Vos antradienį paskelbėme, kad savivaldybėje nėra nei mero, nei vicemero, trečiadienį išgaravo ir admi­nistracijos direktorius! Merui - atostogos Kijeve, vicemerui - laikinas nedarbingumas, administracijos direktorius su delegacija išbildėjo į Stavenhageno (Vokietija) miesto šventę.

Aukštuomenės kronikos skaitytojai jau žino, kad valdžių valdžią savaitės pradžioje siūlėsi perimti Alius Šakinis. Dabar, kai išvyko ir direktorius, jis galėtų perimti ir administracijos vadžias – baugu, jog vienai likusiai pavaduotojai ir už merą paskirtai tarybos narei gali būti sudėtinga susitvarkyti su visu ūkiu.

Kaip meras ir vicemeras, Alius kviečia nepanikuoti – valdžia grįš, todėl reikia laikytis rimties, o darbe galima ir panuobodžiauti iki nustatytos valandos. Kaip savo paties pavaldinys, jis pataria nieko labai neimti į galvą ir bent kelias dienas atsikvėpti. Ir pasinaudoti proga: kol savivaldybėje nėra aukščiausių vadovų, jų pavaldiniai gali leng­viau ir greičiau susitvarkyti visus neatidėliotinus reikalus: nusilakuoti nagus, nulėkti į kirpyklas, į krautuves, į kavines! Kai ką galima parsinešti ir į kabinetą. O jeigu koks Slidžius dar sykį paslystų, tai juk nebūtų, kas sudaro komisiją ir gaudosi po garažus!

Alius Šakinis primena, kad, esant ypatingai svarbiam reikalui, visi gali kreiptis ir į jį. Jis puikiausiai pakeis ir merą, ir vicemerą, ir administracijos direktorių, pažaisdamas kur nors vaikų darželyje futbolą, pakeldamas gražų tostą, sudarydamas gerą kompaniją.

Juk jam nesunku pagelbėti valdžios vyrams, kuriuos vienu metu užgriuvo šitiek reikalų. O kadangi dar yra ir džentelmenas, tai supranta, jog jau tikrai ne gležniems moterų pečiams pakelti tokią valdžios naštą...

Alius ŠAKINIS

Dauguma žino ir supranta, kad policijos pareigūnų darbas - ne iš lengvųjų. Ypač kai tenka atlaikyti neblaivių tvarkos pažeidėjų įžeidinėjimus ir keiksmus. Pavarčius teismų sprendimus, matyti, jog bene dažniausiai vartojami epitetai „mentas“, „gaidys“, „šuo“, paminėtina ir trijų pirštų kombinacija. Todėl temperamento netvar­dantys asmenys pagarbaus elgesio mokosi teismo sa­lėje. Kartais prisieina ir areštinėje pabuvoti.

Kovo 18 d., apie 3 val. nakties, policijos pareigūnams teko išklausyti daugybę nemalonių epitetų, kurių „kišenėje neieškojo“ V. M. Daugelio šių žodžių parašyti laikraštyje negalima etikos sumetimais. Teisme skiriant nuobaudą, lengvinančia aplinkybe laikyta tai, jog V. M. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Tačiau neblaivumas pripažintas sunkinančia aplinkybe, kuri turbūt ir nulėmė vyro veiksmus – galbūt blaivus taip nebūtų pasielgęs. V. M. turės sumokėti 100 eurų bau­dą.

Gegužės 9-osios pavakarę savivaldybės Vaiko teisių apsaugos specialistės bei policijos pareigūnai nuvyko į A. N. ir K. K. šeimą. Šio vizito priežastis išties skaudi – rajono savivaldybės bendruomenės Vaiko teisių apsaugos tarybos nutarimu reikėjo paimti vaikus iš šeimos. Agresyviai nusiteikęs vyras skyriaus darbuotojoms ėmė grasinti, šaukdamas: „Bus lavonų“. Kai pareigūnai paprašė A. N. apsiraminti, šis tik dar labiau įsisiautėjo, policininkus išvadino „šunimis“, grasino atleisiąs iš darbo. Bandant vyrą sutramdyti bei pasodinti į pareigūnų automobilį, teko panaudoti antrankius. Nors teisme A. N. savo nusižengimus pripažino ir dėl jų gailėjosi, teisinosi, jog susinervino dėl vaikų atėmimo, jam skirta 95 Eur bauda.

Gegužės 13-osios naktį, apie 2 val., pareigūnus „mentais“ ir „gaidžiais“ išvadino neblaivi V. K. Agresyviai nusiteikusiai moteriai surašytas protokolas. Žinoma, išsiblaiviusi savo veiksmus pripažino ir dėl jų krimtosi. Šilalės ra­jono apylinkės teismo nutarimu V. K. skirta 90 Eur bauda.

Čia – tik keletas iš pareigūnus pažeminusių asmenų, atsidūrusių teismo akiratyje. Šilalės rajono policijos komisariato viršininko Audriaus Lukošiaus teigimu, protokolų dėl pareigūnų įžeidinėjimo yra ir daugiau.

„Per šiuos metus Šilalės policijos komisariate surašyti 5 protokolai už statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės bei orumo pažeminimą (statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimas, reiškiamas žodžiais, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu elgesiu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo 90 iki 140 Eur). Keturiais atvejais pažeidėjai buvo neblaivūs, dvi - moterys. Dažniausiai pažeidėjai yra asocialūs asmenys.

Visais atvejais policijos pareigūnai elgiasi principingai, pradedama administracinė tei­sena. Taip bus ir ateityje. Dažniausiai surašius protokolą ir žmogų išblaivinus, jis supranta pasielgęs blogai ir panašių pažeidimų nebekartoja“, – teigė A. Lukošius.

Reikia žinoti, jog pareigūnų įžeidinėjimas esant neblaiviam, teisme laikomas sunkinančia aplinkybe, nes alkoholis daro blogą įtaką žmogaus elgsenai.

Morta MIKUTYTĖ

Struikų gatvėje, iškart už Šilalės autobusų stoties, prie­šais Policijos komisariatą, plyti netvarkyti plotai – tarsi būtų automobilių stovėjimo aikštelė. Nuo se­nų laikų ten šeštadieniais suvažiuoja prekeiviai su įvai­riausiais ga­miniais. Tačiau į redakciją paskambinusi pir­kėja pik­tinosi: kodėl maistu prekiaujama dulkėtoje ir netvarkingoje vietoje? Tačiau turgų valdančios įmonės atstovas problemos nesureikšmina.

