Nežmoniškas Putino veidas
Prieš dvejus metus, kai tik vasario 24-osios rytui švintant Rusijos ordos peržengė Ukrainos sieną, rašiau: „Ašaromis apsipylęs penkerių metų vaikutis, su mama lindintis metro tunelyje, virpančiu balseliu į TV kamerą sako, kad jį gąsdina bum-bum, jam baisu, karas yra blogai... Ir tai – ne propaganda, nes siaubingas Rusijos karas, pradėtas prieš slavų ir tikėjimo brolius, negali palikti nieko abejingo. Putinas primena Staliną ir Hitlerį kartu sudėjus, o kai kas į šią draugiją prideda ir kruviną khmerų lyderį Pol Potą“.
Tada klausiau: kokia jų baigtis, ar prisimenate? Stalinas, įtariama, buvo nunuodytas žiurknuodžiais, Hitleris su savo Eva nusišovė karui baigiantis, Azijos Hitleriu vadintas Kambodžos diktatorius, kuris taupydamas kulkas savo milijonines aukas dažniausiai žudydavo kastuvais bei kauptukais, buvo sudegintas ant šiukšlių ir žagarų krūvos.
Šis sąrašas toli gražu nebaigtas. Kraugeriški apetitai, nežabotas valdžios troškimas bei agresija, nepaisant, kad pasibeldė modernusis XXI amžius, į šią gretą stato ir Putiną. Prieš dvejus metus man buvo nesuprantama, ko Putinas tikisi: kad išnaikins visą ukrainiečių tautą, ištrins valstybę iš žemėlapio, užkariaus jos žemes, įsitvirtins buvusiose SSRS teritorijose, grąžins imperiją ir kartu liks nenubaustas?
Pastarosiomis vasario dienomis Putinas ir toliau demonstruoja savo nežmonišką veidą. Davęs nurodymą susidoroti su trejus metus kalėjimuose besikankinusiu Aleksejum Navalnu, jis, tarsi tas auką dorojantis kalnų grifas, niekaip kūno neatidavė artimiesiems – aplink morgą besiblaškančiai motinai ir pasaulyje užtarimo beieškančiai našlei. Devynias dienas neva tyrimams laikomi A. Navalno palaikai ėmė irti.
Netrukus tyrėjai, leidę motinai atpažinti kūną, iškėlė ultimatumą: per tris valandas ji turi atsakyti, ar sutinka su keliamomis sąlygomis – opozicijos lyderis turi būti palaidotas slapta, tik šeimos rate, atsisveikinimas turi vykti nurodytoje šarvojimo salėje šalia specialiai parinktų kapinių. Lėktuvo su palaikais skrydis iš Salechardo iki Maskvos taip pat turi būti įslaptintas, niekam neviešinamas, kol lėktuvas nusileis oro uoste. Jeigu per tris valandas Liudmila Navalnaja neduos atsakymo, tyrėjas pagrasino, kad „laikas ne jūsų naudai, o kūnas juk ỹra...“
Bet praėjo daugiau kaip para. Per pasaulį plačiai nuskambėjo Kremliaus žiaurumas, kurį A. Navalno našlė pavadino satanizmu. Ją su dukra priėmė JAV prezidentas Joe Bidenas, skyręs Putinui keletą nemalonių epitetų. Vasario 24-ąją – lyg tyčia per antrąsias karo Ukrainoje pradžios metines – buvo pranešta, jog mirusio sūnaus kūnas atiduodamas jo motinai. Pagal federalinį įstatymą dabar nuo artimųjų priklauso, kur, kada ir kaip jis bus laidojamas. Tačiau Kremlius vėl iškėlė sąlygą: iki pat kapo duobės palaikai bus lydimi pareigūnų...
Rašant šį komentarą sekmadienį dar nežinojome, kaip bus atliekama nepriklausoma palaikų ekspertizė, kur ir kada vyks atsisveikinimas su velioniu. Bet šeštadienį į Rusijos miestus išėjo grupės piketuotojų, išsirikiavo eilės prie šventyklų, augo krūvos gėlių politinių represijų aukų atminimo vietose. Buvo suimta šimtai protestuotojų. Sulaikytos net motinos, kurios pasisako prieš mobilizaciją į karą Ukrainoje ir atėjo prie Nežinomo kareivio kapo Aleksandro sode Maskvoje.
Ko išsigando Putinas? Žinoma, masinių demonstracijų A. Navalno laidojimo dieną. Tos nepakantumo represiniam režimui atmosferos, kuri plečiasi, auga, artėjant prezidento rinkimams kovo 15–17 d. Putinui tai nenaudinga. Nors jis demonstratyviai nekreipia dėmesio į A. Navalno nužudymą ir palaikų terorizavimą, vis tik bijo, kad jo palaikymas blėsta.
O ir prieš dvejus metus pradėtas karas prieš Ukrainą stringa, jo tikslai nepasiekiami. Antai, net ir latvių kilmės Rusijos ultra patriotas Viktoras Alksnis pripažino: „Specialioji karinė operacija Ukrainoje atsidūrė aklavietėje, tikslai nepasiekti, o Rusijos visuomenėje kyla nepasitenkinimas užsitęsusiu karu“. Dar daugiau: 90-ųjų metų pradžioje jis išpranašavo SSRS žlugimą, o šio vasario pradžioje drėbė tiesiai šviesiai: Rusijos Federacijos laukia subyrėjimas...
Apžvalgininkai priduria: jeigu Vakarai šį pavasarį padidins savo karinę ir kitokią paramą Kyjivui, Putinui teks pripažinti pralaimėjus. O tuomet kas? Grįžkime į istorinę diktatorių likimo atmintinę: Kremliaus valdovo laukia Haga, o gal ir Hitlerio baigtis...
Kita vertus, nebūkime itin dideli optimistai. Sužeistas žvėris yra pavojingas ir jis dar parodys savo nagus. Negailestingus, draskančius mūsų likimus, nešančius tragedijas bei praradimus. Todėl su didžiuliu džiaugsmu ir pasididžiavimu stebėjau Ukrainą remiančius renginius Vilniuje, kai „Radarom!“ akcijoje buvo surinkta daugiau kaip 8 milijonai eurų. Vadinasi, mes kiekvienas galime kai ką padaryti, kad Ukrainos vaikai slėptuvėse daugiau nebeverktų, kad rusofašistinis maras neatslinktų iki mūsų.
Bet ar tikrai – viską?
Česlovas IŠKAUSKAS