Jau pusę amžiaus Kaltinėnuose gyvuojančioje bandy­mų stotyje pastaraisiais metais atliekami dirvožemio erozijos kalvotose vietovėse tyrimai. Mokslininkai taip pat teikia įvairias rekomendacijas ūkininkams, trąšų gamintojams bei Žemės ūkio ministerijai. Vis dėlto apytuštis pastatas bado akis – kadaise čia sugužėdavo net apie 30 darbuotojų, o dabar jų likę vos penki. Žemaitijos miestelyje įsikūrę mokslininkai dažnai kliaujasi pažintimis su vietiniais ūkininkais, kurie gelbs­ti savo šiuolaikine technika.

Biomedicinos mokslų daktarė, mokslo darbuotoja Ire­na Kinderienė Kaltinėnų bandymų stotyje dirba nuo 1982 metų. Moteris pasakoja, jog kadaise ši vieta klestėjo – triūsė daug specialistų, kurie atlikdavo įvairiausius tyrimus. Tačiau galiausiai liko tik penkiese. Įstaigos renesanso tikėtasi, ją priskyrus Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Vė­žaičių filialui. Tačiau ir tai nepadėjo. Bet, nepaisant „ap­trupėjusio“ kolektyvo bei ap­triušusio pastato fasado, mokslo darbuotojai tęsia veik­­­lą.

„Mūsų darbų pagrindas yra metodikų ruošimas. O tai užima nemažai laiko – kartais, kad rastumei naują, užtrunki visus metus ir net ilgiau. Naujausių žinių semiuosi iš užsienio literatūros. Ši vieta – vienintelė mūsų šalyje, kur reljefinėje vietovėje tiriama dirvožemio erozija bei su ja susiję procesai. Tyrimų duomenis galima pritaikyti įvairiose kalvotose vietovė­se. Lietuvoje dažniausiai – Že­­maitijos regione: Telšių, Tau­ragės, Plungės, Kelmės bei kituose rajonuose. Kai kurios mūsų rekomenduotinos priemonės turėtų tikti ir Bal­tijos aukštumoms“, – bandymų stoties veiklą pristato I. Kin­derienė.

Kaltinėnų bandymų stoties darbuotojai taip pat ruošia straipsnius, paremtus atliktų tyrimų duomenimis. Jie spausdinami tarptautinį pripažinimą turinčiuose leidiniuose.

„Nuo 2012 m. esame parengę 3 publikacijas Švedijos, Kroatijos šalių žurnaluose, taip pat Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidiniui. Šie rašiniai eiliniam skaitytojui nebūtų įdomūs – jie aktualūs mokslo bendruomenei, kadangi pateikiame duomenis apie dirvožemio derlingumo atstatymą, erozijos sulaikymą, žemės dirbimo supaprastinimą. Tendencijos krypsta į tokias žemės dirbimo technologijas, kurios nereikalauja kasmetinio gilaus dirvos arimo. Mūsų rekomendacijos – taikyti lėkščiavimą, frezavimą bei kitus paviršinius žemės dir­bimo metodus, gilųjį purenimą. Taip erozija būtų kur kas mažesnė“, - dalija patarimus specialistė.

Bandymų stotis šiuo metu tyrimus atlieka keturiose kalvose. Dviejose iš jų naudojami vandens ir dirvožemio nuoplovų rinktuvai, kurie leidžia gauti itin tikslius duomenis. Šie tyrimai tęsiami jau bene 18 metų. Kuo jie svarbūs?

„Per daugiau nei dvide­šimt­­metį, pasak klimatolo­gės Aud­ronės Galvonaitės, tem­pe­ra­­tūra atšilo 0,7 laipsnio. Kei­­čian­tis klimatui, matome ir dir­­vožemio agrocheminių bei fizikinių savybių kitimą, galime pasakyti, ar dirvožemis šarmėja, ar rūgštėja. Mes patariame, kokia lauko sėjomaina ar augalai išlieka derlingiausi, kaip keičiasi vi­sai nenaudojamas (jau ap­au­gan­­tis medeliais) dir­vo­že­­mis. Dar at­liekame įvairius tyrimus pagal užsakymus“, - pasakoja kaltinėniš­kė.

