Kas yra kūrybingumas? Ar jo galima išmokti ar iš­mo­kyti? Ar kūryba gali mums padėti atrasti save? Ar kūrybiškumas pasireiškia tik mene? Sutikime, jog atsa­ky­mų į šiuos klausimus ieškome kiekvienas. Kartais są­mo­ningai, o kartais pasyviai, tiesiog besisukdami savo kas­dienėje rutinoje. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas esame gimę turėdami kūrybinių gebėjimų. Klausimas – kiek laiko skiriame jų ugdymui? 

Neseniai dalyvavau Šilalės rajone vykusioje konferencijoje, kurioje paskaitą skaitė puiki lektorė. Viena iš jos pateiktų užduočių buvo išsirinkti vieną iš ekrane pavaizduotų devynių kėdžių. Visos buvo labai skirtingų spalvų ir formų. Išsirinkau pačią mažiausią – geltoną ir tuo nustebinau pati save: juk geltonos spalvos visai nemėgstu... 

Vėliau lektorė pateikė mūsų pasirinkimų reikšmes. Apie ma­ne buvo parašyta: 

„Išradėjas. Jūs – smalsus ir kūrybiškas žmogus. Valgį ir miegą galite pamiršti, jeigu jus sudomino koks nors įdomus projektas. Jums labai įdomios sudėtingos ir eksperimentinės užduotys, jūs mėgstate ieškoti nestandartinių sprendimų. Esate visiškai nepriklausomas nuo ki­tų, tik nuo savo įkvėpimo“. 

Perskaičiusi šį paaiškinimą supratau, kad taip, kaip šviesoje galime išvysti savo šešėlį, taip aš geltonoje spalvoje išvydau save. 

Ar kūrybinių gebėjimų turi visi? 

Nors sakoma, kad žmonės yra labai kūrybingi arba visai ne, esu įsitikinusi, jog visi esame gimę turėdami kūrybinių gebėjimų. Tik ar vėliau juos stimuliuojame? Kūrybiškumą, kaip ir visus žmogaus gebėjimus, mano nuomone, galima lavinti ir tobulinti. Man be galo gražu, kai žmogus yra kūrybiškas ir tai nebūtinai yra susiję su menu tiesiogiai. Šį gebėjimą galima panaudoti kasdieninėje veikloje, įvairiose su menu nesusijusiose situacijose, sprendimų paieškoje ar net santykiuose su aplinkiniais.

Įdomu šiuos dalykus stebėti žmonėse, kurie būna nesusiję su menu, juos akcentuoti, mokytis, ir tai yra mano desertas mąstymui, interpretavimui savo kūrybinėje veikloje. Susikurtas šviesus energetinis laukas savyje įtvirtina tam tikras vertybes, idėjas, kurios lengviau pasireiškia veiklose, darbuose, žodžiuose. Visa tai turi tvirtą ryšį su vidine būsena, geba virsti į materiją, į jausmą, kurį galiu perduoti žiūrinčiajam.

Meno galia ugdyti asmenybes

Ieškodami vienatvės ir ramybės, žmonės dažnai bėga į kaimą, į kalnus, prie jūros. Tačiau juk bet kada panorėjus galima „pabėgti“ į save! Esu tvirtai įsitikinusi, jog niekur kitur žmogui nėra taip ramu ir malonu, kaip savo sieloje, ypač jeigu joje yra tai, į ką įsižiūrėjęs žmogus iš karto pasijunta geriau. Meno suteikta galia – nuolat būti šioje būsenoje. Tai ypač svarbu paauglio gyvenime, kuomet vyksta nuolatinės savęs paieškos, ar net krizinėse gyvenimo situacijose, kai lieki vienas, ir menas, kūryba tampa įrankiu prisijaukinti vienatvę. Bet kokiu atveju tai gali būti būdas išpildyti sielos norus...

Šiuolaikiniame vartotojiškame pasaulyje nelengva atrasti tinkamą santykį su kūryba, o dvasinė kultūra dažnai vertinama kaip nereikalinga. Tačiau, mano nuomone, tinkama aplinka, teisingai formuojamos vertybės ir meno vertės žinojimas padeda jaunai sielai eiti asmenybę auginančiu keliu. Sutiksime, kad pasaulis yra toks, kokie esame mes patys. Kuomet kūrybiniai meno apraiškos procesai vyksta ne tik didžiosiose meno galerijose, bet ir mažose rajono bendruomenėse, galimybę prisiliesti prie dvasinės kultūros turi kur kas daugiau žmonių. 

„Galbūt tu gimei didiems darbams, bet gyvenimas sudėtas iš mažų. Dideli žygiai pasitaiko retai. Mažus darbus reikia taip pat deramai vertinti, kaip ir didelius. Dauguma mūsų dienų susideda iš nežymių darbų: neišradingų meditacijų, paprastų valgių ruošimo, kasdienio ėjimo į darbą, ramaus pasikapstymo sode. Kaip tik jie sudaro didesniąją mūsų gyvenimo dalį. Didingiems užmojams retai turime progų. Gimnastikos čempiono didžioji šlovė trunka gal vienintelę jo gyvenimo valandą. Garsiųjų menininkų darbai apžiūrimi per visai trumpą laiką. Geriausias kompozitoriaus kūrinys – tik akordas visoje muzikos garsų jūroje. Jei norime sėkmės, dėmesį turėtume sutelkti į mažus darbus“. (365 Dao. Įžvalgos kasdienai)

Visiems reikia laiko sunokti, subręsti, įgyti skonį, spalvą, vertę, minties svorį ir drąsos savo tikslo siekimui. Todėl noriu visus pakviesti į savo kūrybinių darbų parodą „Po baltą šviesą į namus“, eksponuojamą Šilalės švietimo pagalbos tarnybos patalpose. Ji veiks rugsėjo–spalio mėnesiais. 

Paroda atspindi mano asmeninį požiūrį, siekį kiekviename iš jūsų pažadinti norą ugdyti savo kūrybiškumo galias. Užeikite, susitikime ir pasikalbėkime ne tik apie paveikslus ant sienos, bet ir apie tai, kaip kūryba gali virsti gyvenimą turtinančiais pokalbiais ir naujus horizontus atveriančia patirtimi.

Indrė LUKOŠEVIČIENĖ

Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė 

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68, 69)

Tęsiame kraštiečio Anta­no Lingio pasakojimą ir siū­lome „Ši­lalės artojo“ skaitytojams pakeliauti Antano jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvė­dar­nos krašto kaimus, žmonių gy­ve­nimą, mokyklas ir mokytojus.