Šilališkė Danutė tei­gė pasibaisėjusi netvarka turguje. Jos teigimu, prekiautojai yra priversti stoviniuoti dulkėse, nes automobiliai lekia pro šalį kaip automagistralėje.

„Tradiciškai į šį turgų šeštadieniais suvažiuoja prekybininkai. Žinoma, nebe tiek daug, kaip būdavo anksčiau, bet jų vis užsuka. Tačiau pažiūrėkite, kokia ten netvarka: aikštelė duobėta, pro prekeivius ir turgaus lankytojus važinėja automobiliai, kyla dulkės. Kur jos nusėda? Ogi ant maisto produktų! Ten būna prekiaujančiųjų pieno gaminiais – sviestu, sūriais ir kt. Tai kokie produktai parduodami, kai aplink šitiek dulkių?“ – stebėjosi skaitytoja.

Apie situaciją turguje pasiteiravome Šilalės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) viršininko Egidijaus Jakšto. Jis patikino neturįs duomenų, jog minimoje prekyvietėje būtų prekiaujama maisto gaminiais.

„Šeštadieninis turgus? Tokio Šilalėje nėra. Vyksta tik chaotiška bei galimai nelegali prekyba, tuo galėtų pasidomėti policijos pareigūnai. Su mūsų tarnyba savivaldybė privalo suderinti vietas, kur kas gali prekiauti maisto produktais. Tačiau mano žiniomis, toje vietoje yra tik automobilių stovėjimo aikštelė. Prie turgavietės esančius pastatus valdančius asmenis mes buvome išsikvietę. Jie patikino, kad prekeivių į savo teritoriją neįsileidžia. Ir kol kas neturime duomenų, jog toje vietoje būtų prekiaujama maistu. Visgi, jei prekybininkas turi reikalingą transportą su specialia įranga ir visus leidimus, tuomet gali vykdyti prekybą ir aikštelėse, prieš tai viską suderinęs su jos savininkais“, – sakė E. Jakštas.

Ar stebi, kas vyksta policijos pašonėje, paklausėme ir Šilalės komisariato viršininko Aud­riaus Lukošiaus. Jis pažadėjo, kad pareigūnai šeštadienį atkreips dėmesį į turgavietę ir pasidomės, ar teisėta prekyba joje vyksta. Tačiau po savaitgalio susisiekus su A. Lukošiumi, jis patikino, jog Struikų gatvėje esanti teritorija yra privati, ir visi ten prekiaujantys asmenys buvo gavę savininko leidimą. O dėl galimų pažeidimų prekiaujant maisto produktais, pareigūno teigimu, turėtų domėtis VMVT specialistai.

Privačią aikštelę, kurioje renkasi prekybininkai, valdo UAB „Algirtoma“. Jos akci­ninkas Romas (savo pavardės atskleisti jis nepanoro – aut. past.) paaiškino, kad iš prekybos vietų nuomos neuždirba tiek daug, jog svarstytų apie asfaltavimo dar­bus.

„Dulkių toje vietoje aš nesurinksiu, jų yra, ir tiek. Asfaltavimo darbų kainos - didžiulės. Trinkelėmis kloti visą aikštelę irgi brangu. Negana to, reikia mokėti nemenką metinį aikštelės mokestį. Pajamos iš prekybos vietos nuomos tikrai nėra tokios didelės, kad padengtų visas šitas išlaidas. Galų gale prekybininkai nėra skundęsi prekybos sąlygomis. Tie, kurie prekiauja maisto produktais, atvyksta savo specialiu transportu su įrengtomis vitrinomis“, – aiškino UAB „Algirtoma“ akcininkas.

Vos kelių nuolatinių prekeivių šeštadieniais sulaukiantys verslininkai neketina investuoti į aikštelės remonto darbus. O nuolat atvykstantys turgaus prekeiviai geresnių sąlygų reikalauti nė nedrįsta...

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ar išgyvensime? Ar iškentėsime? Šita savaitė gali tap­ti sunkiausia mūsų gyvenime. Rajone turėtų skam­bė­ti visų bažnyčių varpai. Ištvėrėme visokias blokadas, atlaikėme „vagnorkes“, atrodė, nė euras mūsų nebe­pa­lauš. Bet kaip išgyvensime šitą savaitę?

Bene nežinote, kas atsitiko?

Mes netekome savo brangiosios valdžios. Štai, pažiūrėkime, kokia mūsų visų didžiai gerbiamo mero darbotvarkė skelbiama savivaldybės tinklalapyje:

Šilalės rajono savivaldybės mero Jono Gudausko darbotvarkė birželio 26 d. – birželio 30 d.

Birželio 26-30 d. - kasmetinės atostogos.

Aukštuomenės kronikos žiniomis, meras išvyko į Kijevą švęsti Joninių.

Bet juk yra užvadėlis Valdemaras Jasevičius!

Štai užvadėlio darbotvarkė:

Šilalės rajono savivaldybės mero pavaduotojo Valdemaro Jasevičiaus darbotvarkė birželio 26 d. – liepos 4 d.

Birželio 26 d. – liepos 4 d. - laikinas nedarbingumas dėl ligos.

Visą savaitę nei vado, nei užvadėlio, nei galvos, nei vicegalvos! Tiesa, mero vietą laikinai užimti lyg paskirta tarybos narė Kristina Damb­rauskienė...

Bet, suprasdama sunkią padėtį, į kurią pateko mūsų rajonas, Aukštuomenės kronika kviečia nepasiduoti panikai, laikytis rimties, įstatymų bei papročių, važiuoti dešine kelio puse, parduotuvėse susimokėti už prekes, atlikus reikalą, nuleisti unitazo dangtį. Kas turi sėti, tie tegu sėja, kas turi pjauti, tegu pjauna. O jeigu kam nors atsiras neatidėliotinas reikalas, tarkime, koks nors vaikų darželis surengs futbolo čempionatą, tai merą J. Gudauską puikiausiai galės pakeisti Alius Šakinis - jis irgi moka spardyti kamuolį, šokinėti per virvutę, jei iškyla būtinybė, gali pasakyti bet kokio ilgumo kalbą.

Jeigu kam nors prireiks vicemero, irgi kvieskite Alių Šakinį - jis žino tostų bet kuriai progai ir gali bet kam sudaryti linksmą kompaniją.

Alius ŠAKINIS

Turbūt kiekvienas žinome, kad šunų eks­krementus jų šeimininkai privalo su­rinkti. Deja, kai kuriems ši­la­liškiams są­mo­ningumo dar trūksta. Tad nenuostabu, jog nemažai žmonių piktinasi tokiu jų nevalyvumu.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambino Dariaus ir Gi­rėno gatvėje gyvenanti moteris. Ji skundėsi kaimynais iš gretimo namo.