Biomedicinos mokslų daktarė vardija trąšų ir cheminių preparatų platintojus, kurie kreipiasi į Bandymų sto­tį, prašydami išbandyti vienas ar kitas naujausias trą­šas, biologinius preparatus („Amalgerol“, „Black Jak“, „NPK Magic“, „Nit­roteam“) bei jų veikimą kalvotose vietovėse. Ne taip seniai buvo gautas ir lenkų firmos EKOPLON užsakymas. Tačiau pelningi užsakymai Kaltinėnams naudos beveik neduoda – pinigai už atliktus tyrimus keliauja cent­rinei būstinei, o kalti­nėniškiai tenkinasi gavę atlyginimus. Net technikos tu­­ri­miems sklypams įdirbti ten­­ka ieškoti pas ūkininkus.

„Iš bendrų lėšų, LAMMC direktoriaus Zenono Dapke­vi­­čiaus asmeniniu pavedimu, gavome žolės ­rink­tuvą, ku­ris gerokai palengvino dar­bą. Tačiau dažniausiai pa­gal­­bos prisieina kreiptis į vie­­tinius ūkininkus, kurie tu­ri naują techniką. Už para­mą esu dėkinga Milašių šeimai iš Gineikių, Ro­mui Ber­ta­šiui iš Bijotų, Rimui Gu­daus­kui, Vytautui Karbauskui bei Sigitui Lau­rina­vičiui iš Kal­ti­nėnų ir kitiems, taip pat mū­sų stoties mechanizatoriams Stanislovui Petkui bei Ed­var­dui Mei­ženiui, kurie, esant reikalui, savo technika įdirba laukus. Neseniai mūsų stotyje lankėsi nemažai valdininkų, tarp kurių buvo ir Žemės ūkio ministerijos atstovų. Kiek­vie­nas pažadėjo atvežti po padargą, bet kol kas nė vienas pažadų ne­išpildė“, - rankomis skėsteli mokslo darbuotoja.

Dalis dirbančiųjų Bandymų stotyje – vyresnės kartos ats­tovai. Todėl I. Kin­derienė tei­gia jau norinti rasti sau pamainą. Deja, didelės kant­rybės reikalaujančio darbo, kuris ne visada duoda greitą rezultatą, leidžiantį spręsti gamtai bei žemės ūkiui labai aktualius klausimus, trokšta ne kiekvienas. Ir nors į Bandymų stotį nuolat atvyksta mokinių, kurie, anot mokslininkės, net išsižioję klausosi pasakojimų apie tyrimus, bakalau­ro, magist­ro darbams stotį ren­ka­si studentai iš Klaipėdos uni­ver­siteto, ap­si­lanko net vie­nas kitas doktorantas, o darbais domisi ir užsieniečiai, ilgiau Kaltinėnuose neužsibūna nė vienas. I. Kin­de­­rienės manymu, daugeliui jau­nų žmonių trūksta kant­rybės, mat tyrimai trunka ne kelias savaites ar mėnesius, o kelis metus. Be to, atlyginimai (ypač eilinių darbininkų) čia yra mažesni net už bedarbio pašalpą.

„Per savo darbo praktiką esu paruošusi 9 rekomendacijas. Atrodo, nedaug. Bet kad galėčiau tinkamai parengti vieną, stebėti ir tirti pasirinktą sritį tenka 4-5 metus. Vis dėlto smagu, jog esame naudingi. Tarkime, jei konsultacijų kreipiasi ūkininkai, jie gali būti tikri, kad pas mus gaus moksliniais tyrimais paremtą atsakymą. Trą­šomis, herbicidais bei kitais žemės ūkiui reikalingais produktais prekiaujančios firmos daro biznį ir siūlo bei giria tik savo produktą, o mes ištiriame ir atrenkame visų geriausią ir galime jį rekomenduoti be jokio šališkumo“, - aiškina specialistė.

