Reginos ir Stanislovo Barsteigų namuose Apvaršuvoje jauku ir šilta. Ne tik dėl to, kad viskas preciziškai sutvarkyta ir, kaip sakė šeimininkas, „biškį per daug prikaitinta”. Jauku nuo šiltų jų žvilgsnių, šypsenų, gero nusiteikimo, išskirtinės pagarbos užsukusiam pašnekovui ir nuo to, kokį dėmesį ši sutuoktinių pora rodo vienas kitam. Ir taip jau še­šias­dešimt metų!

Deimantinių vestuvių meti­nes Regina ir Stanislovas su vaikais bei anūkais atšventė dar šiltuoju metų laiku – pasak Stanislovo, taip nusprendė vaikai. Tikroji šliūbo diena – lapkričio 7-oji, o civilinė santuoka nusikėlusi kiek vėlesniam laikui.

„Kai paskaičiuoji, 60 metų – ilgas atstumas. Bet kaip greitai jie prabėgo!“ – linguoja galvą Regina, džiaugdamasi, jog pats Dievas jiems suteikė tokią malonę – sutikti vienam kitą ir, kaip pasakoje, ilgai bei laimingai gyventi.

„Man pavyko – pats brangiau­sias žmogus ir vaikai šalia“, – šypsosi laiminga žmona, ma­ma.

„Geresnės rasti ir nebegalėjau, nes geresnių turbūt nėra. Žmona man yra pati brangiausia“, – šiltu žvilgsniu nuglosto Sta­nislovas savo gyvenimo mei­lę.

Jiedu niekada nepamiršta sa­vo pirmojo, ir lemtingojo, susitikimo bei kaskart džiaugsmingai apie tai kalba.

„Atsimenu, buvo jau beveik vakaras, kai mes, būrelis kaimo vyrukų, stovėjome pakelėje ir šnekėjomės. Pamatėme keliu ateinančią nematytą merginą, kuri taip ir praėjo pro šalį. Vienas iš mūsų būrio tarstelėjo: „Šita bus mano“. Nu­leidau jo žodžius negirdom, bet mintyse užgarantavau: „Ne! Ji bus mano!“ – prisimena tą nepamirštamą akimirką Sta­nis­lo­vas.

Jis dabar juokauja, jog anas vaikinas gal ir galėjęs būti jam konkurentas, nes... jo motocik­las buvęs „bajavesnis“.

Mergina visą naktį neišėjusi Stanislovui iš galvos: kas ta nepažįstamoji, pas ką ji atvažiavo viena tokį jau gana vėlų vakarą? Tad rytą netruko išsiaiškinti, kas ir kaip.

Nepamirštama ši akimirka ir Reginai: „Atvažiavau aplankyti brolio, kuris buvo neseniai čia atsikraustęs, o kur gyvena – nežinojau. Matau, stovi būrelis vaikinų, maniau, pasiklausiu. Bet neišdrįsau užkalbinti, tai praėjau pro šalį“.

O geresnio motociklo savinin­kas konkurentu netapo – neilgai trukus, iš šokių savuoju Reginą parvežė Stanislovas.

Ir nutarė ilgai nedelsti – šiandien jis atvirai pripažįsta, jog labai reikėjo šeimininkės, mat mama jau buvo mirusi, o tėvas pasiligojęs. Prieš altorių Re­gina ir Stanislovas stojo Pa­jū­ralio bažnyčioje, o beveik po metų į Šilalės civilinės metrikacijos skyrių jie važiavo kolūkio „viliuku“.

Deimantinių vestuvių jubiliatai nėkart neprakalbo apie sunkumus, kurių per ilgus metus turbūt irgi neišvengė. Užtat nuolat kalbėjo apie gyvenimo darną, sutarimą, pagarbą, vie­nas kito supratimą. Ir, kaip be­būtų drovu tokio amžiaus žmonėms, – apie meilę.

„Stanislovas mane mylėjo, – sa­ko Regina. – Būdavo, kad ir vėliausiai iš darbo grįžta, pavalgo, sodinasi mane ant kelių, ir tada mudu kalbamės, kaip vaikai, na­mai, ūkis... Visur ėjome ir te­beiname susikabinę ranko­mis“.

„Aš ir dabar žmoną ant kelių sodinuosi. Bet ji bijo, sako, kojos gali lūžti“, – juokaudamas žmonai atsiliepia Stanislovas.

O prieš 60 metų, bendro gyvenimo pradžioje, Stanislovas tvirtai nutarė, jog dirbs nežiūrėdamas nei jėgų, nei valandų, kad tik šeimai nieko netrūktų.

„Sakiau žmonai: sunkiai nebūsi. Maniau, neis į kolūkį, tai bus lengviau. Tačiau aš dirbdavau nuo tamsos iki tamsos, o jai tekdavo vaikai, namai, daržai, gyvuliai. Dažname darbe lengviau negu jai buvo namuose“, – prisimena ir įvertina žmonos triūsą Stanislovas.

Regina ne tik rūpinosi šeima, bet buvo ir žinoma bei keliems kaimams aplinkui reikalinga gaspadinė. Juk anksčiau ir šermenys, ir baliai bei vestuvės vykdavo namuose, tad gaspadinės būdavo branginamos ir garbstomos. Moteris sako gaminti išmokusi „pati iš savęs“ – galvodama, derindama, ragaudama... Stanislovas džiaugiasi visada valgydavęs labai skaniai, negana to, žmonos gardumynais nuolat vaišindavęs savo bendradarbius, nes Regina vyrui visko įdėdavo.

„Sunkiai jis dirbo: būdavo, kartais išvažiuoja nakčia ir sulaukiu tik kitą naktį“, – patvirtina moteris.

„Netrūko darbo. Ir kokių tik traktorių neteko vairuoti. O su didžiaisiais tai ir toliau po Lie­tuvą pasisukiojau – reikėjo vežti tai plytas, tai grūdus, tai pašarus. Kai spausdavo 25 laipsnių speigas, tai ir bijok, kad kuras neužšaltų. Kartą taip ir nutiko, vos vos spėjus parvažiuoti“, – prisimena ilgus dešimtmečius įvairius traktorius valdęs Stanislovas, dirbęs ir meistru reguliuotoju, tad, sako, bet kurį sovietinių laikų traktorių yra „išnarstęs po kaulelį“, už pavyzdingą darbą pelnęs ne vieną padėką. 

Žiūrint iš mūsų laikų pozicijų, tai galbūt kai kam atrodo nieko vertas dalykas. Tačiau sąžiningas, darbštus žmogus yra vertas pagarbos. Ne taip, kaip dabar – kartais jos „nusipelno“ už nežinia kokius nuopelnus...

Reginą su Stanislovu, abiejų teigimu, per gyvenimą lydi tik geri žmonės: nėra tekę su kuo nors susipykti ar nešiotis nuoskaudą.

„Reikia pačiam būti savo vietoje, sąžiningam, tada jokių bė­dų nekils. Tai mums visada bu­vo svarbiausia“, – įsitikinęs Sta­nislovas.

Regina priduria, jog ir tarpusavyje jie laikėsi taisyklės nekirsti iš peties, „ant karštųjų“.

„Nereikia skubėti įsižeisti, bet išklausyti, „ataušti“, nedidinti įtampos“, – pritaria vyrui žmona.

Ji sako niekada iš sutuokti­nio negirdėjusi savo adresu mėtomų „gyvulių ar gyvūnų pavadinimų“. Tai patvirtina ir jauniausioji dukra Gražina: „Ne­same girdėję tėvų net apsižodžiuojant, nekalbant jau apie pykčius. Esame dėkingi už ramią, gražią vaikystę, šiltus santykius, visko mokėmės iš jų rodomo pavyzdžio“.

„Gyvenome be pykčių – reikia gerbti savo brangiausią žmogų, atjausti, padėti ir suprasti. O kad gyvenimas būtų gražus, teisingas, nereikia būti gob­šiems, nes pinigai daro žmones ligoniais. Mums netrūko nieko: vaikai buvo pavalgę, visi apsirengę. Na, neišlaikiau kažkada vairuotojo teisių lengvajam automobiliui – pagalvojau, ir nereikia, bene jį nusipirksiu. Užtat motociklų turėjau visokiausių, o šią vasarą net šiuolaikinį keturratį išbandžiau“, – tik gera nuotaika trykš­ta netrukus 84-uosius minėsiantis Stanislovas.