Mobilizacija kėlė baimę ir neviltį

Lietuvos vyrams atsirado didelė bėda – sovietai paskelbė mobilizaciją. Kai kurie buvo paimti, daugelis ėmė slapstytis. Pasklido kalbos, kad susikūrė „miškinių“ būriai, į kuriuos jaunuoliai ėjo, vengdami tarnybos sovietinėje armijoje. Represijos ypač sustip­rėjo 1944–1945 metų žiemą, nes karas vis reikalaudavo „patrankų mėsos“. Kariauti nie­kas nenorėjo, vieni savo pasuose jau-­

ni­nosi, kiti sendinosi. Mūsų tėvas pa­si­sendino šešeriais metais. Jis buvo gimęs 1897-aisiais, tai pase nutrynė septyniukės „nosį“ ir tapo 1891 m. gimimo. Tokio amžiaus į karą jau nebe­ėmė. Taip su tais savo pakeistais metais ir liko toliau gyventi. Ištaisyto paso pag­rindu buvo išduotas sovietinis pasas. 

Prisimenu, kaip 1945-ųjų sausio pabaigoje pas mus užėjo pusbrolis Pranas Rudys. Jis artimai bendravo su broliu

Alfonsu. Staiga kaimynai pranešė, kad kaime vyksta siautimai („ablava“), ieškoma pasislėpusių nuo kariuomenės vy­­rų. Mama suruošė plunksnų plėšymą. Pra­­ną pasodino tarp mūsų žemiau. Atėję kareiviai su karininku patikrino tėvo pasą, pasižiūrėjo į plušančius vaikus ir, nieko neįtarę, išėjo. Pranui jau buvo 19-a ir jis mobilizacijai tiko.

1944-ieji – vėl permainų metai. Žmo­nės jau žinojo sovietinės valdžios „skonį“, todėl buvę šiokioje tokioje valdžioje arba labiau pasiturintys, artėjant frontui, su vokiečių armija traukėsi į vakarus. Pasitraukė ir mano sesuo Juzefa Sungailienė su vyru bei vaikais Jonu ir Eugenija. Sesuo buvo nėščia. Jie jau 1941 m. išgyveno nerimo dienas, nes buvo tarp numatytųjų ištremti – Jonas buvo šaulys, veiklus žmogus. Jų šeima dar 1941-ųjų pavasarį turėjo sprukti iš namų ir slapstytis. Iki 1952-ųjų nežinojome, kur jie yra. J. Sungaila vokiečių okupacijos metais buvo Kvėdarnos valsčiaus viršaitis, tad jo likimas, grįžus sovietams, būtų buvęs nulemtas. 

Kita artima mums šeima (tiesa, ne visa), pasitraukusi į vakarus, – Nor­kai iš Šventų kaimo. Norkus, atrodo, An­ta­nas, su žmona buvo mano krikšto tėvai, mūsų šeimos bičiuliavosi. Jie augino dvi duk­ras ir keturis sūnus. Šeimos galva, Ne­priklausomybės kovų savanoris, dalinant žemę, gavo iš Šventų dvaro apie 16 hek­tarų gana neblogos žemės, pasistatė gražią sodybą. Visi Norkų vaikai buvo dailiai nuaugę – mums jie atrodė tikri milžinai. Viktoras buvo pramokęs siuvėjo amato, vyriausias Antanas dirbo eiguliu, Mečislovas – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, mokytojas, o jauniausias Česlovas buvo baigęs Telšių technikos mokyklą. Dukra Juzefa 1938 m. ištekėjo už ūkininko Kiupelio iš Drobūkščių. Broliai paskutinę vokiečių val-

dymo dieną, pasikinkę arklį į bričkelę, pasitraukė į vakarus. Apie 1952-uosius sesuo mums parašė, kad jie atsidūrė Ka­nadoje ir neblogai įsikūrė. Tėvai, atrodo, 1949-aisiais, buvo ištremti į Irkutsko sritį. Pirmąją tremties žiemą, kertant miš­ką, A. Norkus žuvo. Norkienė buvo rea­bilituota ir 1957 m. grįžo į Lietuvą, gy­veno pas dukras. 

Mokymąsi keitė ūkio darbai

1944-ųjų rudenį dėl sumaišties ir nepriteklių negalėjome toliau mokytis. Brolis Mečius Šilalėje buvo baigęs keturias gimnazijos klases, bet taip pat liko dirbti ūkyje. Po metų jis toliau tęsė mokslą ir 1949-aisiais baigė gimnaziją. Aš mokytis negalėjau, nes šeima leisti du vaikus į mokslus nepajėgė. Ganiau gyvulius ir dirbau kitus ūkio darbus. 1945-ųjų vasarą su tėvu ir broliais jau pjoviau šieną, žinoma, paskutinis... Pirmomis dienomis tėvas išplakdavo dalgį, o vėliau išmokau plakti ir pats. O kaip jį išplaksi, taip ir pjausi. Be to, žiūrint, kokia pieva: ar joje nėra krūmų, medžių ataugų, akmenų, kurmiarausių. Tekdavo ir kitus ūkio darbus dirbti: grėbti šieną, rišti javus, krauti vežimus. Dirbdavome nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Po pietų tėvas leisdavo pamiegoti valandą–pusantros. Ir taip – kasdien, tik sekmadienis buvo poilsio diena. Norėdavosi susitikti su draugais, paaugus nueiti į šokius, tačiau rytą reikėjo keltis saulei tekant be jokių išimčių. Tai grūdino valią, charakterį. Labai norėjosi paskaityti knygą, bet kur jų gausi. Bibliotekos arti nebuvo, tad tei­raudavausi per pažįstamus.

Karo ir pokario metu parduotuvėse nebuvo audinių, avalynės. Žmonėms trūko pinigų, nes žemės ūkio produkcija buvo pigi. Viską teko pasidaryti na­mų sąlygomis. Sėjome daug linų, laikėme avių. Pas artimus kaimynus Jakus buvo gera pakura – džiovykla su ardais, kluone – linų mynimo mašina, sukama vieno arklio. Jos krumplėti velenai laužė išsigulėjusius, išdžiovintus linus ar kanapes, byrėjo galybė spalių. Tame pačiame kluone vyrai ir moterys vadinamaisiais mintuvais bei plaktuvėmis stengdavosi kuo daugiau iš pluošto pašalinti spalių, rišdavo į didelius pundus, kuriuos gabendavomės į namus. Vėliau linų pluoštą plakdavome plaktuvėmis namo pastogėje. Linai būdavo apdirbami vėlų rudenį, iškūlus javus, tam reikėdavo talkos. Mama specialiais šepečiais linų pluoštą šukuodavo, atskirdama švelnų ir pašukas. Suverpusi iš švelnesnių siūlų ausdavo paklodes, užvalkalus, rankšluosčius, iš linų audinio siūdavo marškinius, iš pašukinio – kelnes ir švarkelius. Lininį audinį dažydavo ąžuolo, juodalksnio ar šaltekšnio žievės ekstraktu. 

