Kiek yra du kart du?

Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis, perėjęs nacistinio koncla­gerio siaubą ir čia subrandinęs svarbiausias savo įžvalgas, rašė: „Jei norime kažką (save ar pasaulį) pakeis­ti, pirmiausia turime priimti tikrovę, o ne pabėgti į mums patogesnius vaizdinius”. Ir, pasak autoriaus, du kart du yra keturi, net jei tai yra pareiškęs Hitleris. Pastarasis buvo blogio įsikūnijimas, tačiau tai nereiškia, jog tiesa priklauso nuo to, kas ją išsako.

Deja, bet itin susiskaldžiusiame šiandienos pasaulyje esame įpratę prie dvispalvių vertinimų. Tai, ką sako „saviškiai”, tie, kuriems simpatizuojame, yra šventa tiesa, o viskas, ką teigia  „svetimi”, tie, kurių veiklą vertiname kritiškai, neva yra melas ir bandymai manipuliuoti. Neabejoju – visi pažįstame ne vieną šeimą ar draugų ratą, kuriuos skaudžiai suskaldė skirtingos politinės simpatijos. Problema rimta, nes dažnai pažiūrų skirtumas apauga pykčio, nepasitikėjimo samanomis.

Aš pats dvi kadencijas dirbau Seime, priklausau konkrečiai politinei bendruomenei ir puikiai žinau, kaip lengva į pasaulį pradėti žiūrėti kaip į „geriečių” (savųjų) kovą su „priešais” (politiniais oponentais). Net ir aktyviai dalyvaudamas politi­niame gyvenime, nemaniau, jog tai gerai. Nes tiesa ta, kad nė­ra tobulai gerų ar absoliučiai blogų partijų ir politikų. Konst­ruktyvi kritika yra naudinga visiems, o pripratimas prie teisuoliško monologo, negirdint kitų, kenkia ir silpnina.

Rašau apie tai, nes šiais metais buvo daug rinkimų, daug politinio bruzdesio, kuris dar labiau supriešino ir augino irzulį. Nepanašu, kad ir po rinkimų viskas aprimo. Tikrai nenoriu pasakyti, kad nėra ko gilintis į politines realijas, kad neturime būti pilietiškai aktyvūs, neturime piktintis, kai susiduriame su tuo, ką vertiname kaip neteisybę. Tačiau raginu mažiau įsiaudrinti ir neskirti energijos tam, kas nuo mūsų nepriklauso, nes tiesa ir tai, jog gerokai daugiau nuveikti galime, tobulindami tą, kas mūsų galioje.

Dar vienas svarbus dalykas – ieškokime to, kas mus jungia, o ne susitelkime į tai, kas skiria. Vienam patinka Šimonytė, kitam Žemaitaitis, trečiam Karbauskis ir tikrai nebūtina dėl to bartis ar ginčytis, nes yra daug galimybių kartu nuveikti daugiau, nei po vieną, yra temų, kurios džiugina ir gydo, o ne kaupia pyktį.

Planavau šį komentarą skirti savaitės politinėms aktualijoms, tačiau, mano įsitikinimu, šiuo atveju svarbu ne tik įvykiai, bet ir mūsų santykis su jais. Tuo labiau, kad vis dar nėra sudėlioti visi taškai, kalbant apie būsimos Vyriausybės kontūrus. Jos programa dar rengiama, o Prezidentas bei Premjeras nutarė patvirtinti nepilnos sudėties Vyriausybę, pareiškę, kad kandidatų gauti dar dviejų minist­rų portfelius bus ir toliau ieškoma.

Spėju, jog daugelis nekantriai laukiame gruodžio 12 d., kai pagaliau baigsis tarpuvaldžio šurmulys, pradės dirbti naujieji mūsų politiniai tarnai (tiesioginis žodžio ministras vertimas) ir galėsime pailsėti nuo triukšmingo gandų turgaus...