Tėvai džiaugiasi trim atžalomis: sūnumi ir dviem dukromis. Įdomu, jog ant kalvelės įsikūrę trys gyvenimai: centre – tėvų, iš šonų – dukters Gražinos ir sūnaus Sigito. Antra duktė Rima gyvena Vilniuje. Visus trobesius, pasak tėvo, statė vaikai, čia yra jų visų traukos centras. Ir nors dukters Gražinos bei marčios Danutės sodybas skiria tvora, jos tikrai nėra nė vieno širdyje: tėvai marčią ir žentus laiko pačiais geriausiais.

„Vaikai, anūkai prigalvoja visokiausių progų mus pagerbti, pradžiuginti. Daboja mus kiek galėdami, nebeleidžia prie jokių darbų – kad tik, sako, leng­viau, kad ilgiau pabūtume. Nors kažkada, kai teko atsisakyti pas­kutinio gyvulio, buvo labai liūd­na. Įpratęs dirbti žmogus darbo ilgiesi“, – vienas per kitą kalba Regina ir Sta­nis­lo­vas.

Dabar jiedu lepinasi. Ypač tuo mėgaujasi dviem metais už vyrą jaunesnė Regina, mat Sta­nis­lovas jai kone kasryt net pusryčius į lovą atneša.

„Sakau tėčiui, kad mama gali pasiimti pati, tačiau jis turi sa­vo motyvą: „Mama manimi visą gyvenimą, kol dirbau, taip rūpinosi, tu­riu atsidėkoti“, – pasakoja Gra­žina, kol mama su tė­čiu, susi­ėmę už rankų, pozuo­ja prieš fotoobjektyvą.

Stanis­lo­vas teigia besidomintis Lie­tu­vos politiniu gyvenimu, turi savo nuomonę visais klau­simais. Abu visada skaitė ir skaito „Šilalės artoją“, o perskaitę, sa­­ko, „permeta per tvorą“ vaikams. Giria savo nuostabią laiškininkę Romą Noreikienę, ku­ri ne tik puikiai atlieka savo pa­­reigas, bet yra ir nuoširdi paš­ne­kovė.

Ilgai ir įdomiai gali kalbėti apie gyvenimą Regina ir Sta­nis­lovas. Ir nenuostabu – juk šitiek visko nutiko per 60 metų! Ir, beje, net tą pat dieną juodu buvo galima „statyti prie vinčiaus“: abu – šventiškai pasirėdę, Regina pasi­dabinusi perlų vėriniais. Gy­ve­nimas, jų įsitikinimu, turi būti gražus visapusiškai!

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo ir Algimanto AMBROZOS

Vertingi renginiai ir reikšmingi įver­tinimai Lietuvos menininkams – taip kultūros pasaulyje atrodo lapkričio vidurys. Vienas svarbiausių renginių laukia lapkričio 24–27 d. – „Kaunas 2022“ ruošiasi Kultūros sostinės metų uždarymui. Įspūdinga progra­ma „Sutartis“ pakvies į daugiau nei pusšimtį renginių, tarp kurių – pa­rodos, koncertai, spektakliai bei eks­kur­si­jos. 

Nacionalinė Martyno Mažvydo biblio­teka Vilniuje pasipildė vertingu XVII a. veikalu. Bibliofilas, kolekcininkas, ad­vo­katas, Vilniaus universiteto docentas Jau­nius Gumbis jai padovanojo karo inžinieriaus, karininko, artilerijos teoreti­ko, žemaičių bajoro Kazimiero Se­me­na­vičiaus veikalą lotynų kalba „Artis mag­nae artilleriae“ („Didysis artilerijos me­nas“). Knyga išspausdinta 1650 m. Amsterdame (Nyderlandai), vienoje garsiausių to meto kartografo ir leidėjo Jo­ha­nneso Janssonijaus (1588–1664) spaustuvėje. Šis gausiai iliustruotas veikalas pusantro šimto metų buvo svarbiausias mokslo darbas apie artileriją Europoje, ypač reikšmingas raketinės technikos raidai. Jame pirmąsyk pateikta raketinės artilerijos sukūrimo teorija ir brėžiniai.

2021 m. lapkritį Vilniui buvo suteiktas UNESCO literatūros miesto statusas. Vilniaus miesto savivaldybė įsteigė VšĮ „Vil­nius UNESCO literatūros miestas“, kuri per šiuos metus aktyviai įsitrau­kė į literatūros miestų tinklo veik­las ir pradėjo ne vieną bendrą projektą su kitais UNESCO literatūros miestais: „Jauno miesto skaitymus“ su Lvivu, „Slam­Ovi­sion“ kon­kursą su Edinburgu, Vil­niaus knygų mu­gėje diskusijas su Gete­bor­gu ir kt. 

Lapkričio 10-osios vakarą austrų kino kūrėjos Marie Kreutzer filmu „Korsažas“ atidarytas Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Šiemet festivalis švenčia 20-ąjį gimtadienį. „Scanorama“ vyks lap­kričio 10–20 d. Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje ir Šiauliuose.

Praėjusią savaitę paskelbtame Euro­pos kino apdovanojimų nominantų sąraše dokumentinių filmų kategorijoje Europos kino apdovanojimui nominuotas režisieriaus bei antropologo Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2”. Pa­sak žiuri, apdovanojimas skirtas filmui, „kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu konkurso dalyviu”. Režisierius M. Kve­daravičius kovo pabaigoje buvo nužudy­tas Ukrainoje. Filmą baigė montažo režisierė Dounia Sichov, dirbusi su M. Kve­daravičiumi kuriant jo filmus „Mariu­polis“, „Partenonas“, bei režisieriaus sužadėtinė Hanna Bilobrova.

Lietuvos vardas taip pat puikuojasi Europos kino apdovanojimų trumpametražių filmų kategorijoje – nominuotas režisieriaus Sauliaus Bara­dins­ko filmas „Techno, mama“. Filmai lai­mėtojai paaiškės gruodžio 10 d. iškil­mingoje apdovanojimų ceremonijoje Reik­javike (Islandija).

Ne visai niūru ir Šilalės kultūriniame gyvenime. Štai šiandien (nuo 15 val.) viešoji biblioteka kviečia į kūrybos dirbtuves „Advento vainikas”, kitą savaitę literatūros mėgėjų joje lauks aktorė Jūratė Vi­lūnaitė: lapkričio 23 d., 17 val., vyks teatralizuotas skaitymas „Aš – Ieva Simonaitytė”, bus skaitomos ištraukos iš rašytojos autobiografinės knygos „...O buvo taip”. 

Kotryna PETRAITYTĖ

(Pabaiga. Pradžia Nr. 85)

Atmintis vis nukelia į Šilalę, kur teko dirbti Švietimo, paskui – Kultūros skyriuose. Tai galimybė mintimis vėl susitikti su buvusiais bendradarbiais, įvertinti savo darbą bei pasidžiaugti įveikus sovietinę biurokratinę ap­suptį...

Tuometinio rajono laikraščio „Ar­to­jas“ korespondentas žurnalistas Ro­mas Mas­teika ėmė vadovauti šilališkių tė­viš­­kėnų klubui, rašė apie kiekvieną iš šio rajono kilusį šviesuolį kūrėją, menininką, įvyko daug susitikimų su šiomis asmenybėmis. Tai pagyvino šilališkių laisvalaikį, ugdė jų kūrybines pagavas, skatino dvasinio pasaulio ūgsmą. Kultūros darbuotojų iniciatyvas norom nenorom rėmė kai kurie rajono ideologai. Deja, jie dažniau kalbėdavo ne apie pasiekimus, o apie vis dar esančius trūkumus. Iš vienos pusės tai, rodos, skatino dirbti dar geriau, bet kartais slopino kultūrininkų iniciatyvą. Nors už kultūros paminklų apsaugą ir jų globą respub­likoje porą metų buvome pelnę pirmąją vietą, tačiau ši sritis tuometės vienos partijos nariams buvo tarsi rakštis, nes nekreipėme dėmesio į ant­rojo pasaulinio karo sovietinius „did­vyrius“, nerinkome medžiagos apie jų gyvenimą, nesusirašinėjome su čia žuvusiųjų giminaičiais. Ma­žai kas iš kraštotyrininkų rašė kolūkių ar partinių organizacijų istorijas. Tad priekaištų bei pamo­kymų sulaukdavome kiekviena­me pasitarime. Dirbome tai, kas geriausiai sekėsi, ką buvo įmanoma padaryti, atskleisti savo kultūrines ambicijas ir tęsiant žemaičių krašto praeities tradicijas.