Iš vilnos ausdavo čerkasą ir milą. Iš čerkaso siūdavo kelnes, kostiumus, o iš milo – žieminius rūbus. Audimo staklės visus metus stovėjo virtuvėje, ir mama vis ką nors audė, verpė ar mezgė. 

Aš buvau mamos pagalbininkas. Tek­davo ruošti jovalą kiaulėms, jas šerti, virti valgį šeimai, tvarkyti kambarius, plauti indus, melžti karves, atlikti kitus darbus. Radęs valandėlę, spėdavau knygą paskaityti, nors kartais gaudavau už tai barti. 1944–1947 m. praėjęs mamos „mokyklą“, supratau, koks sunkus ir nepabaigiamas moters darbas šeimoje, o ypač karo ir pokario metais, kai beveik viską, net muilą, tekdavo gamintis patiems. 

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

Dabartinis pasaulis nestokoja išbandymų šiuolaikiniam žmogui – tenka kovoti su stereotipais, norima visur su­spėti, tapti geriausiais ir užsikabinti sau nematomus me­­dalius. Deja, dažnai tai atneša daugiau nusivylimo nei džiaugsmo, kadangi nuolatinis lėkimas ar aplinkinių po­rei­kių tenkinimas priverčia pamiršti save, asmeninius no­rus, svajones ir tikslus.   

Psichologės Genovaitės Petronienės teigimu, be vis dar matomų sunkių pandemijos padarinių, visuomenėje išryškėja perdegimo sindromas, baimė padaryti klaidą, santykių bei vienišumo problemos. Pasak jos, norint stip­rinti savo psichinę ir emocinę sveikatą, svarbiausia ge­bėti įsivardinti savo emocijas ir turėti žmogų, su kuriuo galėtumėte nuoširdžiai pasikalbėti. 

Jaučiamos pandemijos pasekmės

Visuotinė pandemija visame pa­saulyje sukėlė neigiamų pa­sekmių žmonių emoci­nei bei psichologinei sveikatai. Dau­ge­lis susidūrė su ne­planuotais sunkumais, o nežinomybė dėl ateities kėlė nerimą, suirzimą ir nuovargį. 

Per karantiną žmonės buvo priversti stipriai apriboti savo socialinį gyvenimą ir užsidaryti namuose. Kai kuriems tai išėjo ne į naudą – namiškiai susipyko, nepasidalijo atsakomy­bėmis, priekaištavo vienas ki­tam, kad nepatiria jokių įs­pū­džių, negali planuoti savo lai­ko, atostogų, pramogų ir su­si­tikimų su draugais ar kitais šeimos nariais. 

Tačiau dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, dau­guma adaptavosi. Anot psichologės G. Petronienės, didžiulis visuotinis nerimas praėjo, todėl dabar yra likę patys rimčiausi atvejai su rimtomis dep­resijomis ar neurozėmis, kurie vis dar „laižosi žaizdas“. 

Neigiama įtaka bendravimui

Be viso to, pandemijos metu labai išryškėjo vienišumo jausmas. Daliai žmonių iki šiol sunku grįžti į normalų socialinį gyvenimą, pradėti naujas pažintis, bendrauti su kitais. Psichologė sako, jog, siekiant pokyčių, pirmiausia žmogus turėtų įsivardinti, kokie yra esminiai jo bendravimo trūkumai, kas jį stabdo nuo socialinio gyvenimo ar nuo antrosios pusės susiradimo. 

Ji pažymi, kad, vos pradėję naujas pažintis, žmonės daro kelias pagrindines klaidas: „Daž­nai „koją kiša“ per didelis įtaru­-

mas, ir gerai nepažįstamas žmogus iškart yra nurašomas už pačią menkiausią klaidą, ar priešingai – per didelis pasyvumas, kuomet manoma, jog kita pusė turi daugiau „investuoti“ į santykius, stengtis, rodyti dėmesį“.

Perdegimas yra panašus į depresiją

Nors stresą patiria kone kiek­vienas šiuolaikinis žmogus, nuolatinis ir lėtinis stresas galiausiai gali virsti perdegimu, kuomet žmogui jokių teigiamų emocijų nebekelia tai, kas anksčiau džiugino. 

Psichologė G. Petronienė teigia: perdegimo sindromas panašus į lengvą depresiją, nuo kurios žmogus tampa irzlesnis, prastesnės nuotaikos, patiria daugiau neigiamų emocijų, nepasitiki savimi, jaučia savigraužą ir fokusuojasi į neigiamus aspektus. 

Neretai tai veikia ne tik žmogaus psichiką, bet ir kūną – gali kamuoti sutrikęs kvėpavimas, įtempti kūno raumenys, pasireiškia tokie fiziniai sutrikimai kaip persivalgymas. 

Pasak psichologės, dažniausiai taip būna asmenims, kurie pernelyg stengiasi ar perfekcionistiškai žvelgia į tai, ką daro, nori būti geriausi visose srityse. Specialistė pastebi, jog dažnu atveju tai labiau liečia moteris nei vyrus: „Būtent moterys dažniausiai stengiasi tinkamai išbalansuoti tarp karjeros, savirealizacijos ir šeimos“.

Ką daryti dėl geresnės savijautos? 

Psichologė G. Petronienė pataria: norint stiprinti savo psichinę ir emocinę sveikatą, visų pirma labai svarbu gebėti teisingai įvardinti savo jausmus, su jais išbūti. Reikėtų apsibrėžti, dėl ko kyla tam tikros neigiamos emocijos, ir tik vėliau jas „neštis“ į bendravimą su kitais. Kitu atveju bus tiktai blogiau. 

„Kai žmonės rodo pyktį vieni kitiems, pavyzdžiui, dėl nesėkmių darbe išsiliedami ant savo antrosios pusės ar vaikų, kyla dar daugiau problemų, negu jų buvo prieš tai“, – aiškina G. Petronienė. 

Taip pat visokeriopai naudingas ir kiekvienam žmogui yra būtinas nuoširdus pokalbis su kitu asmeniu – antrąja puse, draugu ar psichologu, psichoterapeutu. 

„Jeigu niekas nežino, kas dedasi jūsų širdyje, anksčiau ar vėliau tikriausiai teks susidurti su depresija, tapti nerimastingam ar palinkti į priklausomybes. Todėl labai svarbu žmogui nuoširdžiai kalbėti ir būti išklausytam, kitu atveju – „liepto galas“ bus anksčiau ar vėliau pasiektas“, – perspėja psichologė. 

Kokybiškas poilsis – ne tik kūnui, bet ir sielai

Kiekvienam žmogui yra svarbus ir naudingas kokybiškas poilsis, kurio metu pailsi kūnas, išvalomos mintys.