Ji apgailestauja, kad stotyje dirbantys mokslininkai bei jų bendradarbiai ne visada tinkamai įvertinami: pastaruoju metu labiausiai atsižvelgiama į tai, kiek straipsnių mokslo darbuotojai publikavo tarptautinį pripažinimą turinčiuose lei­diniuose. Todėl ilgametė Kal­tinėnų bandymų stoties darbuotoja tikisi, jog vertinimo kriterijai keisis ir kada nors svarbesnis taps įdirbis savo kraštui, bus atsižvelgiama į visą mokslo darbuotojo veik­lą iš esmės.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tauragės apskrities vyriausiojo poli­cijos komisariato (AVPK) viršininko pa­­va­­­­duo­­to­­jo Vygando Mylimo vairuojamas BMW trečiadienį, apie 10.46 val., Kris­­ti­jono Done­lai­­čio g., Kaune, su­si­dūrė su „Peugeot“ automobi­liu. Uni­for­muoto pa­­reigūno vairuoja­­mo auto­mo­bilio kliu­dyta transporto prie­mo­nė rėžėsi į stulpą. Nuo smūgio jos vai­ruoto­­jas buvo sužalotas, tačiau, kaip pranešama, sužalojimai nė­ra gyvybiškai pavojingi. Pir­miniais Policijos departamento duo­menimis, įvykio kal­­ti­ninkas – policijos pareigūnas. Jau nustatyta, kad V. Myli­mas vairavo blai­vus. Jis avarijos metu nenukentėjo.

Pranešama, jog Tauragės AVPK viršininko pavaduotojas kartu su Personalo skyriaus vedėja Edita Auriliene vyko į Mykolo Romerio universiteto Kauno viešojo saugumo fakultetą skaityti paskaitos.

Kaip informuoja portalas „Kas vyksta Kaune“, šioje gat­vės vietoje, kur įvyko avarija (netoli Vytauto Di­džiojo universiteto), yra trys juostos, kurių viena skirta vieša­jam transportui, kitos dvi – bendrosioms reikmėms. Pa­reigūnas sakė, kad jis pristabdęs ketino sukti kairėn iš antrosios eismo juostos į universiteto kiemą. Paklaustas, kas yra avarijos kaltininkas, V. My­limas sakė dar negalintis pasakyti, nors posūkis iš vidurinės eismo juostos jam buvo draudžiamas.

Policijos departamentas informuoja, kad automobilis BMW, kurį vairavo Tauragės AVPK viršininko pavaduotojas V. Mylimas, yra tarnybinis. Tai anksčiau konfiskuota transporto priemonė, atitekusi Tauragės apskrities policijos reikmėms.

Morta MIKUTYTĖ

Trimetį berniuką tėvas vos spėjo išgelbėti bešokantį pro trečio aukšto langą. „Bet aš juk – transformeris, turiu tris gyvybes“, - atšovė jam pyplys. Aštuoniasdešimtmetė jo promočiutė, spintos antresolėse tvarkingai susidėjusi sau įkapes, net nenutuokia, nei kas tas transformeris, nei ką su juo reikia daryti. O iš kur ji gali žinoti: juk gimė ir augo jiedu skirtingu laikotarpiu. Lygiai tas pats – ir su tuo trimečiu ar jo tėvu. Jiems sunku suvokti, kaip galima savo mirčiai ruoštis iš anksto.

Apie tai, kuo ypatingos atskiros žmonių kartos ir kaip joms rasti bendrą kalbą, Šilalės visuomenės sveikatos biuro surengtoje paskaitoje pasakojo dėstytoja, švietimo ir verslo konsultantė, asmeninio augimo trenerė Lidija LAURINČIUKIENĖ.