Nepakankamas kaimo kultūros namų darbuotojų išsilavinimas taip pat buvo rimtas trukdis. Jų kūrybingu­mo stoka slopino ir bendruomenės entuziaz­mą, o atmosfera buvo slogi, nes į Šilalę jaunieji specialistai nesiveržė taip, kaip į Šilutę, Telšius ar Plun­gę. Pla­čiai šaly­je nuskambėjo straipsnis „Švy­tu­rio“ žur­nale „Kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje“. Jis ilgam uždėjo negaty­vų antspaudą Šilalės rajonui apskritai, juolab, jog įvairių sričių specialistų trau­kos nebūta ir anksčiau. 

Apylinkėse taip pat buvo daugiau nusivylimo negu optimistinių nuotaikų. Dau­gumos rajono bibliotekų ir kultūros namų materialinė bazė buvo itin skurdi. Nemažas erzelys buvo sukeltas, kai vykdomasis komitetas pasikvietė grupę Kultūros ministerijos valdininkų, kurie visą savaitę tikrino kultūros įstaigų darbą, norėdami išsiaiškinti, kodėl tariamajame „socialistiniame lenktyniavime“ rajono kultūros rodikliai yra tokie žemi ir kaip išeiti iš šios padėties. Tačiau vykdomojo komiteto inicia­tyva iškviesti patikrinimą nepasiteisino – korespondentas Stasys Kašauskas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ negailestingai supurtė rajono partinę ir vykdomąją valdžią, metų metais nesirūpinusią kultūros reikalais ir taip nuskurdinusią materialinę bazę (pastatai, inventorius, muzikos instrumentai, infrastruktūra), nekūrusią plėt­ros planų, nekreipusią dėmesio į kultūros darbuotojų darbo sąlygų gerinimą. 

Smulkmeniškas valdžios kabinėjima­sis rodė jos bevališkumą ir paviršuti­niš­­­ką supratimą apie kultūros darbą aps­­kritai. Nepagrįstos kritikos sulaukė vie­nas iškiliausių Žemaičių žemės kraš­to­tyrininkų Vladas Statkevičius už tai, jog perdėm domisi rajono praeitimi, „Ar­­­tojuje“ spausdina idealistines (bet moks­lines) kraštotyros ir kultūros paminklų apybraižas. Prieita net iki priekaištų, kad šventiniuose „gegužės ir spalio šven­čių“ koncertuose per mažai kūrinių apie Le­ni­ną, partiją, socialistinę tik­rovę...

Ką buvo galima priešpastatyti, išsky­rus kantrybę, užsispyrimą, rytojaus lau­kimą, dvasinę pakantą ir, svarbiausia, kūrybinį darbą, laiko pokyčius? Ra­jono vadovai keitėsi, tačiau nekito jų strateginė orientacija ir stagnacinė kasdienybė. Tiesa, vienas kitas ūkio vadovas (S. Bugenis, A. Kareniauskas) kultūrai buvo geranoriški, rėmė šios srities darbuotojus, patys buvo aktyvūs saviveik­lininkai, bibliotekų skaityto­jai. Deja, apylinkių pirmininkai paisė vykdomosios valdžios nuorodų. Laimei, bu­vo būrelis kultūros darbo švyturių, dirbusių noriai, kūrybingai ir atsa­kin­gai. Negaliu nepaminėti J. Vaiš­vilos, A. Tri­bičiūtės, A. Pauliaus, L. At­ga­lai­nytės, V. Miltenio, S. Balsevičiaus, L. Lu­ko­šiūtės, S. Kvietkienės, A. Kaziu­lie­nės, P. Jotkevičienės, B. Kelpšienės, I. Mas­tei­kie­nės, kurių darbo rezultatai būdavo įvertinami padėkos raštais bei kitomis paskatomis.

Būta ir kurioziškų situa­cijų. Vienoje vakaronėje, kurioje daly­vavo rajono valdininkai ir svečias iš Vil­­niaus, įsisma­ginusiai publikai nety­čiomis leptelėjau frazę: „Nežinia, ar chaltūra kultūros, ar kultūra chaltūros“. Tai neprasprūdo pro ausis, ir part­­komui buvo liepta išsiaiškinti, kokios yra mano, Kultūros skyriaus vedėjo, ideologinės pažiūros. Tačiau mane Šilalėje pažinojo, matė ir teigiamus veik­los bruožus, ir negatyvias apraiškas. Pir­masis sekretorius juo­kais nuleido vilniečio svečio priekaištus, pareikšdamas pasitikėjimą ma­no dar­bu bei aktyvia visuomenine veik­la. Tą­­kart tamsūs debesiūkščiai nuslinko pro šalį.

Dirbti kultūros srityje buvo įdomu, pažinti etnines tradicijas buvo prasminga ir kilnu. Ir respublikinėje spaudoje publikavau daug straipsnių apie šį Žemaitijos rajoną, apie jo kultūrą, papročius bei tautosaką, garsesnes asmenybes, kultūrinę veiklą. Deja, dvasinė ramybė taip pat turi savo ištvermės ribas, nerandant bendros kalbos su rajono biurokratine valdininkija. Taip mano pareiškimas gulė ant stalo, ir perėjau dirbti į Telšių kultūros mokyk­lą, o vėliau – į Vilniaus mokslinį-metodinį kultūros centrą. 

„Gražioj žemėj – gražūs žmonės“. Šis „Artojo“ laikraščio mėnesinis devizas įstrigo mano atmintin, kaip itin taiklus ženklas, rašant ir mąstant apie kultūrą, gėrį, grožį ir tiesą. Kokiomis akimis į gyvenimą žvelgiama, tokios nuomonės formuojasi sąmonėje bei pasąmonėje, kaip tikslingų darbų pradžia, kaip mąstymų apie gyvenimą ir būtį pabaiga.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

Kad atotrūkis tarp sostinės ir likusios Lietuvos yra di­džiulis, liudija daug dalykų. Visų pirma tai nemenkas skirtumas tarp gaunamų pajamų – Statistikos departamento duomenimis, 2022 m. antrąjį ketvirtį bruto (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio skirtumas tarp regionų ir sostinės buvo 357 eurai. Vidutinis mėnesinis atlyginimas šiuo laikotarpiu Sostinės regione sudarė 1978,4 Eur, o Vidurio bei Vakarų Lietuvos regione – 1621,6 Eur. Ma­žiausiai šalyje antrąjį ketvirtį uždirbo Tauragės apskri­ties darbuo­tojai – vidutinis mėnesinis atlyginimas siekė 1401,4 Eur. Dar mažesni yra šilališkių atlyginimai – oficialiais duome­nimis, mūsų rajono įstaigų, įmonių darbuotojų vidutinė alga siekia 1318,4 Eur (į rankas – 865,6). Tai, be abejo, turi įtakos ir žmonių perkamajai galiai. Tačiau kaimo parduotuvių savi­ninkai tikina, kad nors laikmetis ir ne pats geriausias, jie tikisi išsilaikyti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 85

„Buvau susitaikęs su mintimi, kad gyvas neliksiu, galvojau, kad mane nušaus sodybą užėmę okupantai arba žūsiu nuo ukrainiečių karių paleistos bombos“, – sako 68-erių Mala Rohan kaimelio gyventojas Aleksejus Šapovalas. Šis pensininkas buvo vienas iš dviejų žmonių, kuriems oku­pantų vadas leido pasilikti, nes visiems kitiems, gyvenu­siems Stadiono gatvės namuose, buvo įsakyta skubiai išsinešdinti...

Nedidelė gatvė su 14 namų yra Mala Rohan kaimelio pakraštyje, ant kalvos, todėl okupantai nusprendė, kad iš čia bus geriausiai matyti apylinkės ir ukrainiečių karių judėjimas.