„Šiais laikais visi visur bandome suspėti ir dažnas yra įpratęs gyventi jausdamas įtampą. Visiems būtinai reikia sustoti, o kad tai įvyktų, reikalingas kokybiškas poilsis“, – tvirtina psichologė. 

Vieni geriausiai atsipalaiduoja skaitydami knygas, kiti – užsiimdami sportu ar kita aktyvia veikla. Svarbiausia, jog tai padėtų atsiriboti nuo jūsų gyvenimo chaoso, įtampos ir streso. 

Anot G. Petronienės, žmogaus energija nėra begalinė, o poilsis padeda „persikrauti“, išlaikyti stabilumą, į stresines situacijas žvelgti ramiau, ra­cionaliau priimti sprendimus.

„Ne tik kūnui, bet ir mūsų psichikai reikalingas poilsis. Tik tokiu būdu galime atgauti jėgas bei išlikti sveiki, produktyvūs ir gebėti nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu“, – sako psichologė. 

Kodėl delsiama kreiptis pagalbos?

Jeigu žmogų kamuojantys simptomai – nerimas, negebėjimas valdyti emocijų, nemiga, įkyrios mintys, emocinis valgymas ar fiziniai simptomai, tokie kaip galvos skausmas ir kiti, kurių negali paaiškinti šeimos gydytojas, trunka ilgiau nei dvi savaites, patariama nedelsti ir kreiptis į specialistą, kuris padės greičiau išspręsti problemas, užkirsti kelią rimtesniems sutrikimams bei susigrąžinti visaverčio gyvenimo džiaugsmą. 

Nors šiais laikais vis dažniau ir garsiau kalbama apie psichologinės pagalbos svarbą ir naudą, dalis žmonių delsia kreiptis pagalbos. 

Anot G. Petronienės, kiek­vieno žmogaus atvejis ir kreipimosi į specialistus atidėliojimo priežastys yra skirtingos: „Vieni bijo sužinoti, jog turi didesnių sutrikimų, kiti priešingai – yra nusiteikę optimistiškai ir mano, kad jiems pagalba nereikalinga. Treti gėdijasi eiti pas psichologą ar psichiat­rą, o ketvirti tam neranda laiko. Priežasčių yra daugybė, tačiau reikėtų įsisąmoninti, jog emocinė ir psichinė sveikata yra ne ką mažiau svarbi už fizinę. Nesikreipdami pagalbos mes kenkiame tik patys sau“. 

Nemokamos pagalbos galimybės

Išgyvenant emocinius sunkumus, užsiregistravus psichikos sveikatos centruose arba visuomenės sveikatos biure galima gauti nemokamų psichologo konsultacijų, tam nereikia gydytojo siuntimo. 

Taip pat rekomenduojama kreiptis į emocinės paramos tarnybas – pagalbos linijas, kurių visą sąrašą galima rasti „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/. 

Šioje interneto svetainėje ga­lima atlikti geros savijautos testą, kaip jūs jautė­tės per pastarąsias dvi savaites. Tai padės suprasti, ar dėl esamos psichinės bei emocinės būsenos vertėtų kreiptis pagalbos į specialistus. 

Patariama parsisiųsti ir naudotis šiomis interneto prog­ramėlėmis – „Pagalba sau“, „Ramu“, „Pauzė“ bei „Mindletic“. Jos skirtos savipagalbos įgūdžiams lavinti, sąmoningumui ugdyti, taip pat gali padėti panikos atakos metu. 

Praėjusią savaitę į kone visas kelių priežiūra bei remon­tu besirūpinančias valstybės įstaigas pasipylė Žadeikių apylinkių gyventojų skundai: žmonėms atsibodo skęsti dulkėse, per kurias vairuotojai net nebemato kelio, ne vienam paaštrėjo ir tokios ligos kaip astma. Visas šias problemas sukėlė prasidėję kelio nuo magistralės į Laukuvą rekonstrukcijos darbai.

Daiva BARTKIENĖ

Žadeikių seniūnijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Rugsėjo pirmąjį savaitgalį Lietuvos agro­no­mų są­jun­gos Šilalės skyriaus vadovai Janina Ja­nulevičienė ir Algimantas Olendra rajono ag­ronomus, norinčius patirti naujų įspūdžių bei įgyti žinių, pakvietė į pa­žan­giausių šalies ūki­ninkų bei verslininkų ūkius. Tuo pačiu nepraleista proga ir pasigrožėti gamtos bei istoriniais paminklais.

Dr. Irena KINDERIENĖ

Lietuvos agronomų sąjungos garbės narė

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Praėjusį ketvirtadienį Pajūrio rekreacinėje zonoje surengtas XXI Žemaitijos bib­lio­tekininkų sąskrydis, kurį organizavo Šilalės rajono savivaldybės viešoji biblioteka. Į Pajūrio miestelyje esan­čią poilsiavietę atvyko Tauragės, Jurbarko, Pagėgių, Kretingos, Plungės, Skuo­do, Šilutės, Klaipėdos ir Vilniaus rajonų bibliotekų atstovai. Bibliotekininkai ne tik dalijosi gerąja patirtimi rodydami savo sukurtas inovacijas, dalyvavo edukacijose, muziki­niame protmūšyje, bet ir paminėjo Šilalės bibliotekos 85-erių metų veiklos jubiliejų.

Komandoms įsikūrus savuo­se „kiemeliuose“, vyko sąskry­džio atidarymas. Gau­siai susirinkusius kolegas sveikino Šilalės viešosios bib­liotekos direktorė Astutė No­reikienė bei sąskrydžio sumanytojas, Skuo­do rajono savivaldybės Ro­mu­aldo Granausko viešosios bib­liotekos direktorius Jonas Gru­šas, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios biblio­tekos bei kitų bibliotekų atsto­vai, Seimo narys Jonas Gu­dauskas, Šilalės savivaldybės atstovai. Buvo iškeltos Šilalės bib­liotekos ir sąskrydžio vėliavos. 

„Inovacijų turgus“ – taip šiemet pavadintas Šilalės biblio­tekos komandos organizuo­tas sąskrydis. Inovacijų te­ma pasirinkta neatsitiktinai, nes Šilalės biblioteka 2020-aisiais buvo pripažinta inovatyviausia Lietuvoje. Todėl siekėme pristatyti šilališkių biblio­tekininkų sukurtus inovatyvius produktus ir paslaugas bei susipažinti, kokius projektus inovacijų srityje yra įgyvendinusios kitos Žemaitijos regiono biblio­tekos. 