„Moteris mūsų name laiko šunį. Jo į lauką niekas su pavadėliu nevedžioja, o palydi palaidą, palaukia prie durų, kol šis atlieka reikalus, ir pasikviečia vidun. Išmatų nesurenka. Ne kartą esame valę ir pačią laiptinę, nes šuo ten  pridergia, o šeimininkams tokie dalykai – nė motais. Buvo susirinkimas, sakėme tai moteriai, kad deramai prižiūrėtų savo augintinį, bet kur tau... Dargi patys išgirdome visokiausių žodžių... Skundėmės ir seniūnui, tačiau niekas nepasikeitė. Negana dergimo, šuo ir kandžiojasi, puldinėja vaikus. Ką mums daryti?“ – klausė moteris.

Nuvykę prie minėto namo, sutikome ir daugiau jo gyventojų. Šie pasakojo, kad šunų išmatos – nesibaigianti prob­lema, nes rytais keturkojus be pavadėlio esą paleidžia ir daugiau aplinkinių namų gyventojų. O tokiais atvejais šunų išmatos lieka ten, kur augintinis laksto. Kaip sakė žmonės, baisiausia būna po žiemos, kai ima tirpti sniegas – krūvelėmis nusėti visi dirvonai ir kiemai. Jų ir dabar buvo matyti pievutėje prie namo.

O gal nėra kur dėti surinktų ekskrementų? Bet Šilalės miesto seniūnas Alfonsas Pau­­likas informavo, jog tam bu­vo pastatytos keturios spe­cia­lios šiukšliadėžės. Tik prie Lo­­kystos upės vieną suniokojo chu­li­ga­nai.

„Įrengus jas, padėtis šiek tiek pagerėjo, bet iki tikrai geros dar toli. Kartais su policijos pareigūnais darome reidus. Tačiau vos pasirodome viename miesto gale, kitame apie patikrinimą jau žino. Pasiteiraujame šunis vedžiojančių žmonių, ar turi su savimi maišelį augintinio išmatoms. Žmogus atsako, kad turi, ir viskas. O kad galėtume nubausti, reikia kone iš paskos važiuoti ir stebėti, ar tikrai surinko... Vis dėlto nubaustų yra, tik negaliu tiksliai įvardinti kiek“, – pasakojo seniūnas.

Primename, jog Gy­­vūnų laikymo Šilalės rajono savivaldybės gyve­na­mo­sio­­se vietovėse taisyklėse aiškiai nurodomos gyvūno laikytojo pareigos. 7.3 punkte teigiama: „Gyvūnų laikytojas privalo užtikrinti, jog viešosiose vietose, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose (atviruose balkonuose, rūsiuose,

koridoriuose, laiptinėse ir kt.) gyvūnai nebūtų paliekami be priežiūros ir (ar) laikomi. Gy­vūnui priteršus viešojoje vietoje, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose ar kito asmens žemės valdoje, gyvūno laikytojas nedelsdamas turi surinkti ekskrementus ar ki­tus jo paliktus teršalus“.

Ne­silaikant šios taisyk­lės, au­gintinio šeimininkas gali bū­ti drausminamas įspėjimu arba nuo 20 iki 140 eurų siekiančia bauda. Už­fiksavus pakartotiną pažeidimą, ji gali išaugti nuo 140 iki 600 Eur.

Apmaudu, kad gėdą jaučiame, kai reikia surinkti „krūveles“, o ne jas palikdami. Juk turėtų būti atvirkščiai – gėda palikti pridergtą aplinką.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

UAB „Gedmina“ kitąmet švęs 20-ąją savo veiklos su­kaktį. Vidutiniškai per metus čia paruošiama apie 200 mirusiųjų šarvojimui, tačiau didžioji jų dalis yra šar­vojami parapijų arba bendruomenių salėse. Donatas Grigalis UAB „Gedmina“ vadovauja jau ketvirtus metus.

Ar „Gedmina“ dirba neskaidriai?

Prieš pusantrų metų viename iš rajono valdžios ataskaitinių susirinkimų Didkiemio seniūnijos gyventoja nusiskundė, kad dar 2014 metais už artimojo šarvojimo bei kitas suteiktas paslaugas ji gavo tik dalies pinigų įmokėjimą liudijantį dokumentą. Rajono savivaldybės administracija dėl galimai neskaidrios įmonės veiklos kreipėsi į Policijos komisariatą. Šį atvejį savivaldybės įmonės UAB „Gedmina“ direktorius D. Grigalis pakomentavo taip:

„Policijos tyrėjai paėmė trejų metų finansinius ir visus kitus įmonės veiklos dokumentus. Po beveik metus trukusio tyrimo savivaldybė gavo Policijos komisariato išvadą, kad jokių pažeidimų nenustatyta.

„Gedminoje“ visada išduodamas kasos aparato čekis. Klientui paprašius, prie mokėjimo dokumentų pateikiame ir sąskaitą-faktūrą, kurioje prekės bei paslaugos išvardinamos atskirai. Tai praverčia, kai teismo keliu sprendžiami įvairūs paveldėjimo klausimai, ir reikia pateikti laidojimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Arba neretai sąskaita reikalinga draudimo kompanijoms, kurios apmoka laidotuvių išlaidas.

Kartą teikėme paslaugas moteriai, kuri neteko vyro, liko trys mažamečiai vaikai. Kadangi pora dirbo užsienyje, darbovietė pažadėjo kompensuoti visas laidotuvių išlaidas. Tačiau mirusįjį moteris šarvojo ne „Gedminoje“, o vienoje iš rajono bendruomenių salių. Ir kai ji ten paprašė sąskaitos už paslaugas bei patarnavimus, sulaukė neigiamo atsakymo. Atvykusi į „Gedminą“, verkdama prašė, kad sąskaitą išrašytume mes, deja, to padaryti negalėjo­me“.

Anot direktoriaus, jei, pasi­naudojus įmonės paslaugomis, iškyla klausimų dėl jų kainos, apmokėjimo ar kitų dalykų, reikia kreiptis nedelsiant.

„Tuo pačiu noriu paaiškinti, jog Gedmina“ neteikia nešėjų, giedojimo bei puošimo gėlėmis paslaugų. Tačiau artimiesiems pageidaujant, galime pasiūlyti šias paslaugas teikiančių įmonių kontaktus arba  jas užsakyti. Atsiskaityti būtina paslaugų teikėjams“, - sako D. Grigalis.

