Pakeliui į Seimą – vidutinybės
Seimo rinkimų kampaniją labai sunku komentuoti. Ne dėl to, kad ji vangi, rinkėjui nepatraukli, kandidatų agitacija apskritai nekelia susidomėjimo, bet todėl, jog joje trūksta valstybės mastu reikšmingų politikų. Iki pirmo turo beliko vos pora savaičių, o nuo kampanijos pradžios per pusmetį ant pirštų suskaičiuotum tikrai dėmesio vertas asmenybes.
Šiek tiek Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) paskelbtų skaičių: rinkimuose dalyvauja 20 politinių partijų (kai kurios jų vienijo jėgas), joms atstovauja 511 kandidatų, savarankiškai dalyvaujančių yra 217, iš jų save išsikėlusių – 18. Iš viso dalyvauti spalio 13 d. vyksiančiuose Seimo rinkimuose užregistruoti 1739 kandidatai, t.y. keliolika mažiau negu prieš ketverius metus, bet apie 300 daugiau negu 2016 m. Perrinkimo dar vienai Seimo kadencijai siekia net 128 dabartiniai Seimo nariai. Lyginant su praėjusiais rinkimais, šiemet moterų kandidačių skaičius padidėjo 3 proc. (iki 37,4 proc.). VRK aprašomas vidutinis dalyvio tipas ir teigiama, kad šiuose Seimo rinkimuose dalyvauja 49-erių vyras, vardu Andrius, kurio turtas, vertybiniai popieriai ir piniginės lėšos siekia beveik 166 tūkst. eurų.
Artėjant finišo tiesiosios link, kandidatų sąrašai nėra baigtiniai: antai iš jų šalinami nusikaltimus padarę asmenys, nuslėpę bendradarbiavimą KGB ir kitose okupantų struktūrose ir t.t. Pašalinus kandidatą iš sąrašo, kitų vietos nepasislenka ir naujomis pavardėmis neužpildomos. Dėl to labiausiai nukentėjo „Taikos koalicija“ ir partija „Nemuno aušra“.
Rinkėjui sunku išskirti galimai jiems naudingus būsimus parlamentarus. Tarp racionalių pažadų ir populizmo labai nutrinta riba. Partijų bei jų atstovų idėjų badas akivaizdus. Štai vieni didžiuojasi, siūlydami riboti parduotuvių darbo laiką, kiti žada dalinti tūkstančius eurų senjorams poilsiui, mažinti būsto paskolų palūkanas ir t.t.
Tai, kad partijoms naudinga savo rinkimų sąrašus papuošti garsių žmonių pavardėmis, nieko nestebina, bet šiais rinkėjai dažniau nusivilia. Antai, 2008 m. Tautos prisikėlimo partija, vedama šou verslo „ryklio“ Arūno Valinsko, buvo įtakinga vos trejus metus, kai ją absorbavo vėliau irgi išnykusi Centro sąjunga, bet pramogų garsenybė pabuvo net Seimo Pirmininko poste. Tiesa, nei jos vadovas, nei pati partija nieko gero rinkėjui nepadovanojo...
Šiemet garsenybių mažiau, užtat liežuvio meistrų daugiau. Apskritai, kaip pastebėjo politologas Mindaugas Jurkynas, partijų pirmininkai vis labiau vengia vesti sąrašus į rinkimus. Bet jie gabūs švaistytis idėjomis iš tribūnų, vietoj savęs stumdami į valdžią kitus mažiau žinomus politikus. Per penkių mėnesių laikotarpį nuo Prezidento rinkimų gražbyliavimu ypač pagarsėjo „Nemuno aušros“ vadovas Remigijus Žemaitaitis, susilaukęs nemažai teisėsaugos dėmesio, aukštyn švystelėjo „Nacionalinis susivienijimas“ su prof. Vytautu Radžvilu priešaky, vietos po saule suskubo ieškoti Živilės ir Jono Pinskų vedama Regionų partija, nepraleidžia progos oponentams įgelti ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis, kažkada Kazimieros Prunskienės įkurta iškilusi Lietuvos liaudies partija, vadovaujama mažai kam žinomo laboranto Tauro Jakelaičio, išvedė į aukštybes Kremliaus simpatiką hematologą Eduardą Vaitkų, atėjusį iš „Drąsos kelio“, ir t.t.
Visų ir neišvardinsi. Bet pastebėkime: šie pavadinimai ir pavardės niekada nebuvo Lietuvos valstybės politikos avangarde. Tačiau šiandien, tarsi pasitreniravę Prezidento rinkimuose, būtent jie prieš naują balsavimą kelia daugiausia šurmulio. Pavyzdys – Petro Gražulio karjeros kelias. Šis sovietinių laikų pogrindininkas, patyręs net Mordovijos kalėjimus, vėliau aktyvus Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, jos laikraščio „Apžvalga“ įkūrėjas (su šiuo savaitraščiu, vėliau tapusiu žurnalu, bendradarbiavo ir šių eilučių autorius), paskui – šaldytų maisto produktų įmonės savininkas, galų gale virto skandalingu politiku ir pernai gruodį apkaltos būdu buvo pašalintas iš Seimo. Bet rinkėjai jo nepamiršo ir vasarą išrinko į Europarlamentą.
P. Gražulio atvejį prisimenu ne kaip politiko pavyzdį, bet kaip savotišką lakmusą Lietuvos politinei sistemai, veikiančiai Konfucijaus išrastu principu „Kuo blogiau – tuo geriau“. Jį pamėgdžioja daugelis kandidatų į šį XVI-ojo šaukimo parlamentą (nuo 1920 m.).
Kai į valdžią braunasi tokie veikėjai, sunku prognozuoti rinkimų baigtį. Tikėtina, jog naujojo Seimo sudėtis bus suformuota švytuoklės principu: buvo dešinieji, dabar ateis kairieji (jeigu kairė ir dešinė senu supratimu dar egzistuoja). Dėl to socialdemokratams norisi tikėti senu posakiu „Trečias kartas nemeluoja“ – juk jie jau dvi kadencijas sėdi ant atsarginių suolo. Bet rinkimai į Europos Parlamentą pažėrė staigmeną: socdemus aplenkė konservatoriai, surinkę savo nuolatinius 20 proc. balsų.
Tad, kaip paprastai, visos prognozės dažniausiai virsta tuščiomis pranašystėmis...
Česlovas IŠKAUSKAS