Sąskrydžio metu išradingai ir kūrybiškai pristatytas bib­liobusas, interaktyvus žaidimas „Grindopolis“, 3D spausdintuvas, virtualūs renginiai, netrukus daugelį bibliotekų pasieksiantys knygomatai ir kt. Už linksmiausią naujovių pristatymą speciali nominacija skirta Jurbarko bibliotekai, o novatoriškiausiu pripažintas Skuodo bibliotekos pristatymas.

Šilalės biblioteka įkūrė Gal­vosūkių kambarį, kuris bu­vo pirmasis Lietuvoje. O vakare pademonstruota inter­aktyvi projekcija ant specia­laus vandens ekrano. Ši projekcija su garso, šviesos ir lazerių efektais pasakojo Šilalės bibliotekos istoriją – nuo vieno kambario iki inovatyviausios šalyje, supažindinta su svarbiausiais pasiekimais bei išskirtinumais. Šilalės bibliotekos 85-mečiui skirta projekcija yra Lietuvos kultūros tarybos ir Ši­lalės savivaldybės finansuojamo projekto „Inovacijų turgus“ dalis. 

Sąskrydžio dalyviai turėjo įveikti ir penkias patyriminio ugdy­mo užduotis. Jiems te­ko pa­demonstruoti ne tik loginį mąstymą, bet ir miklumą, greitį bei energiją, taip pat muzikos žinias. Pastarosios buvo tikrinamos muzikiniame prot­mūšyje, kur reikėjo atsakyti į garso klausimus apie Lietuvos laisvės kovas, įveikti užduotis, susijusias su Šilalės kraštu ir kt. Atskira rungtis bibliotekų vadovams vyko Pajūrio bibliotekoje.

Po aktyvių ir intensyvių veik­lų vakare komandos buvo pakviestos į sąskrydžio uždarymo ceremoniją, kurios metu įteiktos padėkos, atminimo dovanos ir, žinoma, paskelbti nugalėtojai. Susumavus visų už­duočių bei rungčių rezulta­tus, laimėtoja pripažinta Ši­lu­tės bibliotekininkų komanda. Antrąją vietą pel­nė kolegos iš Skuodo, tre­čiąją – Pagėgių bib­lioteka. Ko­mandoms įteiktos ne tik padėkos, bet ir išmaniosios lėlės Zoselės, kurios buvo pagamintos per projektinę veik­lą, finansuojamą Ši­lalės savivaldybės. Ji 85-erių metų jubiliejaus proga bibliotekai padovanojo šventinį tortą.

Daugiau nei du dešimtmečius vis kitame rajone rengiamas Vakarų Lietuvos bibliotekininkų sąskrydis kitais metais vyks Pagėgiuose. Šios bibliotekos komandai perduota pereinamoji sąskrydžio taurė ir vėliava.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68)

Tęsiame Šilalės kraštiečio Anta­no Lingio pasakojimą ir siū­lome „Ši­lalės artojo“ skaitytojams kartu su Antanu pakeliauti jo jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvė­dar­nos krašto kaimus, žmonių gy­ve­nimą, mokyklas ir mokytojus.

Gyvenimas tęsiasi

Gyvenimas, atrodė, grįžo į normalias vėžes. Prasidėjo šienapjūtė, vėliau javapjūtė, bet atsirado problemų dėl ne savo žemėje išaugusio derliaus. Ži­noma, per vargus ir netektis viskas po truputį išsisprendė.

Per mūšius labai nukentėjo Kvėdarnos miestelis, pagrindinė jo dalis beveik visiškai sudegė, išliko pavieniai namai. Sudegė ir naujoji mūrinė bei senoji medinė bažnyčios, neseniai pastatyta šešių skyrių mokykla. Viskas atrodė gana klaikiai. Sekmadieniais pamaldos vykdavo kapinių koplyčioje. Tik praūžus frontui sužinojome ir apie sovietų žiauriai nužudytus niekuo nekaltus žmones mūsų valsčiuje ir Rainių miškelyje. Netrukus prasidėjo represijos prieš žydus, o rudeniop ir jų žiauriausias naikinimas miške prie Tūbinių. Visi tartum susigūžė: atrodė, jog normalūs žmonės negalėtų to daryti. Deja, atsirado išgamų, žvėriškų instinktų vyrų, kurie padėjo vokiečiams daryti šiuos baisius nusikaltimus. Žmonės apie tai pasakodavo šiurpių dalykų, daugelis smerkė beprasmį žydų tautos naikinimą. 

Bet gyvenimas tęsiasi – žmonės stengėsi gyventi įprastai: ūkininkai dirbo žemę, vaikai lankė mokyklas. Pradinį mokslą įgyti buvo nesunku, pradžios mokyklų buvo nemažai, bet gimnazijos ar progimnazijos buvo tik Šilalėje ir Laukuvoje. Jas pasiekti buvo sunku, nes visuomeninio transporto tuo laiku nebuvo, dviratį retas kas turėjo. Aš mokytis labai norėjau. O ir mama, šviesi moteris, stengėsi, kad mes, vaikai, galėtume siekti žinių.

Bet ūkyje darbo buvo daug, pievos šlapios, vietomis užpelkėjusios, apaugusios krūmais. Todėl žiemą, kai baigdavosi žemės ir ūkio darbai, tėvukas vesdavosi kirsti žabų ir ruošti kuro kitiems metams. Jo nepirkdavome, užtekdavo, kiek patys pasirūpindavome. Žabų kapojimas buvo vaikų pareiga. Kaip ir sunešti jas į malkinę, sukrauti į gražias eiles – rietuves. Kadangi per žiemą žabų priveždavo tiesiog kalnus, juos kapojant, tekdavo nemažai paplušėti. Tai darydavome kovo–balandžio mėnesiais, o čia ir pavasario sėja, kurią baigus, tekdavo tėvukui padėti remontuoti tvoras, kasti griovius vandeniui nubėgti. Tiesa, man tokių darbų kliūdavo mažiau, juos dirbdavo vyresnieji broliai, o aš ganydavau bandą. Ypač sunku buvo ganyti karves mažame plotelyje tarp daržo ir vasarojaus: gyvuliai veržiasi prie skanesnio ir gausesnio pašaro, atsisėsti ir paskaityti knygą nebuvo kada, todėl labai prailgdavo dienos.

Atostogų ar poilsio kurorte niekas net nesapnavo. Bet, įpratus dirbti vaikystėje, gyvenime jokie darbai neatrodė sunkūs, nepakeliami. Šiandien, man atrodo, daug mūsų jaunuolių yra išlepę, bijantys darbo, jiems net mokytis yra sunku, tai lyg našta, užkrauta ant jaunų pečių. Prisimenu, kaip laukdavau tos dienos, kai po sunkių vasaros darbų vėl pradėsiu lankyti mokyklą. Tai būdavo lyg šviesos spindulys priekyje. Žinoma, žmogui reikia ir permainų, todėl, sužaliavus laukams ir pievoms, vėl norėdavosi imtis ūkiškų darbų. 

