VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto 100-metis – su ištikimybe fundamentikai ir atvirumu pokyčiams

Šiais metais veiklos šimtmetį mininti Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) 1924-aisiais įkurta kaip jaunai Lietuvos valstybei gyvybiškai reikalingas žemės ūkio mokslo ir studijų židinys, kurio pagrindas tuo metu buvo agronomija. Tad šimtmečio sukaktis – puiki proga pasidalyti šiandieninio Agronomijos fakulteto atstovų įžvalgomis apie tai, kuo šis fakultetas ypatingas ir koks vardiklis vienijo ir vienija skirtingas jo bendruomenės kartas. Profesorius emeritas: teisingą kryptį nubrėžė vyresnioji karta.

VDU Žemės ūkio akademijos profesorius emeritas, Lietuvos mokslų akademijos akademikas emeritas Algirdas Juozas Motuzas yra ta ryški asmenybė, be kurios šiandien sunkiai galėtume įsivaizduoti visos Akademijos, o ypač Agronomijos fakulteto identitetą. Tačiau pats mokslininkas, pedagogas, vadovėlių, monografijų, tarp kurių mokslo istorijai ypač vertinga monografija „Agronomijos mokslinės mokyklos Lietuvoje“ (2018 m.),  žemės ūkio terminų žodynų autorius su šypsena teigia, kad nuopelnai turėtų tekti ne jam, o jo mokytojams – studijų metais Akademijoje dirbusiems tarpukario Lietuvos mokslo šviesuoliams. Ir istoriografines knygas profesorius emeritas A. J. Motuzas sako rašęs dėl vienintelės priežasties – iš pagarbos Akademijos profesoriams Vincui Vilkaičiui, Juozui Tonkūnui, Petrui Vasinauskui, Broniui Baginskui ir, be abejo, nuo pat Akademijos įkūrimo joje dirbusiam profesoriui Viktorui Ruokiui, paskatinusiam pašnekovą gilintis į dirvožemio mokslą.

„Meilę lauko rieduliams ir jų pažinimo kibirkštį profesorius V. Ruokis stengėsi įžiebti ir savo studentams. Į auditoriją dažnai atsinešdavo krepšį įvairiausių akmenų ir apie juos galėdavo kalbėti valandas. Vėliau egzaminuojami studentai privalėdavo pasakyti jų pavadinimus, kilmę ir savybes. Žinojome, kad neišvengiamai turėsime išberti ir painią indikatrisės taisyklę, pagal kurią nustatomos kristalų savybės. Kai 1965-aisiais buvau paskirtas asistentu į profesoriaus V. Ruokio vadovaujamą dirvožemio mokslo katedrą, privalėjau drauge su profesoriumi dalyvauti egzaminuose ir stebėti, kad studentai nesukčiautų“, – juokiasi profesorius emeritas A. J. Motuzas, prisipažįstantis, kad iki šiol viena brangiausių relikvijų, saugomų jo asmeniniame archyve, – prašymas priimti į asistento pareigas su originaliu profesoriaus V. Ruokio parašu.

„Mano tėviškė – atokus Joniškio rajonas. Tačiau kaip mokslininkas dirvožemininkas šiandien galiu pasakyti, jog dirvožemiai ten – vieni derlingiausių Lietuvoje. Tad, regis, neturėtų stebinti, kodėl tėvelio ūkininko  džiaugsmui pasirinkau agronomijos studijas. Buvau tapęs respublikinio moksleivių meninio skaitymo konkurso laureatu, kaskart su nekantrumu laukdavau Šiaulių dramos teatro gastrolių ir, neslėpsiu, svajojau tapti aktoriumi. Bet tėvukas laiku „nuleido ant žemės“. Tad labai apsidžiaugiau Akademijoje atradęs profesionalių aktorių Algirdo Vrubliausko ir Aldonos Jodkaitės vadovaujamą liaudies teatrą, kurio veikloje aktyviai dalyvavau tris dešimtmečius. Džiugu, kad Akademijos teatras „Jovaras“ kūrybingai tebedirba iki šiol“, – pastebi pašnekovas.