Tenka pripažinti, kad politi­nė situacija paradoksali. Sufor­muo­ta tikrai gausi valdančioji dauguma, kuri be problemų patvirtino Seimo Pirmininką, Premjerą, greičiausiai jokių vargų nekils ir su Vyriausybės prog­ra­ma. Valdantieji turi pakankamai balsų ne tik priiminėti paprastus įstatymus, tačiau leng­vai galės atmesti ir Prezidento veto ar keisti Seimo statutą.

Nepaisant to, Vyriausybės dėlionė išsitęsė ir komplikavosi. Pripažinkime, kad solidžiausiai atrodė Sauliaus Skvernelio demokratai, išdėstę aiškią poziciją ir pasiūlę abejonių nekeliančius kandidatus. Tiesa, nors jų valdomos ministerijos svarbios, tačiau nėra kertinės, tos, kurios labiausiai formuoja politinį klimatą valstybėje. Na­tūralu, jog šiuo atžvilgiu vienareikšmiškai dominuoja social­demokratai, kurie, be jokių abe­jonių, yra „vyresnysis brolis” koalicijoje. Kiek nustebino tai, jog vis tik socialdemokratams prireikė nemažai laiko atrasti kandidatus į ministrus.

Reikia sutikti su ekspertais, kurie teigia apie ypatingai didelę Prezidento įtaką šios Vyriausybės formavimui. Ir tai ne tik užsienio reikalų ministro kandidatūra ar ministrai, kuriuos formaliai deleguoja „Nemuno aušra”. Štai žemės ūkio minist­ras viešai sako, kad atstovauja ne šiai partijai, bet visiems ūkininkams, kiti du šios partijos teikti kandidatai trečiadienį nepra­ėjo Prezidentūros „filtro”...

Jei praėjusią kadenciją galėjome kalbėti apie varginančią trintį tarp Prezidentūros ir konservatorių, tai dabar, panašu, žiežirbų netrūks Gitano Nausėdos ir Remigijaus Žemaitaičio santykiuose. Iš pirmo žvilgsnio stipresnės atrodo Prezidento pozicijos, tačiau daugiau politinio manevro laisvės turi būtent „Nemuno aušros” lyderis, puikiai mokantis pasinaudoti aršia oponentų kritika. O ir politinis palaikymas, kaip rodo apklausos, jam tik auga. Taip pat ir naujasis Premjeras, regis, R. Že­maitaičiu pasitiki labiau, nei dauguma savo partiečių. 

Kita vertus, Prezidentas paprasčiausiai negali trauktis, nes jam itin svarbu jaukiai jaustis tarptautiniuose renginiuose ir parodyti užsienio partneriams, kad jis yra svarbiausias demok­ratijos Lietuvoje gynėjas. Mano įsitikinimu, vis tik daugiau politinių kozirių šiuo metu savo rankose turi R. Žemaitaitis. Aišku, jei tik neprisidarys naujų prob­lemų ir naujoji koalicija nevirs gulbės, vėžio ir lydekos „bend­radarbiavimu”.

Galima sutikti su kritikų pastabomis, jog naujoje Vyriausybėje nebus politinių „žvaigždžių”, jog gali pritrūkti drąsių, originalių sprendimų. Tačiau labai daug kas priklausys nuo Premjero gebėjimo imtis lyderystės ir jo vadovavimo stiliaus.

Pirmasis politinį egzaminą laikys finansų ministras, kuriam teks pateikti pakoreguotų biudžetų variantus ir juos apginti. Užsienio reikalų minist­rui reikės išsklaidyti užsienio partnerių skepsį dėl R. Žemaitaičio dalyvavimo koalicijoje, o krašto apsaugos ministrė turi būti pasiruošusi visiems netikėtumams, kurie laukia po Donaldo Trumpo inauguracijos.

Ir tai – tik didžiulio iššūkių ledkalnio viršūnė. Jau labai greitai turėsime atsakyti į daug nepatogių klausimų, o naujoji valdžia privalės pademonst­ruoti, kas liko iš prieš rinkimus dalytų pažadų. Tas bus aiškiau, kai matysime patvirtintą Vyriausybės programą ir korekcijas buvusios valdžios sudarytame biudžeto projekte. Apie tai dar teks rašyti.

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas