, jog ang­lų neperspektyvi, jos niekam nereikia ir aš liksianti be darbo. Ačiū šeimai, kuri mane palaikė. Vis­kas gavosi priešingai visoms prog­nozėms, tai ypač pasijuto po nepriklausomybės atkūrimo. Atsivėrus sienoms, vaikams atsivėrė akys – jiems nebekyla klausimų, kam reikalinga anglų kalba, atsirado didžiulis noras ją mokėti. Papildomos motyvacijos nebereikia – laisvė yra tikriausia motyvacija.

Tiesa, ne visiems vienodai sekasi. Neigiamai ver­tinu tai, jog tėvai kartais bando patys kai kurias užduotis atlikti už vaiką, skundžiasi, kad nemoka kalbos ir negali jam padėti. Visada sakau: ir nereikia, vaikas turi mokytis pats. Taip elgiantis, atimama iš jo galimybė susitvarkyti su sunkumais pačiam. Mokykla vaiką grūdina. Todėl būtina duo­ti jam daugiau savaran­kiš­kumo, atsakomybės, o ne stengtis iš jo kelio pašalinti kiekvieną kliū­tį. Su sunku­mais neįpra­tę susidoroti žmo­nės gy­venime gali palūžti“, – įsi­ti­ki­nusi H. Ga­vė­nai­tė.

Mokytojo darbas į laiko rėmus netelpa

Didelį darbo stažą turinti pedagogė neabejoja, kad per tris dešimtis metų visuomenės po­žiūris į mokytojo profesiją labai pasikeitė. Deja, ne į teigiamą pusę, o tai formuoja neigiamą nuomonę apie mokytojo profesiją.

„Baugina pokyčiai, su kuriais ateina daug nežinios. Štai pasigirdo ketinimų „nuvai­ni­­­­kuoti“ valstybinį egzaminą. Ką tai reiškia? Daugybę me­tų valstybinis brandos egzami­nas bu­vo mokinio dvylika me­­tų kauptų žinių įvertini­mas. O dabar svarstoma, kad esą brandos egzamino neberei­kia, svarbus vidurkis. Ką tai duos? Matau tik neigiamas pa­­sek­mes – nukentės griežto mokytojo mokinys, nes jis reik­liau vertina. Ver­tinama turi būti sąžiningai, objektyviai ir teisingai, o būtent tai ir gali nukentėti.

Kaip visuomenėje yra visokių žmonių, taip ir apie mo­kyk­lą yra įvairių nuomonių ir jos visos turi teisę būti: ir teigiamos, ir neigiamos. Pir­miau­sia, dėl ko jauni žmonės nenori rinktis mokytojo profesijos, – mažas atlyginimas. Aš juos su­prantu, juo labiau, kad šalia to­kio menko atlygio yra didžiulė atsakomybė, psichologi­nis spaudi­mas, neretai pedagogo autoritetą žeminančios nepelnytos kalbos ir neaiškūs reikalavimai. Be to, ne visi mokytojo profesiją pasirenka iš pašaukimo. Nors tam pirmiausia turi mylėti vaikus. Na, mylėti – gal per skambiai, bet gerbti privalu. Turėti kant­rybės – taip pat. Ir, žinoma, my­lėti pasirinktą dalyką“, – įsi­ti­ki­nusi mokytoja.

H. Gavėnaitė svars­to, kas dar neprideda ba­lų, visuomenei vertinant mokytojo profesiją.

„Žmonės paprastai mato mus anksčiau išeinančius iš darbo, bet nemato ir nesuvokia, kiek laiko bei energijos mokytojas atiduoda, ruošdamasis pamokoms. Mūsų darbas niekuomet nebus nuo ryto aštuonių iki vakaro penkių. Žmonės, kurie neturi šeimos narių mokytojų, niekada nesupras, kiek laiko užima rašinių taisymas, tekstų ruošimas – taip atrodo mūsų sekmadienių popietės... Mokytojas dirba daug daugiau, negu jo darbas įvertinamas darbo užmokesčiu. Ne­įvertinama ir tai, jog dirbame sudėtingomis sąlygo­mis: nuolatinis triukšmas, emo­cinė, psichologinė apkrova. Tad natūralu, kad poilsis yra bū­ti­nas, jog vėl galėtume būti kūrybingi. Todėl esu įsitikinusi, kad įs­prausti pedagogo darbą į kažkokius rėmus, griežtos laiko apskaitos ribas tik­rai nerealu“, – sako pedagogė.

Būti sąžiningam nereiškia būti atlaidžiam

Sakoma, jog mokiniai atsirenka, kuris mokytojas koks yra: geras arba ne... Mokytoja Helga įsitikinusi, kad toks vertinimas ateina, jiems labiau subrendus ir įgijus gyvenimiškos patirties.