Daugiau nei 10 metų jau dirbdamas dėstytoju profesorius A. J. Motuzas dalyvavo ir anuomet populiarių studentų statybinių būrių judėjime. Akademijos studentai vasaromis yra dirbę ne tik Sovietų Sąjungos platybėse, bet ir Vengrijoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje. „Sakyčiau, tą metą ir galėtume laikyti Akademijos tarptautiškumo pradžia, nes mums buvo labai svarbu bendrauti ir bendradarbiauti su užsienio šalių kolegomis“, – prisimena profesorius emeritas.

Tačiau tikrasis tarptautiškumo, modernumo proveržis, profesoriaus emerito A. J. Motuzo teigimu, Akademijoje prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę bei atsiradus galimybei dalyvauti Europos Sąjungos finansuojamoje TEMPUS programoje. Ši programa buvo skirta remti Rytų, Vidurio Europos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų aukštojo mokslo pertvarką ir turėjo padėti suartinti šių šalių ir Europos Sąjungos aukštojo mokslo sistemas.

„Akademijoje šie procesai sėkmingai vyko: buvo ne tik pertvarkomi atitinkami klasifikatoriai, studijų struktūra, bet ir Agronomijos fakultete įkurta moderni vakarietiška dirvožemio ir maisto produktų analizės laboratorija, mūsų mokslininkų galimybes pakėlusi į naują lygmenį“, – pasakoja profesorius A. J. Motuzas, iki šiol apgailestaujantis dėl dviejų dalykų: dėl to, kad Lietuvoje analogiškai kaip kaimyninėje Latvijoje laiku nebuvo įkurtas stiprus Gyvybės mokslų universitetas. Be to, pašnekovą ir šiuo metu jaudina valstybės strategijos nebuvimas specialistų žemės ūkiui rengimo srityje.

„Ne studentams suteikiama laisvė vienur ar kitur nusinešti savo finansinius krepšelius, o valstybės poreikiai turi nulemti, kiek ir kokių specialistų reikės ateityje“, – įsitikinęs pašnekovas. Tačiau svarbiausia, pasak jo, šiandien yra tai, kad Akademija ir Agronomijos fakultetas į antrąjį gyvavimo šimtmetį žengia išlaikydami pamatines savo vertybes: pagarbą vyriausiųjų bendruomenės narių kartai, unikalumą, nuoširdžią bendrystę. Visa tai, profesoriaus emerito pastebėjimu, gerai atskleidė ir Akademijos 100-mečio jubiliejui skirtų renginių turinys.

Glaudžiai sutelkta komanda ir moderni infrastruktūra – dedamosios, leidžiančios atliepti verslo lūkesčius ir bendradarbiauti tarptautiniame lygmenyje

Viena iš būrio profesoriaus emerito A. J. Motuzo buvusių studentų, tapusių mokslininkais ir pedagogais,  – Agronomijos fakulteto Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros vedėja doc. dr. Jurgita Kulaitienė. Jos teigimu, VDU ŽŪA Agronomijos fakultetas iš tiesų yra unikalus – universitetiniame lygmenyje kito tokio ar net į jį panašaus Lietuvoje neturime.

