„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Sėkmę gali garantuoti tik investicijos

Dambrauskai su anūkais Dambrauskai su anūkais

Prieš 23 metus netoli Žadeikių įkurtas Antano ir Kristinos Dambrauskų pieno ūkis dabar gali pretenduoti jei ne į stipriausio, tai bent į daugiausiai investavusio bei moderniausio Šilalės rajono ūkio titulą. Neseniai čia pradėjo veikti antras melžimo robotas. Ekologinio ūkio savininkai įsitikinę, kad investuoti būtina, nes net ir sunkmečiu reikia galvoti apie ateitį.

Išsaugojo kolūkio palikimą

Pedagoginį išsilavinimą turintis ir dešimt metų mokyk­loje dirbęs A. Dambrauskas nė akimirkos nesigailėjo, jog savo profesiją išmainė į ūkininkavimą.

„Esu kaimo žmogus, kaime man geriausia“, - sako buvęs mokytojas, kažkada pakviestas vadovauti bendrovei, o vėliau visa galva pasinėręs į ūkininkavimą.

Pradėjo Dambrauskai, kaip ir daugelis, nuo penkių karvių bei kelių iš kolūkio parsivestų telyčių. Tiesa, išsivaikščiojus bendrovės pajininkams, jiems liko pusė fermos. Naujutėlės, prieš pat didžiąsias permainas pastatytos - kolūkio telyčios joje praleido tik vieną žiemą. Laimė, pajininkai kiekvienas savo kampo negriovė, po plytą ir šiferio lakštą nesidalijo, leido Damb­rauskams išpirkti jų dalis, nors tuomet ir atrodė, kad tokio didelio pastato gal niekada jų ūkiui ir nereikės. 

„Iš pradžių atsitvėrėme ket­virtadalį, vėliau pradėjome naudoti pusę fermos. O, kiek rekonstrukcijų ji per tuos du dešimtmečius matė! Ateinančiais metais bus dar išplėsta, vieną sieną patrauksime 5 metrus į šoną. To reikės, įdiegiant visiškai automatizuotą galvijų šėrimo  liniją. Baigus darbus, ferma bus visiškai modernizuota“, - pasakojo A. Damb­rauskas.

Po rekonstrukcijos 200 vietų pusiau šalto tipo ferma gerokai prasiplės, joje bus dar pusšimčiu vietų daugiau. Tačiau didinti bandos Dambrauskai nebežada - dabar 120 melžiamų karvių turintys ūkininkai privalės taikytis prie melžimo robotų pajėgumų, o jie gali melžti ne daugiau kaip 140 karvių. Todėl erdvesnėje fermoje užteks vietos  ir veislinėms telyčioms, ir jautukams, kuriuos ūkininkai augina mėsai.

Dvi ekologijos pusės

Jau antri metai Žadeikių ūkininkai gamina tik ekologišką pieną. Laikytis ekologijos reikalavimų juos paskatino dvigubai didesnė produkcijos kai­na. Antanas neslepia: „Sukilo pavydas. Tą patį darėme, kaip ir ekologiniuose ūkiuose, gal tik vieną kitą mineralą daugiau pridėdavome, o už pieną gavome perpus mažiau“.

Ekologinė gamyba, pasak­ Kristinos, ūkyje dirbančios­ pagal profesiją - gydančios gyvulius bei stebinčios jų savijautą, turi savo niuansų. Pirmiausia ji pastebėjo, kad krito primilžiai - nuo daugiau kaip 7,6 tonos iki bene 5 tonų. Daugiau darbo atsirado ir laukuose, nes piktžolių  neleidžiama naikinti herbicidais. Šiemet pirmą kartą rudeniop pasėjo garstyčių - žiūrės, ar tikrai  gali jomis pagerinti dirvožemį. Tai irgi papildomi, pašarų gamybą branginantys kaštai.

Tačiau dėl praradimų ūkininkai nepergyvena. Ekologiniams ūkiams juos kompensuoja didesnės išmokos, be to, ir pieno kaina yra nepalyginamai aukštesnė - šį rudenį už ekologinį pieną perdirbėjai moka 28 ct/kg.

„Jei nebūtume tiek daug investavę, galėtume kalbėti apie išlaidų bei pajamų subalansavimą - šitiek už pieną gaudami, nuostolių nepatiriame, tačiau jei ūkio nemodernizuosi, ateities jis neturės“, - įsitikinęs A. Dambrauskas. Todėl moderniausio Šilalės rajono ūkio savininkai visas 214 hektarų ekologinio ūkio išmokas atideda investicijoms.

