Susitikti su dabartinės valdžios žemės ūkio ministru Broniumi Markausku žmonių prisirinko pilna Šilalės kultūros centro salė. Visi laukė, gal ministras atveš iš Vilniaus ko­kią geresnę žinią vidutiniams ir smulkie­siems šeimų ūkiams. Tuo labiau, kad jis pats - ne tik nuo „valstiečių“ partijos, bet dar ir ūkininkas...

Stambiųjų rajono ūkininkų salėje beveik nebuvo. Bet tai ir suprantama, nes stambieji ūkiai didelio vargo nepatiria ir, aišku, išliks. Tuo šiandien neabejoja nei ministras, nei patys ūkininkai, kurie savo akimis matė, kaip visa šalies politika, nesvarbu, kas buvo valdžioje, tarnavo patiems stambiausiems ūkiams. Jiems, patiems stambiausiems, teko didžiausia visų paramų pyrago dalis, o štai mažiukams beliko vieni trupiniai. Dabartinis ministras jau pripažįsta: visai realu, jog Lietuvoje gali likti kelios didžiulės žemės ūkio korporacijos ir visiškai tuščias kaimas su užkaltais trobų langais. B. Markauskas sakė tokios perspektyvos nenorįs. Tuo tarpu salėje sėdintys žmonės nedrąsiai šnibždėjosi: „Juk nebeliks kumečių“...

Tačiau ministras pareiškė, kad ir patiems stambiausiems javų plantacijų savininkams atsiranda naujų rizikų. Grūdų augintojai eksportuoja žaliavą ir nėra priklausomi nuo vietinių perdirbėjų, kurie galėtų iš jų paimti didžiąją pelno dalį, kaip ją paima iš pieno ir mėsos gamintojų. Todėl ta šaka ne tik lengvesnė, bet ir pelningesnė. Ministro žodžiais, dabar Lietuvoje pats prasčiausias augalininkystės ir gyvulininkystės santykis, lyginant su visa Europos Sąjunga. Pas mus javams naudojama net 80 procentų žemių, kai Europos vidurkis - 67 proc. Tokiu būdu galima nualinti ir taip mažai humuso turintį dirvožemį. Tačiau didžiausi pavojai slypi pasaulio grūdų rinkoje, kur vis didesnes ambicijas kelia Rusija, Ukraina. Artimiausiu metu finansinę paramą gavusi Ukraina gali išmesti į rinką itin didelius kiekius kviečių, o tai labai kirstų per kainas. Mūsiškiams javų augintojams tai būtų skaudus smūgis. Eksportuodama žaliavą, o ne gatavus pyragus, Lietuva į biudžetą ir taip gauna mažai pajamų. O jeigu pasaulio grūdų rinkoje atsirastų perteklius, tai tikriausiai sukeltų naują, dar didesnę krizę negu buvo kilusi, kai Lietuva prarado Rusijos rinką.

Nežiūrint į tai, jog gyvulininkystė Lietuvos biudžetui duoda kur kas didesnes pajamas, ji ir toliau lieka poduk­ros vietoje. Tai pripažino ir pats ministras: galvijų skaičius nuolatos mažėja, išvežami veisliniai veršeliai.

Nėra kur dėti mėsos ir pieno produkcijos? Ministras patikino: jau yra! Atvertos naujos rinkos Azijo­je - Japonijoje, Ki­ni­joje, Emyra­tuose... Bet jei taip, kodėl tuomet nyks­ta gyvu­linin­kystė, netgi tokiuose ra­jonuose, kaip Ši­lalės, kur šita ša­ka tradiciškai bū­davo pati stip­riausia?

Atsakymą žino patys ūkininkai – auginti galvijų neapsimoka dėl žemų kainų, kurios šį pavasarį ir vėl pradėjo mažėti. Ministras su tuo sutiko, tačiau pareiškė ūkininkams, kad jos sumažėjo ne tiek, kaip prieš keletą metų - dabar už litrą pieno jie vis dėlto atseit gauna 28 centus. Bet po šių B. Markausko žodžių salėje kilo šurmulys.

- Ministras tikriausiai nežino, tačiau smulkiesiems ūkininkams kainos jau beveik nukrito iki ano lygio, - atsistojęs paaiškino savivaldybės tarybos narys Stasys Skalauskas. - Yra tokių, kuriems mokama po 10-12 centų. Apie 28 centus jiems tik pasvajoti!

Salė pritariamai suūžė. O tada ministras atsakė, jog nei jis, nei Vyriausybė neturi jokių svertų kainoms reguliuoti. Kaip perdirbėjai nustato, taip yra. Kartu jis pripažino, kad dabar nematąs priežasčių kainoms mažėti. Prieš keletą metų tai buvo galima aiškinti prarastomis Rusijos rinkomis, bet dabar jau atvertos naujos, paklausa mėsos ir pieno produkcijai yra.