Skaudžiausia tema – pinigai 

„Išanalizavus finansinius do­kumentus, reikia pripažinti, jog UAB „Gedmina“ daug metų dirbo nuostolingai. Tačiau paskutiniuosius trejus įmonės veikla duoda pelno. Tiesa, jis nėra labai didelis, vidutiniškai 3-5 tūkst. eurų, ir tai toli gražu nepadengia per daugelį metų susikaupusių skolų tiekėjams. Bet per šiuos trejus metus su tiekėjais už visas prekes bei paslaugas atsiskaityta 100 proc. Labai tikiuosi, kad ir šiuos pavyks baigti pelningai bei sumažinti skolas.

Pradėjęs dirbti „Gedmino­je“, iškėliau tikslą grąžinti įmo­nei finansinį stabilumą. Iš pra­džių teko peržiūrėti visas sutartis, kai kurias nutraukti arba derėtis dėl mažesnių kainų. Pavyzdžiui, sumažinę tiekiamos elektros energijos galią, atsisakėme elekt­ros priežiūros paslaugos, kuri įmonei kainavo nemažus pinigus. Ieškojome ir nuolat ieškome naujų tiekėjų, kurie pasiūlytų prekių įvairovę ir palankesnes kainas. Pavyzdžiui šiuo metu turime karstą, kuris kainuoja vos 65 Eur“, - sako „Gedminos“ vadovas.

Darbo užmokestis

Anot D. Grigalio, neretai pasigirsta komentarų, kad įmonėje didelės algos, ypač administracijos.

„Nei aš, nei vyr. buhalterė negauname net vidutinio šalies atlyginimo. Duobkasiams mokame už 0,75 etato nuo minimalios algos ir papildomai už kiekvieną iškastą duobę: vasarą - 6 Eur, žiemą - 10 Eur.  Be savo darbo, duobkasiai dar ir budi bei padeda vairuotojui, kai reikia įkelti ar iškelti palaikus. Tik po pusę etato turi sanitarai, kurių pareiga - atlikti sanitarinį mirusiojo palaikų paruošimą. Už kiekvieno kūno sutvarkymą papildomai mokama po 8 Eur. Tačiau reikia atsiminti, jog nuo priedų taip pat yra atskaičiuojami mokesčiai, tad į rankas darbuotojai gauna mažiau.

Kai kurie darbuotojai 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę nuolat yra budėjimo režime - tai paslaugų organizatorė ir vairuotojas. Tačiau dėl sunkios įmonės finansinės padėties už budėjimą papildomai jiems nemokama. Nepaisant to, jie yra pasirengę suteikti būtinas paslaugas bet kuriuo paros metu. Tad jei tik leistų finansinės galimybės, įvertinant darbo krūvį, sąlygas bei rizikos faktorius, darbuotojams pakelčiau algas“, - teigia UAB „Gedmina“ direktorius.

Pavojingos darbo sąlygos 

„Kai kuriuose rajono miesteliuose viešai reklamuoja­mos bendruomenių salių teikiamos mirusiojo rengimo bei šarvojimo paslaugos, nors tam reikalingas leidimas-higienos pasas. Tačiau noriu akcentuoti, jog tik viena „Gedmina“ rajone gali teikti mirusiojo aprengimo (paruošimo) paslaugą. Į ją įeina viso kūno maudymas, sausinimas, nagų kirpimas, apskutimas (vyrų), žaizdų, pragulų užtvarstymas, ištepimas specialiu skysčiu, veido kosmetinis paruošimas, galūnių atkūrimas, aprengimas ir įkėlimas į karstą.

Visos mirusiojo paruošimo procedūros yra fiziškai ir morališkai labai sunkios, beje, kartais ir tiesiogiai pavojingos sveikatai. Juk mirties liudijime nurodomas tiktai kodas. Vėliau gali paaiškėti, kad, pavyzdžiui, velionis sirgo atvira tuberkuliozės forma. Pasitaiko ir pradėjusių irti palaikų“, - darbo specifiką atskleidžia įmonės vadovas.

Kur pigiausia? 

D. Grigalis apgailestauja, jog žmonės dažnai pasiduo­da įtikinėjimams, neva „Gedminos“ paslaugos yra labai bran­gios, ir ragina, esant būtinybei, ateiti bei viską sužinoti realiai.

„Neretai man sako, jog kiti, teikiantys laidojimo paslaugas, neva nemokamai nuveža mirusįjį į Tauragę, palaukia, kol palaikus paruoš, vėl už dyką parveža. Tačiau nemokamų paslaugų nebūna. Jeigu mirusiojo šeima patiria finansinių sunkumų, visada ieškome kompromisų, nuolaidų“, - aiškina direktorius.

Privalumai

Pasak D. Grigalio, vienintelė „Gedmina“ iš visų įmonių rajone, teikiančių šarvojimo paslaugas, turi specialų šaldytuvą, kuriame mirusiojo kūną galima laikyti iki septynių parų. Tai aktualu, kai mirusiojo artimieji yra išvykę į užsienį. Jeigu žmogus miršta savaitgalį ar nakties metu, nebūtina laukti ryto, užtenka susisiekti su „Gedmina“, ir palaikai bus pervežti į šaldytuvą.

„Įvairių vertinimų sulaukiame dėl naujų, mums dar ne­įprastų priemonių - kompiuterio, projektoriaus, įgarsinimo aparatūros - įsigijimo. Tai nėra vien prašmatnioms laidotuvėms skirtos priemonės. Jų pageidauja artimieji, organizuojantys netradicines katalikiškas artimojo palydėjimo iškilmes. Todėl stengiamės neatsilikti nuo kitų tokias pat paslaugas teikiančių įmonių. Beje, projektorių, kompiuterį, įgarsinimo aparatūrą galima išsinuomoti ne tik laidotuvėms, bet ir kitiems renginiams“, - sako D.Griga­lis.

Bendruomenių salių įtaka

Anot „Gedminos“ vadovo,  kaimų ir miestelių bendruomenių salės tampa tarsi jų konkurentai. Gal taip yra dėl to, svarsto D. Grigalis, kad visuomenės sveikatos specialistai parapijų ir bendruomenių salių negali tikrinti, nes jos nėra registruotos Mokesčių inspekcijoje, kaip vykdančios tokią veiklą. Nors ir pripažįsta, jog be leidimo-higienos paso mirusiuosius šarvoti draudžiama.

