Ukrainoje nėra tradicijos lapkričio pirmąją eiti į kapines pagerbti mi­rusių, tačiau dėl daugybės žūs­tan­čių kapinėse kasdien pilna žmonių. Neretai tenka dalyvauti laidotuvėse ir bendrauti su žuvusių karių bei civilių artimaisiais. Kaskart girdžiu klausiant, kodėl tanko šūvis už­mu­šė kitus kovotojus, o ne mane, kodėl dronas smogė į kaimynų bu­tą, o ne į mano? Apie tai, kad kare niekas nėra saugus, o žmogaus likimas yra nenuspėjamas dalykas, prieš kelias dienas diskutavo visas baisią tragediją išgyvenęs Pohreby kaimas.

Tris tūkstančių gyventojų turintis kaimas yra vos už keleto kilometrų  nuo Kyjivo miesto riboženklio, dauguma jo gyventojų dirbti važiuoja į sostinę. Spalio 21 d. 38-erių Jaroslavas Negoda po darbo statybos bendrovėje nutarė negrįžti į Pohrebus ir likti nakvoti savo bute Kyjive. Ten jis gyveno kartu su vienmete žmona Antonina ir pusės metų dukrele Adelina. Sostinę šį rudenį žymiai dažniau ėmus atakuoti Kremliaus dronams bei raketoms, sutuoktiniai paklausė Jaroslavo tėvų patarimo laikinai persikelti pas juos – per visą karą kaime nebuvo nė vieno sprogimo. 

Atsibudęs Kyjive šeštą valandą ryto, Jaroslavas telefone peržiūrėjo pranešimus apie nakties įvykius ir informaciją, kokiuose regionuose buvo paskelbtas oro pavojus. Dvidešimt minučių po šešių paskambino žmonai, pasidomėjo, kaip mažylė ir ar rami buvo naktis. Antonina pasakė, kad Adeliną jau pamaitino, ši vėl užmigo. Naktis buvo palyginti rami, nes girdėjo vien kelių skrendančių į Kyjivą dronų ūžimą, bet ne sprogimų aidą. 

Jaroslavas paprašė, kad žmona parodytų telefone miegančią dukrelę. Abu sutuoktiniai labai mylėjo Adeliną, nes mergaitė gimė tik po dvidešimties metų laukimo. Pasiuntęs oro bučinį duk­relei ir žmonai, vyriškis nuėjo gamintis pusryčių ir ruoštis į darbą. Valgydamas Jaroslavas išgirdo tolimo sprogimo aidą, o dar po keleto minučių jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertė mamos skambutis ir kraują stingdantis klyksmas: „Dronas pataikė į mūsų namą, mer­gaičių kambarys ugnyje, įeiti neįmanoma, niekas neatsiliepia“...

Po kelių valandų apsilankęs tragedijos vietoje, ugnį radau užgesintą. Netoli gaisravietės stovėjo trys moterys, viena jų – Jaroslavo teta Varvara. Moteris papasakojo, jog brolis gyveno senelių statytame mediniame name, kuris po drono smūgio akimirksniu užsiliepsnojo. Ugniagesiai atvyko greitai, tačiau išgelbėti šeimos nepavyko, nes sprogimas įvyko tame kambaryje, kur miegojo Antonina, Adelina ir vienuolik­metė Anastasija. Pastaroji buvo prieš du metus nuo infarkto mirusio kito sūnaus, Romano dukra, kuri su tėvu gyveno pas senelius.

Sprogimas apgadino ir gretimai gyvenančios Marijos Radčenko namą: išlėkė langai, apgriuvo stogas. Moters vyras bėgo padėti gesinti gaisrą, nešė kibirais vandenį, tačiau užpiltas ant liepsnos jis akimirksniu išgaruodavo.

„Dronai pro mus beveik kiekvieną naktį lekia, bet jie taiko į objektus Kyjive, o kad smogs į mūsų kaimą, niekas negalvojome – čia nėra nei karių, nei strateginių objektų. Šiandien rytą mus atakavo ir antras dronas, sprogęs gat­vėje šalia bendrabučio. Išdužo daug langų, keletą žmonių stiklai nesunkiai sužalojo“, – pasakojo Marija.

Likimas taip lėmė, jog žūties išvengė ne tik Kyjive nakvoti likęs Jaroslavas, bet ir aštuoniolikmetis Anastasijos brolis Danilas, kuris irgi negrįžo iš sostinės. Po tėvų skyrybų vaikinas persikėlė gyventi pas kitą šeimą sukūrusią mamą, bet dažnai grįždavo pas senelius, kur buvo labai laukiamas.  

„Universitete studijuoju mediciną, tą vakarą paskaitos ilgai užsitęsė ir likau Kyjive, nors buvau Anastasijai pažadėjęs atvykti. Jei būčiau grįžęs į Pohrebus, mane dabar laidotų kartu su sesute”, – per laidotuves pasakojo vaikinas.

Danilas kalbėjo lėtai, rydamas ašaras. Pasakojo, jog sesutė buvo labai žingeidi, ne pagal metus protinga, skaitydavo net jo vadovėlius, o klasėje visas gyvenimas sukosi apie ją. Lankė teatro būrelį, svajojo tapti aktore arba veterinarijos gydytoja, nes labai mylėjo gyvūnus.

„Prieš kelias dienas sapnavau, kad raketa atskrido į butą Kyjive ir aplink ugnis, o aš negaliu ištrūkti iš kambario. Atsibudau suprakaitavęs ir persigandęs. Paskutinį kartą su sese kalbėjomės išvakarėse, ji buvo kiek nusiminusi, kad lieku Kyjive, bet pažadėjau tikrai atvykti kitą dieną. Paskutiniai jos žodžiai buvo „tai iki rytojaus”, o ankstyvą rytą jos nebeliko. Kaip kad ir tetos Antoninos bei jos dukrelės Adelinos. Visas tris paras nuo to laiko neužmiegu, galvoje sukasi prisiminimai. Tikėjausi, kad karas mūsų nepalies, bet nepraėjo pro šalį. Jau niekada nebebūsiu toks, koks buvau”, – liūdnai kalbėjo Danilas.

„Tame kambaryje turėjau miegoti aš su žmona, bet turiu sveikatos problemų dėl plaučių – man nuolat trūksta oro, tad perėjau į kitą, vėsesnį kambarį. Vakare nuėjau anksti gulti, atsisveikindamas įžengiau palinkėti ramaus miego. Ryte apėjau ūkį, priguliau paskaityti žinių telefone. Vos užsiklojau – sprogimas, ant manęs pasipylė lango stiklai bei lubų lentos. Basomis pusnuogis išbėgau į lauką, matau, dega stogas, iš jų kambario veržiasi liepsnos. Puoliau gelbėti, bet ugnis neįleido, apdegiau kojas. Už kelių metrų tvarte ir kiaulės, ir vištos visos iki vienos liko gyvos, o mano anūkės ir marti sudegė. Dievo vis klausiu, kodėl jos, o ne aš”, – raudojo 67 metų Petro Negoda.

Per laidotuves prie podukros Anastasijos karsto gailiai verkė „Burevy” brigados seržantas Andrijus Baidalen­ko. Vyriškis kariauti su Rusija išėjo dar 2014 m. Kovojo du metus, o 2022 m. vasario 24 d. vėl stojo ginti tėvynės. Po sunkių sužeidimų Tetjanivkos kaime Donecko regione penkis kartus buvo operuojamas ir vis dar gydosi. Fronte jį pakeitė sūnus iš pirmos santuokos. 

„Suprantu žūtis mūšyje, pats netekau daug kovos draugų, tačiau žudyti niekuo nekaltus civilius yra pati didžiausia niekšybė“, – įsitikinęs seržantas.

Laidotuvių procesija Poh­rebuose prasidėjo mišiomis kaimo cerk­vė­je, kur buvo pastatyti trys balti karstai. Po to visi pėsčiomis patraukė kapinių link. Einant pro mokyklą įsijungė ir ilgai nenutilo paskutinis skambutis, skirtas Anastasijai, kuri mokėsi šeštoje klasėje. 

Žuvusios Anastasijos klasės auklėtoja Svitlana Silik svarstė, kad karo metu mokiniai labai pasikeitė, visi tapo nervingesni, pranešimus apie giminaičių žūtis ar sužeidimus bei girdimus sprogimus kiekvienas išgyvena skirtingai. Vieni tapo tylesni ir labiau užsidarę, kiti priešingai – perdėtai aktyvūs. Žinia apie Anastasijos žūtį jos klasės draugus nepaprastai sukrėtė, todėl dalis tėvų nusprendė vaikų į laidotuves nesivesti. 

„Anastasija ne tik gerai mokėsi, bet ir buvo geros širdies, užstodavo silpnesnius, išskirdavo mušeikas. Jos visiems labai trūks, be psichologų pagalbos neapsieisim“, – tvirtino pedagogė. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Traksėdyje gyvenantis 37-erių Raimondas Labaitis sako, kad tokio savo gyvenimo kelio nei planavo, nei rinkosi.  Pats likimas sudėliojo taip, kad gimęs, užaugęs, studijavęs bei netrumpai sostinėje dirbęs vyras grįžo į Šilalės rajoną, savo senelių vienkiemį. Dabar jis yra tikras lobis Traksėdžio kaimo bendruomenei.

Atsisakė statybininko karjeros

Labaičių pavardė neįprasta šiam kraštui, o Raimondas neslepia, kad ją turi tik penki žmonės: jis pats, jo brolis bei pusbrolis ir jų vaikai, todėl traksėdiškis dažnai girdi klausimą, iš kur ir dėl ko čia atvyko. Senelių Šerpyčių sodyboje gyvenantis vyras pasakojo, kad jo mama Kristina jaunystėje išvyko mokytis į sostinę siuvėjos amato, ten susipažino su šilutiškiu Vytautu, sukūrė šeimą ir liko gyventi. Keturių asmenų šeima sunkiai sutilpo mažyčiame bute, tad buvo nuspręsta vyresnįjį Raimondo brolį  Mindaugą išleisti gyventi į Traksėdį pas močiutę. Kai Raimondui buvo septyneri, mirė tėtis, o netrukus paaiškėjo, kad Vilniuje šeimai per sunku.

Į Traksėdyje esančius tėvų namus Kristina Labaitienė su antruoju sūnumi parvyko, kai jam buvo 11 metų. Raimondas sako, kad beveik visą gyvenimą jiedu su broliu viską darė kartu, rinkosi tas pačias studijas, specialybes, tačiau bėgant laikui paaiškėjo, kad brolių prigimtis skirtinga.