- Tai kodėl krenta supirkimo kainos? - nesuprato susirinkusieji. Tačiau žemės ūkio ministras tik traukė pečiais ir tikino, jog kainas tikrai nustato ne jis.

Ką jis patartų šeimų ūkiams, kurie nebegali išsilaikyti? Juk jau ir pats sutinka, jog nebėra, kas perimtų šeimos ūkius - jaunimas iš kaimo masiškai išvažiuoja dirbti svetur, kur jam daug palankesnės sąlygos. Tai kokia išeitis?

Ministras patarė burtis į koo­­peratyvus, o susibūrus stoti į didįjį kooperatyvą „Pienas LT“. Mat jo nariais gali būti ir juridiniai asmenys. Ir dar jis patarė smulkiesiems „stambėti“ - bent pasiekti Europos vidurkį. Tačiau ir Europos vidutinis pieno ūkis, pasirodo, ne toks jau didelis - tik 33 karvės. Vadinasi, ten yra ir mažesnių ūkių, po 20 ar 10 karvių. Ir jie kažkaip išsilaiko! Deja, mūsiškė valdžia, kuri deklaruoja kovą su migracija bei kaimo žūtimi, jokio recepto neturi.

Susitikime kalbėta ir apie tai, kad valstybė melioracijos įrenginius perduoda jų naudotojams. Žemės ūkio minist­ras pripažino, jog taip valstybė tik atsikrato rūpesčio bei perkelia jį ant kitų galvos. Norint atstatyti apleistus melioracijos įrenginius, kokie buvo prieš 25 metus, reikėtų milijardinių sumų, o jų nėra. Todėl į melioraciją neverta dėti jokių vilčių.

Tai kaip bus kovojama su migracija, kurią pats minist­ras pavadino „baisiu dalyku“ ir „tikra nelaime“? Žadama mažinti paramų investicijoms ribą iki 50 tūkstančių eurų, todėl ją galės gauti daugiau žmonių. Anksčiau vienas stambus ūkininkas galėjo paimti ir 250 tūkstančių, smulkiesiems savo konkurentams nepalikdamas nieko. Dabar paramą, nors ir mažesnę, gaus penki ūkininkai. Įdomiausia, jog tokiai investicijų politikai jau nebeprieštarauja ir stambieji žemvaldžiai bei žemės ūkio bendrovės. Minist­ras tikino radęs jų „supratimą ir pritarimą“. Matyt, jau ir tie suinteresuoti, jog kaime liktų šiek tiek žmonių. Tačiau laukti stebuklo neverta – tokios paramos gali tikėtis apie pustrečio tūkstančio ūkininkų, kai tuo tarpu vien Šilalės rajone jų per 4 tūkstančius.

Tai vis tik kaip sustabdyti Lietuvos kaimo ir apskritai ūkio irimą? Ministro B. Markausko nuomone, būtų reikalingas ne tik politinis visų partijų, bet ir nacionalinis susitarimas. Pasak jo, visi Lietuvos žmonės turėtų susitarti ir kokius trejus metus neemig­ruoti. Nieko nebepridursi – tai geriausia išeitis, kokią tik valdžia galėtų sugalvoti.

O kaip su šeimų ūkiais? Ir šito žemės ūkio ministras nedetalizavo, bet ir jie, matyt, turėtų tarpusavyje susitarti, susitaikyti su nuostolingomis supirkimo kainomis, trejus metus neparduoti savo pas­kutinių karvių, išlaikyti jas iš savo menkučių pensijų... O kas paskui, po tų trejų metų?

Tada tikriausiai ateis kita valdžia ir pasiūlys dar ką nors išmintingesnio. Žinoma, jei bebus kam siūlyti.

Žmonės po susitikimo skirs­tėsi rūškanais veidais ir neatrodė, kad juos labai džiugintų toks problemos sprendimas.

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambinusi kvėdarniškė Irena Jančauskienė piktinosi, kad jau kuris laikas mies­telyje nebeveikia biblioteka. Moteris teiravosi, kiek laiko ji bus uždaryta, o žmonėms teks gyventi be knygų.

„Bene vienintelis dar likęs kultūros židinys buvo uždarytas kovo pradžioje. Kalbama, jog dėl renovacijos. Bet jokie darbai ten dar nė nepradėti. Negalime nieko paskaityti nei pasikeisti jau perskaitytų knygų. Pikta, kad šitaip neatsižvelgiama į miestelio gyventojų poreikius“, – dėstė savo požiūrį moteris.