„Kaip susikalbėti skirtingų kartų žmonėms? Kažkodėl anksčiau toks klausimas nekildavo. Vyresnių kartų žmonės trenkdavo kumščiu į stalą ir sakydavo: „Vaikeli, turi taip daryti“. Ir vaikas, sukandęs dantis, darydavo. Užaugęs jis lygiai taip pat savo atžalai šaukdavo: „Taip reik daryt“. Vaikas klausdavo: „Kodėl?“ „To­dėl, kad mano senelis taip da­rydavo“, - atsakydavo tėvas.

O dabar staiga kažkas atsitiko. XXI amžiaus pradžioje kažkas ėmė ir šią stygą nupjovė. Mes suvokėme, jog su šiandieniniu vaiku nebegalime susikalbėti sena kalba.

Sykį penkerių metų kaimynų mergaitė manęs paklausė: „Teta Lidija, ką reiškia rytoj?“ Atsakiau:  atsigulsi, permiegosi, pabusi ir bus rytoj. O ji sako: „Atsigulu, permiegu, pabundu ir vėl – šiandien“. Ir tuomet aš suvokiau, kad mano dukra, kuriai dabar trisdešimt, kadaise tokių klausimų neuždavinėjo“, - sakė L. Lau­rinčiukienė ir pradėjo pasakojimą apie atskiras žmonių kartas. O susiduriame su šešių kartų atstovais.

Laimėtojai (gim. 1901-1924 m.)

Nors žmonių, nugyvenusių tokį ilgą gyvenimą, nebėra itin daug, pasak lektorės, jų karta yra labai ypatinga. Tai – optimistų ir inteligentų karta. Nepaisant to, jog jie gimė karų bei revoliucijų verpete, užaugo kęsdami nepriteklių ir sunkmetį, subrendo darbštuoliais, niekuomet nedejuojančiais. Pagrindinės jų vertybės yra tikėjimas, meilė, viltis, solidarumas, pagarba taisyklėms ir įstatymams, tvarka, drausmė, pastovumas bei nuomonės tvirtumas. Šie žmonės moka vertinti daiktus ir dėl to jaunesniesiems gali atrodyti pernelyg sentimentalūs ar taupūs. Pavyzdžiui, jiems nekyla ranka išmesti prieš keliasdešimt metų siūto palto, nes anuomet tai kainavo didelius pinigus, o ir tokio audinio buvo sunku gauti... Tai – kovotojų ir darbščių žmonių karta. Jie, net ištremti į Sibirą, sugebėdavo iš nieko susikurti sau gerbūvį ir netgi vietinius gyventojus išmokė auginti daržoves, išsišluoti kiemus, susitvarkyti kapines.

Tylieji (gim. 1925-1942 m.)

Šiuo laikotarpiu gimė daugumos mūsų tėvai ar seneliai. Tai labiausiai į saugumą orientuota karta, kuriai didžiausia vertybė – šeima ir giminė. Šios kartos atstovai gimdė daug vaikų, o giminių „baliai“ visuomet turėdavo būti dideli ir sotūs. Be to, „tylieji“ pasižymi orumu, kantrybe, taupumu, lojalumu valdžiai. Tačiau nėra tokie optimistai, kokie buvo jų protėviai.

„Tai – žmonės, turintys tvirtus įsitikinimus. Ar daug pažįstate šios kartos žmonių, pritariančių palaikų kremavimui? Jų rūsiai ir šaldytuvai privalo būti pilni „juodai dienai“. Nesvarbu, jog patys jau nebeturi sveikatos nei nuimti derlių, nei jį sudoroti...

„Kai mano anyta šventė savo 80-metį, „balius“ turė­jo būti toks, „kad ant stalo bū­tų daug“. Rytojaus dieną, aiš­ku, pusę maisto reikėjo išmesti. Pasakiau jai, kad gal geriau daryti, jog būtų skanu, o ne daug, bet ji atšovė: „Manęs jau niekas nebeperauklės“.

