Alius su premjeru padarė tą pačią nuodėmę

Į Aukštuomenės kroniką vėl užsuko mūsų bičiulis ir bendravardis Alius. Jis buvo šiek tiek susijaudinęs ir įdegęs nuo saulės.

- Išėjo nepatogumas, - prisipažino. - Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų per spaudą...

- Kas nutiko? - susidomėjome. Kaip tik rengėme naują Aukštuomenės kroniką. Bet aukštuomenė atostogavo, kabinetai tuštėjo - visi išvažiavo ilsėtis į užsienius arba nusipirkti pigesnės mėsos, tai daugiau naujienų kaip ir nebuvo.

- Taigi praėjusią savaitę mudu su Algirdu nulėkėme pailsėti į Palangą. Algirdas baisiai dejavo, kad Lietuvoje viskas brangu. Jis yra buvęs ten ir ten, ir visur buvę pigu. Pamatęs lietuviškas kainas, Algirdas baisiai nustebo. Juk, prieš įvedant eurą, jis pats ne sykį sakė, jog kainos nė kiek nekils. Ir kartą vos nekirto lažybų, kad kainos tikrai nekils. Dabar žiūri - jos pakilo! Žmogus negalėjo patikėti savo akimis. Ir tada jį ištiko nušvitimas: štai dėl ko lietuviai lekia iš savo šalies – nori užsidirbti daugiau pinigų. Pagalvokime, kiek laiko reikėjo, jog tai suprastų. Tiesa, atrodo, ankstyvą pavasarį, kai Algirdas taip pat buvo Palangoje, panašios mintys jam jau sukosi galvoje, nes tada, išvydęs kainas, jis, regis, taip susijaudino, kad sustojo po draudžiamu ženklu, o toks kvailys ėmė ir nufilmavo. Stovėjo po tuo ženklu jis neilgai, minutę kitą, kol su žmona susikrovė daiktus. Bet kilo triukšmas didžiausias, internete paleistas filmukas, jog gerbiamo Algirdo mašina stovi po ženklu SUSTOTI DRAUDŽIAMA. Tarsi būtų nuo to apsivertusi žemė!

- Buvo papuolęs Algirdas? - pašokome nuo savo kėdžių ir iš džiaugsmo suplojome delnais. - Būtinai reikia rašyti!

Buvo aišku, jog Algirdas - tai tas iš opozicijos, kur amžinai varo ant garbingos rajono valdžios ir dar sapnuoja kažkokią korupciją. Niekada čia nebuvo jokios korupcijos, net žodžio to nežinojome, kol jis nepradėjo kibti dėl niekų. Ir štai, pagaliau didžiajam teisybės apaštalui patys piliečiai prispaudė uodegą!

- Taip, Algirdas, - advokatavo Alius. - Manau, nereikėtų to prisiminti.

- Kaip nereikėtų, Aliau, kaip nereikėtų? - sakėme mes principingai. - Įstatymai rašomi ne tik mums, paprastiems piliečiams, bet ir valdžiai. O tie, kurie iš kitų reikalauja tvarkos, pirmiausia patys turi laikytis įstatymų. Tai kur tas Meiženis, tarybos narys, pakliuvo?

- Koks Meiženis? - Alius pastatė akis.

- Na, pats sakei: buvot su Algirdu bene kelis sykius šiemet nulėkę į Palangą, Algirdo kišenei kainos pasirodžiusios per aukštos, tai jis pasistatęs ne ten mašiną...

- Tai Butkevičius pasistatė!

- Kas? - išgirdę pavardę, nejučiomis pritūpėme.

