Mamos gimimo dienai – prisiminimai

Dar prieš gerą mėnesį pradėjau galvoti, kaip pasveikinsiu savo mamą jos gražaus gimtadienio proga. Ne dėl jos išrankumo ar pinigų trūkumo, bet dėl ydingo būdo: ji – tarsi amžina kankinė, visada ir visur randanti žmogų, kuriam pagalbos, paramos reikia labiau negu pačiai. Mama jau garbingo amžiaus, per savo gyvenimą pa­tyrė nemažai skausmo, ir kas žino, kiek jai liko gyventi. Esu vienturtė dukra, man penkiasdešimt. Vaikai jau užaugę, išėję iš namų, tad atsirado laiko, kurį galėčiau skirti ma­mai. Bet kaip tai padaryti? Ji sugeba įrodyti, kad jai geriau taip, kaip yra, kad jai nieko nereikia, gaila mano sunkiai uždirbtų pi­nigų. Taigi pastangos dažnai būna be­vaisės, ir man pritrūksta kantrybės, su­­kyla pyktis... Regis, negražiai darau - skun­džiuosi savo senute mama. Deja, ji visada tokia buvo. Tačiau iš kur tas slogumo jausmas, ko­dėl aš graužiuosi? Negaliu prieiti prie mamos, apkabinti, ką nors dovanoti, nemoku jai įtikti...

Taigi labai norėjau, jog mama su sa­vo draugėmis ir tėvu nueitų į kokią ka­vinę šventinės vakarienės, kurią aš ap­mokėčiau. Tą ir pasiūliau. Bet išgirdau tik kategorišką ne: jai geriausia namuo­se, ji niekur neisianti. Kaip dar galėčiau parodyti mamai dėmesį, kad ji neatstumtų?

S. P.

Nijolė LIUBINSKIENĖ,

psichologė-psichoterapeutė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.73.