„Mokantis Vilniuje, niekas nekreipė dėmesio į mano norą piešti, ką su didžiausiu malonumu dariau nuo pat pirmos klasės, o atvykęs mokytis į Šilalės antrąją vidurinę mokyklą, dabar vadinamą Dariaus ir Girėno progimnazija, jau ir pats tuo nesidomėjau. Labiau traukė kompiuteriai, tikslieji mokslai“, – prisiminė Raimondas.

Baigęs mokyklą jis išvyko į sostinę, kur šeimos bute jau gyveno statybose dirbęs brolis Mindaugas. Paauglystėje ne kartą iš kaimo pabėgti norėjęs Raimondas įsidarbino ten, kur dirbo Mindaugas – statybose, bet tuo pačiu įkalbinėjo brolį ir studijuoti: jis ryžosi teikti dokumentus į interjero dizaino studijų programą. Tačiau stojamuosiuose pritrūkus balų, svajones teko atidėti. Nesisekę ir darbas statybose – jas pamiršti privertė rimta rankos trauma.

„Supratau, kad laikas keisti profesiją: pradėjau studijuoti elektros inžineriją. Buvo įdomu, bet reikėjo pinigų, tad pasitaisius sveikatai ir vėl grįžau į statybas. Bet netrukus mano karjera ir vėl baigėsi: statybų sektorių ištiko krizė, o brolis susidaro gyvenimo draugę – gyventi visiems viename mažame bute tapo neįmanoma. Taip aš atsiradau Traksėdyje“, – pasakojo Raimondas.

Malonumą teikia kūryba

R. Labaitis iki šiol tebegyvena naujakurystės ritmu: nors savo namų pusę jau atnaujino, ėmėsi remontuoti mamos dalį. Per tuos metus, praleistus Traksėdyje, Raimondas išbandė ne vieną profesiją, dirbo net tolimųjų reisų vairuotoju, bet neatsisakė to, kas miela širdžiai – tapybos bei kalvystės.

„Nežinau ir negaliu paaiškinti, iš kur tie norai ateina ir kodėl man kūryba teikia tiek malonumo. Yra žmonių, kurie savarankiškai išmoksta groti iš klausos. Tai yra prigimtis, galbūt iš protėvių paveldėti genai. Mano senelis, mamos tėtis,  gražiai piešė, mokėjo groti, irgi buvo kalvis. Gražiai piešdavo ir mūsų tėvas, o mama yra puiki siuvėja“, – savo meninės prigimties priežastis bandė paaiškinti Raimondas.

Traksėdiškiui patinka tapyti ant drobės aliejiniais dažais. Jo kūryboje jūros, miško motyvai, daug abstrakcijos. Kiek drobių nutapė, neskaičiuoja, nes jų namuose nelaiko – viską dovanoja artimiesiems, pažįstamiems. Meno kūriniai gimsta ir jo kalvėje – sodybą puošia paties rankomis nukaltas suolelis, laiškų dėžutė. Mainais į tatuiruotę vienam vilniečiui pagamino įspūdingą šašlykinę, gal atsiras, kas norės žaisti originaliais metaliniais šachmatais.

„Niekas net pagalvoti negalėtų, kad juos pagaminau iš akėčių virbų: vienoms figūroms geležį nubalinau iki sidabro baltumo, kitoms – užgrūdinau metalą tepalu. Buvo labai daug darbo, gerokai užtrukau, bet rezultatas širdžiai malonus, todėl baigęs nukaldinti figūras pagaminau ir originalią šachmatų lentą“, – rodydamas kalvės kūrinių nuotraukas pasakoja R. Labaitis.

Pataria nebijoti ieškoti naujų kelių

Kai žmogui tėra vos 37-eri, o jo gyvenimo istorija atrodo lyg gyvenimą nugyvenusios asmenybės, nori nenori kyla klausimas – kas toliau? Į jį traksėdiškis irgi turi atsakymą. Sugalvojo, kad laikas gilintis į nuo jaunystės mėgstamą meno sritį: rado dizaino studijas ir jau laiko rankose grafinio dizaino meistro diplomą.

„Studijose įgytos žinios buvo labai vertingos, bet viena yra aišku – norint dirbti šioje srityje ir būti geru specialistu, reikia nuolat gilintis į naujoves. Traksėdyje man labai gerai, jaučiuosi reikalingas bendruomenei ir mylimas, sukuriu renginiams reikalingus kvietimus ir plakatus, bet man, kuriančiam žmogui, norisi daugiau, todėl pradėjau gilintis į animaciją“,- neslepia nauja kūrybos kryptimi susižavėjęs Raimondas.

R.Labaitis sako, kad nežino, ar kur nors kitur gyventi būtų geriau nei Traksėdyje. Iki miesto – keli kilometrai, iki automagistralės – keliolika, o ir jūra yra visiškai netoli.

„Netiesa, kad gyvendami kaime žmonės nusigeria, degraduoja. Aš alkoholio visiškai nevartoju, rytais nulekiu į Šilalę atsigerti aromatingos kavos iš automato. Turiu motociklą, su kuriuo išbandžiau beveik visus rajono vieškelius, gyvendamas Traksėdyje, automobiliu išmaišiau visą Europą. Kas nori rasti veiklos, jos visada susiranda,  jei nebijo bijoti ieškoti naujų kelių – nebūtina neišsipildžiusių svajonių ieškoti stikliuko dugne“, – įsitikinęs R.Labaitis.

Visi traksėdiškių bendruomenės nariai jam yra tarsi artimi giminaičiai. Tik čia, savame kaime, Raimondas gali patirti taip svarbų žmogiškąjį artumą – širdį šildantį jausmą, kurio nežino daugelis didmiesčiuose gyvenančių žmonių.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Praėjusią savaitę Lietuvoje žibėjo žvakių šviesos – per Vėlines tradiciškai lankyti artimųjų kapai, degtos žvakelės ant garsių, iškilių žmonių amžinojo poilsio vietų, prisiminti laisvės gynėjai ir pan. Deja, šios dienos pažymėtos ir netektimis. Spalio 29-ąją, eidamas 73-iuosius metus, Anapilin iškeliavo vienas geriausių visų laikų lietuvių aktorių, režisierių, muzikantų Kostas Smoriginas.

Įžengus į paskutinį rudens mėnesį, renginių netrūks nei Šilalėje, nei Tauragėje, nei rajonų miesteliuose. Šiandien (lapkričio 4 d., 18 val.) Šilalės kultūros centre bus rodomas kino filmas „Prezidentas“ – dokumentinė juosta apie kadenciją baigusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. Filme, sukurtame pagal išskirtinį viso gyvenimo interviu, vakar 99-ąjį gimtadienį minėjęs V. Adamkus atvirai dalijasi prisiminimais apie savo vaikystę, politinę karjerą, santykius su žmonėmis ir meilę žmonai Almai bei Lietuvai. Žiūrovai išvys ne tik jo žmogiškąją pusę, bet ir diplomatinį meistriškumą, leidžiantį pažinti, koks iš tiesų artimas ir nuoširdus gali būti valstybės vadovas. Seansas nemokamas.

Lapkričio 5 d., 18 val., Tauragės kultūros centre vyks tarptautinis šiuolaikinio cirko akrobatų iš Švedijos pasirodymas, kviečiantis žiūrovus mėgautis poetiškais, sumaniais ir žaismingais judesiais. Spektaklis įkvėptas menininko Larso Aggerio vaikystės prisiminimų piešinių – fragmentiškų, kaip ir mūsų atmintis, kur dideli dalykai kartais tampa mažyčiai, o trumpi momentai įgauna amžinybės pojūtį. Henrikas ir Louise kartu kuria nuo 2001 m., o jų pasirodymai išsiskiria nuoširdžiu bendravimu ir artimu ryšiu su publika (bilietai: www.kakava.lt ir Tauragės kultūros centro kasoje).

Lapkričio 8-ąją, 16 val., Tauragės kultūros centre rengiamas Liaudies teatro vakaras, skirtas teatro 65-mečiui. Pasak jo rengėjų, tai padėka visiems, kurie kūrė ir tebekuria Tauragės teatrą. Renginyje dalyvaus Anykščių kultūros centro, Vievio teatrai, Usėnų etnografinis teatras „Negelys“, Šiaulių miesto simfoninio orkestro styginių grupė Camerata Solaris ir pianistas Povilas Ušinskis. Renginio scenarijaus autorė ir režisierė Genovaitė Urmonaitė šventę ves kartu su aktorium Andriumi Bialobžeskiu. Bilietus už 7 Eur galima įsigyti kasoje arba užsisakyti tel. (+370-699) 8-28-44.

Šeštadienį Rietave vyks Lietuvos mėgėjų teatrų festivalio „Atspindžiai“ regioninis turas. Jame su spektakliu „Linksmoji našlė“ dalyvaus ir Šilalės muzikinis teatras.

Šilališkiai kviečiami į Tauragės kultūros centro spektaklį ir trumpametražį filmą jaunimui ,,Apversta Tauragė“. Važiuoti niekur nereikia, renginys vyks Šilalės kultūros centre lapkričio 10 d., nuo 13 val.

Lapkričio 6 d. prasideda Europos šalių kino forumas „Scanorama“, kurios programoje – dvi festivalio konkursinės programos. Pagrindiniame ilgametražių filmų konkurse šiemet varžosi 10 premjerų iš įvairių Europos šalių, o programa „Be sienų“ kviečia praplėsti europietiško kino ribas. Iš skirtingų žemynų atkeliavusių filmų misija – ne skirti, o jungti kultūras, šalis ir žmones. „Scanorama“ vyks lapkričio 6–23 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Gargžduose, Vilkaviškyje ir Visagine.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Premjera 2025 10 31

Žanras: romantinė komedija

Trukmė 1 val. 45 min.

Cenzas N-7

Platina Všį „Baltas ekranas“

Jis – vienišas, talentingas muzikantas. Po skaudžių išmėginimų gyvenantis ramiai ir sėsliai. 

Bet, štai, pasirodo Ji. Žvaigždė iš televizijos, didele krūtine. 
Likimas juos abu suveda netikėtai, nuo tos akimirkos prasideda kelionė per meilės išbandymus ir nesusipratimus. Jie pakeis viską.
Ar meilė pajėgi nugalėti likimą? Ar žvaigždės iš tiesų laimingos, kai susitinka du žmonės? 

Atsakymus rasite Justino Krisiūno romantinėje komedijoje „LAIMINGOS ŽVAIGŽDĖS“ su Ineta Stasiulyte ir Justinu Jankevičiumi.