Šilalės viešosios bibliote­kos direktorė Astutė No­rei­­kienė viliasi, jog per balan­džio mėnesį pavyks šią prob­lemą išspręsti. Pa­sak jos, renovacijos laikotarpiu Šila­lės viešosios bibliotekos Kvė­darnos filialui teks ieškoti naujų patalpų.

„Planuojama pastatą renovuoti, ir mums buvo pranešta, kad privalome išsikraustyti. Tą ir padarėme – visas knygas parsivežėme į Šilalę. Veiklą nutraukė ir tame pačiame pastate įsikūręs kultūros cent­ras. Kiek žinau, netrukus ten pradės griovimo darbus.

Rajono tarybos posėdyje prašysime leidimo skelbti konkursą naujų patalpų paieškoms, nes neaišku, kiek laiko renovacija užtruks: gal užteks metų, o gal prireiks ir dvejų. Tokiam ilgam laikui skaitytojų be knygų tik­rai nepaliksime. Tačiau kol kas tikimės jų kant­rybės bei supratingu­mo“, – sako viešosios bibliotekos direktorė.

Iki šiol Kvėdarnos biblio­te­ka su beveik 8000 knygų bu­vo įsikūrusi 60 kv. met­rų patalpose. A. Noreikienės teigimu, mažesnėse patalpose vargu ar pavyktų sutilpti net laiki­nai – tokiam kiekiui knygų reikia bent minimalios erd­vės.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Neblaivių giminaičių kivirčą narpliojo Šilalės rajono apy­lin­kės teismas. Edvardas D., suspardęs savo bro­lį ir reikalavęs liudininkų, kad šie teismui pateiktų jam naudingus parodymus, nuteistas dviejų metų lais­vės atėmimo bausme. Ją vyras turės atlikti pataisos na­muo­se.

Tris kartus už nesunkų svei­katos sutrikdymą teistas Šilalės rajone gyvenantis Ed­vardas D. ir vėl teisiamųjų suole. Šįkart, būdamas girtas, jis sumušė savo brolį V. D., kuris patyrė galvos smegenų traumą, lūžo momenkaulis.

Pats kaltinamasis kategoriškai neigė sumušęs brolį. Jis atkakliai tvirtino, kad 2016 m. lapkričio 20-osios vakarą užsuko pas motiną. Virtuvėje sutiko brolį ir dėdę. Esą pastebėjęs, jog stalas nukrautas alumi ir visi namiškiai ge­rokai išgėrę, todėl apsisukęs ir iš­ėjęs. Kiek paėjęs, neva sutikęs visiškai girtą brolį V. D. - su juo net nebuvę įmanoma susikalbėti. Vyras patraukęs pas kitą brolį - nak­vynės.

Teismo žiniomis, muštynės kilo 23.45 val. Kaltinamasis, įrodinėdamas savo tiesą, sa­kė, jog tuo laiku jau miego­jo. Brolio kaltinimus jis aiš­ki­­no asmeniniais nesutarimais: atseit sumuštasis pats dažnai jį provokuodavo, o ki­ti du broliai jo tiesiog nemėgsta, todėl ir suvertę jam visą kaltę.

Tačiau teismui pateikti liudininkų parodymai skelbia visai ką kita.

Sužalojimus patyręs V. D. teismui pasakojo, kad namuose jis buvo su broliu, motina ir dėde. Edvardas užsuko jau gerokai įkaušęs. Kilus ginčui, agresyviai nusiteikęs Edvardas pastūmė brolį, kuris krisdamas susitrenkė galvą į šaldytuvo rankeną. Tačiau kaltinamajam to neužteko –  pargriuvusį žmogų jis spardė ir grasino užmušiantis.

Po grumtynių Edvardas pasišalino, o V. D. paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir laukė policijos pareigūnų. Prireikė ir medikų pagalbos, nes nukentėjusiajam ne tik skaudėjo galvą, bet ir kraujavo iš kirstinės žaizdos. „Grei­tąją“ iškvietė motina, nes sumuštasis prarado sąmonę.

Nukentėjusiojo žodžius pa­tvirtino kitų įvykio liudininkų parodymai. Paaiškėjo, kad Ed­vardas konfliktą su­kė­lė tvir­­tindamas, jog namai, ku­riuo­se gyvena sumuštasis, esantys jo, ir ėmė varyti brolį lauk. Kai šis atsisakė išeiti ir liepė pačiam kaltinamajam iš jų nešdintis, jis paleido į darbą kumščius.

