„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Ko mes norime iš mokyklos?

Regis, turėjome įprasti, jog kasmet valstybiniai egzaminai tampa trileriu ir sukelia tikrą kritikos švie­timo sistemai audrą. Keičiasi mi­nistrai, pertvarkomas Nacionalinis egzaminų centras, kuriamos eks­pertų darbo grupės, tačiau vis vien turime gausybę nuoskaudų ir kas­met pasikartojantį klausimą: ką da­ryti?

Štai Darbo partija siūlo labai paprastą sprendimą: jei kuris nors egzaminas sukelia daug problemų abiturientams, lengviausia jo atsisakyti. Esu humanitaras, bet tai, kad matematika iš tiesų ugdo analitinio samprotavimo įgūdžius, supratau jau studijuodamas aukštojoje. Taigi, ar siūlymai atsisakyti privalomo matematikos egzamino neprimena problemų slėpimo po kilimu? Kur kas prasmingiau būtų klausti, kaip pasiekti, jog valstybiniai egzaminai būtų ne savitikslės kliūtys, o gairės, kokių įgūdžių ir žinių  reikia tiems, kurie nori siekti aukštojo mokslo.

Dabartiniame pasaulyje vyksta itin arši kova dėl geriausių specialistų. Sau ir pasauliui aiškiai deklaruojame, kad norime būti ne pigios darbo jėgos, bet  kūrybinga, modernia bei sugebančia lanksčiai reaguoti į iššūkius valstybe. Tai reiškia, jog kokybiškos švietimo sis­temos vaidmuo tik auga. Pabrėžiu – kokybiškos. Todėl neramu, kad regionų mokyklų absolventų rezultatai dažniausiai yra prastesni nei tų, kurie mokėsi didmiesčiuose. Aišku, yra išimčių, tačiau bendra situacija tokia, kad baigusiųjų mokyklą Vilniuje ar Kaune karjeros šansai dažniausiai yra didesni, nei baigus kurią nors jaukią, nedidukę, gal net gražią tradiciją turinčią regiono mokyklą. Netikiu, jog taip yra dėl to, kad, tarkime, Vilniuje ar Kaune gyvenančių tėvų vaikai yra gabesni.

Problema dažniausiai ta, jog regionų mokykloms tenka atlikti daug papil­domų funkcijų, įskaitant ir socialinę.Labai dažnai regionų mokyklos patenka į ydingą ratą: mažėja vaikų, todėl sunkiau mokytojams sudaryti norimus krūvius, pritraukti talentingiausius pedagogus. Mažiau kokybiškos mokyklos tampa svarbia priežastimi, kodėl dalis jaunų šeimų, pavargusių nuo miesto šurmulio, nesiryžta, kol augina mokyklinio amžiaus vaikus, persikelti gyventi į regionus.

Kiek tai gali padėti spręsti Tūkstant­mečio mokyklų programa? Puikiai suprantu, jog lengva nebus, nes tam, kad teorinė schema taptų vaisinga tikrove, reikės daug pastangų ir kant­rybės. Apmaudu, jog jau pradiniame etape regime atskiras politines partijas, pasiryžusias kovoti su permainomis. Jos perspėja, kad esą dar labiau augs socialinė nelygybė, nukentės regionų mokyklos, susitrauks švie­timo įstaigų tinklas. Kritika nė­ra blogai. Ji padeda tobulėti, taisy­ti klaidas. Tačiau bėda, jog kritikai, gąsdindami pokyčiais, nepastebi jau prikauptų prob­lemų visumos. Nu­ty­limas ir dar vienas svarbus dalykas – neatmenu, kad per pastaruosius tris­dešimt metų į mokyklų sistemą būtų investuojama tiek daug lėšų. Tai – europinė parama, kuri Lietuvai skirta, įrodžius, jog mes iš tiesų subrendome tikrai pertvarkai.

Kritikai piktinasi dėl to, kad daug lėšų skiriama mokyklų materialinės bazės tobulinimui. Tačiau siekiama, jog visos Tūkstantmečio mokyk­los turėtų modernias laboratorijas bei mokymuisi palankią aplinką. Tai yra svarbus žingsnis socialinio teisingumo ir lygių galimybių link. Labai daug priklausys ir nuo to, ar visos mokyklos turės visavertes pedagogų komandas. Taip pat nemažai atsakomybės tenka ir savivaldai: ar bus užtikrintas visuotinai prieinamas pavėžėjimas, deramai pasirūpinta kitomis mokyklomis ir tais vaikais, kuriems jau atėjimas iki mokyk­los yra savotiškas žygdarbis?

Kiekviena pertvarka sukelia nepatogumų, nes reikia keisti įpročius, visada yra baimė, kad kažką svarbaus galime prarasti, neatmestina ir klaidų tikimybė. Tačiau, mano įsitikinimu, svarbiausi ginčai turi vykti, kol reforma dar tik planuojama. Kai ji prasideda, visi turime susitelkti, kad ji vyktų sėkmingai ir, aišku, tobulinti tai, ką dar galima ir reikia patobulinti. Supraskime, jog reformos alternatyva – paprasčiausiai laukti ir piktintis. Bet, man regis, turime didžiu­lį neišnaudotą potencialą: mokyklų bendruomenes – vaikus, tėvus, mokytojus, kurios privalo veikti kaip darni komanda vardan vienodai gero išsilavinimo visiems vaikams.

Kreipiuosi į visos Lietuvos moky­tojus: atsakingai ug­dydami Lietu­vos vaikus, jūs matote šiandieninę mo­kyklą iš vidaus, todėl akivaizdu, jog reikalingas aktyvus vi­sų jūsų veikimas, ieškant geriausių sprendimų. Pe­da­gogams tapus tik­raisiais reformos bendraautoriais, jos sėkmės tikimybė ženkliai išaugtų.Ir tikrai nemanau, kad matemati­kos išmokymas mokykloje yra didžiausia dabartinės švietimo sistemos problema. Tai veikiau vienas iš simptomų ir dar didesnė paskata suprasti, jog pokyčiai yra reikalingi.

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, rašytojas, filosofas

 

 

 

 

Atnaujinta Penktadienis, 22 liepos 2022 09:07
Daugiau šioje kategorijoje: « Odė dronui ir vidiniam grožiui