Iki vienos iš geriausiai žinomų V. Šekspyro dramų „Ričardas III“ premjeros Klaipėdos dramos teatre liko vos pora savaičių. Per jas Artūro Areimos režisuojamas spektaklis įgaus pilnai išbaigtą formą, o aktoriai galutinai įžengs į savo vaidmenis. Scenoje atgyjantis Rožių karų XV a. Anglijoje įkvėptas siužetas bus kupinas veiksmo, o dėmesio centre karaliaus anti-herojus, makiaveliškomis schemomis į valdžios ir galios Olimpą įsibraunantis Ričardas III. Spektaklyje šio, nieko savo kelyje į viršūnes nepaisančio, karaliaus vaidmenį kuria du aktoriai – Karolis Maiskis ir Mantas Bendžius. Dėl to ir spektaklis vertas bent dvejų pamatymų – abiejų aktorių į sceną atsinešama energija varijuoja savais niuansais.

Su K. Maiskiu ir M. Bendžiumi apie „Ričardą III“ kalbėjomės iškart po vienos iš repeticijų, tad pokalbyje jų vaidmens šešėlis buvo itin ryškus. Spektaklio premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis.

Kas jums abiem yra Ričardas III – kaip jį apibūdintumėte be jo titulų?

K. Maiskis. Man jis yra kovotojas. Jis kovojo mūšio lauke, dabar kovoja gyvenime. Jis drąsiai rizikuoja – lošia savimi, stato save į nepatogias pozicijas ir gal net ne tam, kad laimėtų, bet tam, kad dalyvautų geroje kovoje. Jam reikia gerų priešininkų, iššūkio. Jis žino savo tikslus, juos sau kelia labai aukštus, net utopinius ir siekia jų kryptingai. Nežinau, ar suvokia, kad gali nepasisekti, bet niekada nenustoja kovoti dėl jų. Turiu daugybę klausimų šiam personažui.

Su Mantu neturime bendro konsensuso, kas yra Ričardas ir kaip jį daryti. Manau, kad abu jį kuriame skirtingai, galų gale abu esame su skirtingomis patirtimis ir šaltiniais, iš kurių semiamės įkvėpimo. Mano pagrindas, kad Ričardas yra kovotojas. Labai geras kovotojas.

Taip pat manau, kad savo nuolatine kova jis nesąmoningai slopina vidinį triukšmą, tad kova dėl valdžios bei galios kartu yra ir jo kova su traumomis, su motina, tėvu, aplinka, Dievu – su viskuo ir visais.

M. Bendžius. Vis dar ieškau pateisinimų vieniems ar kitiems Ričardo daromiems dalykams. Noriu viską sutalpinti savo galvoje. Taip, jis siekia valdžios, bet kartu su režisieriumi svarstome, kad galbūt Ričardui svarbiausia ne turtai ir ne politinė valdžia. Bet dėl ko jis tuomet viską daro? Dėl poreikio kelti chaosą? Gal su tuo susiję kažkokie iš vaikystės, iš santykių su tėvais atsinešti dalykai? Gal tai visų jo gyvenimo traumų rezultatas – pergyvento karo, mūšių padariniai? Sunku viską sudėti į kelis žodžius. Viską analizuojame ir dar nesu pilnai sau susidėjęs jo portreto, bet tai dalykai, apie kuriuos mąstau, skaitau ir bandau rasti atsakymą.

Skaitant „Ričardą III“ atrodo lengva pasirinkti puses: sergame už gėrį, o blogiui linkime kuo įspūdingiau pralaimėti. Klausantis jūsų abiejų atrodo, kad neskubate smerkti Ričardo, ieškote būdų jį pateisinti, suprasti?

M. Bendžius. Mes turime atstovauti ir ginti šį personažą, tą ir bandome daryti. Žiūriu iš jo prizmės. Blogiukai mus traukia, ir pati tą esi minėjus, tad jį kurti, vaidinti, jausti jo galią – smagu. Ričardo jėgą pabrėžia, suvaidina scenoje esantys kolegos – santykyje su jų personažais jauti, kaip veikia Ričardo manipuliacijos ir schemos – tai labai įdomu.

K. Maiskis. Man jis niekada nebuvo blogas. Jis yra geriausias. Geriausiai mylisi, geriausiai kovoja, geriausiai išduoda, geriausiai žudo. Jei jis būtų šiek tiek kitoks, jei nebūtų toks didelis narcizas, jis būtų labai geras vedlys. Bet jis ir narcizas yra geriausias. Jis geriausias visose srityse. Režisierius sukuria aplinkybes scenoje atsiskleisti šiam Ričardo pranašumui. Mėgaujuosi tuo, kad scenoje galiu būti geriausias, juk gyvenime dažnai save nuvertiname, pastumiame į šalį, bet tik ne šįkart. Ričardas savo kelyje į sėkmę nužudo daugybę žmonių, bet jis savęs dėl to nesmerkia, juk žudo ne dėl to, kad kažkam linki blogo, ne, jis linki tik gero. Štai, nužudžiau ledi Anos vyrą ir per tai jam padėjau nukeliauti ten, kur jam pritinka būt labiau nei Žemėj. Taigi, Ričardas labai geras. Tragedija tame, kad jis ir miršta geriausiai.

M. Bendžius. Nesisuksi – negyvensi.

K. Maiskis. Tiesa. Bet kokiame turguje susiraskite gerą prekeivį – jame neabejotinai bus šiek tiek Ričardo. Kad išsikovotum savo vietą po Saule, turi kažką aukoti, kažką apgauti, išduoti, paimti, patraukti.

Atsakinėdami šiek tiek provokuojate, kalbate Ričardo balsu, kaip ir sakote – turite jį atstovauti. Vis tik, jei atsitrauktumėte kiek toliau nuo jo – scenoje kuriate blogio įsikūnijimą. Yra tekę skaityti kino aktorių pasisakymų, kad kurdami kokio nors itin neigiamo personažo vaidmenį jutosi pažiūrėję į blogio bedugnę, net išgąsdinti. Ar pačių šis jausmas neaplanko?

M. Bendžius. Kol kas ne. Gal aplankys prieš premjerą. Kita vertus, gal kažkas tame yra, visai neseniai turėjau nedidelę pertrauką nuo Ričardo, buvau grįžęs namo, turėjau kitų spektaklių ir pajutau, kad viduje yra daugiau agresijos, mažiau kantrybės. Jaučiu, kad esu gerokai piktesnis, viskas erzina. Manau, kad prie to prisidėjo šis vaidmuo. Pažįstu save, suprantu, kad tai dėl to, jog jau kurį laiką esu „Ričardo III“ medžiagoje. Negaliu šaltai ir visiškai atsiribojęs kurti vaidmens, turiu jį įsileisti į save, kitaip tiek žiūrovams, tiek pačiam bus sunku patikėti tuo, ką vaidinu. Turiu viską perleisti per save. Taigi per premjerą gali tekti pažiūrėti į blogio bedugnę.

K. Maiskis. Taip. Ričardas šiek tiek gąsdina. Mane patį labiausiai gąsdina tai, kad matydamas jo blogį galiu jį lengvai pateisinti. Tokia ir šiandienos visuomenė. Labai poliarizuota, visi turi savo dievukus, bet jie kitų akimis gali būti demonai. Manau, kad Ričardas suvienys visų demonus ir ištemps juos į sceną. Tikrai pamatysime ir kažką asmeniškai atpažįstamo – kuomet esame nepakantūs, egoistiški, manipuliuojantys, negalintys nusileisti kitiems.

Pritariu Mantui, prieš premjerą bus baisiausia. Atėję į spektaklį žiūrovai jį taip pat pamaitins savo energija.

„Ričardas III“ parašytas prieš daugiau nei 400 metų, bet sakote, kad jį žiūrėdami žiūrovai lengvai atpažins savus demonus.

M. Bendžius. Čia užgriebti esminiai žmogaus fundamentai. Ir jie beveik nesikeičia. Įniršis, meilė, konkurencija. Lengva tapatintis. Dėl to V. Šekspyras visada aktualus.

K. Maiskis. V. Šekspyro tekste vaizduojamų asmenybių tipų nereikia ieškoti toli – atitikmenų netrūksta šiandienos valdžios postuose visame pasaulyje. Tai, kas vyks scenoje, nuolat atsikartoja ir realybėje, nuo minkštosios politikos žaidimų iki valdžios sluoksniuose iškylančių generalissimo figūrų, jų žodis tampa įstatymu, kuriam niekas negali prieštarauti ir visa sistema pajungiama jų asmenybės kultui.

Man atrodo, kad tai labai arti mūsų. Pažiūrėkite, kiek daug šarmingų ir įtaigių žmonių sėdi aukštuose postuose vien dėl to, kad trokšta galios, o ne yra vedami nuoširdaus noro siekti gėrio visuomenei.

Vėl ir vėl iškyla neįtikėtinai galingi žmonės, savo pasaulio viziją kuriantys brutaliai ir be jokių moralinių stabdžių, bet pasaulis atsilaiko. Gal per Ričardą radote atsakymą ir į klausimą, kodėl ta absoliuti galia sutrupa?

K. Maiskis. Generalissimo savo galios pike sunaikina pats save. Žmonėms gali būti diegta, kad jis Dievas, bet ateis momentas, kai jie praregės. Jų pasaulis sugrius, bet jie jį atstatys iš naujo.

M. Bendžius. Pasiekus viršūnę, nebelieka jokių ribų ir atsidūrę joje galiausiai pasimeta. Jie klysta, slepia savo klaidas, dangsto jas per jėgą ir taip pakliūva į uždarą burbulą, iš kurio nebėra jokio išėjimo – tik savidestrukcija ir žlugimas.

Pas mus scenoje retai bedirbama su klasika, o Šekspyras yra nepaneigiamai kanonas – ką reiškia dirbti su klasikiniu tekstu, kaip jį apibūdintumėte?

M. Bendžius. Džiaugiuosi. Šiandieniniame teatre retesnis atvejis turėti pjesę ir su ja dirbti. Dažniausiai kūrybinis procesas vyksta laboratorijos principu – iš komentarų, nuotraukų, laiškų dėliojamas miksas, tad sunku konstruoti personažo liniją. Jos dažnai net nebūna. Tai, aišku, irgi įdomu, bet labai džiaugiuosi turėdamas pjesę, kurią vartai ir viską joje randi. Šekspyro tekstai labai vaizdingi. Pagal juos kurdamas personažą, net negali įmesti jokių gatvinių žodelių, naudotis savo štampais. Esi nuogas tame tekste, tai reikalauja papildomo darbo ir tai man labai patinka.