Jau virš 30 metų gyvenu su savo anyta ir bendrauju su šio amžiaus žmonėmis. Jie daug ko mane išmoko. Žinote, ko jiems trūksta labiausiai? Ogi mūsų dėmesio: jie turi daug laisvo laiko, bet ne visada su kuo pasikalbėti“, - sakė L. Lau­rin­čiukienė.

Anot lektorės, šios kartos žmonės su baime žiūri į technologinę pažangą: kompiuterius, telefonus.

Kūdikių bumeriai (gim. 1943-1960 m.)

„Šiai kartai priklausau ir aš. Kodėl esame kūdikių bumeriai? Nes po karo mūsų prigimdė tiek, kad mūsų vaikai ilgai ir nuobodžiai lauks, kol išmirsime“, - juokavo Lidija.

Tie, kam šiandien virš 55-erių, pasižymi ypatingai dideliu atsidavimu darbui. Jie - ne tik darboholikai, nemokantys pasakyti „ne“, bet ir ištikimi savo darbdaviui. Daugelis jų savo darbovietėse triūsia po keliasdešimt metų ir nors kartais nėra patenkinti nei darbo kokybe, nei užmokesčiu ar kolektyvu, kenčia, nes mano, kad nieko daugiau nesugeba arba kitur gali nepritapti. 

Negana to, jie bijo klysti, jaučia kaltę net ir dėl to, dėl ko nėra kalti, neriasi iš kailio, jog visiems būtų gerai. Jie nemėgsta skolintis pinigų ir viską stengiasi susikurti savo rankomis. Be to, jaučia atsakomybę už dar ant kojų nepastatytus vaikus: mano privalantys iškelti vestuves, nupirkti butą, automobilį, sumokėti už mokslus.

Pasak L. Laurinčiukienės, šiuo laikotarpiu gimusius žmo­­nes galima suskirstyti į dar dvi dalis. Vieni iš jų yra absoliučiai nusivylę gyvenimu, nes taip ir nesugebėjo adaptuotis po didžiųjų ekonominių, psichologinių bei politinių permainų. Jie kritikuoja, burba, yra nepatenkinti ir nuskriausti. Kita dalis kūdikių bumerių visgi įstengė prisitaikyti: pakeitė profesiją ar susirado kitą veik­los sritį.

Lektorės teigimu, tai yra karta, kuri paskutinė slaugys ir karšins savo tėvus – ateinančios juos jau linkusios atiduoti į valdiškus namus.

X karta (gim. 1961-1981 m.)

Po 1961-ųjų gimę žmonės jau yra daug laisvesni, savarankiškesni ir imlesni. Jiems rūpi žinių bei kompetencijos siekimas, prasminga karjera. Jie nebijo iššūkių ir yra nusiteikę mokytis visą gyvenimą. Daugelio mąstymas - nestandartinis. X kartos atstovai labai kūrybingi, pasitikintys sa­vimi, pragmatiški, tačiau visada mano esantys teisūs, yra perfekcionistai ir racionalūs žmonės. Tai - veiklus visuomenės branduolys.

Pasak lektorės, X‘ai dar kitaip vadinami klajokliais, nes, po sovietų sąjungos žlugimo atsivėrus galimybėms, didžioji dauguma jų išsibarstė po platųjį pasaulį.

„Jei Lietuvoje jie neranda maišo pinigų, dumia į užsienį. Dalis pamažu jau grįžta, bet tik su pilnais „kapšais“, kad Lietuvoje galėtų gyventi pilnavertiškai “, - apibūdino Lidija.

Pasak lektorės, jie vertina laiką ir pinigus, mėgsta smagų bei įdomų gyvenimą. Šios kartos žmonės aktyviai domisi ir politiniu bei socialiniu gyvenimu.

Y karta (gim. 1982-2004 m.)