„Tuo tarpu „Gedminą“ įvairios įstaigos tikrina kas pusmetį: tiek finansinę padėtį, tiek higienos normas, tiek kitus dalykus. Dirbame legaliai, todėl ir tikrina“, - sako D.Grigalis.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šią temą pasiūlė keletas ūkininkų. Girdi, Ręsčių kai­me netoli Laukuvos gyvena tokie Lelėnai, kurie itin ne­palankiomis ūkininkavimo sąlygomis rado originalų spren­­dimą.

- Matydami, kokia menka nauda iš mėsos ir pieno, jie pardavė lenkams bandą, o žemę naudoja, tiems patiems lenkams ruošdami pašarą. Jeigu čia, Lietuvoje, nereikalinga mėsa ir pienas, tai dar galima išsiversti, auginant pašarus, - sakė žmonės. O kaip yra iš tiesų?

Užsukus į Lelėnų sodybą, iškart matyti, kad ūkininkauti čia buvo rimtai nusiteikta.  Kieme dar stovi žemės ūkio technika, atokiau nuo gyvenamųjų namų - didžiulė moderni srutų saugykla. Akivaizdu, kad ji skirta dideliai bandai.

- Šiokių tokių galvų, sudėjus visus veršius, laikėme 90, melžiamų karvių - 45, - sako Ramūnas Lelėnas. - Žemės per visus nuomotus gabalus buvo irgi per šimtą hek­tarų.

Lietuvoje, kur vis labiau įsi­viešpatauja saujelė stambiausiųjų žemvaldžių, tai visiškai nedidelis, šnekant tų pačių žemvaldžių žargonu,  vos ne „smulkus ūkelis“. Bet Europos Sąjungos mastu, kur vidutinis pieno ūkis - tik 30 karvių, tai visai nesmulkus, gerokai didesnis už vidutinį ūkis. Kas nulėmė tokią jo pabai­gą?

Taip, žinoma, kainos. Supirkimo kainos krito visiems, tačiau savo bandas kol kas pardavė ne visi ūkininkai. Dau­gelis vis dar mėgina laikytis sukandę dantis. Ramūnui ir Daliai Lelėnams prisidėjo dar keletas nepalankių aplinkybių.

- Mūsų žemės nebuvo vienoje vietoje, - sako Ramū­nas. - Čia pat - tik keli gabaliukai. Savos turime tiktai 25 hektarus, o didžiąją dalį nuomojome. Ji buvo toli, Rietavo savivaldybėje, prie Labardžių... Brangu kasdien po du sykius važiuoti 20 kilometrų ten ir atgal.  Kol buvo normalios kainos, apsimokėjo vargti. Paskui sušlubavo sveikata... Samdyti nėra ko, pats nepajėgiu, o naudos tiek, kad už­tenka tik padengti išlaidas. Nebeliko jokios prasmės dirb­ti.

Lelėnai užaugino keturis vaikus - sūnų ir tris dukras. Kam ieškoti svetimų darbininkų, jeigu yra savo jėgos?

Abu tėvai šypsosi ir purto galvas. Ne, jokios vilties, jog sūnus, dukterys ar žentai pareitų į Ręsčius. Dvi dukros jau įsitvirtino Danijoje, trečioji dar gyvena Vilniuje, tačiau ir ji per atostogas Danijoje uždarbiauja. Sūnus yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, gyvena Lie­tuvoje. Inžinierius, bet irgi važiuoja į Daniją prisidurti prie algos. Ręsčiuose tikrai neprisidursi.

- Iš pradžių dukros išvykdavo tik laikinai, tiktai užsidirbti, - pasakoja D. Lelėnienė. - Vienam sezonui, paskui antram, trečiam... O galiausiai laikini darbininkai tapo sėsliais Danijos gyventojais. Dirba jie labai paprastus darbus, žvėrelių fermose prižiūri audines. Audinių šėrikas ten uždirba daugiau, negu Lietuvoje inžinierius. Jokios vilties, jog kuris nors grįžtų perimti ūkio.

Ko gero, ta aplinkybė padėjo paskutinį tašką Lelėnų ūkio istorijoje. Būtų vilties susigrąžinti bent vieną vaiką, gal dar mėgintų vargti. Dabar jau aišku, kad ūkis vaikams nereikalingas.

- O juk turėjome vilčių ir planų, jog ūkį vaikai perims! - sako Dalia. - Netgi ketinome statyti didesnę fermą, turime parengtą projektą. Dabar jis niekam nereikalingas.

Didžiausias paradoksas, kad kaip tik dėl vaikų Lelėnai ir pradėjo ūkininkauti. Gyveno Ruskiuose, važinėjo dirbti į Labardžių lentpjūvę. Dvi algos šešioms burnoms nebuvo daug, reikėjo prasimanyti pajamų iš šalies.

- Tada savas ūkelis atrodė visai patrauklus dalykas, - prisimena Dalia. - Apsimokėjo laikyti ir vieną, ir dvi karvutes. Pradėjome galvoti: kam važiuoti į ganyklas dėl vienos karvės, ar ne geriau dėl dviejų? O paskui: kam dėl dviejų, jeigu galima dėl penkių?.. Taip pamažu ir didinome bandą.

- Mes pavėlavome į trauki­nį, - sako Ramūnas. - Kai pra­dėjome savo ūkį, žemės ap­link jau buvo išsidalintos. Kad būtų patogiau ūkininkauti, iš Ruskių persikėlėme į Ręsčius, bet jau nebegalėjome suformuoti didesnių laukų. Teko kelti bandą už Labardžių. Bet ir tai apsimokėjo. Kai už litrą pieno mokėjo per litą, o litas buvo stiprus, viskas atrodė gerai. Nė nemaniau, jog kainos gali tiek nukristi. Na, galvojau, sumažės dešimt, dvidešimt centų... Tačiau kad nukristų tiek?!

Šiandien Lelėnai neturi nė vienos karvės, bet neina į krautuvę ir pieno neperka.

- Aš negaliu matyti, jog lit­ras nugriebto pieno, beveik vandens, tenai kainuoja kone eurą, o ūkininkams už riebų, su grietine, teduoda 12 centų! - piktinasi Ramūnas. - Dar baisiau žiūrėti, kad iš krano į butelius supilstytas vanduo yra brangesnis už ūkininko melžiamą pieną. Žinote, tai jau pasityčiojimas. Verčiau nueinu pas kaimyną, paprašau stik­lainio...