„Išgirdęs riaumojančius tankus, išėjau pasiremdamas lazdele į gatvę ir prisistačiau atvykėlių vadui, pasisakiau, jog esu sovietinės armijos atsargos leitenantas, baigęs karo akademiją, iš tarnybos kariuomenėje po dvylikos metų privalėjęs pasitraukti dėl ligos“, – pripažįsta Aleksejus.

Jam buvo įsakyta pasilikti, o visiems kitiems šeimos nariams skubiai išsinešdinti, nes čia vyks kovos, o namuose apsigyvens Rusijos kareiviai.

A. Šapovalą netrukus pašiurpino okupantų atsikraustymas – šie įvažiavo tanku, nugriaudami tvorą ir vartus, pervažiavę kieme stovėjusį anūko automobilį ir nubrozdindami mūrinę namo bei arklidės sienas. Dar labiau pensininką išgąsdino kitoje namo pusėje, pusseserės sode, pastatyta dyzelinio kuro cisterna.

„Pagalvojau, kad jei ukrainiečių bomba pataikys į cisterną, tai supleškės tiek giminaitės, tiek mano namai. Pavaišinęs kareivius degtine, prikalbinau cis­terną perkelti kiek tolė­liau“, – pasakojo A. Šapovalas.

Vyras pasistengė vaišingai pri­imti du jo namuose apgyvendintus rusų kareivius. Šie iš pradžių bijojo, kad viduje ga­li būti pasala, tad, įrėmę šautuvus A. Šapovalo dukrai į nugarą, liepė merginai pirmai eiti į na­mą ir jį aprodyti. 

„Esu kilęs iš karingų kazokų giminės, todėl kraujas užvirė ir liepiau rusams negąsdinti duk­ros, pasakiau, jog pats eisiu ir viską parodysiu, ir įspėjau, kad būtų atsargūs su ginklais, nes namuose yra mažų vaikų“, – pasakojo pensininkas. 

Apžiūrėję sodyboje esančius du gyvenamuosius namus bei ūkinius pastatus, kareiviai nurodė aštuoniems šeimos nariams pasiimti reikalingiausius daiktus ir išeiti. A. Šapovalo žmona, sūnus ir dukra su savo šeimomis išskubėjo pas kaimo apačioje gyvenančius giminaičius.

„Kodėl man ir kitoje gatvės pusėje gyvenančiai kaimynei bu­vo įsakyta pasilikti, taip ir li­ko paslaptis, bet tai nulėmė, jog išgelbėjau savo namus nuo sunaikinimo“, – tikino vyras.

Gaisras šalia namo esančiose dirbtuvėse kilo po to, kai kitą rytą ukrainiečių paleista bomba pataikė į garažą. Kadangi A. Šapovalas savo namus statė labai rūpestingai ir garažo stogą apdengė dviem iš bank­ru­tavusios gamyklos gautų plie­no lakštų sluoksniais, bomba stogo iki galo nepramušė. Ta­čiau po sprogimo užsidegė su garažu sujungtų dirbtuvių ant­ras aukštas, ugnis grėsė persimesti į šalia esantį namą. Ne­pai­­sydamas gatvėje bei sode spro­ginėjančių bombų, vyriškis gumine žarna paleistu vandeniu įstengė ugnį užgesinti.

Skeveldros suvarpė pastatų sienas, duris, stogą bei išmušė langus, bet namai liko sveiki, nors net devyni iš keturiolikos gatvėje esančių kaimynų namų buvo sugriauti. Apgriuvo ir viename name įkurta pravoslavų bažnyčia, sunaikintas gatvės ga­le buvęs stadionas.

Gyvenvietę išvadavę ukrainie­čių kariai sakė, jog Stadiono gatvėje bei kiemuose gulėjo dvi­dešimt negyvų Rusijos karių. Jų žuvo daugiau, nes vėliau A. Ša­povalas kanalizacijos šulinyje rado tris rusų karių lavonus, o dar tris kartu su žmona aptiko pusiau užkastus ir eglišakiais pridengtus kaimelio šiukšlyno pašonėje. 

„Tai nežmoniška, taip negalima elgtis su žuvusiais bend­ražygiais. Suprantu, kad bėg­da­mi rusai paliko juos mūšio vietoje, tačiau negi buvo sunku užkasti giliau ir kaip nors pažymėti tą vietą?“ – stebėjosi žmogus.

A. Šapovalas spėja, jog į kanalizacijos šulinį okupantai įmetė tuos karius, kuriuos patys nušovė, mat šie greičiausiai norėjo pasiduoti ukrainiečiams. Karių rankos buvo surištos, o nuo jų uniformų nuplėšti antpečiai.

A. Šapovalo namuose buvo ap­sistoję 20-me­tis jaunuolis iš Sankt Pe­ter­­burgo bei 40-metis iš Šiau­rės Rusijos. Vaikinas, informacinių technologijų specialistas, prisipažino, jog labai nenorėjo būti siunčiamas į karą, ir su ašaromis akyse prasitarė trokštantis grįžti namo ir apkabinti savo mamą, kuri pasiligojo sužinojusi, kur jis pateko.

Tačiau tuvietis įsiutino A. Ša­povalą, pareiškęs, jog savo no­ru atvyko į Ukrainą, mat norintis uždirbti pinigų bei nupirkti sūnui butą.

„Pagalvojau, koks tu niekšas, atvykai žudyti mūsų vaikų dėl savo sūnaus gerovės. Vos susilaikiau snukio neišdaužęs“, – tikino pensininkas.

A. Šapovalas gudriai siekė įsi­­teikti kareiviams, nes neno­rė­jo, kad šie namą apverstų aukš­­tyn kojomis, ieškodami gė­rybių. Pats klausė, ko jie pageidauja, atnešė degtinės, iškepė šašlykų, davė šiltus sūnaus batus ir megztinius. Tokia gudri taktika pasiteisino, kareiviai neplėši­ka­vo sodyboje, nors kituose na­muose viską išvertė, ieškodami pinigų. 

Kitą dieną Stadiono gatvės kiemuose apsistoję rusų tankai ėmė šaudyti į greta esantį Char­kivą. Okupantai gal vylėsi, kad Ukrainos kariai nešaudys į juos nenorėdami sunaikinti šalia esančių sodybų. Bet miesto gynėjai buvo ryžtingi: jie Sta­diono gatvėje įsikūru­sį priešą ne tik negailestingai bombardavo, bet ir perėjo į puolimą bei išvadavo Mala Ro­han kaimą. Šis puolimas buvo toks netikėtas, jog sprukdami okupantai paliko keliasdešimt tankų bei kitokių šarvuotų mašinų ir daugybę ginklų bei artilerijos sviedinių.

Tačiau prie nuošalaus kelio, vedančio į Charkivą, išvaduo­tojai rado sušaudytus žmones.

P­a­aiškėjo, kad dvidešimties ma­šinų vilkstine kaimelio gyventojai norėjo pabėgti, bet okupantai suvarpė automobilius kartu su jais keliavusiais žmonėmis. Po to sadistai lyg niekur nieko susėdo ant kelkraščio ir papietavo...

Mala Rohan kaimelis su jame gyvenančiais pustrečio tūkstančio žmonių yra vos 15 kilometrų nuo Charkivo, šalia strateginės autostrados, jungiančios Charkivą su Iziu­mu bei Do­necku. Oku­pan­tai į Char­ki­vą, esantį vos 40 km nuo Ru­sijos sienos, įžengė pirmą karo dieną, tačiau čia jų laukė mirtis, o po to kovos užvirė priemiesčio gyvenvietėse. Į Mala Rohan rusų kareiviai įžen­gė antrą karo dieną. Nors priešai iš kaimo buvo išvyti po mėnesio, iki pat dabar čia tebestovi rusų tankų liekanos, o Mala Rohan yra priskiriama prie labiausiai sugriautų gyvenviečių.