„Aš esu griežta mokytoja ir šito neslepiu. Ir turbūt didžiausia padėka, kuomet baigusieji mokyklą pasako ačiū... Nes iki tol dar nepakankamai suvokia, ką jiems duodu. Klasėje stengiuosi sukurti šiltą, jaukią atmosferą, būti sąžininga visiems. Tačiau būti sąžiningam nereiškia būti atlaidžiam, todėl skatinu mokinius padirbėti daugiau ir griežčiau vertinu. Ne veltui sakoma, jog mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs: suaugę jie supranta ir įvertina tavo pastangas. Taip pat ar buvai jam doras, sąžiningas. Ir už tai dėkoja. Padėka turbūt yra ir tai, jog buvę mokiniai pageidauja, kad mokyčiau jų vaikus. Tai mokytojui išties daug reiškia“, – ne be jaudulio kalba H. Gavėnaitė.

Mokytoja sako, jog sunkiausia būna penktokams, nes pradinėse klasėse anglų kalbos mokomasi žaidžiant, dainuojant, piešiant.

„Penktokams ypatingai nelengva prisitaikyti prie naujų apimčių, tai yra tikras adapta­cinis periodas. Tačiau reikia pastebėti, kad dabartiniai vai­kai labai daug išmoksta iš šiuolai­kinių technologijų, žino nema­žai tarptautinių žodžių, jų geresnė tartis. Visgi balan­sas tarp to, ką jie gauna iš aplinkos ir kas duodama mokykloje tu­ri būti“, – įsitikinusi pedagogė. 

Svarbiau – dvasinės vertybės

Savanaudiški interesai, vyrau­­jantys visuomenėje, prieš­­ta­rau­ja inteligento nuosta­toms: laikytis padoriai, oriai, gerbti ki­tą žmogų. Kaip mo­kyto­jui, spau­džiamam kartais la­bai ne­leng­vos kasdienybės, to­kiam išlikti?

„Visada sakau, kad brangiausios vertybės duodamos už dyką, jų nenusipirksi už jokius pinigus. Materialiniai dalykai, visa, kas perkama, parduodama, neprilygsta tam, dėl ko mes verkiame, ko ilgimės, kas mums lieka svarbu po penkerių, dešimties metų. Viskas priklauso nuo to, kokia tvarka susidėliojame vertybes. Ne­sakau, jog materialinių dalykų nereikia. Reikia, bet iki tam tik­ros ribos. Man labai pasisekė dėl to, jog pasirinkau tinkamą dalyką – anglų kalba man labai svarbi, dirbu būtent tai, ko troškau, tad ir didelės nuoskaudos dėl to, kad įvertinimas nėra adekvatus, nejaučiu.

Ypatingai svarbu bendravi­mas. Irgi saikingas, nes po triukšmingos dienos mokyk­loje šiek tiek ramybės yra būtina. Tačiau visai be žmonių neištverčiau. Mėgstu keliauti, turiu draugų visame pasaulyje. Teko studijuoti Anglijoje, su daugybe ten sutiktų bičiulių iki šiol palaikome ryšius, vieni kitus aplankome. Ką man davė anglų kalba – tai atvėrė pasaulį. Patinka sukiotis virtuvėje, mezgant išsivalo mintys. Mėgstu pažiūrėti gerą filmą, paskaityti gerą knygą. Ko­kybiškai išverstos knygos skai­tymas yra didžiulis malonumas. De­ja, nekokybiškų vertimų labai daug. Galiu pasakyti, jog ir taisyklingos lietuvių kalbos išmokau per anglų kalbą – pradėjusi versti. Apskritai mane labai liūdina didėjantis visuomenės neraštingumas. Jo­kiu būdu nereiškiu priekaištų kolegoms mokytojams – problema turbūt glūdi giliau. Ta­čiau mes, lietuviai, privalome mokėti savo kalbą“, – įsitikinusi H. Gavėnaitė.

Trumpos švenčių akimirkos ateina ir praeina. Pasak mokytojos, jų profesinės šventės būna šiltos, jaukios ir jautrios nuo vaikų padėkų. Bet, jos manymu, Mokytojų diena – tai ir paskata susimąstyti, ką dar būtų galima padaryti geriau.

„Mokytojas kartais pasijaučia esąs vienas su savimi, savo vaikais, rūpesčiais, neišgirstas ir nesuprastas. Tačiau bet koks nusivylimas negali atsiliepti pamokų kokybei, mokiniams. Gyvenimas yra nuolatinė kaita, jos reikia, bet ne drastiškos – žmogus turi jausti stabilų pagrindą po kojomis. Mes, mokytojai, viską atiduodame vaikams, todėl labai dažnai beveik nebelieka laiko savo kolegoms. O turėtume labiau vieni kitus pasaugoti, kolegiškai palaikyti, paremti, suprasti. Žinoma, reikia ir sveikatos, kantrybės, be kurios mūsų darbas neįsivaizduojamas“, – linki visiems savo kolegoms mokytoja H. Gavėnaitė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.