Lelėnai puikiausiai supranta, jog Lietuvos ūkininkai dabar palikti perdirbėjų savivalei. Kreiptis į Seimo narius ar ministrus nėra jokios prasmės. Vos imi kalbėti apie diskriminacines kainas, valdžios atstovai bemat atsako, kad tai esanti rinka, o jie kištis į rinkos kainas negali. Kas tai per rinka ir kas per ekonomika, jei perdirbėjai pieną veža iš latvių ar estų, mokėdami jiems daugiau, o saviškius dusina? Juk tai kažkokia išskirtinė lietuviška ekonomika, kur veikia visai kitokie dėsniai, negu, sakysime, Lenkijoje! Lenkai savo ūkininkams už pieną ir mėsą moka gerokai daugiau, o parduotuvėje maistas yra pigesnis, nei Lietuvoje. Argi neaišku, kad tai jokia rinka, kad čia žmogus paprasčiausiai stumiamas nuo žemės?

Lelėnai priėjo išvados, kad jei Lietuvoje žmogaus darbas nereikalingas, geriau lenkams viską parduoti. Pardavę bandą lenkams, jie gavo truputį brangiau, nei būtų gavę parduodami lietuviams perdirbėjams.

O kaip su šienu? Ar tikrai Lelėnai augina žolę ir parduoda pašarus lenkams?

- Ne, apie tai geriau nekalbėkime, - numoja ranka šeimininkas. - Tos žmonių kalbos apie pašarų auginimą lenkams nėra visai iš piršto laužtos, bet tai - ne išeitis. Kiek pardavėme, dar neatgavome visų pinigų. Su tais dalykais reikia atsargiai, aš ir kitiems patarčiau pasisaugoti atvykėlių pirklių. Mums pasitaikė ne ūkininkai, o kažkokie tarpininkai, perpardavinėtojai. Jeigu su tokiais ryžtiesi ką nors daryti - tai tik griežtai pagal sutartis.

Štai įsismarkavo vasara, kai­mynai šienauja, o Lelėnams - nei šienas, nei gyvuliai. Kaip tai atrodo buvusiems ūkininkams?

- Būna, kad pasigendu, - prisipažįsta Ramūnas. - Subaubia karvė kur nors - man dar pasivaidena, kad tai maniškė, kad pasileido... Dar negaliu visai atprasti.

Ar jie nesigaili? Ar jiems ir dabar atrodo, jog prieš metus žengtas žingsnis buvo teisingas, jog tai nebuvo pasikarščiavimas?

- Mūsų dažnai šito paklausia, - linkteli galva Dalia. - Visada atsakau: jeigu gailiuosi ko nors, tai tik dėl to, kad kažkada ėmėmės to ūkio. Ir kam viso to reikėjo?..

Petras DARGIS

Išmintingos rajono valdžios pakviesti, visi vaikai stojo į karą prieš korupciją. Kadangi vaikiškas entuziazmas yra begalinis, vadinasi, pergalė ne už kalnų. Tiesa, kaip žinome iš vienos STT ataskaitos, korupcijos apraiškų mūsų rojaus kampelyje net nėra, bet vis tiek ją nugalėsime! Pakviesti valdžios, vaikai užbombarduos korupciją eilėraštukais. O kas daugiau, jeigu ne vaikai?..

Aukštuomenės kronika jau gavo pirmuosius eilėraščius. Štai ką mums rašo grupė mažųjų kovotojų:

„Vadovaudamiesi Šilalės ra­jo­no savivaldybės 2017–2019 metų strateginiu veik­los planu ir atsiliepdami į už korupcijos prevenciją ir kontrolę vykdančio Teisės ir vie­­šo­sios tvarkos sky­riaus vyr. spe­cia­listo Mar­ty­no Re­mei­kio kvietimą, vienin­gai sėdome kurti eilėraščių kon­­kursui „Aš prieš korupciją“. Kadangi kaip premijos yra pažadėti tik trys planšetiniai kompiuteriai trims prizininkams, tai ir siunčiame tris kovingus eilėraščius. Tikimės, jog objektyvi vertinimo komisija bus objektyvi ir tas planšetes dovanos mums - manome, kad geriau už mus tikrai niekas nesugalvos, kaip kovoti su ta korupcija“.

Turim draugą mes nedorą,

Jis gadina klasėj orą.

Baisiai storas, augalotas,

Jis tikriausiai korumpuotas.

Nufilmuosim planšete

Ir įduosim STT.

Alius, 10 m.

Ir antrokas, ir pirmokas

Už teisybę kautis moka.

Mes korupciją pagausim,

Tarsi grybą ją išrausim.

O paskui visi apstosim,

Ir vieningai apsysiosim.

Ją kentėti mums gana -

Bus korupcijai chana!

Aliukas, 9 m.

Popietuko nemiegosiu,

Su korupcija kovosiu.

Ant puoduko pasėdėsiu,

Oligarchus nugalėsiu.

Alytė, 6 m.

Tai va! O kai jau vaikai posmais įveiks visas bėdas, bus galima paskelbti ir dar vieną konkursą. Šį sykį - suaugu­siems dėdėms ir tetoms, t.y. savivaldybės tarybos nariams, rajono vadovams, skyrių vedėjams ir pan. Jie galėtų, pavyzdžiui, nupiešti, kaip kovo pabaigoje savivaldybėje STT agentai kratą darė ir po to pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai neskaidriai viešųjų pirkimų bei piktnaudžiavimo tar­nybine padėtimi...

P.S. Vaikams prizus galima pristatyti į Aukštuomenės kro­niką.

Alius ŠAKINIS

Į redakciją kreipėsi viena mieste esančia dėvėtų dra­bužių parduotuve nusivylusi pirkėja. Moteris joje apsi­pirkti nusprendė po to, kai pamatė skelbimą, kuriame buvo nurodytos itin žemos kainos. Tačiau pasiėmusi megztinį, tik prie kasos sužinojo, jog mokėti teks brangiau.

Į „Šilalės artojo“ laikraštį verslininkai nuolat kreipiasi dėl reklamos užsakymų, skelbia įvairiausias akcijas ir kt. Deja, kartais, nesuprasi, sąmoningai ar ne, tačiau savo klientus jie nuvilia. Todėl natūralu, kad apgauti žmonės taip pat kreipiasi į laikraštį.

Štai šilališkė (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.), paskambinusi į redakciją, pik­tinosi vienos dėvėtų drabužių parduotuvės reklama.

