Pasieniečio našlei likimas lėmė tapti karo medike

Sausio 13-osios rytą viltimi daugelyje langų šviečia at­minimo žvakutės – taip pagerbiami 1991-aisiais už Lie­tuvos laisvę gyvybes paaukoję Vilniaus televizijos bokš­to gynėjai. Dažnai atminimo liepsnelė šildo ir Man­kai­­čių kaime, netoli Vytogalos, gyvenančios Stanislavos Ža­­gu­nienės širdį. Į atsargą išėjusi ir gimtinėn prieš aštuonerius metus sugrįžusi karo medikė yra pirmojo tarnyboje žu­vusio Lietuvos pasieniečio Gintaro Žagunio našlė. Sau­sio įvykiai tapo įžanga į jos šeimą ištikusią tra­gediją. 

Svarbesnių temų negali būti

„Visai jauna iš čia išvažiavau į Šiaulius mokytis medicinos. Ir daug metų svajojau grįžti arčiau brolio ir seserų. Vaikai klausdavo, ką aš čia, tokioje tolybėje, veiksiu. Gyvensiu! Tad ir padovanojo man namelį, kuris anksčiau priklausė mano krikšto mamai“, – pasakoja sve­tingai savo namų duris „Šilalės artojui“ atvėrusi S. Ža­gunienė. Po Kalėdų jas tebepuošia trispalve juosta apsuktas eglišakių vainikas.

Stanislava sako nujautusi, ko pas ją atvykome – ar gali prieš Sausio 13-ąją būti svarbesnių temų, nei savos tėvynės laisvė ir kova už ją? Todėl susidėjo albumus su žuvusio vyro Gintaro nuotraukomis, laikraščių iškarpas, kur jis buvo minimas, padėkos raštus ir iš naujo pradėjo versti skaudžius prisiminimus. Tiek kartų juos yra pasakojusi, bet skausmas krūtinę vis tiek kaskart iš naujo peiliu raižo. Tai, kas įvyko prieš 32 metus, visam laikui pakeitė jos ir vaikų gyvenimą. Gal todėl kasmet, prasidėjus sausiui, karo medikės mintys nuklysta į praeitį, sielą užplūsta nerimas.

Stanislava, visų draugiškai Sta­sele vadinama, su Gintaru susipažino 1986-ųjų balandį Vil­niuje, kai jis paskambino į An­takalnio klinikas atsiprašyti už draugą, atidėjusį pasimatymą su Vaikų skyriaus slaugytoja. Pa­kvietė Staselę, nežinodamas, kad šiame skyriuje jų yra dvi. Po kelių dienų Stanislava susitiko su Gintaru prie „Planetos“ kino teatro. Tas jaunas, tuomet 29 metų, bet labai rimtas vyras jai patiko iš pirmo žvilgsnio, o visiškai pavergė tuo, kad neišsigando jos dviejų mažų vaikų iš pirmosios santuokos. Gintaras tuomet tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione, budėdavo generalinėje prokuratūroje. Pasieniečiu jis tapo 1990 m. lapkričio 11 d. priėmęs priesaiką. Iškart buvo paskirtas dirbti į Šalčininkų pasienio užkardą, saugoti sienos su Baltarusija. 

„Tą dieną, kai priėmė priesaiką, Gintaro mama šventė savo gimtadienį. Atsimenu, suvažiavo daug artimų žmonių, nes jų šeima labai didelė, mama turėjo net dešimt brolių ir seserų. Gintaras nenorėjo gadinti šventės, nutylėjo apie priesaiką. Abu supratome, kaip tai atsakinga ir kaip pavojinga“, – prisimena Stanislava. 

Saugojo Vyriausybės pastatą

Apie Sausio 13-ąją S. Žagu­nienė gali pasakoti kone minučių tikslumu, nors tuomet gyveno Trakuose, o anyta, užkaukus sirenoms, jos neišleido važiuoti į Vilnių. Tik parodė ranka į miegančius vaikus ir patarė prisiminti, kokią brangenybę turi namuose. Sauliukas ėjo dešimtuosius, Karina – septintuosius metus.

Bet prie senojo Vyriausybės pastato Stanislava lankydavosi kiekvieną dieną – vyrui ir jo draugams mezgė kojines, nešė pasikeisti rūbų, karšto maisto, higienos priemonių. Iš pradžių visko labai trūko. Kai pasieniečius atšaukė iš postų ir pasiuntė saugoti Vyriausybės pastatą, buvo gruodžio vidurys, šaltos, drėgnos dienos, vyrai miegojo rūsyje ant kėdžių ir patiestų čiužinių. Pastato durys ir langai buvo užbarikaduoti spintomis, smėlio pripiltais maišais, aplink tvyrojo benzino tvaikas. Tomis dienomis bene vienintelis pasieniečių ginklas buvo „molotovo kokteiliai“ – benzino pripilti buteliai. 