Koks jo namuose gyvenusių dviejų Rusijos karių likimas, A. Ša­povalas nežino – kilus gaisrui dirbtuvėse, vyriškis puolė jo gesinti, o po to nusprendė sprukti iš bombardavimų pragaru virtusios gatvės.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Gyvenimas yra spalvingas savo įvykiais ir kasdienybės nuotaikomis, kūrybiniais darbais ir išminties lobiais. Žmogus, įeidamas į gyvenimą, ne visuomet suranda tai, ką iš anksto tikisi rasti. Dienų karuselės dažnai įstringa, besisukdamos ir besisupdamos tai aukščiuose, tai nuolydžiuose. Kiekvienoje būties kelionėje netrūksta spąstų, klastingų žabangų, renesansinių barika­dų, užmaskuotų griovių ar visai nematomų kliūčių. Ir visiems dera prisiminti savo gyvenimo sėkmes bei praradimus, plojimų bangas ir pykčio ar pagiežos grimasas. Visiems tampa aišku, kad ir laurų kelias, ir dilgėlėtas takas – čia pat, šalimais, ties kiekviena kryžkele ar klaidesniu posūkiu. Niekas nepatars ir laiku neperspės, kaip išvengti trukdžių, nuopuolių, kad viskas klotųsi sėkmingai, įgeidžiai ir iki galo...

Kol prisiminimų prakartėlėse dar neišblėso jaunystės darbai bei jų patirtys, kol atminties pliūpsniai ir vėlei nukelia į pirmąją Šilalės darbovietę – Švietimo skyrių (kiek vėliau – į Kultūros skyrių), verta tai iškloti popieriuje, sužadinti prisiminimus, bent mintyse susitikti su buvusiais bendradarbiais, įvertinti savo darbus ir jų mastą, pagalvoti apie tuomečio gyvenimo iškraipas bei dvasios trukdžius ir pabandyti nubraižyti anų laikų ideologizuoto gyvenimo koordinates. Nes būta visko – ir džiaugsmo valandų, ir bukos valdininkiškos (biurokratinės) kasdienybės apsupties, kai norėta daug, o galimybių to siekti buvo labai mažai dėl įvairiausių keistų priežasčių.

Partokratinis diktatas dažnąsyk vers­davo nuleisti rankas, bet nusišlavus dva­sinės atsparos laiptus, vėl norėdavosi ieškoti išeities, dirbti dar kūrybingiau, nepaisant „baltųjų rūmų“ prievartos, nuolatinių pamokymų (tiksliau – prievar­tinio pamokslavimo, visažinystės ar mask­vietiškos raidos priedermingumo įrodinėjimo). Daž­nai teko suktis ir raitytis lyg ka­rosui kaistančioje keptuvėje. Laimei, bū­ta tolerantiškų švietimo vadovų, kaip E. Da­vidonienė, V. Noreika, kurių va­lia, išmanumas ir juolab išmintingumas teikė ištvermę, dvasinę atsparą ir žmogiškąjį supratingumą. 

Jaunam specialistui reikėjo ne tiek patarimo, o pritarimo, ne ministeriškų nuorodų, bet savos ir savitos minties palaikymo bei jos įgyvendinimo be kasdienių trukdžių. Humanitarinės mokyk-

lų programos buvo ateizuotos ir inter­nacionalizuotos. Vadinasi, mokytojų pamokos turėjo būti aukšto „idėji­nio lygio“ bei pataikūniškumo bukai so­vie­ti­zacijai ir atvirai rusifikacijai. Ta­čiau daugeliu atvejų šilališkiai pedagogai jau drįso kalbėti savo sielos kalba. Tokių mokytojų buvo tarp lituanistų bei rusistų, tarp istorikų ir geografų. Mokėta išmoningai „prisitaikyti“ prie reikalavimų, kurie keitėsi kas metai, kas pusmetį. Štai sugalvojo sovietiniai didaktikos „korifėjai“, jog kažkur Lipecke mokytojai itin daug dėmesio skiria savarankiškam mokinių darbui pamokose, ir tuoj pat gimė lietuviškoji instrukcija visiems ir visur dirbti taip, kaip dirbo ano krašto pedagogai. 

Susidomėjau šiomis pasiūlomis, bet pastebėjau, kad rajono mokytojai ir be minėtų nuorodų buvo itin dėmesin­gi mokinių savarankiškumo ugdy­mui pa­­mokoje. Prof. Vincas Auryla pasiūlė man temą būsimai disertacijai „Sava­ran­­kiškas mokinių darbas literatūros pamokose 10–11 klasėse“. Pradėjau kaup­ti konkrečią pamokų medžiagą Šila­lės, Kvėdarnos ir Upynos vidurinėse mokyklose, tačiau priverstinė dvejų metų tarnystė sovietinėje armijoje tiesiog išmetė mane iš vėžių, ir visa disertacijos medžiaga nuėjo į asmeninį archyvą.

Po to perėjau dirbti Kultūros skyriaus vedėju, tad radosi naujų kūrybinių užmojų bei sumanymų. Perėjimas į kitą veiklos sferą nebuvo rožėmis nubertas kelias, kaip galėjo iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tai buvo labai ideologizuota sritis, visų valdžios grandžių akylai perregima ir vertinama pagal partokratinę nomenklatūrą, juolab, kad kultūros darbo stebėtojų ir „sargų“ buvo ir partijos, ir vykdomajame komitetuose. Šie instruktoriai buvo, deja, ne patarėjai, konkrečiai nurodantys naujas darbų kryptis, bet kritikai, grasintojai ir baudėjai. 

Tad regėjau ir juodo, ir balto, ir šilto, ir šalto. Tiesą sakant, dažniau – juodo ir šalto. Stengiausi dirbti ne pagal partinio plenumo nutarimo raidę, bet pagal savitą, nuovokų bei praktiškai įgyvendinamų darbų pobūdį. Daug skaičiau, kasmet prenumeruodavau po penkiolika spaudinių, gilinausi į kraš­totyros ir kultūros paminklų specifiką.

No­­rėjosi kuo geriau pažinti Šilalės rajoną – šį nuošalų Žemaitijos kampe­lį, pa­jausti kaimiškosios gyvensenos ir jau­senos dvasią. Aktyviai bendrauda­mas su „Artojo“ laikraščiu, suvokiau tuomečio jo redak­toriaus Alfonso Brie­­džio tautines, patriotines nuostatas, ką pa­stebėjo ir gausus šio laikraščio pre­nu­me­ra­torių būrys. Tiesa, mokytojai ir kul­­tū­rininkai galėjo būti aktyvesni, pasakodami savo prisiminimus, užrašyda­mi tautosaką, spausdindami savo lite­ra­tū­rinę kūrybą.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius 

(Bus daugiau)

Kelionės yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Pa­prastai kelionė suprantama kaip neeilinė, nekasdienė iš­vyka, dažniausiai į užsienio šalį. Asmens dokumentų galiojimo datos patikrinimas ir apgalvotas daiktų krovimasis yra būtina pasiruošimo dalis. Bet ar visada pasirūpiname savo sveikata? Ar koronaviruso pandemija mus išmokė elgtis atsakingiau?

Apie užkrečiamųjų ligų rizikas, būtinas prevencijos prie­mones bei lietuvių keliavimo įpročius pasakoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus patarėja Rasa Liausėdienė.

Griežtų reikalavimų nebėra, tačiau pandemija tęsiasi

Pasaulio sveikatos organiza­cija (PSO) 2020 m. kovo 11 d. paskelbė pandemiją. Pirmas COVID-19 užsikrėtimas Lie­tu­voje buvo užregistruotas 2020-ųjų vasario 28 d., 2020-ųjų ko­vo 15 d. Lietuvoje paskelbtas karantinas, 2020 m. gruodžio 27 d. Lietuvą pasiekė pirmosios vakcinos nuo COVID-19 ligos. Per COVID-19 pandemiją išmokome „gyventi su virusu“. Nepaisant to, koronavirusas nie­kur nedingo. PSO nėra paskelbusi pandemijos pabaigos, todėl, R. Liausėdienės teigimu, ri­zika užsikrėsti koronavirusu vis dar išlieka dėl šiuo metu vy­raujančių viruso atmainų.

Specialistė pokalbį pradeda nuo priminimo: „Šių metų gegužės 1 d. ekstremalioji situa­cija dėl koronaviruso pandemijos infekcijos pli­timo grėsmės buvo atšaukta. Tai reiškia, kad iš bet kurios pasaulio šalies į Lietuvą atvykstantiems keliautojams netaikomi jokie su koronavirusu susiję reikalavimai“.

Pasak R. Liausėdienės, prieš išvykstant į kelionę, privaloma pasidomėti COVID-19 situacija bei reikalavimais, ku­rie yra būtent toje šalyje, į kurią susiruošėte vykti. 