Melžėjas pakeitė robotais

Ūkininkai neslepia, jog kiek įmanydami naudojosi ir Lietuvos valstybės, ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama - nebuvo nė vieno paramos etapo, kuriuo jie nebūtų bandę pasinaudoti. Tam reikėjo nemažai investicijų, o ir rizika ne visada pasiteisindavo. Pavyzdžiui, nuostolių patyrė savo lėšomis nusipirkę kombainą, pastatę siloso tranšėjas ir negavę tam paramos. Tačiau ūkiui jų labai reikėjo. Už savo pinigus teko rekonst­ruoti dalį fermos taip, kad joje būtų galima pastatyti melžimo robotus.

Bet ir paramos sulaukė nemažai. Už ją įsigijo techniką, mel­žimo liniją, mėšlo tvarkymo ­į­ran­gą bei daug kitų reikalingų dalykų. Šiandien tik šypsosi prisiminę, kaip primityviai dirbo laukus ūkininkavimo pradžioje - teko ir pašarus šakėmis į priekabą krauti, ir karves rankomis melžti. Dabar atvyksta žemės ūkio kooperatyvo „Šilalės Agro“, kuriam Dambrauskai priklau­so, technika ir per kelias dienas paruošia visus pašarus. Ne tik paruošia - galingas smulkintuvas dar ir koncentratus į žolės, kukurūzų, mišinių masę įmaišo.

Dambrauskų ūkis yra pirmasis ir kol kas vienintelis Šilalės rajone, kur visas karves melžia robotai. Pirmasis, kainavęs per pusę milijono litų, jų fermoje pradėjo dirbti praėjusių metų pavasarį. Antanas tikina, jog didelė investicija visiškai pasiteisino. Ir visai ne dėl to, kad pakeitė vieną melžėją - ir robotui aptarnauti reikia žmogaus. Roboto melžiamos karvės yra sveikesnės ir duoda daugiau pieno.

„Iki tol, kol pastatėme robotą, neturėjome karvių, iš kurių primelžtume po 30 lit­rų pieno. O dabar džiaugiamės, jog gauname po 25-30 litrų. Karvės ir jaukesnės, ramesnės tapo, jų niekas melžimo aikštelėje nestumdo, negainioja, nešaukia, koja nepaspiria. Dirbant žmogui su gyvuliais, visko būna. Tačiau ir karvės yra gyvas padaras, joms stresas kenkia taip pat, kaip ir žmogui“, - aiškino ūkininkas.

Robotų, jo teigimu, reikėjo dar ir dėl to, kad trūksta melžėjų. Vyresnio amžiaus moterys tokio darbo dirbti negali dėl silpstančios sveikatos, o jaunimui melžti karves ir neįdomu, ir sunku.

A. Dambrauskas tiki, jog investicijos atsipirks per 7-8 metus. Bet jei dėl menkų produkcijos kainų ir užtruks ilgiau, nepergyvens - pasak ūkininko, kitos išeities vis tiek nėra.

Ūkis sutelkė šeimą

Dambrauskai samdo septynis darbininkus, iki pradedant melžti robotais fermoje sukosi trys melžėjos. Tačiau per darbymečius į Žadeikius sulekia ir sūnūs, ir žentas, ir anūkai - jei reikia, traktoriumi dirba net naktį.

„Mūsų ūkį sudaro keturi šeimos ūkiai - džiaugiamės, kad ir vaikai nori ūkininkauti, jiems planuojame netrukus savo ūkį perduoti. Užbaigsime įgyvendinti paskutinį projektą ir grįšime į Žadeikius, iš kur prieš dešimt metų išsikraustėme į namą prie fermų“, - tvirtina Antanas, dabar jau, kaip pats sako, jokio fizinio darbo ūkyje nedirbantis, tik organizuojantis bei vadovaujantis.

Kristina džiaugiasi, jog ūkis sutelkė visą šeimą, o pas močiutę kaime vasaroja visi anūkai.

Buvo laikas, anot Damb­rauskų, kai jie turėjo minčių ūkį parduoti, paskui rimtai svarstė ir net jau buvo pasukę į mėsinę gyvulininkystę - planavo pasilikti tik nedidelę pieninių galvijų bandą nuolatinėms pajamoms  palaikyti.

„Arūnas, baigęs veterinarijos akademiją, įtikino, kad pieno ūkis visada bus reikalingas, todėl neverta sukti kita kryptimi. Sėklindami mėsinių bulių sperma, šiek tiek buvome pagadinę bandą, bet dabar jau atsigauname, grįžtame į vėžes“, - sako A. Damb­rauskas.

Jis džiaugiasi, kad ūkininkauti nebijantys vaikai jau turi susikūrę tvirtą pagrindą. Nesąmonė būtų, anot Antano, dabar pradėti nuo nulio.

„Antrą kartą to nebedaryčiau. Nors daugelį darbų jau pakeitė technika, žemės ūkio verslas yra pats rizikingiausias, nes priklauso nuo gamtos užgaidų. Ir nieko čia nepakeisi“, - įsitikinęs ūkininkas.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Atnaujinta Antradienis, 27 rugsėjo 2016 09:59