„Šilalės artojo“ laikraštyje perskaičiau, jog dėvėtų rūbų parduotuvė skelbia akciją: esą pirmadienį-antradienį už drabužį reikės mokėti 2 eurus, trečiadienį-ketvirtadienį - eurą, o penktadienį-šeštadienį prekės kainuos po 50 centų. Susigundžiau ir ket­virtadienį užsukau į šią parduotuvę. Deja, prie kasos už pasirinktą megztinį teko sumokėti 2 eurus. Kai paklausiau pardavėjos, kodėl taip yra, ji pasakė, jog kaip nori, taip daro. Ir čekio toje parduotuvėje negavau. Ar šitaip galima?“ – stebėjosi mo­teris.

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) Tauragės apskrities skyriaus vedėjas Rimantas Knyzelis, kurio paprašėme pakomentuoti situaciją, patikino, kad skelbti netikslių kainų negalima.

„Aprašoma situacija gali­mai turi klaidinančios rekla­mos požymių. O LR Rek­la­mos įstatymo 5 straipsnio 1 da­lis nustato, jog skleisti tokią reklamą yra draudžiama. Pažymėtina, kad klaidinančios reklamos prie­žiūrą bei kont­rolę vykdo ir sankcijas už tai taiko Kon­ku­rencijos taryba. Todėl pastebėjus faktą apie galimai klaidinančią reklamą, reikėtų raš­tu kreiptis į šią instituciją, pateikiant aplinkybes patvirtinančius įrodymus (skelbiamos reklamos kopijas, pirkimo kvito kopiją ir kt.).

Tuo atveju, jei vartotojas turi turtinį reikalavimą par­davėjui, vadovaujantis Var­to­tojų teisių apsaugos įstatymo 21 str. 1 d. nuostatomis, pirmiausia reikėtų raštu kreiptis į pardavėją ir jį nurodyti. Prie prašymo svarbu pridėti pirkimo dokumento kopiją. Jei per 14 kalendorinių dienų nuo raštiško kreipimosi į pardavėją vartotojui nebus pateiktas atsakymas arba jis vartotojo netenkins, galima apie tai pranešti VVTAT“, – aiškino R. Knyzelis.

Tačiau, pasak jo, daug paprastesnis kelias išspręsti tokias situacijas būtų elementari pagarba: juk vieną kartą apgautas, pirkėjas į tą parduotuvę gali ir nebegrįžti.

Klaipėdos AVMI Mokestinių prievolių departamento direktorė Laimutė Mačernienė „Ši­lalės artojo“ skaitytojus infor­mavo, kad bet kuris veiklą vyk­dantis asmuo, gavęs atlygį už suteiktas paslaugas ar prekes, teisės aktų nustatyta tvarka turi išduoti apskaitos dokumentus. Tad pardavėja, paėmusi pinigus iš pirkėjo, visada privalo duoti kasos aparato kvitą, net jei jo neprašoma.

Pasak L. Mačernienės, Mo­kes­čių inspekcija prekeivių są­­žiningumą tikrina įvairiais metodais. Todėl geriausia elgtis pagal reikalavimus. Be to, ji pabrėžė, kad tik tada, kai visi sąžiningai mokėsime mokesčius, pasieksime, jog mūsų tėvai gautų didesnes pensijas, vaikams nereikėtų mokėti už vadovėlius mokyklose ir pan. O apie pastebėtus pažeidimus galima pranešti VMI pasitikėjimo telefonu 1882.

Morta MIKUTYTĖ

Pernai, artėjant rinkimams, Seimas mėgino demonst­ruoti „susirūpinimą“ ūkininkais ir net buvo priėmęs kai­nų reguliavimą numatančio įstatymo pataisas, pagal kurias pieno supirkėjai ir perdirbėjai privalėjo mo­kėti ne mažiau kaip 165 eurus (16,5 cen­to už litrą), o tarpininkai - ne mažiau kaip 130 Eur (13 centų) už toną bazinių rodiklių pieno. Kiek iš to buvo naudos - sunku pasakyti. Tačiau žmonės guodžiasi, jog ir šią vasarą pie­no supirkėjai kainų nesiruošia kelti. Ypač nerimauja smulkesnieji ūkininkai, su kuriais niekas nė nesileidžia į kalbas. Bet dabar Seimas tyli, nes kiti rinkimai dar toli.

2015 m. sausio 1 d. duomenimis, mūsų rajono ūkininkai laikė 17 tūkst. 777 kar­ves, 2016 m. sausio 1 d. – 17 tūkst. 377, o 2017 m. pradžioje jų beliko 16 tūkst. 631. Šių metų pradžioje rajone 1-2 karvės buvo 1334 ūkiuose, 3-5 – 607 ūkiuose, 6-10 karvių melžė 339 ūkiai. Dar mažiau ūkininkų – 163 – laiko 11-20 melžiamų karvių. O 21-30 karvių turi 77 ūkininkai, 31-50 – 74 ūkiai, 51-100 – tik 24 ūkininkai. Melžiančių 101-150 karvių rajone tėra vos septyni. Ir tik vienintelio Egidijaus Ge­čo ban­doje buvo 271 kar­vė.

Per balandį iš viso supirkta 102,9 tūkst. t pieno (2016 m. balandį – 105,11 tūkst. t). Žemės ūkio ministerija skelbia, kad 2017 m. balandžio mėn. vidutinė natūralaus (4,23 proc. riebumo ir 3,27 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina buvo 277,3 Eur už t. Per balandį ji sumažėjo 3 proc. (kovą buvo 285,9 Eur už t). Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina balandžio mėn., palyginti su kovu, sumažėjo 1,2 proc. ir buvo 227,6 Eur už t. Pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 t pieno per mėnesį (daugiau kaip 1,3 t per dieną), stambiausios pieno perdirbimo įmonės („Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“, „Žemaitijos pienas“, „Vilkyškių pieninė“, „Marijampolės pieno konservai“) 2017 m. kovo mėnesį už natūralų pieną (4,18 proc. riebumo ir 3,45 proc. baltymingumo) mokėjo vidutiniš­kai 337 Eur už t. Supirkto pieno dalis iš tokių gamintojų sudaro vidutiniškai 55,1 proc. viso šių įmonių supirkto pieno kiekio.

Tokia statistika. Atrodytų, ko gi tiems ūkininkams pykti, kai vidutinė šių metų supirkimo kaina siekia kone 30 centų už kilogramą? Deja, tai – tik skaičiai, gražūs dėl stambiesiems pieno gamintojams mokamų pinigų. Tuo tarpu nedidelių ūkelių savininkai už parduodamą produkciją metų pradžioje tegaudavo vos 13 centų už kg.

