Poilsiavietės likimą nulėmė centralizacija

Institucijų centralizavimas, akivaizdu, veda ne regionų stiprinimo, o atvirkščia kryptimi. Nuolat kalbama apie problemas, kurias sukelia banko skyrių, paštų, žemėtvarkos tarnybos bei daugybės kitų įstaigų uždarymas. Iškalbingu tokio centralizavimo pavyzdžiu gali būti ir kažkada ypatingo lankytojų dėmesio sulaukdavęs Kelpšaičių parkas (Lau­kuvos sen.). Anuomet žavėjusi ir iš atokiausių Lietuvos kampelių svečius kvietusi poilsiavietė dabar nyksta akyse ir kasmet vis labiau akivaizdu, jog ši vieta yra niekam nebereikalinga. 

Beveik prieš 20 metų išleistoje knygoje „Takas per Rietavo miškų urėdiją“ žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka rašo: „Buvęs Laukuvos klebonas Stasys Toleikis sako, kad tas, kas sumanė Kelpšaičiuose įsteigti parką, turi būti neeilinis žmogus. Toks, kokie buvo senovės žemaičiai, ne tik regėję, o ir jautę gamtą... Kelpšaičiuose sodinukai jau virto medžiais, teikia pavėsį, svyra virš žmonių galvų. O visa poilsiavietė-stovyk­lavietė, kurią žmonės vadina paprastai – parku, turi atskirus kampelius. Yra čia tvenkinių, vienas iš jų – ant kalno, yra sporto aikštynas, yra ir vieta šventėms, laužavietės, pavėsinės, keliose vietose pastatytų medinių skulptūrų. Tarp viršutinio tvenkinio ir vaikų žaidimų aikštelės riogso išsiklaipę, apanglėję medžiai ir tai, kas iš jų likę... Tą vietą Jonas rodo kiekvienam atvažiavusiam. Va, kaip atrodo miškas, jeigu jame žmonės neatsargiai elgiasi su ugnimi“... 

Parką 1978-aisiais įkūrė tuometinis girininkas Jonas Šedbaras. Tačiau šiandien, matydamas, kuo virto jo ir bendražygių puoselėta gamtos oazė, jis sako: „Žinant, kiek daug dirbta, kad vizija taptų realybe, kiek daug į Amžinybę iškeliavusių šilališkių tam skyrė savo laiko ir jėgų, atsakymas vienas – labai skaudu“.

Net ir nebūnant miškininku aišku – Kelpšaičiams trūksta šeimininko rankos. O Jonas pripažįsta, kad poilsiaviečių atnaujinimas buvo kiekvieno girininko garbės reikalas, pastangas finansiškai remdavo vietinės urėdijos. Vėliau jų nebeliko – įvyko centralizacija. Todėl, ko gero, naivu būtų tikėtis, jog kažkam Vilniuje būtų aktualus griūvantis miškininkų įkurtas parkas. Tiesa, Valstybinių miškų urėdijos atstovai tikina, kad jiems rūpi, nors laukuviškiai pastebi, jog Kelpšaičių parkas jau niekada nebeatgaus buvusios didybės.

Valstybinių miškų urėdijos Gam­tos ap­saugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir me­džioklės skyriaus vadovas Sigitas Kve­daras tikina, kad rekreacinių ob­jektų priežiūra bei atnaujinimas yra vienas iš nuolatinių darbų. 

„Valstybiniai miškai, patikėjimo teise valdomi urėdijos, yra visų šalies piliečių turtas, o juose esantys rekreaciniai objektai skirti ir laisvai prieinami visuomenei. Kelpšaičių parkas pagal plotą yra vienas didžiausių iš 1107 urėdijos valdomų bei prižiūrimų objektų, apimantis virš 4 hektarų teritorijos. Nors šio rekreacinio objekto grožis yra įspūdingas, vis dėlto būdamas nuošaliau didesnių miestų, lankytojų pritraukia nedaug. Tačiau net ir nepaisant to, jog objektas nėra itin populiarus, miškininkai nuolat jį prižiūri bei kasmet įvertina, ar lankytojams jame saugu ir estetiškai malonu lankytis, sprendžia, kuriuos statinius taisyti ar šalin­ti“, – raštu į „Šilalės artojo“ pateiktus klausimus atsakė S. Kvedaras.

Jo teigimu, šiuo metu Kelpšaičių parke esantys rekreaciniai įrenginiai yra saugūs juos eksploatuoti, kai kuriems statiniams reikalingas nedidelis remontas, jį planuojama atlikti šį šiltąjį sezoną.