„Šią informaciją galima rasti Už­­sie­­nio reikalų ministerijos (URM) interneto svetainėje (https://keliauk.urm.lt/). Ke­­liau­­­jantiesiems į Eu­ropos Są­­jun­­gos šalis sukurta speciali platforma „Re-Open EU“, kur 24 kalbomis pateikiama ir nuolat atnaujinama informacija apie keliones, sveikatos apsaugos priemones pandemijos metu ES ir Šengeno šalyse. Plat­forma padeda pasinaudoti laisvo judėjimo teise ir išlikti saugiems bei sveikiems“, – teigia NVSC specialistė.

Svarbu pasirengimas

Šiuolaikinės technologijos su­teikia galimybę nuvykti į bet kurią pasaulio šalį. Kartu tai yra rizika užsikrėsti egzotinėmis ligomis. NVSC duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo užregist­ruoti 58 įvežtiniai maliarijos at­vejai, 31 strongiloidozės, 31 Den­gės karštligės, trys odos išmalijozės ir vienas vidurių šiltinės at­vejis. R. Liausėdienė ragina pasidomėti, kokių užkrečiamųjų ligų rizika yra galutiniame ke­lionės taške, bei susipažinti su šių ligų pasireiškimo požymiais ir prevencinėmis priemonėmis, o geriausia – apsilankyti pas savo šeimos gydytoją ar gydytoją infektologą. Tai daryti, anot specialistės, reikėtų likus 4–6 savaitėms iki išvykimo.

„Nuo kai kurių užkrečiamųjų ligų keliautojus gali apsaugoti vakcinos ar atitinkamų vaistų vartojimas. Dėl šios priežasties svarbu laiku pasikonsultuoti su specialistu, kuris įvertins bendrą organizmo būk­lę ir pagal išvykos tipą, truk­mę, tikslą, atsižvelgiant į užkrečiamųjų ligų riziką, pateiks konkrečių rekomendacijų bei suteiks kitos vertingos informacijos apie užkrečiamųjų ligų prevenci­ją“, – sako R. Liau­sė­die­nė. 

Kasmet atnaujinamą PSO re­ko­menduojamų ir privalomų skiepų bei profilaktinių priemonių sąrašą galima rasti NVSC interneto svetainėje (https://nvsc.lrv.lt/skiepai-ke­liautojams).

Vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju

„Dažniausiai keliautojams rekomenduojami skiepai yra nuo hepatito, vidurių šiltinės, choleros, gelto­nojo drugio ir meningokokinės infekcijos. Vykstantie­siems į Pietų Ame­rikos bei Af­rikos valsty­bes, kuriose rizikuojama užsikrėsti geltonuo­ju drugiu, paprastai patariama nuo šios ligos pasiskiepyti. Ke­liaujantie­siems į vietą, kurioje nebus sąlygų palaikyti higie­nos normų, vertėtų pasiskiepyti nuo hepatito A bei vidurių šiltinės. Žinant, kad užsienyje teks kontaktuoti su gyvūnais, rekomenduojama pasiskiepyti ir nuo pasiutligės“, – pasakoja R. Liausėdienė ir priduria, jog specialistų patarimai dėl vakcinų yra grįsti atsižvelgiant į šalį, kur keliaujama, kelionės truk­mę, tikslą, gyvenimo toje vietoje sąlygas bei keliaujančiojo sveikatos būklę ir ankstesnį profilaktinį skiepijimą.

Laikas, per kurį susiformuoja imunitetas, priklauso nuo to, nuo kokios užkrečiamosios ligos skiepijama, kiek dozių reikalinga ir ar žmogus nuo šios ligos buvo skiepytas anksčiau.

R. Liausėdienė sako, kad „nė­ra bendro skiepijimosi plano, todėl kiekvienam asmeniškai rekomenduojama gydytojo kon­sultacija, kurios metu išsiaiškinama, kokios vakcinos asmeniui reikalingos.

Specialistė akcentuoja, jog tarp­tautinis skiepijimo bei pro­filaktikos priemonių pažymėjimas, įrodantis gautas vakcinas, įsigalioja tik praėjus 10 dienų po skiepijimosi. Skiepų pasą, išduodamą sveikatos priežiūros įstaigose, privaloma turėti tiems, kurie keliauja į kokios nors infekcijos endeminę teritoriją. Tad tiems, kurie ruošiasi keliauti, būtina į tai atsižvelgti, kitaip į šalį jie gali būti neįleidžiami.

Ką vertėtų prisiminti kelionėje?

NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus patarėja R. Liau­­sėdienė sako, kad pagrindinės savisaugos priemonės lankantis užsienio šalyje yra tokios kaip ir koronaviruso pandemijos laikotarpiu.

„Keliaudami išlikite budrūs, kuo dažniau plaukite rankas, turėkite drėgnų servetėlių, rankų dezinfekavimo priemonių, venkite sąlyčio su sergančiais asmenimis bei sergančiais gyvūnais, laikykitės atstumo tarp žmonių, jeigu reikalaujama – dėvėkite medicinines kaukes ar­ba respiratorius. Valgykite tik gerai termiškai apdorotą maistą, kur užtikrinama higiena. Ven­kite sužeidimų, susižeidę nuvalykite ir nuplaukite žaizdą dezinfekuojančiu tirpalu, užklijuokite orui laidžiu tvarsčiu, o įkandus gyvūnui nedelsdami pasiskiepykite nuo pasiutligės. Pasitikrinkite, ar turite galiojantį skiepą nuo stabligės, nes bet koks sužeidimas kelionės metu gali būti šios ligos priežastis. Jei esate pasiskiepiję nuo stabligės daugiau nei prieš dešimt metų, būtina kartoti skiepą“, – aiškina specialistė.

R. Liausėdienė džiaugiasi, kad, NVSC duomenimis, atsi­žvel­giant į registruojamas įvež­ti­nes egzotines infekcijas Lie­­tu­voje, į konsultuojamų asmenų skaičių dėl skiepų prieš kelionę, galima daryti prielaidą, jog Lie­tuvos gyventojai kiekvienais metais, prieš vykdami į svečias šalis, vis labiau domisi profilaktinėmis priemonėmis.

Pasakoms dedikuotus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro metus tęsia dar viena premjera: jau lapkričio 11–12 d., 18.30 val. Žvejų rūmų didžiojoje salėje bus pristatytas šokio spektaklių triptikas „Dona Kichotė" pasakojantis apie amžinas vertybes, didžius siekius ir už juos kovojančius šių laikų idealistus. 

Spektaklio transformacijos 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė pasakoja, kad šio teatro repertuaras planuojamas keli metai į priekį, tad gal prieš kelerius metus gimė sumanymas pastatyti šokio spektaklį „Don Kichotas". „Per šį laiką pasaulis pasikeitė, tad ir spektaklio sumanymas transformavosi į „Doną Kichotę". Trečioji Muzikinio teatro 2022-ųjų metų premjera pasakos ne apie visiems žinomą herojų Don Kichotą, spektaklyje nerasime ir kitų šio literatūrinio kūrinio veikėjų. Pristatysime šiuolaikiniam pasauliui labai svarbias, jautrias ir sektinas žinomo idealisto Don Kichoto idėjas, kad ir jo ėjimą prieš vėją nepaisant to kas vyksta aplink. Tai taps puikia pasakoms skirtų metų tąsa: pirma metų premjera tapo Antonino Dvoržako opera „Undinė", antra – Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys", o dabar – „Dona Kichotė", – pasakojo vadovė L. Vilimienė. 

Šiuo metu pasaulio teatruose itin populiarų šokio spektaklių formatą – triptiką – Klaipėdoje paruošė choreografas Gajus Žmavcas (Slovėnija), dirbęs choreografo asistentu Klaipėdos elinge kuriant du vienaveiksmius baleto spektaklius „Stabat Mater" (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris"; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė, KVMT baleto artistai, ukrainiečiai – Daria Verovka ir Yanas Malaki, įsimintinai debiutavę kaip choreografai teatro rengiamame choreografinių miniatiūrų projekte „Dėmesio! Baletas 2022"; muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas, režisierius Aurelijus Liškauskas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, grimo dailininkė Aira Braždienė. 