Tai šiandieninis mūsų jaunimas nuo 12-os iki 34-erių metų. Jis jau vertina kitokį maistą, muziką, jiems svarbu geri ir brangūs daiktai bei virtualus bendravimas. Y‘kai – vartotojų karta. Dauguma jų užaugo jau visiškoje materia­linėje pilnatvėje bei gerai kom­piuterizuotoje aplinkoje, to­dėl tiek išmanumas, tiek ki­ti madingi daiktai jiems yra būtini. Jaunimas nori visko daug, brangiai bei „čia ir darbar“. Kodėl šiandien jauni žmonės taip mėgsta imti paskolas, greituosius kreditus? Nes rezultato nori šiuo momentu, ir, priešingai nei jų tėvai, nėra pasiruošę kantriai taupyti keliolika metų. Jiems tai atrodo nesuvokiamai daug.

Anot L. Laurinčiukienės, jau­nimui svarbu geri prekių ženklai, greitas bei skanus maistas. Tačiau vadinti jų dykaduoniais ar lengvo gyvenimo ieškotojais nereikia:

„Kai mes studijavome, tėvai mus visiškai išlaikė. O dabar į mano paskaitas susirenka studentai, sau užsidirbantys nuo 16 metų. Kiti ateina miegoję po tris valandas arba tiesiai iš naktinių pamainų, nes nori būti nepriklausomi. Jie nėra tinginiai, tačiau turi daugiau pagundų, kur leisti pinigus“.

Tokie žmonės, pasak lektorės, mėgsta laisvę, yra pernelyg dideli individualistai, kad nemielame darbe gaištų jiems taip brangų laiką. Dauguma šiandieninio jaunimo nebijo keisti darbo, nes jiems reikia didelės algos, nenori būti suvaržyti, įsprausti į rėmus.

„Vienas mano studentas jau pirmosiomis dienomis metė darbą, nes „nepatiko viršininko snukis“. Kai paklausiau, ar bent atsiėmė uždirbtus pinigus, atšovė: tegul paspringsta“, - konkrečių pavyzdžių pateikė dėstytoja.

Ši karta priklausoma nuo socialinių tinklų, asmenukių darymo ir labai trokšta dėmesio. Paradoksalu: nors virtualioje erdvėje jaučiasi socialiai aktyvūs ir turi šimtus ar net tūkstančius draugų, realybėje dažnai yra kompleksuoti, užsidarę ir nemoka užmegzti ryšio su žmonėmis.

Z karta (gim. 2005 m. ir gimsiantys iki 2023 m.)

Ji auga statyti mūsų tolimesnės visuomenės pagrindų. Tai daugiausiai galimybių nuo pat gimimo turinti karta. Nors dauguma Z laikotarpio atstovų - dar maži vaikai, apie juos jau galima daug ką pasakyti. Ar jie protingesni? Kvailesni? Ne, jie tiesiog kitokie.

Šie vaikai gimė jau visiškai kompiuterizuotoje aplinkoje ir puikiai sugeba ja naudotis. Žinoma, galbūt kartais tuo piktnaudžiauja. Kai kurie iš šiandieninių vaikų taip įsijaučia į virtualų pasaulį, kad sunkiai geba jį atskirti nuo realybės. Jau minėtas pavyzdys su pro langą iššokti bandžiusiu trimečiu – jis manė esąs transformeris.

„Visi berniukai yra transformeriai ir spidermen‘ai, o mergaitės - princesės, Mašenkos bei grožio karalienės. Šiandien vos pusantrų metukų mažylis jau sugeba naudotis išmaniaisiais, planšetėmis, kompiuteriais. Net dreba, kai juos pamato“, - sakė lektorė.

Šios kartos vaikai yra gabūs ir smalsūs, tačiau turi vieną didelę bėdą – nesugeba ilgai išlaikyti dėmesio. Jie judrūs ir dinamiški, bet suvaldyti mintis ir dėmesingumą sekasi sunkiai, todėl tėvams, mokytojams bei darželio auklėtojoms tokie vaikai yra tikras iššūkis.

Dar viena savybė, anot L. Lau­rinčiukienės, kuria pasižymi dabartiniai mažiausieji – perdėtas pasitikėjimas savimi. Jie galvoja, kad daug ką mo­ka geriau už kitus, yra unikalūs ir nekenčia vadovavimo. Jie – nepaklusnūs. Be to, dauguma vaikų yra psichologiškai pažeidžiami ir silpni fiziškai. Apie 40 procentų 1-4 klasių mokinių turi rimtų sveikatos problemų.