K. Maiskis. Pamenu, kai ruošiausi į šio spektaklio aktorių atranką, galvojau, kad gali būti, jog deklamuosime. Labai norėjau, kad scenoje kalbėtume labai paprastai, bet išlaikytume Šekspyrą, neišlengvintume sau darbo. Ir tai įvyko. Sunku tai apibūdinti. Nuostabu, kad galime organiškai bendrauti Šekspyro kalba. Ji turtinga, vaizdinga, tekstas labai padeda personažo vystymui, supranti, koks jis turiningas, ne šiaip koks atsitiktinis žmogus. Mėgaujuosi tuo. Pati pjesė labai skvarbi, klausausi, ką kitose scenose vieni apie kitus kalba kiti personažai, kaip tai atsikartoja mano paties lūpose, kaip mane kažkas prakeikia ir prakeikimai sugrįžta ir t. t. Man visa tai labai patinka, džiaugiuosi, kad dirbame su Šekspyru ir su šia pjese, kad tai dviejų labai įdomių teatrų koprodukcija. Režisierius Šekspyrą pažįsta, žino, kur dėti reikiamus akcentus, kai kurie dalykai iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvi, bet su tinkamu postūmiu jie staiga atsiskleidžia kaip sodrūs ir svarūs, paprasčiausi pasakymai tampa įspūdingais.

„Ričardas III“ turėjo pagrindą tikrovėje. Ar domėjotės asmenybėmis ir jų gyvenimo aplinkybėmis, ar jums tai buvo naudinga?

K. Maiskis. Taip, taip – labai naudinga. Pradžioje ilgai dirbome su giminių medžiais, turėjome suprasti, kokie mūsų visų ryšiai. Aišku, istoriją rašo laimėtojai, taigi tie, kas laimėjo, apjuodino Ričardą kaip norėjo. Žiūrėjau dokumentiką apie jį, kaip buvo rasti jo palaikai. Kaip jo kaulai buvo tiriami.

Istorinis kontekstas labai svarbu bandant suprasti, kad tai buvo laikas, kai brolis vesdavo sesę ir jie susilaukdavo vaikų. Jei žiūrėtume iš šiandienos perspektyvos – tai tiesiog neįmanoma, amoralu. O tuo metu tai buvo priimtina, tokia realybė. Tad kuriant Ričardo realybę man istorinis kontekstas tikrai padėjo.

M. Bendžius. Pritariu, pačioje pradžioje, kuomet pažindinomės su medžiaga, stengiausi absorbuoti kuo daugiau žinių. Tai buvo labai svarbu. Dabar to jau nebereikia, jau turime bagažą ir naudojamės juo, atsirenkame, kas pravers, kas ne.

Abu kuriate pagrindinį vaidmenį, ar žiūrite, kaip kitas dirba? Koks jausmas matyti Ričardą iš šono?

K. Maiskis. Man įdomu, pirmą kartą repetuoju su dubliu. Matau, kad reikia ir su ego padirbėti – noriu eiti į sceną, bet dabar joje kitas vaidina. Kai matau Manto scenas su karaliene Elžbieta, mintyse verdu – užmušk ją greičiau. Kai jis su ledi Ana, pykstu, kad lenda prie jos – ji mano. O finale, net sunku tai apibūdinti – visu kuo sergu už jį, kad tik jam pavyktų.

M. Bendžius. Man tai jau antras darbas su dubliu, tik šįkart tai – pagrindinis vaidmuo. Pritariu Karoliui, pažįstamas tas jausmas, kad nori eiti vaidinti, dėlioti vaidmenį savo kūnu, bet reikia sėdėti ir žiūrėti. Šiaip įdomu dalintis personažą su kitu. Prie to reikia adaptuotis, nes žiūrėjimas gali ir trukdyti. Mes abu Ričardą kuriame skirtingai.

K. Maiskis. Būna, kad scena statoma su Mantu, o tada aš turiu eiti jos vaidinti ir viduje viskas ima veltis, jaučiu, kad skolinuosi jo intonacijas, turiu rasti savo kelią. Čia yra darbo su dubliu specifika.

Kas laukia į spektaklį atėjusių žiūrovų?

K. Maiskis. Manęs laukia tragedija.

M. Bendžius. Mūsų abiejų laukia tragedija.

K. Maiskis. Bus visapusiškas spektaklis. Bus sunkių scenų, bet ir lengvų, primenančių, kad teatre galima atsipalaiduoti. Bet net ir tada spektaklis kvies atpažinti situacijas, su kuriomis susiduriame savo gyvenime.

M. Bendžius. Vaidindamas Ričardą sau pasitvirtinau, kad žmogus žmogui turi būti žmogus, nes tai, ką pasirinko Ričardas, niekur neveda. Smagu pasimatuoti jo batus spektaklio rėmuose. Bet jokiu būdu ne gyvenime. 

Spektaklio „Ričardas III“ premjera lapkričio 13, 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.

Režisierius Artūras Areima, scenografas Oles Makukhin, choreografė Inga Kuznecova, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, kompozitorė π (Monika Poderytė), šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė , garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Monika Poderytė, Gytis Mikšys, Nojus Stirbys, Rimantas Pelakauskas, Jonas Baranauskas, Toma Gailiutė, Regina Arbačiauskaitė, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Karolis Legenis, Vidas Jakimauskas, Vaidas Jočys, Valerijus Kazlauskas, Karolis Norvilas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

VŠĮ „Žaliasis regionas“ kartu su partneriais iš septynių Europos Sąjungos šalių įgyvendino projektą „Mobilumo mieste veiksmų planai“ („Plans for Urban Mobility Actions“, PUMA). Jo tikslas – padėti miestams kurti ir atnaujinti tvaraus judumo strategijas, kurios skatintų aplinkai draugiško transporto plėtrą, mažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir užtikrintų patogų kasdienį judėjimą visiems gyventojams.

Įgyvendindama projektą, VŠĮ „Žaliasis regionas“ parengė Tauragės regiono mobilumo veiksmų galimybių planą iki 2035 metų. Šis dokumentas apibrėžia kryptis, kuriomis regionas sieks kurti patogią, sveiką ir aplinkai draugišką susisiekimo sistemą. Planas rengtas glaudžiai bendradarbiaujant su keturių savivaldybių administracijomis, vietos bendruomenėmis ir kitais socialiniais partneriais. Tokia partnerystė užtikrino, kad sprendimai atitiktų tiek vietos, tiek viso regiono poreikius.

Tauragės regiono patirtis tapo reikšminga bendros europinės iniciatyvos dalimi. Projektas buvo įgyvendinamas kartu su partneriais iš Latvijos, Lenkijos, Graikijos, Kroatijos, Italijos, Ispanijos ir Slovėnijos. Nors kiekvienos šalies miestai skiriasi savo dydžiu, kultūra ar infrastruktūra, juos visus vienijo bendra vizija – kurti miestus, kurie būtų draugiški tiek žmonėms, tiek gamtai.

VŠĮ „Žaliasis regionas“ atstovai dalyvavo septyniuose tarptautiniuose susitikimuose, dalijosi patirtimi ir sėmėsi įkvėpimo iš kitų miestų pavyzdžių. Ypač įsiminė Gdansko (Lenkija), Gruobinios ir Liepojos (Latvija) dviračių populiarinimo iniciatyvos, Viladecanso (Ispanija) žaliųjų zonų sprendimai, Zagrebo (Kroatija) tramvajų tinklo plėtra bei Larisos (Graikija) dviračių infrastruktūros pavyzdys. Cento miestas Italijoje išsiskyrė dėmesiu įvairių socialinių grupių poreikiams planuojant judumo sistemas.

Tauragės regionas gali pagrįstai didžiuotis bendra keturių savivaldybių sukurta viešojo transporto sistema. Joje įdiegta elektroninio bilieto paslauga, o visuose autobusuose veikia audio ir vaizdo informacinės priemonės, padedančios užtikrinti keleivių patogumą bei saugumą. Regiono gyventojai skatinami naudotis programėle „Skenuok ir važiuok“, kurioje galima peržiūrėti autobusų tvarkaraščius ir realiu laiku stebėti, kur šiuo metu juda autobusai. Viešojo transporto plėtra remiama savivaldybių dotacijomis, o keleiviams siūloma „Žalioji kortelė“, suteikianti galimybę vos už 12 eurų per metus keliauti visame regione (Tauragės, Šilalės, Pagėgių, Jurbarko savivaldybėse) be apribojimų.

Tvaraus judumo strategija Tauragės regione numato tris pagrindinius prioritetus iki 2035 metų. Pirmasis – viešasis transportas, kuris laikomas tvaraus mobilumo pagrindu. Šiuo metu 26 iš 115 regiono autobusų yra elektriniai, o šis skaičius kasmet didėja, žingsnis po žingsnio vedant prie tylesnių ir aplinkai draugiškesnių kelionių. Antras prioritetas – dviračių infrastruktūros plėtra. Prie visų regiono mokyklų planuojama įrengti dviračių stovus, o Tauragėje – 25 naujas dviračių saugyklas. Savivaldybės žymi esamus maršrutus ir tiesia naujus dviračių takus, siekdamos, kad kelionės dviračiu būtų patogios ir saugios. Trečias prioritetas – naujų keliavimo įpročių ugdymas. Mokyklose vyksta edukacinės programos apie klimato kaitą ir tvarų judumą, o praktiniai užsiėmimai skatina jaunimą rinktis viešąjį transportą, dviratį arba keliauti pėsčiomis. Tokie veiksmai padeda formuoti ilgalaikius tvaraus keliavimo įpročius.

Įgyvendintos priemonės jau duoda apčiuopiamus rezultatus – daugėja dviračiais važinėjančių gyventojų, plečiasi viešojo transporto naudotojų ratas, o bendruomenė vis aktyviau įsitraukia į klimato kaitos mažinimo veiksmus. Pasak VŠĮ „Žaliasis regionas“ direktorės Gaivos Mačiulaitienės: „Atsparumas klimato kaitai prasideda nuo kasdienio mobilumo. Kiekvienas naujas dviračių takas, kiekviena kelionė viešuoju transportu ar dviračių stovas prie mokyklos – tai ne tik infrastruktūros gerinimas, bet ir investicija į saugesnę, sveikesnę bei tvaresnę mūsų bendruomenę“, – pabrėžė ji.