Teismo salėje subyrėjo ir Edvardo versija esą jis muštynių negalėjo sukelti, nes tuo metu nakvojo pas kitą brolį. Pastarasis teismui kartu su sugyventine J. J. patvirtino, jog kaltinamasis jų namuose minimą naktį nenakvojo. Tik atėjo į jų namus neblaivus ir prašė įsiminti lapkričio 20-osios datą bei patvirtinti pareigūnams, kad tuo laiku neva buvęs pas juos. Negana to, dar pagrasinęs, jog visai šeimai bus blogai, jei nevykdys jo prašymo. Po kurio laiko Edvardas dar kartą užsuko į brolio namus. Tačiau nei grasindamas, nei siūlydamas pinigų, muštynes sukėlęs vyras neįtikino jo pameluoti teismui.

Teismo skelbiamame nuosprendyje rašoma, jog Ed­vardas D. iki šiol už smurtinius nusikaltimus jau buvo teistas tris kartus. Visi jie įvykdyti prieš šeimos narius. Pastaruosius smurtinius veiksmus vyras padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl dabar jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.

Teismas Edvardui D. paskyrė dviejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Taip pat patenkintas Klaipėdos teri­torinės ligonių kasos pareikštas 487,64 eurų civilinis ieškinys dėl lėšų, išleistų nukentėjusiojo gydymui, atlyginimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ

Kovo pradžioje Klaipėdos apygardos teismas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą dėl nužudymo - praėjusių me­tų rudenį išgertuvių metu Šilalėje buvo užmuštas Sta­sys L. Į kaltinamųjų suolą sėdęs 28 metų Tomas S. posėdyje ne tik pripažino savo kaltę, bet ir su aša­ro­mis gailėjosi dėl tokio poelgio, atlygino turtinę žalą nukentėjusiems bei Ligonių kasai, tačiau bausmės iš­veng­ti vyrui nepavyks. Po jo smūgių Stasiui į galvą, šis po trijų dienų ligoninėje mirė. Nužudytojo žmona iš teisia­mojo reikalauja atlyginti 100 tūkst. eurų moralinę žalą.

Praėjusių metų spalio 15-ąją Šilalės miesto pakraštyje, Šilo gatvėje esančiame name, vykusios išgertuvės baigėsi tragiškai. Teismo posėdyje kal­tinamasis aiškino, kad tądien nusipirko automobilį ir atvažiavo pas bičiulį jo „aplaistyti“. Vyrai per vakarą išgėrė du 0,7 litro butelius degtinės. Tomo S. teigimu, konfliktas kilo dėl Stasio L. agresyvaus elgesio su žmona. Pasak kaltinamojo, buto šeimininkas esą trenkė žmonai, ėmė šaukti ant vaiko. Šis moterį užtaręs. Žodis po žodžio, ir neblaivūs bičiuliai susimušė. Kaltinamasis Tomas S., po to, kai buto šeimininkas trenkė savo žmonai į veidą, puolė jį auk­lėti kumščiais, vėliau spardė ir kojomis. Dėl galvos sužalojimų nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę. Galiausiai dėl sunkios būklės šilališkis buvo išgabentas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kur spalio 18-osios rytą mirė.

Šioje byloje civilinį ieškinį - 631,22 Eur žalai atlyginti - pareiškė ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodros“) Šilalės skyrius, ir nužudytojo žmona, kuri prašo iš kaltinamojo priteisti atlyginti 1920 Eur turtinę žalą bei 100 tūkst. Eur - neturtinės žalos. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa reiškė ieškinį dėl 1082 Eur žalos atlyginimo.

Pirmajame teismo posėdyje buvo apklaustas kaltinamasis, kuris savo kaltę visiškai pripažino. Vyras paaiškino, kad jau atlygino žalą „Sodrai“, taip pat turtinę žalą nužudytojo žmonai. Jis taip pat tvirtino sutinkąs padengti ir Ligonių kasos patirtus nuostolius.

Posėdyje buvo apklausti ir įvykio liudytojai.

Klaipėdos apygardos teismo atstovė Gintarė Daugėlaitė „Šilalės artoją“ informavo, jog nužudytojo žmonos reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimo dydis dar bus tikslinamas kitame teismo posėdyje, kuris vyks šiandien. Jame taip pat ketinama apklausti nukentėjusiąją.

Morta MIKUTYTĖ

Šalį purto skandalai dėl geriančių ir vaikais nesi­rū­pi­nančių tėvų. Deja, akivaizdu, jog auga nauja karta, ku­ri šią „tradiciją“ tęs. Vis dažnesni atvejai, kai už gir­tavimą baudžiami paaugliai. O Šilalės rajono apylinkės teismo atstovė patvirtino, kad ne vienas pil­nametystės nesulaukęs jaunuolis jau baudžiamas ne pirmą kartą.