„Su ligoninės, kurioje dirbau, kolektyvu, ėjome į paskutinę kelionę palydėti Sausio 13-osios naktį žuvusių didvyrių. 

Kol pakliuvome į Gedimino prospektą, pamatėme laidotuvių eise­ną, minioje prastovėjome keturias valandas. Nuo Sporto rūmų iki pat An­ta­kalnio visos gatvės buvo apdėtos žvakėmis ir gėlėmis – vaizdas, kurio niekaip neištrinsi iš atminties. Kai dabar žiūriu, kas vyksta Ukrainoje, matau klykiančius vaikus, prieš akis kyla Lietuvoje Sau­sio 13-ąją žuvusių žmonių laidotuvių vaizdai – verkiantys vaikai, alpstančios motinos. Daug metų su tais žmonėmis bendravau ir dabar susitinkame, tik jau daugelio nėra. Nepajėgiu suvokti, kad gyvenimas taip greitai kažkur nubildėjo“, – sako  S. Žagunienė. 

Likimo pasitikti išėjo vienas

Praėjus krauju aplaistytam 1991-ųjų sausiui, atrodė, jog pavojų sumažėjo – mieste nesigirdėjo šaudymų, pasibaigė puldinėjimai, atrodė, kad gyvenimas pamažu stoja į vietą. Į savo postą Dieveniškių pasienio užkardoje grįžo ir Gintaras. O tada atėjo tragiška gegužės 19-oji. Tuo metu Stanislava dirbo Trakų ligoninėje, buvo išsiųsta į šešių savaičių dietologijos kursus Kauno klinikose. Savaitgalį planavo važiuoti į tėviškę aplankyti artimųjų, bet draugės prikalbėjo pirmiau išlaikyti egzaminus. Tad grįžo į Trakus, kur tuo metu su Gintaru gyveno jo mamos Aldonos namuose. 

„Vakare visi surinkome, Gintaras džiaugėsi, kad neišvažiavau, nes savaitę buvome nesimatę. Kalbėjomės iki 2 val. nakties, nors vis raginau jį miegoti – žinojau, jog rytą kelsis neišaušus, bėgs į traukinį, kad spėtų nuvažiuoti į Šalčininkus ir perimti budėjimą Krakūnų pasienio poste. Atsisveikinome paprastai ir jis išėjo. Kitą naktį, jam budint, suskambo telefonas – pusę keturių kažkas paklausė, ar Gintaras grįžo. Pasakiau, jog nėra. Kas tada skambino, taip niekada ir nesužinojau. Kažkas iš tų, kurie žinojo, kad tą naktį pasienyje mūsų vyrų neturėjo būti. Paskui sužinojom, kad dėl gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidariusios pavojingos padėties buvo nuspręsta laikinai nebudėti užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Gintarui tai kainavo gyvybę“, – liūdnai pasakoja S. Žagunienė. 

Kai po laidotuvių nuvažiavo į Kra­kū­nus, rado geltoną žydinčią pievą vidury kaimo – užsimerkusi matė tarp žiedų kraujo jūroje gulintį Gintarą. Nušovė jį naktį, pusę trijų, atvažiavęs baltarusis. Tą naktį žudikas blaškėsi po daugelį pasienio punktų, ieškodamas, kam atkeršyti už žuvusį brolį – lietuvių pasieniečiai prieš savaitę ginklu tramdė girtą ir įsiutusį baltarusių milicininką. Savo pamainos vyrams leidęs valandėlę nusnūsti, Gintaras vienas išėjo pasitikti į postą įvažiavusio automobilio... 

Tebeskamba laisvės gynėjo vardas

Stanislava sako, kad išgyventi skausmą jai padėjo žmonių gerumas. Užteko valstybės rūpesčio ir vaikams, ir Gintaro mamai, abi bendravo su Medininkuose ir prie Vilniaus televizijos bokšto žuvu­siųjų šeimomis, dalijosi skausmu ir guodė vieni kitus. Dieveniškių pasienio užkardos pareigūnai tapo lyg šeima – kiek įmanydami padėjo Gintaro artimiesiems. Nors pasieniečiai keitėsi, Stanislava su jais bendrauja iki šių dienų.

Labiausiai ją džiugina, kad Šalčininkų krašte ir dabar skamba Gintaro Žagunio vardas. 2004 m. Krakūnų kaime, kur buvo užkarda, jo atminimui pastatytas paminklas – ant postamento iškilusi beveik 5 metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų. Prie šio monumento kasmet minimos G. Žagunio žūties metinės, į jas visą laiką buvo kviečiami ir pasieniečio artimieji. Gintaro mama Aldona mirė nuo koronaviruso, sulaukusi 92 metų. Jos širdį ramino 2008-aisiais išleista knyga „Pasienietis Gintaras Žagunis – laisvės gynėjo kelias“.    