„Agronomijos fakultete kompleksiškai vykdoma mokslinė veikla bei studijos. Jaunimas pas mus gali studijuoti aktualiose, į ateitį orientuotose studijų programose. Tai – Agronomija, Maisto kokybė ir sauga, Kraštovaizdžio dizainas. Klimato kaitos iššūkių fone visos šios sritys yra labai svarbios, nes žemės ūkiui keliami labai dideli uždaviniai ne tik aprūpinti maistu augančią pasaulio gyventojų populiaciją, bet ir būti saugiam, tvariam, orientuotam į Europos žaliojo kurso tikslus. Dar po 100 metų galbūt nutiks taip, kad maistą žmonija gamins mėgintuvėliuose, tačiau ir tuomet bus reikalingos sektoriuje dirbančių specialistų žinios bei kompetencija.  Todėl tikiu, kad agronomija, maisto kokybė ir sauga, poreikis gyventi harmoningai tvarkomoje aplinkoje savo aktualumo nepraras niekada“, – įsitikinusi doc. dr. J. Kulaitienė.

Pasak pašnekovės, džiugu žinoti, kad Agronomijos fakultetas, kuriame studijavo ir kuriame dirba mokslinį bei pedagoginį darbą, turi ypač gilias šaknis, kad iš šių šaknų vėliau išaugo zootechnika, žemės ūkio ekonomika,  žemės ūkio inžinerija ir kitos mokslo bei studijų kryptys.

„Akademijos studente tapau pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje, kai trūko daug ko, kai auditorijose nuo šalčio gynėmės sėdėdami su paltais, tačiau buvo daug tikėjimo, kad ateityje bus geriau. Ir iš tiesų pokyčiai vyko ir  tebevyksta. Ypač ryškų proveržį fakultetui suteikė integruoto mokslo, studijų ir verslo centro – slėnio NEMUNAS – įsteigimas. Jo programos lėšomis sukurta infrastuktūra, moderni laboratorija fakulteto mokslininkams leidžia kurti pažangiausias inovacijas, bendradarbiauti su verslu ir atliepti jo lūkesčius bei kaip lygiaverčiams partneriams dalyvauti aukščiausio lygio tarptautiniuose projektuose. Šiandien atsigręžus tik keliolika metų atgal mano pačios mokslo tyrimai atrodo ganėtinai kuklūs, palyginti su tais, kuriuos galime atlikti šiandienos sąlygomis“, – teigia doc. dr. J. Kulaitienė, pastebinti, kad vis dėlto didžiausia, netgi neįkainojama antrąjį veiklos šimtmetį pradedančio Agronomijos fakulteto vertybė – glaudžiai sutelkta komanda ir kolegiški, nuoširdūs šios komandos narių tarpusavio santykiai.

Jaunimui – visos sąlygos realizuoti savo mokslines idėjas

Pastarąjį doc. dr. J. Kulaitienės teiginį pratęsia ir jauniausiosios kartos atstovė Agronomijos fakulteto doktorantė Austėja Švereikaitė. Merginos teigimu, ne tik darbinga, bet ir išskirtinai nuoširdi Agronomijos fakulteto atmosfera netgi pakeitė jos gyvenimo planus. Pašnekovė gimusi bei užaugusi Pakruojo rajone, ūkininkų šeimoje, taip pat ir pati yra jaunoji ūkininkė. Dvyliktoje klasėje ji buvo tvirtai apsisprendusi studijuoti VDU Žemės ūkio akademijoje, o stojimo į aukštąją mokyklą paraiškoje pirmuoju ir vieninteliu numeriu įrašė studijų programą Agronomija. Austėjos tikslas buvo baigus studijas ir įgijus šiuolaikiškų žinių bagažą grįžti dirbti į nuosavą ūkį. 

Tačiau gabią ir darbščią studentę dar antrame kurse pastebėjo Agronomijos fakulteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros prof. dr. Kęstutis Romaneckas, vėliau tapęs ir jos moksliniu vadovu.

„Profesorius mane, antrakursę, dar nė negalvojančią apie bakalauro baigiamąjį darbą, įtraukė į projekte dirbančių mokslininkų grupę. Šis darbas mane tiesiog sužavėjo“, – teigia A. Švereikaitė. 

O jau studijuojant magistrantūroje, prof. dr. K. Romaneckas pasiūlė A. Švereikaitei tikslingai siekti doktorantūros.