Vasario 25-osios nak­tį, apie 2.30 val., policijos pareigūnai vienoje Šilalės gat­vių pastebėjo nepilnametį G. P., kuris, nors jau buvo gerokai įkaušęs, viešoje vietoje gėrė alų. Savo kaltės vaikinukas neneigė, tačiau į teismo posėdį neatvyko. Nenustačius jokių sunkinančių aplinkybių, administracinėn atsakomybėn traukiamas G. P. nubaustas 10 eurų bauda.

Lygiai tuo pačiu metu girtaujanti pričiupta ir nepilnametė rajono gyventoja I. Š. Mergina irgi gurkšnojo alų. Ir nors ji taipogi vengė teismo posėdžio ir jame nepasirodė, nuo baudos išsisukti nepavyko – teks sumokėti 10 Eur.

Šilalės rajono apylinkės teis­mo atstovės Monikos Vyšniauskienės „Šilalės artojui“ pateiktais duomenimis, 2016 m. teisme buvo išnagrinėta 15 bylų dėl nepilnamečių (nuo 16 iki 18 m.) alkoholinių gėrimų vartojimo viešose vietose ar girto pasirodymo viešose vietose.

„Nuo 2017 m. pradžios jau svarstytos 5 tokio pobūdžio bylos. Tai tikrai nemaži skaičiai. Tuo labiau, kad yra nemažai nepilnamečių, kurie už šitokį pažeidimą baudžiami ne pirmą kartą. Tiesa, jie paprastai į teismo posėdį neatvyksta“, – aiškino M. Vyšniauskienė.

Belieka tik spėlioti, kokios yra šių jaunuolių šeimos ir kokius elgesio pavyzdžius jie mato namuose. Tačiau statistika grėsminga: skaičiuojama, jog kiekvienas Lietuvos gyventojas (nuo 15 m. ir vyresnis) per metus suvartoja 14 litrų legalaus alkoholio.

Morta MIKUTYTĖ

Mano bičiulis ir bendravardis Alius įsigeidė įsilieti į aukštuomenę. Atbėgo jis pas mane ir sako:

- Noriu būti toks pūkuotas, kaip Seimo, toks doras, kaip mūsų tarybos, toks kultūringas, kaip viso elito na­riai - aukštesniosios klasės šviesa!

- Nori prieiti prie pinigų ir likti nenubaustas?

- Ne dėl pinigų, kaip nesupranti? Turime visko pri­sipirkę, esa­me prasukę visokių verslų, yra net trakto­rius, ferma, ta­čiau trūksta kažko, nors tu ką. Man ir žmona sa­ko, kad ne­augame dvasiškai...

Tikrai, jo žmona ir man skundėsi, jog Alius - prasčiokas, netašytas stuobrys, niekada, sutikęs kokį kaimyną ar šiaip pažįstamą, o ir nepažįstamą, neprieis, per petį nepaplekšnos, rankos nepaspaus... O juk būtų gerai nuvažiuoti į Lietuvos sostinę, nueiti į operos teatrą, pabūti kartu su aukštuomene. Bet kur tu su tokiu? Nei kalbėti protingai moka, nei rankos jis tau pabučiuos!

Vadinasi, tai tiesa. Alius suprato ir pats, kad vien visokių gėrybių negana, reikia turtėti ir dvasiškai.

O kuo aš galėčiau padėti?

- Tu bendrauji su Seimo, tarybos nariais, esi buvęs Vil­niuje, tai pamokyk mane, kaip kalbėtis su šviesuliais, kad nė vienas iš jų nesuprastų, koks iš tiesų prasčiokas ir netašytas stuobrys esu.

Neturėjau laiko gaišti su juo, tai liepiau eiti namo ir įsijungti televizijos laidą.

- Tačiau ne boksus, ne futbolus žiūrėk! - įspėjau griež­tai. - Ne šaudymus ir ne visokias ten pagalbas, kur vien keiksmažodžiai! Ir net ne žinias. Įsijunk kokią kultūrinę laidą, kur bendrauja jauni, kultūringi, išsilavinę žmonės. Sako, lyg ir ragavę meno.

Alius paklausė, parėjo na­mo, paskui skambina man:

- Ačiū, brolau, suradau tokią nuostabią laidą! Mačiau, joje dalyvauja ir vienas šilališkis, lyg ir solistas iš operos teatro (tiesa, kad yra iš Šilalės, jis neprisipažįsta, pri­sistato vil­niškiu, nes na kaip čia dabar: toks išsilavinęs - ir iš kažkokios provinci­jos).

- Tai puiku! - pritariau jam. - Žiūrėk ir dėkis į galvą.

Kitą dieną sutikau Aliaus žmoną.

- Kaip Alius? - paklausiau.

- Keistas kažkoks, -  prisipa­žino Aliaus pati. - Per naktį snaudė prie televizoriaus, rytą sėdo prie stalo, iš padilbų į mane žiūri... Niekada šitaip nebuvo!