1942 m. baigiau Šventų mokyklos V-ą skyrių ir rudenį Kvėdarnoje pradėjau mokytis VI skyriuje. Čia buvo naujų dalykų – liturgija ir vokiečių kalba. Liturgiją ir Šventąjį raštą dėstė kun. Vincentas Stankūnas, nuostabus žmogus, mokėjęs surasti kelią į vaikų širdis. Mes jį pažinojome nuo Pirmosios komunijos. Jis turėjo didelę biblioteką, pamokydavo vaikiškų žaidimų, pas jį rinkdavomės paskaityti knygų, žurnalų, pažaisti. Knygas netgi leisdavo parsinešti į namus. Labiausiai mėgau skaityti apie keliones, įvairias šalis ir, žinoma, apysakas, romanus. 1944 m. pavasarį kunigas buvo iškeltas, atrodo, į Tryškius. Pokaryje žmonės kalbėjo, jog, artėjant sovietams, jis pasitraukė į Vakarus. Išnyko kaimo vaikams šviesą, dorovę skleidęs židinys.

1944 m. frontas iš rytų dundėjo į vakarus. Žmonės nerimavo, nes prisiminė 1940–1941 m. represijas, nors buvo ir besidžiaugiančių. Vokiečių kariauna buvo gerokai palaužta. 1944 m. vasarą išgirdome apie pasikėsinimą į Hitlerį. Buvau šiek tiek pramokęs vokiškai, mat iš kažkur gaudavau žurnalą „Signal“, kuriame buvo daug aukštų karininkų, kurie kaltinti sąmokslu prieš fiurerį, nuotraukų. Jau­tėsi, jog vokiečių karinė galia jau byra. Sužinojome, kad liepos mėnesį sovietai vėl įžengė į Lietuvą ir ilgokai buvo sulaikyti prie Dubysos, iš kur girdėjosi patrankų kanonados. 1944 m. pavasarį kūrėsi Vietinė rinktinė, kurią visi vadino plechavičiukais, atsirado ir sovietinių partizanų. Iki tol apie juos nebuvo girdėti, nes vargu ar ūkininkai būtų parėmę. 

1944 m. vasara ir ruduo Žemaitijoje buvo šilti ir sausoki. Mūsų šeima jau turėjo pasistačiusi tvartą, daržines, baigėme įsirengti gyvenamojo namo tris kambarius. Ir štai spalio 8-osios rytą pamatėme pirmuosius armijos „išvaduoto­jos“ karius. Reikia pripažinti, kad jie atrodė geriau negu 1940–1941 m., technika buvo modernesnė, uniformos su antpečiais, kurie kariui suteikia solidumo. 

Atrodo, buvo pirmadienio rytas, kai į mūsų kiemą prigužėjo daug kareivių ir karininkų. Name įsikūrė artilerijos pulko štabas. Jie tikėjosi, jog vokiečiai aršiai priešinsis prie Jūros, kurios statūs šlaitai buvo nusėti gelžbetonio įtvirtinimais. Sovietų armija pritempė daug stambių pabūklų ir išdėstė trim eilėmis. Jei būtų įvykęs susirėmimas, kaimas ir žmonės būtų labai nukentėję. Laimei, mūšio nebuvo. Žmonės pasakojo, kad vokiečiai nuo Jūros palei Kvėdarną skubiai atsitraukė, nes rusai pralaužė frontą prie Pajūrio ir Rietavo. Vokiečių kariai bijodavo eiti į mišką, o rusai tuoj pat visur iššniukštinėjo, išlandžiojo. Surado tėvuko paslėptus ark­lius ir vos neišjojo. Tėvukas mokėjo rusiškai ir karininko išprašė palikti ark­lius. Už tai jam buvo liepta padėti armi­jai. Išvažiavus tėvukui, daugiau kaip dvi savaites jo nematėme, nes jis vežimu vežiojo šovinius, kareivius ir kt. Prie Pa­gėgių pateko į vokiečių apsuptį ir vos nežuvo. Tėvukas pasakojo, kad buvo nak­tis, ėmė šaudyti iš visų pusių. Rusų daliniai skubiai traukėsi, nes būtų buvę apsupti.

Laimei, tėvukas su savo arkliais grįžo gyvas ir sveikas, tik pražilęs. Ilgai pasakodavo apie savo „tarnybą“ sovietų armijai, kurioje buvo daug netvarkos, pasileidimo. 

Kur karas, ten ir grobis. Tėvukas pasakojo, kad Klaipėdos krašte matė paliktas tuščias sodybos, kluonai buvo prikrauti nekultų javų, bastėsi palaidi gyvuliai. Užnugario daliniai juos rinko į bandas ir varė Latvijos link. Tikriausiai badaujančiam Leningradui (Sankt Pe­terburgui). Šioms bandoms reikėjo nemažai varovų, o naudoti kareivius buvo per didelė prabanga. Todėl varovais imdavo iš kaimų nepilnamečius vaikinus. Buvo paimtas ir mano vyriausias brolis Alfonsas, kuriam tebuvo 16 metų. Prasidėjo nerimo dienos ir naktys, niekas nepasakė, kiek laiko jam teks tą darbą dirbti.

Bandoje būdavo daugiausia stambios juodmargės karvės, buliukai ir telyčios. Kaip įprasta pas rusus, apskaita ir tvarka buvo prasta, už butelį „krūminės“ kareiviai gyvulį atiduodavo. Apsukresni ūkininkai įsigydavo ir daugiau gyvulių. Pro mūsų kai­mą gyvulius varė lapkričio–gruodžio mėnesiais. Bro­lis varovu dirbo daugiau ne­gu tris savaites, grįžo sulysęs, sušalęs, ap­tekęs visokiais gyviais.

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

Praėjusią savaitę galima api­bū­dinti kaip geros nuotaikos savaitę su gyvybingais, žaismingais bei mąstyti kitaip kviečiančiais festiva­liais, parodomis bei renginiais. Be­ne labiausiai išsiskyrė tikroji ir Europos kultūros, o ryškiausias, be abejonės, buvo „Fluxus festivalis“, vykęs Kaune.  

„Fluxus festivalis“ kvietė ne tik stebėti fluxus judėjimo įkvėptus pasirodymus, dalyvauti kultūrinių renginių programoje, bet ir kopti į Parodos kalną pasidabinus netikėčiausiais kostiumais. Šių metų festivalio tema – iš kasdienybės ištrūkti raginančios „Instrukcijos“. Rugsėjo 8 d. Kauno paveikslų galerijoje kauniečiai ir miesto svečiai susitiko su amerikiečių režisieriumi, fluxus judėjimo nariu ir Jurgio Mačiūno bei Jono Meko bendražygiu Jeffrey‘u Perskinsu, o vakarą vainikavo jo režisuoto filmo „George“, dedikuoto J. Mačiūnui, peržiūra. Savaitgalį Kaune buvo galima pamatyti per 30 performansų, 7 šviesos instaliacijas ir kt.