Daugiau informacijos apie projektą galite rasti VŠĮ „Žaliasis regionas“ svetainėje: www.zaliasisregionas.lt

Skandalais, nerimu, nepasitikė­ji­mu alsuojanti kasdienybė, regis, už­gožė Visų Šventųjų iškilmes ir Vė­lines. Gal ir dėl to, kad lapkritis šiemet prasideda savaitgalį. Ta­čiau visi mes turime kam uždegti žva­kutę. Kuo ilgiau gyvename, tuo Am­žinybė vis labiau brangsta. Netektys – neišvengiamas palydovas žemiškoje kelionėje, tačiau labai noriu tikėti, kad tai, kas tikra, pa­liesta meilės, neišnyksta, bet vei­kiau įauga į Amžinybę. 

Tiesa, labai dažnai mes patys taip įklimpstame kasdienybės kovose, kad nebesugebame į savo gyvenimą pažvelgti platesnėje perspektyvoje, klaus­dami, ar mūsų gyvenimo upė teka Amžinybės vandenyno link, ar veikiau garma į kurią nors kvailai sureikšmintą kanalizaciją.

Neabejoju, kad jei politikai atrastų drąsos ir išminties apie savo sprendimus ir tikslus mąstyti ne tik rinkimų kadencijų rėžiais, bet įvertindami tai, kiek jie tvarūs ir atitinka duotą priesaiką rūpintis bendruoju gėriu,  ir suprastų, regis, paprastą tiesą, jog galiausiai ne prieš žurnalistus ar spaudžiančius verslininkus reiks atsakyti laikų pabaigoje, gyventume visai kitaip.

Tiesą sakant, kaip ir kiekvienas iš mūsų, jei bent dalį to laiko, kurį skiriame ginčams su televizoriumi, erzelynei socialiniuose tinkluose ar įprastoms dejonėms, kaip kiti esą nemoka gyventi, skirtume tam, ką patys sugebame sutvarkyti, pagalbai tiems, kuriems mūsų reikia, gyventume gerokai geriau.

Visų Šventųjų iškilmė gimė prieš tūkstantį metų, norint pagerbti tuos, kurių kantrus rūpestis puoselėja pasaulį, bet jie nesiveržia į istorijos vadovėlius, nesigiria gerais darbais. Tokie žmonės yra tikroji pasaulio šviesa ir druska taip pat ir šiandien. Nors didelė dalis susireikšminusių politikų įsitikinę, kad pasaulis laikosi ant jų plepėjimo siūlo, tačiau tai melas.  Lietuva sugebėjo išgyventi sunkius laikotarpius istorijoje, nepaisant to, jog politikai tik plepėjo, žadėjo ir riejosi. 

Pats turėjau laimės sutikti dešimtis žmonių, kurie kasdienybėje daro šventus darbus, kurie keičia pasaulį. Kai padedame nešti kitam žmogui naštas, jam lieka daugiau jėgų padėti kitiems. Solidarumo grandinė veikia. Deja, taip pat, kaip veikia ir nepasitikėjimo, pykčio, bejėgiškumo ir nusivylimo nuodai.

Na, o Vėlinės mums primena dar vieną labai svarbią tiesą – kiekvienas esame įaugęs į istoriją. Mes „stovime“ ant pečių mūsų pirmtakams ir naudojamės tuo, ką jie sukūrė. 

Dėkingumas jiems yra neatsiejamas nuo atsakomybės už tai, kokį pasaulį paliksime savo vaikams, vaikaičiams.

Grįžtant prie politikos, mano įsitikinimu, bėda yra tai, kad tapo taisykle keikti visus iki tol buvusius ir stengtis viską daryti kitaip. Ne tęsti auginimą, bet nuolat persodinti. Todėl labai daug savo esme gerų siekių „nudžiūsta“. Vis sunkiau politikams susitelkti, kai tenka spręsti iššūkius, kuriems būtinas solidarumas. Taip pat, kai mąstoma tik rinkimų rėžiais, pamirštama, jog dabartinių sprendimų padariniai teks ne tik politiniams oponentams, bet su jais susidurs ir mūsų vaikai bei vaikaičiai.  Be abejo, yra situacijų, kai valstybei tenka skolintis, tačiau labai neramu, kad gyvenimas kitų kartų sąskaita, kai vien palūkanos pradeda siekti milijardą, yra suvokiamas kaip visai normalus dalykas.

Nesąžininga būtų sakyti, jog dėl visko kalta dabartinė ar buvusi valdžia. Tiksliau bū­­tų kalbėti apie įsisenėjusius ydingus įpročius, prastas praktikas. Aišku, labai apmaudu, kai į valdžią prasibrau­na­ma, žadant aukso kalnus, o pas­kui „dovanojant“ tik skandalus. Ta­čiau čia daug kas priklauso ir nuo mūsų apsisprendimo – ar mums pakanka, kad politikas vis pasakoja apie priešus ir ką reikėtų sugriauti, bet pats nesugeba pasiūlyti nieko kūrybiško? Kai visus kitus išteplioji purvu, pats netampi švaresnis, bet politika pradeda priminti apleistą tvartą...

Aišku, galima pajuokauti, kad, įvertinus tempą, kuriuo ieš­komas naujas kultūros minist­ras, dabartinė Vyriausybė elgiasi kaip amžina. Neramu, kad dabartinių hibridinių Bal­ta­ru­sijos atakų situacijoje mes neturime ir krašto apsaugos ministro, o Vyriausybės vadovė atrodo veikiau įsižeidusi, nei išmintinga. Ir jau tikrai nenormalu, kai skandalai tampa politinio gyvenimo  kasdienybe. 

Tačiau šįsyk, Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse, kviečiu prisiminti svarbų principą – užuot keikus tamsą, uždekime žvakę. Bent jau per kelias artimiausias dienas ne tik uždekime ją ne tik ant artimųjų kapų, bet ir patys pabandykime būti žvake kitų žmonių sutemose. Neabejokime – tai atneš nepalyginamai daugiau ramybės ir prasmės, nei pasipiktinimas ir ginčas su televizoriuje kalbančiais politikais, galvojant, kada pasibaigs tušti žodžiai...

Andrius NAVICKAS

Profesorius Albinas Bagdonas nepamiršo kalbėti žemaitiškai, yra iš­tikimas Šilalės kraštiečių draugijos Vilniuje narys, brandina mintį sudaryti dūnininkų tarmės žodyną. Materialus šilališkio meilės gimtajam kraštui įrodymas – beveik tiksli gimtajame kieme Derkintuose stovėjusios dar­žinės kopija, kurią susirentė savo sodyboje Širvintų rajone. Tačiau tė­viškę jis apdovanoja ne tik sentimentais, bet ir kritišku požiūriu, taip pieš­damas tikrovišką, nenusaldintą pasaulio, kurio jau seniai nebėra, paveikslą. 

Kalbamės su profesoriumi apie jo vaikystės Šilalę – durpynų kraštą, iš kurio upelių, duburių žuvį semdavo kibirais, apie to meto žmonių džiaugs­mus bei vargus. Tolimi prisiminimai itin ryškūs, detalūs iki smulk­menų, nors patiems ankstyviausiems – per 80 metų. A. Bagdonui, vi­są gyvenimą tyrinėjusiam žmogaus smegenis, nesunku tą paaiškinti: maž­daug iki trejų metų smegenų kodavimo mechanizmas yra vaizdinis – jis mus „aprūpina” konkrečiais vaizdais, dažnai įsimenamais visam gyve­nimui. 

Žmogaus atmintis – sudėtingas reikalas 

Su A. Bagdonu susitinkame Taikomo­sios psichologijos laboratorijoje, tarp senųjų Vilniaus universiteto mūrų. Profesorius ilgus metus buvo šio Filosofi­jos fakultetui priklausančio padalinio vadovas, ir dabar čia užsuka dažnai. Šiandien jo statusas – profesorius emeritas (beje, studentams dėstė iki 81-erių), o tai reiškia, jog laboratorijoje tebeturi darbo vietą, prieigą prie archyvų ir naujausios informacijos, išsaugotas ir universiteto elektroninis paštas. 

Profesorius populiariai yra pristato­mas kaip smegenų tyrinėtojas. Pats atlaidžiai šypsosi: moksliškai tai nėra tikslu. Kita vertus, į smegenis, jų veik­lą jis išties žvelgė įvairiapusiškai, darba­vosi daugelyje sričių – nuo evoliucinės, neįgaliųjų iki darbo psichologijos. Pi­kan­tiška detalė: smegenis, tiesa, ne žmogaus, o delfino, yra tekę net preparuoti. 

Kalbantis apie praeitį, išlikusius tėviškės vaizdinius, A. Bagdonas savo mintis taip pat skuba pagrįsti moksliškai. Ilgus metus tyrinėjus žmogaus atminties slėpinius nesunku paaiškinti, kodėl mūsų ankstyvieji gyvenimo įspūdžiai ryškesni nei vėlesnės patirtys: maždaug iki trejų metų smegenų kodavimo mechanizmas yra vaizdinis, vėliau, kai pradedame kalbėti, jį keičia žodinis. 

„Žmogaus atmintis yra sudėtingas reikalas. Maždaug tarp trečių ir penktų metų įvyksta stiprus pokytis – mes pereiname į verbalią atmintį, kaip žodinį pasakojimą. Vaikų atmintis labai konkreti, joje vyrauja vaizdas. Tad ir labai konkretūs vaizdai, kuriuos esame išsaugoję, – iš vaikystės teritorijos”, – dėsto profesorius. 

Būtent per vaizdus jo paties, gimusio 1941-aisiais, atmintyje įsispaudė vienas ankstyviausių prisiminimų: vaiko akimis ir šiandien kieme Derkintuose stovinčią vokiečių kariuomenę. Karo meto paveikslas išliko labai ryškus. Vėliau jis pasipildė tėvų pasakojimais: vokiečiai buvo įsitaisę viename trobos gale, o 1944 m., kai jų garnizonas buvo išstumtas iš Šilalės, tame pat gale įsikūrė rusai. Albinas prisimena po kiemą vaikščiojusius rusų kareivius su prie diržo prikabintais katiliukais. Gavę košės kviesdavo vietos vaikus jos paragauti.