Kitą rytą vėl sutinku. Ji dar labiau susirūpinusi.

- Aliui visai susisuko galva! - pasiguodė. - Naktį žiūri televizorių, dieną įsijungia kompiuterį, stebi kažkokį gyvenimą. Mane kekše, prostitute ir dar visaip panašiai vadina – per visą amžių nebuvau šitokių žodžių girdėjusi! Ir dar šaukia, kad aš Dovilė... Arba jam pasimaišė protas, arba jis tikrai įsižiūrėjo kokią Dovilę.

Trečią dieną Alienė atbėgo pas mane labai išsigandusi.

- Būk geras, gelbėk, Alius išėjo iš proto! - šaukė ji. - Kei­kiasi, triukšmauja, laksto išsprogusiom akim po kambarį, sako esąs Kasparas. Atseit šū­dai jam maišosi su kraujais! Paskambink jam, gal jis tavęs paklausys?

Bet Alius manęs neklausė.

- Čia tu, lochas ir runke­lis? - rėžė jis man. - Ką tu supranti?

Alius buvo visai kitas žmogus.

- Ką jis ten žiūri? - paklausiau jo žmonos.

- Kažką iš trečios ar šeštos televizijos!

Viską staiga supratau. Alius žiūrėjo laidą, kur dieną naktį filmuoja neva tai dainininkus, o tarp jų yra ir kažkoks Kasparas, atseit teatro solistas. Tai jis visai neseniai tokią keiksmažodžių ariją išdainavo, kad kitiems solistams giliai pasislėpti... Kasparas Aliui - pati tikroji aukštuome­nė, nes kilęs iš pamaldžios patriotų šeimos... Tai Alius ir mo­kosi - irgi nori būti aukštuomenė.

- Ką man daryti? - verkė Aliaus pati. - Kaip susigrąžinti senąjį Alių?

- Nieko tu nedaryk, - patariau jai. - Alius pramoks aukštuomenės elgesio, nusipirks kostiumą, kaklaraištį, išmoks apsimetinėti, šypsotis, o paskui, žiūrėk, ir prasimuš į žmones, pasidarys gudrus, apdairus, slidus politikas.

- Viskas aišku, - pareiškė Aliaus pati. - Aš pati jam įdėsiu aukštuomenę!..

Kitą dieną sutikau Alių mies­te. Jis ėjo į krautuvę, rankoje laikė raštelį, kur žmona buvo surašiusi, ką ir kiek turi parnešti. Po kaire akimi buvo neryški mėlynė ir dar kelios diskusijų žymės.

- Na kaip? - paklausiau jo.

- Gerai, - atsakė jis.

Mudu supratome viens kitą.

- Ir kaip galėjau kažko tikė­tis, - prisipažino jis man. - Kasparo aukštis - ne man!

Alius numojo ranka ir pasuko į krautuvę.

O aš galvoju: gal ir gerai, kad tas Kasparas prisistato vilniškiu – Šilalei tokio lygio aukštuomenė būtų nepakeliama, čia tokioms žvaigždėms nėr kur žibėti...

Alius ŠAKINIS

UAB „Pilkasis granitas“ laikinai direktoriaus parei­gas ėjęs Alfredas S. stojo prieš teismą dėl nelegaliai įdarbinto apdailininko. Vyras kaltę pripažino tik iš dalies. Tačiau dėl geros reputacijos, galimo patirties trūkumo bei trumpo pažeidimo laikotarpio jam skirta tik 200 eurų bauda.

Statybos darbais užsiimanti UAB „Pilkasis granitas“ vasario 2-ąją darbavosi Žemai­tės g. 6-uoju numeriu pažymėtame name. Laikinai įmo­nei vadovavęs plungiškis Al­fre­das S. sutarė į darbą nuo minėtos dienos priimti apdailininką A. J. Su darbininku buvo susitarta dėl visų būtinų detalių: darbo laiko, vietos bei atlyginimo. Lietuvos įstatymai numato, kad „Sodros“ teritorinį skyrių apie naujo darbuotojo priėmimą darbdavys privalo informuoti, likus ne mažiau kaip dienai iki realios darbo pradžios. Tačiau šito nebuvo padaryta.

Administracinėn atsakomy­bėn patrauktas įmonės vadovas teismui aiškino, jog sau­sio 30 d. darbininkas A. J. parašė pareiškimą dėl pri­ėmimo į darbą. Dokumente netrukus pasirašė ir pats laikinasis vadovas. Vasario 1-ąją buvo sudaryta ir darbo sutartis. Su apdailininku susitarta dėl įdar­binimo 0,5 etato su 3 mėnesių bandomuoju laikotarpiu. O, pasak laikinai direktoriaus pareigas UAB „Pilkasis granitas“ ėjusio Alfredo S., už dokumentų pateikimą „Sod­rai“ atsakinga įmonės buhalterė vasario 1-ąją atostogavo. Todėl visus reikalingus duomenis šiai įstaigai ji pateikė tik kitą dieną, jau grįžusi iš atostogų. Alfredas S. teigė esąs įsitikinęs, kad apdailininkas dar­bus atliko legaliai.