Paradoksas: nors pieno superkama vis mažiau, perdirbėjai plečiasi. Vadinasi, turi iš ko. Štai AB „Vilkyškių pieninė“ greitai įkurtuves švęs ką tik pastatytame modernia­me fabrike – nurodoma, jog į išrūgų perdirbimo įrenginius antrinėje įmonėje „Modest“ Tauragėje investuota 26 mln. Eur. Be jokios abejonės, neskursta ir kitos didžiosios pie­no perdirbimo įmonės. Spau­­doje buvo skelbta, kad „Že­­maitijos pienas“ smulkiesiems akcininkams žada 14 mln. Eur dividendų, „Rokiškio sūris“ - 3,2 mln. Eur, „Pieno žvaigždės“ – 4 mln. Eur.

Kadangi konkurencija tarp supirkėjų didelė, jų atstovai produkcijos tiekėjų ieško visokiausiais būdais. Pasak ūkininkų, ir perviliodami pieno pardavėjus vienas iš kito. Štai Naujajame Obelyne yra net 3 stacionarūs pieno supirkimo punktai: „Žemaitijos pieno“, „Pieno žvaigždžių“ ir „Vilkyškių pieninės“. Būtent šios įmonės atstovai neseniai ir lankėsi pas obelyniškius, siūlydami mokėti brangiau nei „Pieno žvaigždės“. Nors skirtumas nėra didelis – 1-2 centai už kg, bet per mėnesį nuo karvės būtų galima uždirbti 3-6 Eur. Jei karvių daugiau, ir suma didesnė. Tačiau perviliojimui žmonės nepasidavė. Ir laimėjo: norėdami išsaugoti klientus, supirkėjai buvo priversti bent šiek tiek kilstelėti kainas. O tai parodo, kad vis tik jie gali mokėti žmonėms brangiau. Tik jei šie nepareikalauja, niekas ir nepasiūlo.

„Žemaitijos pienas“ 4-5 karvių savininkams balandį už pristatytą pieną mokėjo po 16 centų už kg. Daugiau karvių laikantys gavo po 21 centą. O kasdien 50 karvių melžiantis ūkininkas – 23 centus už kg. Kiek mokės už gegužę, žmonės dar nežino – negavo sąskaitų. Dar didesnė baimė, kiek jiems bus paskaičiuota už birželį. 

Pieną „Pieno žvaigždėms“ surenka UAB „Balsia“. Obe­ly­no punkto supirkėjas Benius Noreika iš obelyniškių rytą ir vakarą paima maždaug po 1,5 t žaliavos. Balandį šiai įmonei priklausantys smulkieji ūkinin­kai gavo po 14 centų už kg, gegužę tikisi 15-os. Kiek gaus už birželio mėnesį pristatytą pieną, gali tik spėlioti. Ir nors pyksta, kad yra skriaudžiami, garsiai apie tai kalbėti privengia.

„Bandyk nebandęs ką nors jiems sakyti, nieko nepakeisi. Mūsų balso niekas neklausys. Bet kad įmonės bent šiek tiek konkuruoja, nėra blogai. Žinoma, su didesniais supirkėjai kalbasi kitaip: jei jie pabėgs pas konkurentus, liks be nieko. Todėl ir kainas jiems kelia, kai šie pradeda garsiau triukšmauti. O su mumis „politika“ aiški – smulkiuosius reikia sunaikinti“, - nusivylę pieno pardavėjai.

Tačiau į supirkimo punktą 7 bidonus pieno trečiadienio rytą atgabenęs Kęstutis Pet­­rauskas su žmona Danute yra visai kitokios nuomonės nei tie, kurie atneša vienos ar dviejų karvių pieną.

„Mes užmokesčiu esame patenkinti. Nesuprantu, dėl ko žmonės skundžiasi. Bet kiek mums moka, nesakysime. Bend­­raujame tiesiogiai su vadybininkais, su jais suda­rome sutartis“, - neatviravo moteris.

Pagal atvežto pieno kiekį akivaizdu, jog šių ūkininkų banda turėtų būti nemaža, todėl ir pieno jie parduoda daugiau. Ma­tyt, ir gauna daugiau nei „minimumą“.

Šiek tiek pakilusia pieno supirkimo kaina pasidžiaugė ir stambiesiems ūkininkams priskiriama ūkininkė Irena Jankauskienė. Supirkėjai pieno atvažiuoja paimti tiesiai iš ūkio, todėl galima numanyti, kad ir moka už jį daugiau nei „mažiukams“.

Tiesa, prispausti supirkėjai ir jiems (nors tikriausiai ne visiems, nes pieno supirkimo kaina darosi kone „karine pas­laptimi“) užmokestį už pristatytą žaliavą šiek tiek kilstelėjo. Smulkesnieji, aišku, džiaugiasi, bet kartu ir būgštauja, jog kainos padidinimas gali atsisukti bumerangu – nuoskaitomis už kurio nors pieno kokybės parametro neatitikimą...

Greičiausiai teisus yra obelyniškis, kalbėjęs apie smulkių pieno ūkių marinimą. Nes kaip kitaip paaiškinti situaciją, kai į punktą vieną – du bidonėlius atnešantis gauna 2 ar 3 kartus mažiau už stambų ūkininką. Juk pienas – toks pat, supirkėjui nereikia niekur važiuoti jo ieškoti. Kita vertus, jei patys ūkininkai būtų draugiškesni ir vieningai pareikalautų tinkamai atlyginti už jų darbą, supirkėjai į juos nežiūrėtų iš aukšto.

Lietuvoje nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. melžiamų karvių sumažėjo nuo 300 tūkst. 618 iki 285 tūkst. 392. Pieno gamintojų - nuo 36 tūkst. 145 iki 28 tūkst. 708. Per metus 66 tūkst. tonų sumenko ir supirkto pieno kiekis (nuo 1475,3 iki 1409,5 tūkst. t).

Šių metų gegužės mėnesį Lietuvos ūkininkai deklaravo laikantys beveik 250 tūkst. karvių, arba net 50 tūkst. galvijų mažiau nei pra­ėjusių metų pradžioje. Pienininkystės ūkių skaičius nuo praėjusių metų gegužės iki šių metų to paties mėnesio sumenko 12,3 proc.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rimanto Šetkaus banda nedidelė, tad ir už pieną jis gauna nedaug

D. ir K. Petrauskai - vieni stambesnių Obelyno pieno punkto klientų

Daiva ir Jonas Gėrkės nesitiki, kad pieno perdirbėjai išgirstų smulkiųjų ūkininkų balsą

I. Jankauskienė džiaugiasi bent kiek pakelta pieno kaina

Parduodančių 1-2 bidonus pieno Obelyne nemažai