„Kaimas buvo įvairokas. Vienos šeimos du vaikai išėjo į vadinamuosius liaudies gynėjus, tapo stribais, kiti, tarp jų du mano mamos broliai, – į mišką partizanauti. Man tik įdomu, kad jie niekada nesusidurdavo, netgi kartu gerdavo. Apskritai po karo mūsų kaime žmonės labai smarkiai gėrė šnapsą. Prieš karą? Daug mažiau. Tėvas pasakodavo, jog keliese išgerdavo „plėčkelę”, ketvirtadalį litro, ir jau būdavo apgirtę. O po karo, kokiais 1949-1950 m., – po litrą ant galvos, kol krisdavo be sąmonės”, – Derkintus, kuriuose augo, prisimena A. Bagdonas.

Kone kiekvienoje troboje buvo varoma naminukė, vadinamasis samagonas. Atsimena, jam, vaikui, liepdavo prižiūrėti, kad broga neprisviltų, nes ir jų namuose ji buvo verdama. Šiandien gailisi neišsaugojęs ir į Vilnių neparsivežęs jos darymo aparato – autentiško pokario realybės liudytojo. 

Dar vienu ankstyvu, bet labai detaliu prisiminimu A. Bagdonas neseniai pasidalino viešai, savo įžvalgas pavadindamas „Nemuno aušra – su kolchozo kvapeliu”. Jį prikėlė partijos „Nemuno aušra” pavadinimas. Prisiminė, jog tokį žodžių junginį jau buvo girdėjęs nykiais 1951-aisiais, kai derkintiškiai buvo verčiami rinkti steigiamo kolūkio pavadinimą. Partinis aktyvistas su šautuvu ant peties bruko „Nemuno aušrą”, bet gyventojai nesutiko, tad galiausiai nubalsuota tiesiog už „Nemuną”... 

„Mano amžiaus žmonėms sunku įsiminti dabarties įvykius, tačiau lieka dalykai, kurie buvo labai seniai”, – sako 84-erių A. Bagdonas ir pasidalija pluoštu senųjų Derkintų vaizdinių.

„Mūsų kaimas buvo „torpinis” arba durpinis, kiekviena sodyba turėjo savo „torpyną”. Pas mus buvo netgi trys. Turėjome ir miško, bet kad jis ne kūrenimui, daugiau statybai – eglės, pušys. Kaime tik trys šeimos turėjo tikro miško, kitur plytėjo krūmynai, menki medžiukai. Pelkėtame krašte jie neužaugdavo dideli, tad kūrendavome „torpėmis”. 

Eidavome jų imti. Labai ryškiai atsimenu: išima ant gražaus lygaus dirvono, praskiedžia vandeniu, lygina specia­liais volais. Senovėje žmonės mindavo kojomis arba su arkliais. Išlygintas sukapoja gabalais, mes, vaikai, tuos gabalus vartydavome, kad išdžiūtų, kraudavome į nedideles krūveles”, – pasakoja kraštietis.

Šiandienėje Albino tėviškėje durpynų nebeliko. Atsimena, pats kasė durpes iki 1972 m., o tada į šį kraštą įžengė melioracija. Kraštovaizdis pasikeitė – nebėra upeliukų, subėgančių į upelius, vandens pilnų duburių, iš kurių tiesiog kibirais semdavo žuvį. Ką jau kalbėti apie vėžius, dabar jau negrįžtamai išnykusius. Buvęs vaizdas iškyla akyse – kiekvienas griovys, kanalai vandeniui iš durpyno nuleisti, juos kasdavęs kaimynų stipruolis, pavarde Drukteinis...

Melioracija nušlavė ir jo vaikystės namus – dviejų galų troba, tėvo brolio statyta 1935 m., iš senosios vietos perkelta kitur. Ji tebestovi, deja, išlaikyti jos nepavyko. 1985-aisiais mirus Albino mamai, tuščius namus imta plėšti, niokoti. Šeima nutarė juos parduoti kolūkiui. Vėliau dar bandė buvusią nuosavybę susigrąžinti, bet troboje jau buvo apgyvendinta viena kolūkietė. 

Žemaičių kalbai – saugi vieta smegenyse

„Sakau, patys kalti, kad neišaugojome – nereikėjo išvažiuoti”, – klausiamas apie sentimentus, numoja ranka pašnekovas. 

Kita vertus, anot jo, sprendimas buvo racionalus – namus Vilniuje ir gimtąsias vietas skiria bene 240 kilometrų, gerokai per daug, kad būtų dažnai lankomi, prižiūrimi, puoselėjami. 

Tačiau tėviškė tarsi pati atsekė iš paskos. Į savo sodybą Musninkuose, Širvintų rajone, 50 kilometrų nuo Vilniaus, A. Bagdonas perkėlė vaikystės kieme vešėjusias medlievas, šiuose kraštuose vadinamas karinkomis. Žemaitijoje pasikasti krūmai puikiai įsišaknijo. Jie džiugina akį, tarsi priartina prie gimtųjų vietų. Bet štai pelynas, žemaitiškai metėlis, kuriuo Šilalėje buvo užsodintas visas kiemas, gaila, neprigijo.

„Nusipirkęs sodybą pasistačiau tokią pat daržinę, kokia buvo Šilalėje – trijų dalių, iš šonų daržinė, o per vidurį tvartas. Kai reikėjo registruoti, manęs klausia, kaip tą pastatą pavadinti. Sakau, daržinė žmogui gyventi. Kadangi tokios kategorijos nėra, užrašė „ūkinis pastatas”, – juokiasi pašnekovas. 

Tipišką žemaitišką daržinę jis atkūrė iš atminties. Gavosi gana tiksli kopija, tik kiek didesnė, pritaikyta dabartiniams poreikiams. Ir, žinoma, vidurinėje dalyje laiko ne gyvulius, o įsikūrė pats. 

Anksčiau į tėviškę Albinas atvažiuodavo dažniau, dabar išsiruošia tik kelis kartus metuose. Šilalėje tebegyvena nemažai giminių, skuba su visais pasimatyti, apdalyti medumi iš Musninkų sodybos. Per Vėlines rūpi prisiminti išėjusiuosius. Jo giminės medis galingas, šakotas, tad ir žvakelių tenka uždegti bent kelias dešimtis. 

Sostinėje A. Bagdonas pažįsta kone kiekvieną kraštietį, bent jau vyresniosios kartos. 1989-aisiais įsikūrus Šilalės kraštiečių draugijai, ilgus metus buvo jos pirmininko pavaduotojas. Anksčiau draugija buvo labai gyvybinga, vykdavo gausūs susibūrimai. Dabar veikla kiek išblėsusi, bet liko reikšmingas įdirbis – dešimt tomų apimantis leidinys „Šilalės kraštas”. 

Vilniuje ne su kiekvienu žemaičiu jis bendrauja žemaitiškai – nemažai tokių, kurie jau nelabai teprisimena savą­ją kalbą. Kas kita nuvykus į gimtinę – ten tik žemaitiškai, tik dūnininkų tarme. Albinas pabrėžtinai sako „kalba”, pritardamas tiems kalbininkams, kurie žemaičių kalbą laiko būtent kalba. Tuomet ir dūnininkų – ne potarmė, o tarmė. Jis seniai brandina mintį sudaryti dūnininkų žodyną. Neatsiliekant nuo telšiškių, savąją tarmę jau sudėjusių į žemaičių dounininkų žodyną. 

„Mąstau daugiau literatūrine kalba. Bet, neseniai besėdėdamas prie straipsnelio, nagrinėdamas dūnininkų ilgąsias balses, žiūriu, kad namuose su žmona, tikra aukštaite, pradėjau žemaitiškai šnekėti. Nori nenori išlindo ta pirmoji kalba. Pabūčiau ilgesnį laiką tarp žemaičių, literatūrinė kalba nueitų į antrą planą”, – A. Bagdonui įdomu stebėti savo paties kalbos įpročių kaitą, kurią paaiškina neuropsichologija: mūsų smegenyse naujos, vėliau išmoktos kalbos mechanizmai yra atskirti nuo gimtosios. Tad jos nesusipainoja, vienas mechanizmas neturi įtakos kito funkcionavimui. 

Beje, yra pastebėjęs, jog dounininkams yra daug sunkiau persiorientuoti į bendrinę kalbą, o dūnininkai šilališkiai kalbėdami literatūriškai beveik nežemaičiuoja. Albinas taip pat bendrinę kalbą įvaldęs švariai, bet paradoksas – jam gana sunku perprasti „giminišką” dounininkų tarmę. Neuropsichologinio paaiškinimo tam nereikia – tiesiog dounininkai labiau nutolę nuo bendrinės kalbos nei dūnininkai.

Maištinga siela ir motinos valia

Iš durpingo žemaitiško kaimo – į mokslo aukštumas: A. Bagdono kelias į jas prasidėjo nuo studijų Vilniaus universitete, į kurias išsiruošė vos baigęs mokyklą Šilalėje. 

„Kas nukreipė? Svarbiausiu akstinu tapo religija – labai anksti pradėjau netikėti Dievu. Buvau penktokas ar šeštokas, kai vietos kunigas labai nedorai su viena mergaite pasielgė, nuo tada į bažnyčią eidavau tik per prievartą, tėvų varomas. Būdavo labai nuobodu, klausydavau ir galvodavau, jog kažkas su ta pasaka negerai. Aštuntoje klasėje net buvau tapęs ateistų klubo pirmininku. Tėvai nežinojo! Tuo pačiu eidavau į bažnyčią, buvau „dirmavotas”, taigi gyvenau dvigubą gyvenimą”, – juokiasi A. Bagdonas. 

Baigdamas mokyklą jis nusipirko lietuviškai išleistą evoliucijos teorijos kūrėjo Čarlzo Darvino knygą „Rūšių atsiradimas”. Ne viską skaitydamas suprato, bet knyga galutinai atitolino nuo religijos. Prisipažįsta, kad sovietinė ideo­logija, brukusi netikėjimą, irgi padarė savo. 

„Nutariau geriausiai įrodysiąs, jog Dievo nėra, jog viskas yra atsiradę gamtiniu keliu, jei studijuosiu paleontologiją, vieną iš geologijos specializacijų. Bet tais metais priėmimo į geologijos studijas nebuvo, tad nuėjau į zoologiją. Ir jau studijuodamas pradėjau domėtis, kas dedasi tame minkštame audinyje, kuris vadinamas smegenimis”, – pirmuosius žingsnius pagrindinių savo tyrinėjimų, trukusių visą gyvenimą, objekto link prisimena profesorius. 