Žengia į Europą 

Anot Muzikinio teatro vyriausiojo choreografo, triptiko „Dona Kichotė" režisieriaus Aurelijaus Liškausko artėjanti premjera parodo naują, dar aukštesnį jo vadovaujamos baleto trupės lygį. „Prieš daugiau nei tris metus mūsų trupė smarkiai atsinaujino, o šiuo metu galime dar kartą konstatuoti ir pasidžiaugti kokiais sparčiais žingsniais ji žengia į priekį, į Europą. Pristatome išskirtinį šokio spektaklių triptiką, kuris sukurtas mūsų trupės narių ir atvykusių choreografų. „Dona Kichotė" – labai stiprus kontrastingas kūrinys. Svarbu, kad publika neišsigąstų dulkių, nuogumo ir keistų dalykų", – sako Aurelijus Liškauskas. 

„Kurdama kostiumus šiam triptikui Doną Kichotę vaizdavausi kaip unikalią, idealią moterį ir sykiu bendros visumos dalį – vieną iš mūsų, kaip naujos gyvybės šaltinį. Kokia jos misija nūdienos visuomenėje, su kokiais vėjo malūnais ji kovoja? Tikiu, kad į šiuos ir daugelį kitų keturiose skirtingose miniatiūrose keliamų klausimų žiūrovai ras savo atsakymus", – sako kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva. 

Moters transformacijos 

Choreografės Aušros Krasauskaitės įkvėpimu choreografijai tapo ikonos. „Dievo Motinos atvaizdai palietė kažką, glūdintį mano širdies gelmėse. Domėjausi šventosiomis paskelbtų moterų istorijomis. Visa tai susisiejo su asmenine patirtimi: iš naujo ieškau savo kaip moters santykio su mane supančiu pasauliu; mąstau apie brandą, kurioje norisi motiniško ar seseriško sąlyčio su kitomis moterimis. Noriu papasakoti apie moters transformacijas, apie gyvenimo vingių kraštutinumus. Moteris ant kurių laikosi pasaulis", – tikina žinoma choreografė, savo kūriniuose jau ne kartą pasakojusi apie moteris ir jų išskirtinumą.  

Savo išgyvenimus sukurtoje choreografijoje atskleis ir jaunoji kūrėja Daria Verovka: „Šiuo pirmu savo dideliu choreografiniu pastatymu noriu atkreipti dėmesį į moteris ir jų ypatingą reikšmę šiandienos pasaulyje. Dėl įvairiausių priežasčių žmonės praranda savo vidinę „šviesą". Šviesa – tai degančios akys, tikslo siekimas, idealizmas,  žmogiškumas. Iš žmonių masės išsiskiria asmenybė išlaikiusi vidinę šviesą savyje – tai mano Dona Kichotė. Šiame siužete jai nepavyksta pasiekti išsikeltų tikslų, tačiau noriu įkvėpti žmones siekti kilnių siekių, jais tikėti nepaisant aplinkybių...". 

„Mano kuriama choreografija – kone mano autobiografija. Seniai svajojau į sceną perkelti savus išgyvenimus, o ne pramanytus. Publikai pristatysiu savo jausmus, tad labai laukiu premjeros. Siužeto linija pagrįsta pasirinkimo laisvės, galimybės išreikšti save ir savo sumanymus siekiu. Mano choreografijos herojus kovoja su neteisybe, jis ieško laisvės savo sprendimams, nori, kad jo gyvenimas būtų kitoks. Jis nori sukurti tai, kas suteiks aplinkai džiaugsmo ir laimės. Deja, aplinka jį slopina, tad herojus nutaria pasiduoti... Laimei, istorija turi gelbėtoją-moterį: vienam tai mama, kitam – mylimoji, trečiam – draugė", – sako choreografas Yan Malaki. 

Branginti akimirkas 

Choreografas Gaj Žmavc sako, kad kūrėjui sunkiausia nusakyti apie ką pasakos spektaklis, nes tai kaip mes pajaučiame, suprantame veiksmą scenoje vyksta kiekvieno mūsų emociniame lygmenyje. „Nors laukiu premjeros, liūdna žinoti, kad teks išsiskirti su šiais nuostabiais žmonėmis. Tai parodo, kad turime dar labiau branginti kiekvieną kartu praleistą akimirką. Klaipėda menininkui – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, kaip ir Nidos kopos, mažai žmogaus paliestas Baltijos pajūris. Mane pakerėję vaizdai persikėlė į teatro sceną bei tapo fonu mano kompozicijoje plėtojamai Donos Kichotės temai. Ilgai galvojau, ką galiu sukurti KVMT baleto trupei. Ji vienija jaunus, naujų aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais – iš pradžių su prisitaikymu svetimoje terpėje, paskui pandemija, daugelio jų tėvynėje vykstančiu karu ir t. t. Šios nelemtos aplinkybės atvedė prie minties, kad jei negalime pakeisti pasaulio, tai turime įkvėpti žmones keisti savo vidinį pasaulį! Jei Don Kichotas iš Migelio de Servanteso romano kovojo su praeities šmėklomis, vėjo malūnais, tai mes turime žygiuoti į ateitį. Man svarbūs šių jaunų žmonių išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą", – sako Gaj Žmavc. 

Triptiko „Dona Kichotė" muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas atsižvelgdamas į romano apie išmoningąjį idalgą Don Kichotą iš La Mančos autoriaus gyvenamąjį laiką Renesanso ir baroko sandūroje su triptiko režisieriumi Aurelijumi Liškausku aptarė galimų kompozitorių ir kūrinių sąrašą, tad kurdami savąsias Donos Kichotės interpretacijas visi keturi choreografai savo statomoms miniatiūroms pasirinko baroko epochos muziką. Ji labiausiai atliepė kiekvieno jų sumanymui, rezonavo su jų patirtimi ar tiesiog suvirpino sielos stygas.  

KVMT inform. 

Nors COVID-19 pandemija tampa neatsiejama visų mūsų gyvenimo dalimi, itin svarbu nepamiršti išmoktų pamokų. Tik atsakingai elgdamiesi galime apsaugoti save ir savo aplinką nuo koronaviruso infekcijos bei kitų užkrečiamųjų ligų, keliančių grėsmę sveikatai, o kartais – ir gyvybei.

Apie tai, kaip koronavirusu užsikrėtė visa šeima ir kodėl dar būdama nėščia moteris nusprendė pasiskiepyti, pasakoja šiaulietė Rūta Mankienė. O apie pagrindines prevencines ir apsaugos priemones, padedančias apsisaugoti nuo daugelio virusinių infekcijų, primena vaistininkė Laura Mockutė. 

Užsikrėtė visa šeima

Šiauliuose gyvenanti Rūta sako, jog pirmasis jų šeimoje COVID-19 infekcija užsikrėtė dvejų metukų sūnelis. 

„Pirmiausia jam pasireiškė 39–40 laipsnių temperatūra.

Tuo metu labai išsigandau ir iš­­kart paskambinau vyrui – pa­­prašiau, kad parvažiuotų iš dar­bo namo. Bijojau, jog vaikui staiga dar labiau nepablogė­tų“, – atviravo moteris. 

Nors sūnaus sveikata taikant tinkamą gydymą vis gerėjo, po kelių dienų koronaviruso infekcija užsikrėtė pati Rūta ir jos vyras. Pasak moters, simptomai buvo panašūs į peršalimo, tik stipresni. 

„Mums stipriai laužė kaulus, labai skaudėjo galvą ir gerklę, neturėjome jėgų. Tai buvo pragariškas metas, kuomet su tokia savijauta reikėjo dar pasirūpinti kūdikiu bei likusia šeima“, – sakė moteris, pridurdama, kad blogiausios buvo pirmosios keturios dienos, kai nebuvo jėgų net pakilti iš lovos.

Ragina nepanikuoti ir reaguoti ramiai

Pajutus COVID-19 ligai būdingus simptomus, pirmiausia patariama nepanikuoti ir įsivertinti savijautą. 

„Specifinio šios ligos gydymo nėra, todėl gydome tik atsiradusius simptomus, priklausomai nuo jų pobūdžio“, – sakė vaistininkė L. Mockutė.

Ji priminė, jog reikėtų vengti kontakto su kitais asmenimis, tokiu būdu nesuteikiant virusui galimybių toliau plisti visuomenėje. 

Koronaviruso infekcija užsi­krėtusiam žmogui aktualūs skausmą, temperatūrą, kosu­lį, gerklės skausmą malšinan­tys vaistai. Būtina vartoti daug šiltų skysčių, stiprinti imu­ni­te­tą. Maistas turėtų bū­ti svei­kas, gausus vitaminų. 