G. Žagunis po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Šaulių Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Kariuomenės savanorių kūrėjų medaliais, Atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 85“, „Valstybės sienos apsaugai 90“ ir „Valstybės sienos apsaugai 95“. Minint žūties 20-ąsias metines, Pasieniečių mokykloje Medininkuose vienai iš auditorijų suteiktas Gintaro Žagunio vardas. Jo vardu pavadintas ir Dieveniškių pasienio punktas, o  pernai – ir rekonst­ruota Dieveniškių pasienio užkarda.

Gintaro žūties 30-mečiui buvo įteisintas atminimo medalis – pirmasis įteiktas Gintaro mamai. Juo apdovanojami asmenys ir įstaigos, prisidedančios prie pasieniečio atminties puoselėjimo.

Buvusių kariškių nebūna

S. Žagunienė stengiasi, jei tik gali, nuvykti į Seime rengiamus Sausio 13-osios minėjimus, pagerbti Medininkų aukų atminimą. O jei nenuvažiuoja, namuose uždega žvakelę, mintimis sugrįžta į tas dienas, visam laikui pakeitusias jos ir vaikų gyvenimą. Moteris prisimena, kaip, minint pirmąsias Gintaro žūties metines, susitikusi su tuometiniu krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi, pasiguodė, kad gyventi nelengva – vaikai maži, visko reikia, o medikų atlyginimai tik simboliniai. A. Butkevičius tuomet pasiūlė pagalvoti apie karo medicinos tarnybą. Po kelių savaičių Stanislava jau dirbo Krašto apsaugos ministerijos Autotransporto valdyboje, kur rūpinosi vairuotojų sveikata. Po metų nusprendusi, jog miesto poliklinikoje darbas nebus toks įtemptas, įsidarbino patronažine sesele, bet netrukus pamatė, kad, rūpinantis svetimais vaikais, saviems visai nebelieka laiko.

„1993 m. mane pakvietė sugrįžti į karo tarnybą. Reikėjo daug mokytis, Lie­tuvos kariuomenė visą laiką buvo reformuojama, su ja keitėsi ir mano įstaigos priklausomybė, bet pradėjau ir baigiau tarnybą Karo akademijoje. Esu laiminga – per 20 metų sutikau daugybę protingų, Lietuvai nusipelniusių žmonių, pažinau visus mūsų šalies kariuomenės vadus, dirbdama reabilitologe, padėjau, kiek įmanoma, atsigauti nuo streso, išsaugoti sveikatą“, – pasakoja 2011 m. į atsargą išėjusi karo medikė. 

Stanislava neslepia, jog nors gimtinėje dabar gyvena kitokį, ramybės kupiną gyvenimą, širdyje ir neramu. O prasidėjus karui Ukrainoje atsivėrusi žaizda kiekvieną dieną primena, ką teko patirti. 

„Skaudu, kad tokie dalykai vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Suvokiu, jog priklausau savo tėvynei, nes esu karo medikė, nors ir išleista į atsargą. Ne kartą su artimaisiais ir su kaimynais šnekėjom, kad jei reikėtų gelbėti žmones, negalvodama eičiau ir visiems padėčiau. Be kovos laisvės niekas neduoda – šitą turime visi žinoti“, – įsitikinusi S. Žagunienė.

Mankaičių kaime, Stanislavos namų sandėliuke, stovi sukrauta kariška kup­rinė – joje visa ekipuotė, trūksta tik vandens gertuvėse. Karo pradžioje medikė į ją buvo sudėjusi ir duoną, džiūvėsius – atrodė, jog netrukus visko prireiks. Paskui karas lyg truputėlį nutolo...

„Tačiau jis vyksta ir bet kada gali pasiekti mus – nesame apsaugoti nuo Rusijos agresijos. Melsdamasi už tuos, kurie išėjo ir kurie yra gyvi, visada prašau Dievo taikos Ukrainai, prašau nušluostyti vaikų ašaras, grąžinti jiems vaikystę. Atsimenu, kaip mano vaikai skaudžiai pergyveno tėčio žūtį, nors buvo apsaugoti, sotūs, turėjo namus“, – sako S. Žagunienė.  

Atimdamas iš jos Gintarą, su kuriuo santuokoje gyveno tik ketverius metus, gyvenimas ją skaudžiai nuskriaudė, bet, anot moters, tuo pačiu suteikė ir bene svarbiausią pamoką – suprasti, kokia brangi yra laisvė ir kaip privalome ją saugoti.

Daiva BARTKIENĖ 

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir pašnekovės asmeninio archyvo

Projektą „Klausytis, išgirsti, suprasti“ iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas, skyręs 7000 eurų.