Priimdamas nutartį, teismas pabrėžė, jog atsižvelgia į pažeidimo pobūdį – darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau dėl buhalterės atostogų „Sodrai“ nebuvo tinkamai bei laiku perduota informacija. Taip pat nutartyje skelbiama, kad pažeidimas truko trumpą laiką – vieną dieną, atsakomybėn traukiamas Alfredas S. neturėjo kitų galiojančių administracinių nuobaudų. Todėl nuspręsta, jog mažesnė nei minimali nuobauda būtų pakankama.

Pagal Ad­ministracinių nusižengimų ko­deksą, už nelegaliai samdomą darbuotoją darbdavys gali būti nubaustas 1000-5000 Eur bauda. Bet šįkart žmogų išgelbėjo gera reputacija, todėl jam skirta 200 Eur bauda.

Šis nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui.

Morta MIKUTYTĖ

Šilalės rajono apylinkės teismas griežtai pamokė daugiau nei 2 promiles alkoholio įpūtusią vairuotoją. 35 metų J. D. už vairavimą išgėrus ne tik neteko automobi­lio, bet dar jai skirta daugiau nei 1400 eurų bauda.

Šilališkė į pareigūnų akiratį pakliuvo šių metų sausio 9-ąją. O jos byla Šilalės rajono apylinkės teisme tapo pirmąją, kai asmuo baudžiamojon atsakomybėn patrauktas už transporto priemonės vairavimą, esant vidutiniam ar sunkiam girtumui.

Bylos duomenimis, policijos pareigūnams sustabdžius J. D. vairuojamą automobilį, vairuotojai buvo nustatytas net 2,18 prom. girtumas.

Remiantis Šilalės rajono apy­­­linkės teismo pateikta informacija, teismas, skirdamas baus­mę, atsižvelgė į tai, kad moteris padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą. Jos atsakomybę lengvino tik prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Nagrinėjant bylą, įvertinta ir tai, jog moteris nedirbanti, ne­­teista, bet anksčiau bausta administracine tvarka už šiurkščius kelių eismo taisyk­lių pažeidimus. Be to, tai ne pirmas kartas, kai J. D. sėdo girta už vairo: paaiškėjo, jog prieš keletą metų moteriškė taip pat vairavo automobilį neblaivi.

Kadangi nuteistoji pripaži­no savo kaltę, byla išnagrinėta, priimant baudžiamąjį įsa­kymą. Todėl bauda jai sumažinta vienu trečdaliu.

Jei nusižengusi vairuotoja nesutiktų su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per 14 dienų nuo šio dokumento gavimo ji turi teisę paduoti Klaipėdos apygardos teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teis­­me. Šia teise nepasinaudo­jus, baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir pradedamas vykdyti.

Nuo šių metų įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas numato, kad vai­ruotojams, kuriems bus nu­statytas didesnis negu 1,5 prom. girtumas, gresia baudžiamoji atsakomybė – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

Morta MIKUTYTĖ

Į redakciją kreipėsi ne vienas laikraščio skaitytojas, sunerimęs dėl to, kad jų namuose pradėjo lankytis rumunų, romų ar kitų tautybių vyrai, prievarta siūlantys įvairių prekių, kurios nėra būtinos. O po šių „prekeivių“ apsilankymų žmonės pasigenda pinigų ar vertingesnių daiktų.

Prieš kelias sa­vaites į keletą namų Šilalėje bel­dėsi vyriš­kiai, siūlydami in­dų, trikotažo ar kitų daiktų. Jei duris praverdavo moterys, o ypač vyresnio amžiaus, pre­keiviais iš Gruzijos prisi­statę vyrai įsmukdavo į vi­dų ir tiesiog versdavo iš jų ką nors nusipirkti. Tokio agresyvaus elgesio įbaugintos moterys nesugebėdavo ne tik kaimynų prisišaukti, bet ir paskambinti pagalbos telefonu.

Viena šilališ­kė pasakojo, jog iš pažiūros tvarkingas vyras jai siū­lė indų. Kai moteris, iš­­tik­ta streso, šiaip taip rusiškai pasakė „ne“, atvykėlis lyg savo namus apėjo visus kam­barius, pakilnojo kai kuriuos daiktus ir, radęs nedidelę sumą pinigų, įsidėjo į kišenę.