Vilniuje 16-ą kartą nuaidėjo tarptautinis instrumentinės muzikos festivalis „Griežynė“, kuriame dalyvavo Airijos, Armėnijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ško­tijos, Ukrainos atstovai. Šiųmečio fes­tivalio atidarymo renginys skirtas fes­tivalio sumanytojui ir ilgamečiam meno vadovui, kompozitoriui bei atlikėjui Algirdui Klovai atminti.

„Fluxus festivalis“ – ne vienintelė praėjusios savaitės įdomybė Kaune. Rug­sėjo 10 d. paveikslų galerijoje atidaryta retrospektyvinė JAV menininkės Yoko Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“. Žiūrovai kviečiami patirti eksponatus patys, pavyzdžiui, palypėti kopėčiomis, kad perskaitytų menininkės žinutę, palikti savo „antspaudą“ arba tapti kūrinio dalimi. Parodos kuratorius Jonas Hendricksas žurnalistams sakė, kad Y. Ono yra labai laiminga, jog paroda vyksta Kaune.

Po dvejų metų pertraukos europietišką kiną Kanadoje populiarinanti organizacija „European Film Promotion“ grįžta į Tarptautinį Toronto filmų festivalį su industrijai skirta programa EUROPE! UMBRELLA bei pristato naujausius ilgo metro filmus iš keturiolikos Europos šalių, kurių sąraše puikuojasi ir Lietuva. Šiemet festivalyje bus rodomas režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“. Paskutinį kartą Toronto kino festivalyje Lietuva pasirodė prieš keturis metus su režisierės Marijos Kavtaradzės filmu „Išgyventi vasarą“, o metus prieš tai – su Eglės Ver­telytės tragikomedija „Stebuklas“. To­ronto filmų festivalis vyksta rugsėjo 8–18 d. 

Vilniaus senamiestyje, Konstantino Sir­­vydo skvere, atidengta patriotines lenkų ir lietuvių nuotaikas skatinu­sio poeto Adomo Mickevičiaus skulptūra. Tai – prieš šimtmetį skulptoriaus Zbignevo Pronaškos sukurto paminklo perpus ma­žesnė kopija. Naujosios skulptūros architektas – Tomas Valen­tinaitis, skulptoriai – Vėjas Aliukas ir Matas Ja­nušonis. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Siekiant mažinti jaunimo priklausomybę elektroninėms cigaretėms, nuo liepos 1 d. rinkai nuspręsta uždrausti tiekti elektronines cigaretes ir jų pildykles su skysčiu. Lietuvoje tabako gaminių paplitimas lyg ir mažėja, bet štai elektroninių gaminių vartojimas vis tiek sparčiai auga. Statistiniai rodikliai šokiruoja – net 19 proc. 13 metų ir jaunesni mokiniai jau yra paragavę šių gaminių, kurių ilgalaikės pasekmės kol kas nėra žinomos.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos specialybės II kurso studentė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Nors šiuolaikinė medicina yra labai pažangi, užkre­čia­mo­sioms ligoms valdyti galingesnis ginklas už vakcinaciją dar nėra išrastas. Didžiausios pandemijos žmonijos istorijoje buvo suvaldytos tik pasitelkiant skiepus, todėl, sie­kiant ir toliau sėkmingai stabdyti koronaviruso plitimą, svarbu laikytis rekomendacijų dėl vakcinacijos ir tokiu bū­du apsaugoti save bei savo aplinką. 

Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) atstovė spaudai Aistė Tautvydienė aiškina, kaip veikia vakcina, pa­tekusi į žmogaus organizmą, ir akcentuoja skiepijimosi būtinumą, naudą bei svarbą, norint suvaldyti užkrečiamųjų li­gų plitimą, tarp jų – ir COVID-19. 

Pasak specialistės, visuomenėje vis dar sklandantys mitai, kad vakcinos nuo COVID-19 ligos gali sukelti ne­vaisingumą ar net mirtį, neturi jokių sąsajų su moksliniais įrodymais bei atliktais tyrimais. 

Kaip veikia vakcina?

Vakcinos yra laikomos saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų. Pasak A. Tautvydienės, jos sukuria organizmo apsaugą – pa­deda paruošti žmogaus imuninę sistemą atpažinti ir apsiginti nuo užkrečiamųjų ligų sukėlėjų. 

„Daugelio vakcinų sudėtyje yra antigeno – susilpninto ar nukenksminto pavidalo viruso ar bakterijos, kuri negali sukelti ligos. Pasiskiepijus žmogaus imuninėje sistemoje sukuriama imuninė atmintis ir aktyvuojamos imuninės ląstelės kraujyje, kaulų čiulpuose ir visame organizme. Pa­skiepyto žmogaus imuninė sistema atpažįsta antigeną kaip svetimkūnį. Vėliau, jei žmogus susiduria su tam tikru virusu ar bakterija, imuninė sistema juos prisimena. Tuomet aktyvuojamos imuninės sistemos ląstelės, kurios sunaikina ligą sukeliantį virusą arba bakteriją ir pagamina antikūnus“, – apie organizmo reakciją į vakciną aiškina specialistė. 

Dauguma vakcinų nuo COVID-19 ligos imuninį atsaką sukelia į nedidelį viruso SARS-CoV-2, su­ke­liančio COVID-19 ligą, fragmen­tą.

A. Tautvydienė pažymi: vakcinų sudėtyje nėra paties viruso ir ji negali sukelti COVID-19 ligos: „Kai žmogui suleidžiama vakcina nuo COVID-19, jo organizmo ląstelės geba „perskaityti“ vakcinoje užkoduotą genetinę informaciją ir pradeda gaminti dyglio baltymą. Jeigu paskiepytas žmogus užsikrečia SARS-CoV-2 virusu, jo imuninė sistema virusą geba atpažinti ir yra pasiruošusi prieš jį kovoti: antikūnai ir imuninės ląstelės, veikdamos kartu, gali sunaikinti virusą, užkirsti kelią jo patekimui į organizmo ląsteles bei sunaikinti užkrėstas ląsteles, taip padėdami apsisaugoti nuo COVID-19 ligos“.

Susiformuoja kolektyvinis imunitetas

Skirtingos vakcinos apsaugo žmogaus organizmą nuo konk­rečios ligos visą gyvenimą arba tam tikrą laiką. Apsaugos truk­mė priklauso ir nuo ligos, nuo kurios siekiama apsaugoti. 