Būk­­lei negerėjant ar pasunkėjus, reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad jis įvertintų si­­tua­ciją ir skirtų gydymą.

Taip pat piliečiai raginami nemokamai pasiskiepyti nuo COVID-19, kadangi vakcinacija organizmui sukuria imunitetą ir padeda išvengti rimtesnių sveikatos sutrikimų bei komp­likacijų. 

Veiksmingiausias būdas kovoti su ligomis

Lietuva yra viena iš tų šalių, kurios vienos pirmųjų suskubo pasirūpinti veiksmingiausia apsauga savo gyventojams – vakcinomis nuo COVID-19 ligos. Vakcinacijos mastai Lie­tu­voje parodė, kad didelė dalis žmonių suvokia tiek šios koronaviruso infekcijos grėsmę, tiek mokslo bei inovacijos galią kovoje su šiuo pasaulį išvarginusiu virusu. O nuo spalio pradžios 18-os sulaukę ir vyresni šalies gyventojai gali pasiskiepyti jau ir antra sustiprinančiąja COVID-19 vakcinos doze. Tuo tikslu naudojamos šiuo metu Europoje dominuojančiai Omikron atmainai adaptuotos vakcinos.

Vakcinacijai galima regist­ruo­­tis interneto svetainėje www.koronastop.lrv.lt arba pa­skam­binus į savo gydymo įs­taigą. Skiepytis galima ne tik toje gydymo įstaigoje, kurioje pacien­tas yra prisiregistravęs, bet ir kitose, kur patogu atvykti. Taip pat internetu galima užregist­ruoti kitą asmenį, pavyzdžiui, šeimos narį – tokiu atveju, prisijungus savo vardu, reikės įvesti registruojamo žmogaus asmens kodą.

Rizikos grupėms priklausantiems asmenims rekomenduojama vienu metu pasiskiepyti nuo COVID-19, gripo ir pneumokokinės infekcijos – tokiu būdu išvengiama galimų ža­lingų padarinių sveikatai arba jie maksimaliai sumažinami. Vi­sais atvejais dėl skiepų reikėtų in­di­vidualiai pasitarti su savo šei­mos gydytoju.

Dėvi kaukę, nors neprivaloma

Būdama šešioliktą savaitę nėščia Rūta pasiskiepijo iškart, kai šalyje buvo atvertos vakcinacijos galimybės visiems norintiesiems, ne tik senjorams.

„Pasvėriau riziką tarp to, kas būtų, jei pasiskiepyčiau, ir kas, jei nepasiskiepijusi susirgčiau koronavirusu. Skiepai išsaugojo mūsų pasaulį nuo ilgą laiką kankinusių ligų, ir tame aš nematau jokių problemų. Mokslas ne veltui prailgino žmogaus gyvenimą dešimt­mečiais, todėl aš juo pasitikiu. Mano aplinkoje nemažai žmonių sirgo koronavirusu, džiugu, kad jiems pavyko išvengti sunkių komplikacijų. Manau, jog tam didelę įtaką padarė tai, kad visi yra pasiskiepiję“, – sakė Rūta.

Moters įžvalgos – ne be pag­rindo. COVID-19 ne tik suparalyžiavo įprastą visuomenės gyvenimą, bet ir pareikalavo daug gyvybių. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo COVID-19 pandemijos pradžios šalyje mirė beveik 9400 žmonių, o 2021-ieji Lietuvoje pasižymėjo kaip daugiausiai mirčių per trisdešimtmetį pareikalavę metai. Viena iš pagrindinių priežasčių – koronaviruso infekcija.

Tokios grėsmės akistatoje tik visuotinis sąmoningumas ir susitelkimas bend­ram tikslui gali padėti išvengti katastrofiškų padarinių. Rūtos nuomone, piliečiai turėtų jausti atsakomybę ne tik prieš save, bet ir savo aplinką: „Reikia suprasti, kokį poveikį asmeniniai pasirinkimai gali sukelti kitiems. Juk jei aš leng­vai persirgsiu, tai dar nereiškia, kad ir kitas išvengs rimtų sveikatos problemų“.

Nors šiuo metu kaukių dėvėjimas šalyje yra neprivalomas, Rūta dėvi kaukę eidama į polikliniką, taip pat jausdama peršalimo simptomus, tokius kaip sloga, kosulys ar kitus. 

„Suprantu rizikas ir nenoriu nei užkrėsti kitų, nei užsikrėsti pati“, – sakė ji. 

Blogiausi scenarijai gali pasikartoti

Vaistininkės L. Mockutės teigimu, nors su šiuo virusu jau išmokome susigyventi, tik­riau­siai kiekvienas žinome, kokių pasekmių jis turėjo žmonių sveikatai. 

„Negalime į koronavirusą žiū­rėti pro pirštus ir nekreipti dėmesio. Pirmiausia reikia rūpintis savimi ir savo sveikata. Sveikai maitintis, stiprinti imunitetą, daugiau būti gryname ore. Tu­ri­me būti sveiki ir stiprūs, kad organizmas galėtų kovoti su infekcijomis“, – priminė spe­cia­listė.

Vaistininkė pažymėjo, jog šiuo metu COVID-19 susirgimų skaičiai išlieka gana dideli, tik sergamumo formos yra lengvesnės, primenančios paprastą per­šalimą, be komplikacijų. 

„Žinome, kad virusai gali mutuoti. Tad nors dabartinė COVID-19 forma yra lengvesnė, mes tikrai nenorime, jog atsirastų nauja atmaina su sunkesniais ligos simptomais. Dėl to turime paruošti savo imuninę sistemą, laikytis higienos principų, prevencinių bei apsaugos priemonių rekomendacijų, rūpintis savimi ir vieni kitais“, – teigė ji.   

Svarbi apsaugos priemonių visuma

Pasak vaistininkės, pagrindi­nės prevencinės priemonės ap­saugo ne tik nuo COVID-19, bet ir nuo kitokios virusinės infekcijos. 

„Nors oras vis labiau vėsta, būtina vėdinti patalpas, nes nevėdinamas patalpų oras yra itin sausas. Dėl to sausėja ir nosies gleivinė bei tampa mažiau atspari infekcijoms“, – aiškino specialistė. 

Ne mažiau svarbu visaver­tė mityba, gausi vaisių ir daržovių, pakankamas suvartojamų skysčių kiekis. 

„Virusinės infekcijos plinta oro lašeliniu būdu, todėl reikė­tų atsakingai laikytis asmeninės higienos – dažniau plauti rankas, prisiminti kosėjimo bei čiaudėjimo etiketo taisykles. Ne­švariomis rankomis stenkimės neliesti akių ir burnos“, – priminė vaistininkė. 

Pasikeitė visuomenės įpročiai

L. Mockutė pabrėžė, kad pastarieji metai turėjo teigiamos įtakos visuomenės higienos įpročiams:

„Matome didesnį susidomė­ji­mą visomis dezinfekcinėmis priemonėmis. Žmonės ieš­ko tiek dezinfekcinių gelių ar skysčių rankoms, tiek viso­kiausių dezinfekuojančių ser­ve­tėlių. Taip pat jei žmogus užsideda medicininę kaukę, pajutęs peršalimo simptomus, tai jau nieko nestebina. O dar prieš kelerius metus tikrai būtų buvę keista gatvėje ar prekybos centre pamatyti žmogų su kauke“, – sakė vaistininkė. 

Kiekvienas socialiai atsakingas pilietis turėtų maksimaliai sumažinti riziką užsikrėsti ir užkrėsti kitus. Tai įmanoma tik sąžiningai laikantis saugumo rekomendacijų, pasitikint mokslu bei oficialia informacija. 

Šiais laikais dezinformacijos gausa yra milžiniška, to­dėl ypač svarbu pasitikėti tik kompetentingų medicinos eks­pertų bei mokslininkų nuo­mo­ne, o pačią naujausią infor­ma­ciją skaityti oficialiuo­se ati­tin­kamų įstaigų tinklalapiuose ir jų atstovų pra­ne­ši­muo­se.

Daugiau su COVID-19 pandemija susijusios aktualios informacijos galima rasti tink­lalapyje www.koronastop.lrv.lt.