Močiutė Mikalina užsidirbo ramius laikus
Sulaukusi svečių iš seniūnijos, Mikalina labai apsidžiaugė seniūnės M. Zybartienės atvežta gėle
Mikalinai Laurinavičienei sukako 90. Vyresnio už ją žmogaus nėra visoje Palentinio seniūnijoje. Jubiliatei - seniūnijos gėlės ir dovanos. Ir, žinoma, tortas. Užklupta svečių, močiutė net susijaudino. Juk niekada jos, paprastos darbo bitės, dideliu dėmesiu niekas labai nelepino. Vaikai, namai, darbas. Ir taip nutekėjo visas gyvenimas.
- Kiek sulaukėt anūkų? - klausia Palentinio seniūnė Miglė Zybartienė.
- Daug, - ilgai negalvojusi atsako Mikalina.
Marti Dalia padeda suskaičiuoti: anūkų - dešimt, proanūkių - septyni. Vaikų buvo penki, bet liko tik keturi.
- Baisi nelaimė nusinešė mažylę Staselę, - pasakoja močiutė. - Vaikus palikau troboje, pati bulves kasiau. Žiūriu - nuo mūsų sodybos kyla dūmai.
„Dega mano vaikai!“ - išsigandau. Staselei buvo vos keturi metukai. Iš ugniakuro ji į konservų dėžutę išsikrapštė žarijų, nusinešė į daržinę pažaisti. Kai užsidegė šienas, vaikas būtų galėjęs pabėgti, bet išsigando, pasislėpė kitame daržinės gale. Kuomet parlėkiau į namus, visa daržinė jau skendėjo liepsnose. Kieme sutikau tik Genutę. Jai buvo penkeri, ji gudresnė, su ugnimi nežaidė. O kur Staselė? Staselę radome jau nebegyvą... Ir taip man beliko keturi vaikai: Genutė, Regina, Algirdas ir Eugenijus. Visi geri žmonės užaugo.
Iš tiesų ji užaugino daugiau. Septynių vaikų šeimoje būdama pati vyriausia, dar augino ir jaunesniuosius brolius. O mažiausioji Stasė už Mikaliną buvo jaunesnė 14 metų.
- Tai užsiauginau ją vos ne kaip savo dukrą, - sako senolė.
O kas daugiau augins? Mama, būdavo, išeina į darbus, vaikai vieni namuose.
Kada buvo sunkiausias laikas ir kada šviesiausias?
Močiutė, kiek pagalvojusi, atsako, jog sunkiausia buvo per karą. Ne tik sunkiausia, bet ir baisiausia. Tada su tėvais gyveno Jaunodavoje. Kai atėjo frontas, prie Pašilės įsitvirtino rusai, o kitoje Jaunodavos pusėje - vokiečiai. Mikalina niekada nepamirš, kaip virš Jaunodavos, tiesiog visiems virš galvų, lėkė kulkos bei sviediniai.
O po karo Mikalina negalėjo suprasti, kodėl reikia dirbti kolūkiui, jeigu už tai nieko negauni. Ji nuo 16 metų krovė vežimus „Ašvijos“ kolūkyje, kuriam priklausė Jaunodava. Paskui „Ašviją“ sujungė su „Žemaičių žeme“, ir dingo visi „Ašvijos“ dokumentai, žmonėms surašyti darbadieniai. Dešimt metų - tarsi į vandenį!
- Bet žmonės vis tiek dainuodavo, - pasakoja močiutė. - Vyrai pjauna šieną, sustoja pailsėti, atsiremia ant dalgių ir užtraukia. Labai gražiai dainuodavo!
Tik po kurio laiko kolūkis pradėjo mokėti už darbą. Kai išėjau į fermą melžti karvių, neblogai uždirbau. Tada jau atsigavome!
Ir ką ji uždirbo? Labai didelę pensiją? Pasirodo, ne!
- Kai dingo „Ašvijos“ kolūkio dokumentai, tai prapuolė ir 10 metų mano darbo stažo, - sako senolė. - Maža teišėjo pensija.
Nesukrovė didelių turtų, tai ką ji, tiek dirbdama, užgyveno?
- Vaikai yra mano turtai, - atsako močiutė, kiek pagalvojusi. - Vyras mirė anksti, likau viena su vaikais. Kaip juos užauginsiu? Buvau labai išsigandusi. Tačiau užaugo visi, nė vienas nenusikalto. Labai geri mano vaikai. Genutė - Jurbarke, Regina - Čekiškėje, Eugenijus - Klaipėdoje. Namuose liko Algis, dabar jis čia šeimininkas. Labai gera marti. Esu viskuo aprūpinta, puikiai visi sutariame.
- Su ja bet kas gali sutarti, - sako marti Dalia. - Tokio ramaus būdo! 25 metus gyvename kartu, valgome iš vieno puodo, vieną krosnį kurstome, bet nebuvome dar susipykę. Gal todėl ir tokio ilgo amžiaus sulaukė, kad tokia rami?
Dirbusi sunkiai ir daug, močiutė Mikalina pagaliau užsidirbo ramybę. Dabar tik gyventi ir nesukti galvos. Jos mama Joana Razbadauskienė irgi dirbo nepaprastai daug ir nugyveno 100 metų. O Mikalinai dar tik 90!
Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.
Su marčia Dalia po vienu stogu - jau 25 metai