Bet turbūt viskas galėjo pasisukti kitaip. Vėl grįždamas prie terpės, kurioje augo, A. Bagdonas piešia gana negatyvų vaizdą. Ne vienas jo bendraamžis prasigėrė, prarado sveikatą, būta ir savižudybių. Jau vėliau, atitolęs nuo gimtojo krašto, susivokė, jog moralinis kaimo veidas nebuvo gražus. Vienišos mamos buvo baisiai niekinamos, kentė vyrų, ypač tų, su kuriais turėjo artimų santykių, patyčias. Tokių moterų buvo ne viena. Ir tą patyčių, niekinimo tradiciją ne sovietai primetė, ji buvo įsisenėjusi iš dar anksčiau. 

„Klausiau mamos, kaip aš neprasigėriau. „Nes aš taip norėjau”, atsakė”, – mamos noras išties buvo labai stiprus: visi trys vaikai, Albinas ir abi jo seserys, išėjo į mokslus, vadinasi, ir į geresnį gyvenimą. 

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS ir asmeninio A. Bagdono albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Visų Šventųjų dienos išvakarėse prisiminkime  Šilalės kapinėse atgulusius šviesuolius, kūrusius, gyvenusius, dirbusius mūsų mieste. Lankant artimųjų kapelius, uždekime  žvakelę ir ant šviesaus atminimo nusipelniusių kraštiečių amžinojo poilsio vietos. Per šias asmenybes neretai atsiskleidžia ir svarbūs Lietuvai bei Šilalės kraštui įvykiai.

Kapinių istorija

Šilalės miesto kapinės įkurtos dar XVIII a. pabaigoje. Manoma, kad iki tol gyventojai turėjo būti laidojami senosios bažnyčios šventoriuje. Dabartinė Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra penktoji Dievo šventovė. Prieš tai keturios bažnyčios stovėjo priešingoje Ašučio upelio pusėje, ant kalnelio, kur anksčiau stovėjo Kultūros centras, o dabar yra Atminties aikštė. Keistas dalykas, bet sovietmečiu kultūros įstaigą nuspręsta statyti buvusios bažnyčiose šventoriuje, kur, tikėtina, buvo ir kapinės su mūsų protėvių palaikais.

Įėjus pro pagrindinius dabartinių kapinių vartus patenkama į senąją kapinių dalį – ji išsiskiria paminklų formomis, užrašais ir senosiomis datomis. Miesto kapinės suskirstytos į 19 kvartalų, jose šiuo metu yra suskaitmeninti 8649 kapai. Bet suskaičiuoti, kiek tiksliai žmonių atgulė čia amžinojo poilsio, niekaip neįmanoma.

Paskutinio Šilalės miesto šeimininko kapas

Šilalę apie 200 metų valdė Orvydų giminė, dar beveik tiek pat miestui vadovavo Pilsudskiai. O paskutiniuoju Šilalės šeimininku laikomas Motiejus Račinskas (1845–1905), kuris apie 1885 metus Šilalės dvarą už 48 tūkst. sidabrinių rublių nusipirko iš Melanijos Pilsudskytės. Įdomus faktas, kad Pilsudskių palikuonė iš Šilalės dvaro pasiėmė archyvą, ir kaip bebūtų gaila, svarbiausias dvaro kultūros vertybes, portretus ir išsivežė į Lenkiją. Įspūdį daro M. Račinsko šeimos kapo plotas – iš pažiūros tai bene vienas didžiausių kapų šiose kapinėse.

Simono Gaudėšiaus šeimos kapas

Šilalei ypač reikšmingas Simonas Gaudėšius (1867–1942), laikomas Šilalės miesto patriarchu. Būtent S. Gaudėšius mieste įkūrė pirmąją vaistinę, jo pastangų dėka Šilalėje 1921 metais atidaryta vidurinė mokykla, kuriai dabar suteiktas Šilalės Simono Gaudėšiaus vardas. Jis įkūrė ugniagesių gelbėtojų draugiją, už savo pinigus pastatė garažą gaisrinės mašinoms ir salę susirinkimams. Pasakojama, kad jis žiemą baseine įsteigdavo čiuožyklą, o vasaromis, gegužinių metu, leisdavo įvairiaspalves raketas. Deja, likimas šviesuoliui nebuvo palankus: 1941-ųjų birželio 13 d. jis buvo ištremtas į Komiją, Kartkeroso miškų kirtimo ūkį. Ten ir mirė, sulaukęs 75-erių. Jo kapo vieta iki šiol nežinoma, todėl atminimo žvakutė uždegama šeimos kape.

Kunigo Jurgio Galdiko kapas

Jurgis Galdikas (1883–1963) – prelatas, pedagogas, filosofas, teologijos mokslų daktaras, Pasaulio teisuolis. Nors jis kilęs iš Kretingos rajono, tačiau dirbo klebonu Šilalėje, būdamas altarista, čia baigė savo tarnystę ir atgulė amžinojo poilsio. Apie J. Galdiko biografiją būtų galima kalbėti daug, bet ypač ją puošia kunigo kilnumas, gelbstint nuo mirties žydų mergaitę Frumą Pupsaitę. Visi jos artimieji – tėvai, broliai ir seserys buvo nužudyti, o Fumos gyvybę išgelbėjo ją paslėpęs kunigas. F. Pupsaitė po karo ištekėjo už Chaimo Jakobo, užaugino dvi dukras ir sūnų – buvusį Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorių Mišą Jakobą. Ši istorija iliustruoja, kaip vienas poelgis gali lemti visos šeimos ar net giminės likimą.

Metraštininko Albino Kentros kapas

Prieš keletą metų Anapilin iškeliavusio Albino Kentros (1929–2023) gyvenimo darbų ir kovos už laisvę istorija – gero filmo scenarijaus verta drama. Partizanas, Lietuvos istorijos metraštininkas, Miško brolių draugijos įkūrėjas, Šilalės garbės pilietis, Laisvės premijos laureatas.

A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, partizanu tapo 16-likos metų. Tačiau, panašu, kad drąsa ir patriotiškumas, buvo visos jo šeimos bruožas. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką ir tai vienas iš nedaugelio atvejų Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijoje. Todėl antkapiniame paminkle įrašyta visa Kentrų šeima.

Poetės, tremtinės Teresės Rubšytės-Ūksienės kapas

Šių metų spalio 22 dieną šį pasaulį paliko neeilinė asmenybė Teresė Rubšytė-Ūksienė (1931–2025) – Šilalės garbės pilietė, politinė kalinė ir tremtinė, buvusi Šilalės savivaldybės tarybos narė, pedagogė, poetė. Ji ženkliai prisidėjo pastatant virš 100 paminklų, atminimo lentų ir paminklinių kryžių Laisvės kovotojams. Iki pat paskutinės šio žemiško gyvenimo akimirkos ji žodis po žodžio rašė tremtinių istorijas knygai „Erškėčių keliu“.

Gerlikų šeimos kapavietė

Viename kape atgulė mama Petronėlė Gerlikienė (1905–1979), tėvas Pranciškus Gerlikas (1879–1943) ir sūnus Pranciškus Gerlikas (1940–2020). Pastarasis buvo žinomas tapytojas, portretistas, ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos narys. P. Gerliko kūrinių yra įsigiję Lietuvos ir užsienio dailės muziejai, visuomeninės įstaigos, kolekcionieriai ir privatūs asmenys Lietuvoje, JAV, Australijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje bei kitose šalyse.

Išvykusi pas sūnų į Vilnių, talentą kurti savyje atrado ir bemokslė Petronėlė, pirmąjį paveikslą nutapiusi būdama 71-erių ir per likusius trejus savo gyvenimo metus patyrusi tikrą kūrybinį sprogimą.  Menininkės kūrybinį palikimą sudaro 12 kilimų ir 60 paveikslų, dabar saugomų Lietuvos ir užsienio muziejuose ir privačiose kolekcijose.

Evelinos Povstanskytės kapas

Ewelinos Powstańska (liet. Evelinos Povstanskytės) (1897–1911)  buvo Pajūrio dvaro (dabar vadinamo Pajūrio vienuolynu) savininkų Maurico ir Vandos Povstanskių pirmagimė, pavadinta močiutės garbei. Jos gyvenimas buvo trumpas: 14-os susirgo džiova, ir nors buvo gydoma Šveicarijoje, 1911 m. birželio 21 d. ten ir mirė. Iš užrašo ant antkapio galima suprasti tėvų skausmą: „Tu grįžai pas mus, mylimiausia dukra, su tyra ir šviesia siela savo dienų aušroje...amžiams palikdama skausmingas širdis ir neišblėstančius prisiminimus... Vienintelis palengvėjimas išsiskiriant yra mintis, kad dvasios pasaulyje nėra atsisveikinimo...“. Vanda Povstanskienė tame pat kape palaidojo ir savo vienintelį sūnų Mečislovą Povstanskį, Rubinavo dvaro šeimininką, o galiausiai atgulė ir pati. V. Bagdonavičiūtė Povstanskienė mirė 1953 m. gruodžio 18 dieną, sulaukusi 80 metų.

Knygnešio Antano Surplio kapas

Šiemet minime 155-ąsias knygnešio Antano Surplio (1870–1959) gimimo metines. Spaudos platintojo veiklą jis pradėjo būdamas vos 12 metų, vedžiodamas iš Kvėdarnos apylinkių kilusį aklą knygnešį Petrą Kavaliauską. A. Surplys knygas gabendavo iš Tilžės, nueidavo ten pėsčiomis, nes neturėdavo arklio, viską nešdavosi savadarbėje medinėje kuprinėje ant pečių, ten taip pat susidėdavo savo staliaus darbo įrankius. Buvo puikus meistras, pastatęs ne vieną pastatą, netgi Simono Gaudėšiaus vaistinę. Iš uždirbtų pinigų pirkdavo uždraustą literatūrą.

Kapinės yra svarbi vieta, pasakojanti miesto istoriją ir atspindinti vietos bendruomenės kultūrą bei tradicijas, išsaugant praeities prisiminimus dabartinėms ir ateities kartoms. Visų šių asmenybių kapelius bei kapaviečių nuotraukas galima rasti suskaitmenintame velionių ir kapinių registre www.cemety.lt.

Rima NORVILIENĖ

Gidė, iniciatyvos „Negirdėti faktai apie Šilalę“ įkūrėja

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Lapkričio 14 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras publikai pristatys ypatingą muzikinę patirtį - solistės Wiktorios Wizner (mecosopranas) rečitalį „Jūros sonetai“.

Lenkų operos solistė, nuo 2024 m. rudens dirbanti KVMT trupėje, jau spėjo sukurti reikšmingus vaidmenis: Ragana A. Dvořáko operoje „Undinė“, Bušė E. Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“, Fruma Sorė miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, Vienaakė Senė B. Kutavičiaus operoje „Lokys“ ir kt. Klaipėdos festivalio R. Wagnerio „Lohengrine“ Wiktorija atliko Ortrūdos vaidmenį.