„Buvo vidurdienis, kai į duris kažkas pasibeldė. Nieko blogo negalvodama, jas pravėriau. Nors nenorėjau nepažįstamojo įsileisti ir bandžiau uždaryti duris, jis spėjo į tarpdurį įkišti koją, stumtelėjo mane ir įėjo į vidų. Aš taip išsigandau, kad nesugebėjau šaukti ar kaip nors kitaip išsikviesti greta gyvenančių kaimynų, o tuo labiau paimti telefoną ir surinkti pagalbos numerį. Įsibrovėlis apšniukštinėjo visus kambarius, apžiūrėjo daiktus, pa­kilno­jo net degtukų dėžutę, kryželį. Džiaugiuosi, kad jis manęs nemušė ir kad dar nebuvau gavusi pensijos. Iš­­eidamas jis vis dėlto paliko man nedidelį puodą, vertą kelių eurų. Tikriausiai ap­sidraudė: jei paskambinčiau į policiją, jis, matyt, įrodinėtų jog tą puodą pirkau savo no­ru“, - pa­sakojo Eugenija. Tą patį vakarą ji teigė išgirdusi vėl beldžiant į duris, bet jų nebeatidarė.

Nelauktų svečių tą vakarą sulaukė ir kita vieniša šilališkė. Tačiau ji sakė visuomet įjungianti apšvietimą prie lauko durų ir nepažįstamų, neprisistatančių ar apie atvykimą iš anksto telefonu neįspėjančių žmonių neįsileidžianti. O kas esąs ir kokiu tikslu atėjęs, atvykėlis, moters teigimu, nepasisakė.

„Prie namų stovi sūnaus automobilis. Matyt, atėjūnas pagalvojo, kad namuose yra vyriškis, tad apsisuko ir nu­ėjo“, - sakė ji.

Taigi jei už­suko nelaukia­mi „svečiai“, jo­kiu būdu ne­atidarykite du­­rų ir nedelsdami skambinki­te bend­­­ruoju pa­galbos tele­fo­nu 112 arba Tau­­­ra­gės aps­krities vyriausiojo poli­cijos ko­misariato budėtojų tel. (8-446) 2-02-70. Jūsų skambutis gali apsaugoti nuo nelaimės ir kitus žmones.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Mano bičiulis ir bendravardis Alius sumanė išsivirti bulvių košės su pupomis, bet neturėjo degtukų ugniai įžiebti. Tad pasiėmė pinigų ir išėjo į krautuvę.

Tą dieną batų skyriuje buvo aulinių batų akcija: „Perki kairį aulinį batą - dešinį gauni nemokamai!“ Aliui visai nereikėjo tų aulinių batų, bet jam parūpo vieną batą gauti dykai. Todėl nusipirko kairį, o dešinį gavo už dyką.

Birių produktų skyriuje Alius aptiko cukraus akci­ją. Cuk­raus kilogramas čia kainavo tik 69 centus. Tiek jis kainavo ir vakar, bet šiandien, akcijos dieną, etiketėje dar buvo ir skaičius 79, tik perbrauktas riebiu raudonu brūkšniu. Vadinasi, šiandien 10 centų pigiau!

„Kad pigiau, tai paimsiu. Deg­tinė brangsta, gal kada išsivirsiu samagono!“ - pagalvojo jis praktiškai.

Aliejaus skyriuje buvo aliejaus akcija. Butelis aliejaus dabar nekainavo nė dviejų eurų - tik eurą 99. Vakar kitoje krautuvėje Alius tą patį aliejų matė po eurą 49, bet tada nebuvo akcijos.

Duonos skyriuje buvo batonų dienos akcija: „Nusipirk du batonus, o trečią batoną nusipirksi irgi!“ Alius pakluso ir šitam patarimui.

Dar jis aptiko medžio klijų, kaminų valiklių, antifrizo, plaukų želė, sieros rūgšties ir kitų labai naudingų akcijų.

Kai pagaliau parėjęs viską iškraustė ant stalo, prišoko žmona. Ji dėliojo daiktus, tarsi kažko ieškodama:

- Batai, cukrus, klijai, kamščiatraukis, lūpų dažai, sieros rūgštis... Aliau, kam mums kaminų valiklis?..

Alius nesijautė kaltas. Jis viską gavo pigiau.

- O degtukai? - ėmė šaukti žmona, kuri nesuprato niuansų. - Degtukų tai nenupirkai?

Alius patraukė pečiais. Da­bar nesuprato ir jis.

- Ėjai degtukų, tai kodėl nenupirkai? - skeryčiojosi žmona.

- Kaip tu nesupranti? - gynėsi Alius. - Juk akcijos degtukams šiandien nėra!

Alius ŠAKINIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.