„Kai kurios vakcinos apsaugo nuo ligos tik tam tikrą laikotarpį ir gali reikėti stiprinamųjų dozių. Kitu atveju imunitetas susidaro visam gyvenimui. Pavyzdžiui, vakcina nuo gripo yra tik vienam sezonui, o nuo difterijos – 5–10 metų“, – teigia A. Tautvydienė, pažymėdama, jog tam, kad vakcina būtų efektyvi ir susidarytų imunitetas, būtina laikytis atitinkamos skiepijimo sekos, kuri yra nurodyta kiekvienos vakcinos informaciniuose dokumentuose.

Svarbu suprasti, jog vakcinos apsaugo ne tik pasiskiepijusįjį, bet ir nepaskiepytus visuomenės narius, pavyzdžiui, vaikus, kurių dar negalima skiepyti dėl amžiaus, arba žmones, kurių imuninė sistema susilpnėjusi. Tačiau tam, kad kolektyvinis imunitetas susidarytų, turi būti paskiepyta pakankamai daug gyventojų. 

Spekuliacijos prieštarauja mokslo įrodymams

A. Tautvydienė akcentuoja, jog visos Europos Sąjungoje registruotos vakcinos yra ištirtos ikiklinikiniais ir klinikiniais tyrimais.  

„Tiek vakcinų, tiek bet kokio kito vaisto toksiškumas visada yra vertinamas ikiklinikinių tyrimų metu. Kuriant vakcinas nuo COVID-19 ligos, be bendrojo toksiškumo tyrimų, buvo atlikti poveikio dauginimuisi bei vystymuisi tyrimai. Tyrimai su gyvūnais tiesioginio ar netiesioginio kenksmingo toksinio poveikio nėštumui, embriono ar vaisiaus vystymuisi, gimdymui ar postnataliniam vystymuisi neparodė. Vakcinų sudėtyje esančios medžiagos nesąveikauja su žmogaus DNR ir nesukelia genetinių pokyčių, nes nepatenka į ląstelės branduolį, kuriame yra DNR. Kitaip tariant, nėra biologinio mechanizmo, dėl kurio galėtų pasireikšti DNR pažaida ir mutacijos. Tai yra labai svarbus argumentas, kuris turėtų nuraminti jaunus žmones, kurie baiminasi dėl savo reprodukcinės funkcijos ateityje“, – tvirtina specia­listė. 

Ryšys tarp vakcinos ir mirties nenustatytas

Kalbant apie mirtis, kurias neva galėjo nulemti vakcinos nuo COVID-19, A. Tautvydienė atkreipia dėmesį, jog, nepaisant to, kad per visą vakcinacijos laikotarpį VVKT gavo 35 pranešimus apie žmonių mirtis po vakcinacijos, nė vienu atveju priežastinis ryšys tarp vakcinos ir mirties nebuvo nustatytas.  

„Norėtume priminti, jog kiek­­­­vieno pranešimo duomenų vertinimas yra individualus. Įtariamos nepageidauja­mos reakcijos, taip pat ir mirties, priežastinis ryšys vertinamas pagal tam tikrus kriterijus. Ki­taip tariant, vertinama, ar po skiepijimo buvo pasireiškę nepageidaujamų simptomų, ar nustatyta laboratorinių ar kitų tyrimų pakitimų, ar yra kitų duomenų, patvirtinančių, kad tai galėjo sutrikdyti asmens sveikatą ar net sukelti mirtį. Jei patvirtinančių duomenų nenustatoma, tuomet svarbu įvertinti, ar yra kitų galimų mirties priežasčių ir ar mirtis tikėtina, atsižvelgiant į vakcinos veikimo būdą bei sukeliamus poveikius. Šiais atvejais ypač svarbi informacija ir apie tai, kokiomis lėtinėmis ar kitomis ligomis asmuo sirgo iki skiepijimo, bei duomenys apie kitus jo sveikatos būklės rodiklius“, – informacija dalijasi VVKT atstovė spaudai.  

Vietinė reakcija į skiepą – normali praktika

Anot A. Tautvydienės, dažniausiai pasitaikę šalutiniai poveikiai, pasiskiepijus nuo COVID-19 ligos, buvo leng­vi arba vidutinio sunkumo, o žmo­nių sveikata pagerėjo per ke­lias dienas.

„Žmonės jautė skausmą bei patinimą injekcijos vietoje, nuovargį, skundėsi galvos, raumenų ir sąnarių skausmais, šaltkrėčiu ir karščiavimu. Taip pat buvo fiksuojama paraudi­mų injekcijos vietoje, retesniais atvejais – pykinimas, vėmimas, niežėjimas injekcijos vietoje, galūnių skausmas, padidėję limfmazgiai, miego sutrikimai“, – sako ji. 

Primenama, jog, pasireiškus net ir lengvai vietinei reakcijai po vakcinacijos, piliečiai raginami apie tai pranešti VVKT. Pranešimą kiekvienas gali pateikti šiais būdais:

• tiesiogiai užpildydamas formą internetu https://vapris.vvkt.lt/vvkt-web/public/nrv; 
• užpildydamas pranešimo formą, skirtą pacientams (ją ga­lima rasti https://www.vvkt.lt/index.php?4004286486), ir at­siųsdamas elektroni­niu paš­tu (adresu Nepageidau­ja­ma­Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.); 
• nemokamu telefonu (8-800) 7-35-68.

Jei pacientas nenori pra­ne­šimo apie patirtą nepa­gei­dau­jamą reakciją pateikti pats, gali paprašyti, kad tai už jį padarytų kitas asmuo, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialistas ar vaistininkas.

Pataria nerizikuoti savo sveikata

Pašnekovė pabrėžia: skiepijimosi tikslas nėra vien tik išvengti konkrečios ligos, šiuo atveju – COVID-19, tačiau, ja susirgus, sirgti lengviau, iš­veng­ti komplikacijų. 

„Atminkite, kad tiek COVID-19, tiek kitos užkre­čia­mosios ligos labai plinta visuomenėje, ypač kai nėra susiformavęs ko­lektyvinis imu­nitetas. Todėl nesiskiepyti – tai prisiimti šių ligų riziką arba padėti joms plisti“, – sako specialistė. 

Registruotis sustip­rinan­čia­jai vakcinos nuo COVID-19 ligos dozei galima internetu www.koronastop.lt.

Vakcinuotis taip pat galima pas šeimos gydytoją. Norėdami sužinoti, ar asmens sveikatos priežiūros įstaiga vykdo skiepijimą nuo COVID-19 ligos, gyventojai turėtų kreiptis į įstaigos registratūrą.

Jei turite papildomų klau­simų dėl vakcinų ar vakcina­vi­mo proceso, atsakymus ga­lite rasti interneto sve­tai­nė­je www.koronastop.lt/vakci­navi­mas.