- Matot, čia toks sutapimas, - ėmė porinti Alius. - Ir Algirdas Butkevičius su pačia, ir aš su sugyventine vienu metu buvome Palangoje. Tik aš niekam nesiguodžiau, jog mano kišenei Palanga yra per brangi. Prieš tai mes su sugyventine buvome Lenkijoje, prisipirkome mėsos, dešrų, daržovių ir sūrių, o atvažiavę į Palangą, nė kojos nekėlėme į jokią kavinę. Įsikūrėme malkinėje pas tokią bobulę, ji leido kieme užsikurti portatyvinę dujinikę ir prasivirti daržovių sriubos su spirgais. Algirdas turi valdišką mašiną, nuo Vilniaus iki Suvalkų – visai netoli, rodos, bet kada galėtų palėkti ir apsipirkti. Jeigu tingi pats, tai juk turi kelis apsauginius, galėtų pasiųsti tuos, įdavęs raštelį, ko ir kiek... Bet jis žmogus nepraktiškas. Pirktų Lenkijoje - galėtų nesukti galvos dėl lietuviškų kainų. O jei Palanga per brangi premjero kišenei, galėtų ilsėtis Latvijoje, Lenkijoje, Turkijoje, kur atostogauja visi gudresni lietuviai. Girdėjau, kas važiuoja į Liepoją ar Ventspilį, gali įveikti lat­viškas kainas ir su savimi nesivežti pigesnio lenkiško maisto. Jeigu reikalai ir toliau šitaip dėliosis, gali taip atsitikti, kad Lietuvoje poilsiauti bei dirbti liks tik premjeras ir aš...

Pasibaisėję klausėmės Aliaus kalbų ir negalėjome suprasti, į kokią lanką jis suka. Ne per seniausiai netyčia jis buvo pataikęs į konservatorių sąskrydį Šventojoje, tai nieko keisto, jog dabar Palangoje ėjo viena gatve su gerbiamu Algirdu ir skaitė kur nors jo interviu apie lietuviškas kainas. Bet jeigu jis nori prakišti į spaudą savo niekingą nuotrauką?

- Aliau, nieko nebus! - įspėjome. - Jeigu kažkada padarei kokią negerą nuotrauką, geriau sudegink. Premjeras tau ne piemuo, kurį gali bausti kiekvienas policininkas. Ir jeigu truputį nusižengė, tai didelio čia daikto? Pirmiau pasižiūrėkime į save: ar patys laikomės visų taisyklių ir tų kvailų įstatymų, ar niekada nepažeidėme draudžiamo ženk­lo, ar kaip kitaip nenusikaltome valstybei ir tautai?

- Aš taip ir sakau! - sušuko Alius. - Aš, valdžios patrio­tas, noriu apginti premjerą! Juk mes, nuodėmingi piliečiai, nė kiek ne šventesni už jį. Štai aš, Alius Šakinis, su juo buvau vienoje Palangoje, ėjau tuo pačiu bulvaru, važiavau ta pačia gatve ir pažeidžiau draudžiamą ženklą toje pačioje vietoje. Kur buvo netyčia sustojęs premjeras, buvome sustoję ir mes, nes parūpo užmesti akį, kas tai per viešbutis ir kiek jis kainuoja. Kai užmetėme akį ir grįžome atgal, mūsų jau laukė patrulis.

Tai pasakęs, Alius ėmė neršti po kišenes.

- Štai, turiu įrodymą, - iš kišenės ištraukė kažkokį popierių. - Padariau tą patį, ką ir mūsų premjeras!

Jis padėjo ant stalo žalsvą lapą. Tai buvo administracinės teisės pažeidimo protokolas.

- Tai mudu su gerbiamu Algirdu, - didžiavosi Alius. - Beveik tą pačią dieną. Man pylė už tai beveik šimtą eurų. Įdomu, kiek davė jam?

- Aliau, baik, - numojome ranka. - Bene mūsų reikalas?

- Taigi. Pasimovė žmogus ant lietuviškų kainų ir dar tas ženklas. Gaila.

Alius dar mindžiukavo prie durų.

- Jeigu jam tikrai problema su pinigais, o rudenį prakištų rinkimus... - murmėjo Alius, jau laikydamas durų rankeną. - Mano sugyventinė buvo Škotijoje, skynė braškes. Ten visai neblogai moka - turėjome už ką nuvažiuoti į Palangą. Taigi jeigu kas, ji pažįsta tą ūkininką, jam reikia darbininkų... Ji galėtų rekomenduoti.

- Aliau, Aliau! - sušukome choru. - To jau per daug!

Alius ŠAKINIS