„Iš tiesų apie doktorantūrą nuo pat pirmųjų savo mokslinių bandymų po truputį pasvajodavau, bet tai buvo tyli svajonė, nes atrodė sunkiai įgyvendinama. Tačiau ji išsipildė ir šiuo metu esu jau trečiajame doktorantūros kurse. Teorines žinias ir praktinį darbą ūkyje derinti yra labai įdomu, bet galvoju, kad ateityje ūkininkavimo veiklą galiu patikėti ir kitiems, o pati norėčiau likti Agronomijos fakultete ir dirbti mokslinį bei pedagoginį darbą. Fakulteto bendruomenė mane labai šiltai priėmė kaip kolegę. Tačiau fakulteto dėstytojai labai šiltai bendrauja su visais studentais, yra pasirengę padėti, atsakyti į kylančius klausimus. Norėčiau šią tradiciją pratęsti ir savo indėliu. Svarbu jauniems žmonėms turėti noro, o Agronomijos fakultete sudarytos visos sąlygos įgyvendinti savo mokslines idėjas“, – reziumuoja pašnekovė, pastebinti, kad šiuo metu kaip jaunesnioji mokslininkė ji yra atsakinga už Agronomijos fakulteto studijų programų viešinimą tarp šalies moksleivių. Ir tai ji daranti su malonumu.

Sinergiją kuria visa gausi fakulteto bendruomenė – nuo moksleivių iki senjorų

„Tarp asmenybių, klojusių mūsų valstybės pamatus, ėjusių atsakingas pareigas – gausus būrys agronomų. Tai, be abejo, kelia pasididžiavimą, bet kartu ir įpareigoja Agronomijos fakultetą aukštai išsikelti kartelę, atliekant jam patikėtą misiją rengti specialistus moderniam agrosektoriui, plėtoti aktualius mokslo tyrimus ir kurti inovacijas“, – teigia šio fakulteto dekanė doc. dr. Aida Adamavičienė, pastebinti, kad agroekosistemos sudaro daugiau kaip 53 proc. mūsų šalies teritorijos. Ir Agronomijos fakultetas yra prisiėmęs lyderystę siekiant, kad šie ištekliai būtų naudojamos tvariai ir išsaugoti ateities kartoms.

„Taip pat siekiame užtikrinti maisto žaliavų saugą, žalios, harmoningos urbanizuotų teritorijų aplinkos sukūrimą. Visa tai darome įgyvendindami aktualias, į klimato krizės sprendimus orientuotas studijų programas, tarptautinėje erdvėje plėtodami mokslo projektus“, – pasakoja doc. dr. A. Adamavičienė, neabejojanti, kad veiklų, darbų, planų ir idėjų negęstantis variklis yra Agronomijos fakulteto bendruomenė, t. y. visi, kam rūpi Akademijos ir Agronomijos fakulteto ateitis – mokslininkai, dėstytojai, doktorantai, absolventai, darbuotojai senjorai, studentai ir edukaciniuose projektuose dalyvaujantys moksleiviai.

Elena RAMANAUSKIENĖ

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Marketingo ir komunikacijos departamentas

AUTORĖS nuotr.

Nuotrauka (1) VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė, prof., Lietuvos mokslų akademijos akademikas emeritas A. J. Motuzas, Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. A. Adamavičienė

Nuotrauka (2) kanclerė prof. dr. A. Miceikienė, Agronomijos fakulteto Augalų biologijos ir maisto mokslų katedros vedėja doc. dr. J. Kulaitienė, Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. A. Adamavičienė

Nuotrauka (3) Agronomijos fakulteto doktorantė A. Švereikaitė

Nuotrauka (4) prof. dr. A. Miceikienė, Agronomijos fakulteto dekanė doc. dr. A. Adamavičienė, Tarybos pirmininkė, vicekanclerė, prof. dr. Aušra Blinstrubienė