Onkologinę ligą turinčios Liepos mama: „Nėra kada liūdėti – pozityvus mąstymas veda mus į priekį“

Vėžys – diagnozė, sukrečianti ne tik patį ligonį, bet ir visą jo aplinką. Išgirdus tai, rodos, žemė ima slysti po kojomis, tačiau palaipsniui supranti, kad neturi jokio kito pasirinkimo – tik priimti šią žinią ir judėti pirmyn į kovą. 

Eglė Seiliūtė-Žukauskienė dalijasi savo šeimos patirtimi apie tai, kaip sužinojo apie dukros onkologinę ligą ir kas jiems padeda išlaikyti pozityvumą iki šiol.  

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologė Neringa Ei­mutienė pataria: svarbu nepamiršti, kad sergantysis pirmiausia yra žmo­gus, o ne ligonis.  

Gyvenimas akimirksniu apsivertė aukštyn kojomis

Liepos mama Eglė pasakojo, kad apie mergaitės onkologinę li­gą šeima sužinojo netikėtai, mat nebuvo jokių matomų ar nerimą keliančių požymių. 

„Buvo eilinis penktadienis, 2021-ųjų rugsėjo 21 d. Tuomet dar ketverių Liepa buvo darželyje, o grįžusi namo šėliojo su tėčiu ir broliu. Visiems užmigus naktis buvo rami, jokių skundų ar ašarų. Tačiau nubudusi rytą ji pati jau nebepajėgė išlipti iš lovos, nes užėjo ūmus pilvo skausmas, – pasakojo mergaitės mama. – Su „greitąja“ išvažiavę į ligoninę tuomet dar nežinojome, koks ilgas kelias mūsų laukia.“

Po detalių tyrimų galiausiai Liepai buvo nustatyta ekstrare­nalinė nefroblastoma – netipinio inkstų vėžio atvejis. 

Pirmasis gydymas truko beveik metus, kol buvo pasiekta re­misija. Tuomet, praėjus vos daugiau nei mėnesiui, situacija pasikartojo: dėl pilvo skausmų šeima vyko į regioninę Mažeikių ligoninę, iš ten – į Šiaulius. Antrą kartą Eglė paprašė siuntimo į Kauno klinikas, kuriose gydėsi pirmą kartą. Ten nuvykus buvo patvirtinta, jog   li­ga atsinaujino ir yra aptiktas naujas 10 centimetrų darinys.

Neeikvoja energijos tam, kas ne jų valioje

Liepos mama sakė, kad pirmą kartą sužinojus, su kokiomis naujomis aplinkybėmis teks gyventi, iš pradžių su šei­ma priėmė faktą, jog baigtis gali būti visokia.

„Tai yra tiesiog nenuspėjama,­ todėl privalėjome tai priimti.­ Supratome  ir tai, kad dėl vaistų­ Liepa tikriausiai neteks plaukų,­ tačiau tam mes negalėjome padaryti jokios įtakos, tik su­ tuo susitaikyti, – pasakojo ji. – Mes tiesiog priėmėme viską, kas atėjo su visu šiuo srautu. Neeikvojome energijos tam, kas buvo ne mūsų valioje, ir su­sitelkėme į tai, ką galėjome keis­ti, kurti, gerinti, stiprinti, kam padėti ir kuo pasitikėti.“

Eglės teigimu, vienas didžiau­sių išbandymų buvo paaiškinti ketverių metų dukrai, kas vyks­ta, padėti jaukintis ligoninės sie­nas, atrasti jose saugumą ir pasitikėjimą: „Kai Liepa pirmą kartą uždavė klausimą, kodėl ji ligoninėje, man spontaniškai ir organiškai kilo mintis pa­sekti jai pasaką apie tai, kad jos pilvelyje apsigy­veno augintinis.­ Jis atėjo, nes jam reikia daug dėmesio ir meilės,

tačiau pilve jis likti negali. Todėl visos procedū­ros buvo atliekamos tam, jog mes­ tuo augintiniu rūpintumė­mės ir galėtume jam surasti nau­jus namus.“

Liepos mama pažymėjo, kad niekada dukrai nesakydavo, jog ji yra ligonė – orientuodavosi tik į turimą „augintinį“ pilve. 

