Apie sportą – kaip politikos įrankį
Prieš žiemos olimpines žaidynes Kinijoje su grupe kolegų kreipėmės į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, už sporto politiką atsakingas valstybės institucijas, kviesdami diskusijai, kaip padėti profesionaliajam sportui išsilaisvinti iš politinės konjunktūros. Tiems, kas bent kiek domisi tarptautine politika, akivaizdu, jog svarbiausi tarptautiniai sporto įvykiai yra tapę mėgiamu politinių diktatorių manipuliacijos įrankiu.
Didžiausia bėda, mano įsitikinimu, kad diktatoriai kryptingai skiria dideles lėšas įvairioms tarptautinėms federacijoms, jos galiausiai tampa nuo jų priklausomos ir priima tokius sprendimus, kurie diktatorių padiktuojami. Todėl jau dvejos olimpinės žaidynės vyko Pekine, prieš tai turėjome labai ideologizuotas žaidynes Sočyje. Sprendimo surengti Pa-
saulio futbolo čempionatą Katare neįmanoma suprasti, žvelgiant iš sporto pozicijų, tačiau jis vyksta būtent čia dėl geopolitinės šios valstybės svarbos.
Lietuvos sporto funkcionieriai aršiai mane puolė, neva negalvoju apie trumpą sportininkų karjerą ir apie tai, kaip jiems svarbu dalyvauti olimpiadoje. Tai buvo nesąžiningas kalbos nusukimas, nes būtent sporto funkcionieriai privalo kovoti, jog sportininkams nekiltų keblių moralinių dilemų. Taip pat sakiau, kad sportininkai gali vykti į Pekiną, tačiau funkcionieriai, reikalaudami permainų, galėtų jį boikotuoti. Deja, Pekino olimpinės žaidynės, kurios, beje, tikrai neatnešė Lietuvos sportininkams jokios šlovės, įvyko, o praktiš-
kai iškart po jų prasidėjo Rusijos karas Ukrainoje. Štai tada pagaliau ir buvo iškeltas klausimas tiek dėl Rusijos ir Baltarusijos sportininkų, tiek dėl kultūros veikėjų. Rusija per labai trumpą laiką didžiąja dalimi izoliuota nuo tarptautinių sporto varžybų. Kita vertus, tik dar labiau išryškėjo, kaip dalis sporto federacijų yra priklausomos nuo šios šalies. Ir net po šešių mėnesių kruvino karo Tarptautinės šachmatų federacijos vadovu išrinktas veikėjas iš Rusijos, kuriam pakako pareikšti, kad jis nesijaučia atstovaujantis Rusijos politikai.
Tą patį galima pasakyti ir apie radikalią dziudo, kai kurių kovinių menų federacijų priklausomybę nuo Rusijos. Labai sunkiai sprendimus priėmė ir futbolo bei krepšinio tarptautiniai funkcionieriai. Ilgai bandyta „stumti“ rusų klubų rungtynių „neutralioje“ teritorijoje idėją.
Šiandien Rusijoje neįmanoma būti „šalia karo“. Net ir menkiausia abejonė „karinės operacijos“ Ukrainoje tikslingumu ar kuriuo nors valdžios sprendimu traktuojama kaip Rusijos kariuomenės „juodinimas“ ir už tai griežtai persekiojama. Todėl tokioje situacijoje visos sporto varžybos tampa propagandiniais reginiais. Natūralu, kad daug Vakarų valstybių priėmė nuostatą, jog jei jų sportininkai neatsisako varžytis Rusijos čempionatuose, jie praranda galimybę atstovauti nacionalinei rinktinei. Tai tapo dilema daliai sportininkų, kuriuos rusams pavyko prisivilioti itin dosniais finansiniais pasiūlymais. Nes kiekvienas „legionierius“ yra svarbi pergalė, o valdžia visais būdais bando įrodyti, kad tarptautinė izoliacija esą neveikia.
Būtent todėl rusai ir organizuoja festivalius Sočyje, kur bando prisivilioti kuo daugiau įžymybių. Tokie renginiai tampa svarbiais propagandiniais įvykiais, skirtais tiek „vidaus“, tiek „išorės“ publikai. Labai apmaudu, jog viename iš jų garsiai nuskambėjo ir Lietuvos vardas – ledo čiuožėjų pora iš Lietuvos Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko, kuriai suteikta Lietuvos pilietybė, tikintis, jog ji garbingai atstovaus mūsų valstybei, nesugebėjo atsisakyti pasirodymo. Kita vertus, nors ir nesmagu, bet nieko netikėta. Nors Lietuvos čiuožimo federacijos vadovė, P. Vanago motina teigė, jog neva jai tai buvo akibrokštas, o Povilas ir Margarita esą nuosekliai smerkia karą Ukrainoje, tačiau tiesa ta, kad ši pora ilgai pramogavo Rusijoje, net ir prasidėjus kruvinai karinei invazijai. Aiškiai Rusijos veiksmų jie nepasmerkė, o būtent p. Vanagienė buvo viena iš aršiausiai įrodinėjančių, jog neva privalome atskirti sportą nuo politikos...
Puikiai suprantu, kad kiekvienas sportininkas, kaip ir sporto funkcionierius, prisiima asmeninę atsakomybę. Kiekvienas turi teisę priimti nepatogų kitiems sprendimą. Tačiau nepamirškime, kad sportininkai dažniausiai atstovauja ne tik sau, bet ir valstybei. Todėl natūralu, jog institucijos turi aiškiai reaguoti į jų apsisprendimus, kurie meta šešėlį visai valstybei. Kitas dalykas – sportininkai, labai norintys turėti visišką laisvę priimti sprendimus, gauti lėšas iš valstybės ir akcentuoti, jog neva yra atsakingi tik prieš savo sąžinę. Tikrai negalvoju, jog valstybės institucijos turėtų perimti sporto federacijų kontrolę, tačiau nenormalu ir tai, kai „draugų būreliui“ federacijos širma tampa galimybe dalintis valstybės ir tarptautinių organizacijų pinigus, kai dalis narių pradeda jaustis „valstybe valstybėje“.
Todėl jeigu tikime, kad tarptautinis sportas turi ateitį, turime siekti išlaisvinti sportininkus nuo diktatorių politinių manipuliacijų. Tai neatsiejama ir nuo kito tikslo – sporto nukomercinimo. Šiandien profesionaliame sporte per didelį vaidmenį pradeda vaidinti pinigai, ir tai sugriauna sportinį principą. Ir apie korupcijos „vėžį“ sporte girdime per dažnai.
Suprantu, kad šiandien yra svarbesnių tarptautinių problemų, tačiau karas Ukrainoje atskleidė daug žaizdų ir negalime numoti į jas ranka.
Andrius NAVICKAS
Seimo narys, rašytojas, filosofas
