Dvi šeimininkės po vienu stogu – ir darbų našta lengvesnė

Šeručių kaimas, kažkada buvęs didelis ir gyvybingas, dabar beglaudžia, berods, aštuonias trobas. Viena iš jų, stovinti ant kalniuko, priklauso Mic­kams. Drąsiai galima teigti, jog net kelias vienos šeimos kartas vienijanti sodyba išsiskiria iš kitų ir iš tolo traukia akį. Pažiūrėti, kokios grožybės puošia Mickų kiemą, užsuko ir „Šilalės artojas“.

„Nieko daug apie mus nereikia rašyti. Esame paprasti žmonės, paprastai ir tvarkomės. Nieko čia išskirtinio nėra“, - kaip dažniausiai būna, kuklinosi sodyboje šeimininkaujanti Rasa Mic­kuvienė.

„Parašykite šitaip: nors esa­me paprasti žmonės, bet not­rėlėmis apaugę gyventi ne­­no­rime. Kiek laiko jau čia esame, piktžolės niekada nežėlė“, - pritarė mar­čiai Ra­sos anyta Sta­nislava Vanda.

Taip, vienuose namuose šei­­mininkauja dvi gaspadi­nės. Nors ir žmonės pajuokauja, o kartais ir gyvenimiška patir­tis rodo, kad toks reiškinys prie gero nepriveda, Mic­kų šeima šį stereotipą laužo. Abi moterys tikina esančios labai vieningos ir gerai sutariančios.

„Man marti - lyg duktė. Ly­giai taip pat ir žentas - kaip sūnus. Bandau prisiminti, ar su Rasa per dvidešimt penkerius metus esame nors kartą susipykusios...“ - gerų žodžių sūnaus žmonai negailėjo senolė.

Marti anytą taip pat giria. Nes to Stanislava Vanda tik­rai nusipelno: su didele meile priėmė Rasą kaip savą, padėjo užauginti anūkus, savų įstatymų neįvedinėjo. O pajuokaujant galima sakyti, jog bene geriausias dalykas yra tas, kad vyriausioji šeimininkė į jaunesniosios reikalus išvis nesikiša – viską į savo rankas jau seniai yra perėmusi Rasa.

„Gegužės 31-ąją atšvenčiau aštuoniasdešimtmetį, tai ar­gi  begaliu vadovauti. Tegul jaunesni tvarkosi. Aišku, nesėdžiu ant kupros ir dar padedu vieną kitą gėlynuką paravėti“, - smagiai plepėjo Sta­nis­lava Vanda, kuriai dėl jos žvalumo bei puikaus humoro jausmo tiek metų nė už ką neduotum.

Darbo Mickų sodyboje atrasti tikrai nesunku. Aplink namą driekiasi 30 arų sklypas, kurio didžiumą sudaro išpuoselėti Rasos darželiai, pievutės su dekoratyviniais medeliais ar krūmais, vaiskrūmiais. Veikti išties yra ką, juolab, kad laiko suktis kieme Rasa dažniausiai randa tik kas keturias dienas – dirba pamaininį darbą vienoje iš Šilalės kavinių. Be to, ir vyriškos rankos - beveik retenybė. Rasos vyras Vygantas darbuojasi Norvegijoje, sūnūs Ilmaras bei Regimantas jau suaugę, turi savus darbus.

Didžiausią naštą ant savo pečių neša Rasa. Kai nereikia skubėti į darbą, vos prašvitus, ji išsiruošia į kiemą. Nebijo moteris nei nuolat čia grasančio vėjo, nei lietaus – jei nepadirbsi šiandien, kitą kartą nebus kada.

Ypač daug dėmesio R.Mic­ku­vienė skiria gėlėms, be ku­rių išsiduoda negalinti gyventi. Aplink namą žydi rožės, vienadienės, kvapniosios levandos ir dar visa galybė kitų margažiedžių augalų, vazonuose kerojasi Rasos mėgiamos agavos. Tačiau kaip darželio karalienę ji iš­ski­ria gražuolę juką.

„Pati puošniausia mano gė­lė. Taip ilgai laukiau, kol pražys, taip rūpinausi. Jau galvojau, jog nieko nebus, bet šiemet va, kokį žiedą padovanojo“, - rodydama įspūdingą grožį, džiaugėsi šeimininkė.

Dėl didelio užimtumo Rasa prisipažįsta daugumą gėlių perkanti. Nors ir turi šilt­namį, auginti daigelius pačiai paprasčiausiai nėra kada. Tiesa, augalų kainos paskutiniu me­tu moterį šokiruoja:

„Kiek prašė litais, dabar – tiek pat eurais“.

Veši Mickų kiemelyje ir keletas „užsieniečių“. Kai lankosi pas vyrą Skandinavi­jo­je, Rasa vis kokį naują augalą namo parsitempia. Aišku, ne visi prigyja, juk ten – ir klimatas visai kitoks.

„Kai pirmąkart nuvažiavau į Norvegiją, buvo labai smalsu, kaip ten žmonės gyvena. Galiu pasakyti – labai paprastai. Mes, lietuviai, esame pratę vis kažką gražinti, sodinti daug gėlių, prisigalvoti visokių puošmenų. Tokios sodybos, kaip mūsų, per visą Norvegiją nerasi. Pas juos viskas kuklu: paprasti me­diniai namukai, pievelė, vie­na kita gėlė. Ir jokių mand­resnių augalų nemačiau - be­veik visi tokie pat, kaip ir čia“, - pasakojo Rasa.

Iš atšiauriosios užsienio ša­lies R.Mickuvienė ar jos vyras parsiveža ne vien žalumos. Jų sodybą puošia iš ten parkeliavę vėjyje besisupantys kūgio formos pinti vazonai, rąstinėje pavėsinėje stovi jaukus supamasis krėslas. Šiuos daiktus norvegai išmeta lengva ranka, o praktiški lietuviai pro tokį gėrį nepraeis.

Nors Vygantas jau bemaž dešimtmetį blaškosi tarp Lie­tuvos bei Norvegijos, nereiškia, jog namai ir jų priežiūra jam nerūpi. Kai grįžta, Rasa tuoj pristoja su „užsakymais“, o ir pats parvažiuoja kupinas naujų minčių, ką, kur ir kaip keis. Pavyzdžiui, per Mickų kiemą išsitiesęs medinis traukinukas – Vyganto kūrinys, o pakraštyje stovintis židinys - bendras su draugu darbo rezultatas.

„Dabar, sakė, grįžęs konst­ruos sūpynes ir lėktuvą anūkui. Turime savo miško, medienos bus“, - šypsodamasi kalbėjo Rasa.

Jos galvoje taip pat sukasi daugybė planų. Paskutiniu metu moteriai ramybės neduoda svyrančios rožės me­delis, kurio niekaip nepa­vyks­ta įsigyti. Ta­čiau ji yra atkak­li – au­galą bandys parsisiųsti internetu. Be to, tarp didesnių ateities vizijų ir tvenkinys su pirtimi ant kranto.

„Tik tam reikia ir laiko, ir investicijų. Jei būtume pertekę pinigais, galėtume pasisamdyti dizainerius, atvažiuotų, per kelias valandas viską gražiai suprojektuotų, perdarytų, ir būtų kitas vaizdas.

Bet iš dalies pagalvojus, ar būtų mieliau? Dabar vis­ką darome savomis rankomis, su didžiule meile. Jei viską gautum gatavą, abejoju, ar širdis taip džiaugtųsi“, - susimąs­tė Ra­sa.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.