„Parko lankytojai gali pastebėti, kad estrados ir dalies pavėsinių stogai yra naujai dengti skardine danga, o dalis išlaikė unikalius skiedrinius stogus, kurie sensta, apkerpėja ir natūraliai įsilieja į miško aplinką. Galbūt vienam tai atrodo nešiuolaikiška ir neestetiška, bet toks gamtai artimas vaizdas kito akį džiugina“, – svarstė Valstybinių miškų urėdijos atstovas.

S. Kvedaras įsitikinęs, jog miš­kininkai tinkamai rūpinasi kažkada įkurta poilsiaviete.

„Miškų pritaikymas rekreaci­jai yra vie­nas iš specialiųjų valstybės įpareigoji­mų, kuriuos vykdo urėdija. Vien per 2023 m. regioniniai padaliniai rekreacinių objektų priežiūrai bei remontui išleido daugiau nei 523 tūkst. eurų (be PVM), urėdija ir toliau rūpinsis, kad lankytinos vietos miške būtų patrauklios ir saugios tiek šalies gyventojams, tiek turistams iš svečių šalių“, – teigė S. Kvedaras.

Tačiau kartu jis pripažino, jog bene daugiausiai aplinką Kelpšaičiuose prižiūri Laukuvos seniūnija – šienauja pakeles, aikšteles, renka ir išveža šiukšles bei kt. 

„Visada laukiame vietos bend­ruomenių įsitraukimo, prisidedant prie miško aplinkos gražinimo, švarinimo, skatiname bendradarbiavimą tarp urėdijos ir vietos savivaldos. Be to, kasmet organizuojame vienos dienos akciją „Miško kuopa“, kurios metu gyventojai kviečiami rinkti šiukšles miške, rekreaciniuose objektuose. Turime gerų pavyzdžių su kitomis savivaldybėmis, kuomet objektų būklę bendradarbiavimo pag­rindu geriname, atnaujiname bei plėtojame. Tad ir prie dar ge­resnės Kelpšaičių parko būk­lės gali prisidėti savivaldybė“, –

Valstybinės miškų urėdijos specialistas ragino ir patiems nepamiršti po­ilsiavietės.

Tačiau Laukuvos seniūnas Vir­gilijus Ačas yra sakęs, jog par­ko infrastruktūra savivaldai nepriklauso ir jos būklė – urėdijos reikalas: statinių, skulptūrų niekas, išskyrus savininką, neturi teisės nei dažyti, nei remontuoti. Tuo tarpu urėdija perduoti nykstančio turto taip pat neskuba – pasak S. Kvedaro, patikėjimo teise valstybės valdomo ir prižiūrimo turto vietos bend­ruomenėms perduoti ji neturi teisės. 

„Čia ir bėda – jau ir anais laikais dėl investicijų tekdavo pakovoti, o dabar regionuose net nebeliko kam kovoti – visos galios perkeltos į sostinę. Tad reikia nuoširdžiai dėkoti urėdijos Telšių padalinio darbuotojams, kurie daug padarė ir tebedaro, jog išsaugotų Kelpšaičių parką. Taip pat esu dėkingas Laukuvos seniūnui V. Ačui, kurio pastangomis parkas vis dar tvarkomas. Gal tam įtakos turi ir sentimentai – seniūnas buvo tarp iniciatorių, kad Kelpšaičiuose toks parkas atsirastų. Be jo, anuomet tokiam sprendimui pritarė ir Laukuvos viršaičiu dirbęs Valdemaras Jasevičius bei buvusio kolūkio vadovas Kęstutis Auškalnis. Visų neišvardinsi, bet jų indėlis – nenusakomas: parką įkūrėme buvusiose ganyk­lose, kur tebuvo krūmai ir pelkės. Reikėjo tą teritoriją iš gamtos atkovoti ir mes tai per 12 sunkaus darbo metų padarėme. Kiekvienam prie to prisidėjusiam širdis džiaugdavosi, kai savaitgaliais į Kelpšaičius sukdavo vestuvininkų kolonos – pamenu, priskaičiuodavau net po 12–14 nuotakų, vienu kartu vaikštinėjančių po išpuoselėtą parko teritoriją. Tad nereikia nė sakyti, kaip dabar skauda širdį, regint viską nykstant, pūvant. Turėtume išsaugoti Kelpšaičių parką bent atminimui tų, kurie jau Amžinybėje“, – neabejoja J. Šedbaras.

Vienas iš parko įkūrimo inicia­torių, buvęs miškininkas viliasi, kad galbūt atsiras entuziastų, kuriems rūpės atkurti Kelpšaičių parko grožį. Kol dar ne vėlu. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.