Net ir tuomet, kai mergaitė jausdavosi silpniau, mama koncentruodavosi į gero emocinio fono stiprinimą: „Skambindavomės su darželio draugais ir kartu darydavome įvairius darbelius, piešdavome, žaisdavome stalo žaidimus. Puošdavome savo palatą, jos duris, kabindavome Liepos darbelius ant sienų, o su specialistais, užsukančiais pas mus, visuomet tai aptardavome. Stengėmės sukurti kuo geresnę aplinką ir apsup­ti ją šypsenomis, kad ligoninė­je ji jaustųsi kaip namuose.

Kasdien gyvena su didžiuliu tikėjimu ir meile 

Per visą šį laiką Liepai buvo atlikti du chemoterapiniai, du radioterapiniai, du chirurginiai gydymai ir kaulų čiulpų transplantacija. 

„Procesai yra netrumpi ir reikalaujantys kantrybės, bet su tei­singu polėkiu, pasitikėjimu medicinos personalu viskas įvei­kiama lengviau“, – kalbėjo Eglė. 

Šiuo metu mergaitė nesigydo, tačiau yra intensyviai prižiūrima specialistų, laukia remisijos patvirtinimo. 

„Teisingiausia, manau, gyventi kasdien be lūkesčių ir su didžiuliu tikėjimu, džiaugiantis viskuo, su meile neriant į nuotykius ir priimant viską, kas laukia. Per šį laikotarpį užaugo ne tik Liepa, bet mes visi – atsikratėme daug baimių, subrendome“, – sakė mergaitės mama, pridurdama, kad ši diagnozė su­teikia galimybių išmokti jausti save ir savo aplinką, būti tik ten, kur jautiesi patogiai ir gerai. 

Psichologė: žmogus turi jausti, kad ligoninėje jis nėra vienas

Pasak LSMU ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos medicinos psichologės N. Eimutienės, onkologinės ligos diagnozė visada sukelia daug nerimo, baimių, pasimetimo tiek pačiam ligoniui, tiek jo artimiesiems.

„Geresnė paciento emocinė ir psichinė būsena bus tuomet, kai jis jaus, jog ligoje jis ne vienas, jog šalia yra žmonės, į kuriuos visada gali kreiptis ir paprašyti pagalbos“, – pažymėjo specialistė. 

Ji atkreipė dėmesį, kad labai dažnai artimieji bijo su ligoniu kalbėti apie jausmus: „Tai tarsi noras vienas kitą apsaugoti, neigiant problemą. Tačiau neišsakyti jausmai niekur nedingsta – jie dar labiau skatina tiek sergantįjį, tiek artimąjį užsisklęsti, jaustis vienišam, nesuprastam.“

Atvirai kalbantis su ligoniu ir artimųjų rate apie savo baimes bei lūkesčius, galima sustip­rinti tarpusavio ryšį bei rasti sprendimų ligos sukeltiems sun­kumams spręsti.

N. Eimutienės teigimu, itin svarbu nepamiršti, kad sergantysis yra žmogus, o ne vien ligonis. 

„Sergantis žmogus nenori būti kitoks, kiekvienas trokšta grįžti į įprastą gyvenimą. Todėl svarbu, kad bendravimas su juo ne visuomet būtų apie ligą. Rekomenduojama, jog kartu su arti­maisiais  ligonis užsiimtų nesu­dėtingais darbais, pomėgiais, šir­džiai maloniais dalykais. Vi­sa­da svarbu priminti, kad jis svarbus ne už kažką, o dėl to,­ kad jis yra“, – sakė medicinos­ psichologė.