Šiame interviu solistė atskleidžia, kaip gimė rečitalio idėja, kaip ji ruošiasi kiekvienai dainai bei ką norėtų, kad klausytojai patirtų šios muzikinės kelionės metu - nuo romantiškos Baltijos pakrantės iki poetiško jūros metaforų pasaulio.

Kas jus įkvėpė sukurti rečitalį, kurio tema - jūra?

Aš kilusi iš Koszalino, Lenkijos miesto prie jūros, ir Baltijos jūros artumas visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis.

Mano pirmasis solo pasirodymas kaip operos solistės įvyko Baltijos operos teatre Gdanske, svarbiausiame Lenkijos uostamiestyje. Studijavau Glazge (Škotija), dar viename mieste, kurį formavo jūros artumas ir jūrinė istorija.

O šiandien gyvenu ir dirbu nuostabiame Klaipėdos mieste - Lietuvoje, kur jūros buvimas lemia miesto charakterį.

Net Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro didžioji salė - „Jūra“, o mano rečitalis vyks mažojoje salėje - „Marios“. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi turėdama ryšį su jūra.

Baltijos paplūdimiai visada man buvo artimi. Tai, kad mano gyvenimas tarsi sukasi aplink Baltijos jūrą, simboliška ir labai asmeniška. Nuo vaikystės mane žavėjo šiaurės pakrantės romantika - jos laukinė gamta ir grožis susipynę su neramių bangų pavojais. Mėgdavau klausytis žvejų dainų ir stebėti spalvingus laivus, mėgautis smėlio peizažais.

Šiandien tarp repeticijų dažnai plaukiu keltu į Kuršių neriją, į Smiltynę, ir vaikštau pajūriu. Plati bekraštė Baltijos jūra, išsibarsčiusios kriauklės ir vėjo išpučiamos kopos padeda susikaupti, pailsėti ir semtis įkvėpimo naujiems kūrybiniams projektams. Negaliu įsivaizduoti savęs toli nuo jūros; ji tapo mano gyvenimo dalimi. Esu įsitikinusi, kad daugybė menininkų kūrė klausydamiesi bangų mūšos.

Nevaldoma ir nuolat kintanti jūra tarsi atspindi mano vidines būsenas. Žmonės dažnai apibūdindavo mane kaip „laisvą“ menininkę - anksčiau nežinojau, ar tai pagyrimas, bet dabar manau, kad tai buvo didžiausias komplimentas, kurį galėjau gauti.

Kaip apibūdintumėte Edwardo Elgaro ir Rogero Quilterio kūrinius, kurie skambės rečitalyje?

Manau, kad Edwardas Elgaras puikiai perprato mecosoprano balsą ir jo esmę. Tai puikiai matyti jo dainų cikle: jis leidžia atlikėjui tyrinėti visą savo „instrumento“ gilumą ir diapazoną, atskleidžiant spalvų įvairovę, kurios galbūt net nežinojai egzistuojant.

Šį ciklą daro ypatingu gebėjimas kalbėti apie daugybę dalykų vienu metu: jūrą, gamtą, emocijas ir poeziją - visa tai puikiai sukomponuotoje muzikoje.

Iš pradžių ciklas buvo parašytas simfoniniam orkestrui, tačiau mums atliekant jis įgauna naują gyvenimą jautrios nuostabaus pianisto Milo Longo interpretacijos dėka.

Šis ciklas nėra realistiškas jūros vaizdavimas, tai greičiau poetinė meditacija apie ją - jūra kaip gyvenimo, ilgesio, dvasingumo, gamtos galios ir laiko tėkmės metafora.

Šioje muzikoje jūra tampa tiek elementaria jėga, tiek sielos veidrodžiu, atspindinčiu emocines būsenas - kartais ji motina ir prieglobstis, kartais laukinė ir nenuspėjama jėga. Ji simbolizuoja begalybę ir laisvę, bet kartu ir melancholiją bei nepasiekiamą geismą.

Vienai dainai net panaudotas Elgaro žmonos sukurtas tekstas, o tai suteikia kūriniui asmeniškumo.

Šioje muzikoje jūra tampa tiek elementaria jėga, tiek sielos veidrodžiu, atspindinčiu emocines būsenas - kartais ji motina ir prieglobstis, kartais laukinė ir nenuspėjama jėga. Ji simbolizuoja begalybę ir laisvę, bet kartu ir melancholiją bei nepasiekiamą geismą.

Elgaras leidžia patirti tą išskirtinai anglišką subtilumą ir spalvas harmonijose ir tekstūrose. Balsas čia nėra solistas, stovintis atskirai nuo fortepijono, jis tampa integralia kraštovaizdžio dalimi, dar vienu instrumentu šioje išraiškingoje muzikinėje jūros scenoje.

Rogero Quilterio muzika, priešingai, kalba intymesniu balsu. Jo kūriniai labai asmeniški, jie pasakoja apie pažeidžiamumą, švelnumą ir trapų grožį, kuris man ypač artimas. Elgaro pasaulis yra simfoninis ir platus, o Quilterio - introspektyvus ir subtilus.

Jo dainos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastos, tačiau jos reikalauja didžiulio susikaupimo ir valdymo. Mecosopranui jos tiek iššūkis, tiek dovana: žemesnis registras leidžia tekstui atsiskleisti su šiluma ir gilumu, o melodijos paprastumas nepalieka vietos menkai iliuzijai - tik tiesai.

Kartu Elgaras ir Quilteris kuria du kontrastingus, bet vienas kitą papildančius anglų dainos portretus. Vienas tarsi žiūri į išorę - į jūros platybes ir žmogaus dvasią; kitas - į vidų, į širdį ir jos tylų apmąstymą.

Gal jaučiate ypatingą ryšį su anglų meninės dainos repertuaru? Kaip šis programos pasirinkimas dera su jūsų menine kelione?

Jaučiu labai stiprų asmeninį ryšį su šiuo repertuaru. Šie kūriniai nebuvo ypač žinomi Lenkijoje, kai pradėjau savo muzikinį kelią.

Artėjant mano magistrantūros studijų pabaigai, nuostabi mano profesorė Beata Gramza pasiūlė man gilintis į britų vokalinę muziką. Ji supažindino mane su Rogero Quilterio daina „Prie fontano“ (By a Fountain Side) ir ji iš karto užkariavo mano širdį.

Kuo daugiau atradau Quilterio kūrinių, tuo labiau supratau, kiek daug jis jų parašė - visi pažymėti nepaprasta romantizmo nuojauta, lengvumu, persipynusiu su gilia nostalgija. Likau sužavėta ne tik jo muzika, bet ir jo pasauliu, tiek, kad savo baigiamajame rečitalyje įtraukiau jo ciklą ir parašiau magistro darbą apie jo dainas, siekdama jas padaryti prieinamesnes Lenkijos auditorijai, verčiant ir interpretuojant dažnai archaizmu alsuojančius anglų tekstus.

Nuo tada Quilterio kūriniai man yra labai brangūs. Persikėlusi į Jungtinę Karalystę turėjau galimybę atrasti dar daugiau turtingo ir nuostabaus britų kompozitorių repertuaro.

Draugo dėka pirmą kartą susidūriau su Elgaro „Jūros paveikslėliais“ (Sea Pictures): jis paklausė, ar norėčiau išmokti šį kūrinį ir atlikti su Edinburgo orkestru.

Kai tik pirmą kartą jį išgirdau, supratau, kad mano širdis priklauso Elgarui amžinai. Buvau visiškai sužavėta jo muzikos gilumo ir lyrizmo.

Turiu daug britų kompozitorių kūrinių, kuriuos labai mėgstu dainuoti ir noriu dalintis jais su klausytojais visame pasaulyje. Didžioji dalis šio repertuaro vis dar išlieka gana nežinoma Europoje, o gaila...

Tikiuosi padėti tai pakeisti, parodyti, kokia turtinga ir jaudinanti yra ši muzika. Be to, pats anglų kalbos pasirinkimas suteikia tam tikrą prieinamumą: tai kalba, kuri šiandien pažįstama daugeliui klausytojų, leidžianti jiems tiesiogiai susijungti su šių dainų poezija ir emocija.

Gal galėtumėte papasakoti apie pasiruošimą šiam rečitaliui?

Daugumą šių dainų esu atlikusi anksčiau, tačiau antroje rečitalio dalyje įtraukiau keletą naujų kūrinių, kad papildyčiau jūrinę temą.

Anglų kalba man labai artima - augau ją vartodama su vienu iš tėvų, o vėliau studijos ir darbas Jungtinėje Karalystėje padėjo geriau suprasti jos meninius niuansus.

Mėgstu skaityti anglų poeziją originalo kalba, nes vertimai niekada nepajėgia perteikti tikro žodžių skambesio ir galios. Kruopščiai ruošiuosi, nagrinėdama archajiškus posakius ar istorinius tarimo ypatumus.

Šioje kelionėje man labai svarbus koncertmeisteris Milo Longo - jis intuityviai supranta mano muzikines intencijas ir įneša savo idėjų. Šis rečitalis yra mūsų bendro darbo, muzikinio dialogo ir meninės partnerystės rezultatas.

Ką norėtumėte, kad žiūrovai pajustų ar išsineštų iš šio rečitalio - „muzikinės kelionės per jūrą“?

Norėčiau, kad žiūrovai pajustų, jog mes visi esame jūros žmonės, kad jūra paliečia kiekvieno mūsų gyvenimą tiek matomais, tiek nematomais būdais, o jos įtaka gali pasireikšti pačiomis įvairiausiomis formomis.

Su šiomis dainomis keliausime per labai skirtingus „jausmų vandenis“: nuo švelnios jūros lopšinės iki perlų ir koralų stebuklų, paslėptų vandenyno dugne; nuo jūrininkų ir žvejų kovos su stichijomis iki meilės švelnumo, ilgesio poezijos ir pasakiškos jūros grožio.

Tikiu, kad kiekvienas ras dalelę savęs bent vienoje iš šių dainų arba galbūt atras kažką naujo.

Jūra primena, kad nesvarbu, iš kur mes kilę - mes esame tarpusavyje susiję. Nesvarbu, ar tai Baltijos pilkos bangos, ar Airijos jūros gilumas, ar Viduržemio šiltas turkio spalvos vanduo - jausmas, kurį ji sukelia, yra universalus: nuostabos ir bendrystės jausmas.

Žaneta SKERSYTĖ