Birutė PALIAKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusiais metais įsigaliojęs Baudžiamojo kodekso 190 straipsnio pakeitimas sukėlė rimtų rūpesčių pre–kybininkams. „Prie lito“ baudžiamoji byla dėl vagystės būdavo keliama, pavogus prekių už daugiau nei 130 litų (apie 37 eurus). Dabar gi baudžiamąją atsakomybę vagišiai „uždirba“, jei iš parduotuvės prigriebia daiktų už daugiau nei 114 Eur. O pasisavinus jų už mažesnę sumą, taikoma administracinė atsakomybė, už kurią skiriamos baudos ilgapirščių, regis, nė kiek nebaugina.

Norėjo kaip geriau, išėjo kaip visada

Lietuvos Respublikos Bau­džiamojo kodekso 190 straips­nio, kuris aiškina turto vertę, pakeitimai įsigaliojo 2015 m. sausio 1-ąją. Šiais pakeitimais įtvirtinta nuostata, jog baudžiamoji atsakomybė už vagystę bus taikoma, pavogus turto už daugiau nei 114 Eur. Jei pavogto turto vertė mažesnė, taikoma tik administ­racinė atsakomybė, kurios daugelis nesibaimina.

Praėjusios kadencijos Seimo nariai, keisdami straips­nį, aiškino, kad tai turėtų sumažinti darbo krūvį policijos pareigūnams, taip pat neva bus leng­vesnė našta mokesčių mokėtojams – administracinės bylos nagrinėjimas yra kur kas pigesnis nei baudžiamosios. Tačiau akivaizdžiai nesusimąstyta, kad tai sukels itin daug rūpesčių prekybininkams, kurie dėl vagišių nebaudžiamumo pastaruoju metu patiria nemenkų nuostolių. Mat čiumpa ilgapirš­čiai tikrai ne pigiausių sausainių pakelius ar duonos kepalus.

Prekybininkai sutaria: vagysčių padaugėjo

Parduotuvės „Gulbelė“ Šila­lė­je vedėja Alma Kaunienė „Ši­­lalės artojui“ pasakojo, kad, pa­keitus minėtą Baudžiamojo ko­dekso straips­nį, vagišių skaičius išaugo. Negana to, ilgapirščiai tapo neregėtai įžūlūs.

„Ateina 18-25 metų jaunuoliai ir dažniausiai stengiasi išsinešti alkoholinių gėrimų. Jei mes jų nesulaikome patys, tada perduodame vaizdo medžiagą policijos pareigūnams. Aš pamenu tik vieną atvejį, kai teisiamasis teisme pasiūlė atlyginti nuostolius. Kitus teismas įpareigoja grąžinti, ką pavogė, bet jie to nedaro.

Dažniausiai vagystėmis užsiima tie patys asmenys. Todėl mes juos jau pažįstame, stengiamės stebėti, vos tik jie įžengia į parduotuvę. Tačiau juk reikia ir kitus pirkėjus aptarnauti, o vagys tik ir laukia, kol nusuksi akis“, - kalbėjo A. Kaunienė.

„Norfos“ atstovas spaudai Darius Ryliškis taip pat patvirtino, jog vagišių skaičius per metus išaugo. Pašnekovo nuomone, po minėto straipsnio pakeitimų ilgapirščiai ta­po kur kas drąsesni.

„Dažnai vagia tie patys, apsaugos darbuotojams jau žinomi asmenys. Prieš mėnesį kaip tik užfiksuotas atvejis, kuomet per 3 dienas net 4 kartus sulaikytas vienas ir tas pats iš Šilalės „Norfos“ vogęs asmuo. Pa­prastai tokie žmonės renkasi brangesnes prekes, kurias vėliau parduoda ir taip užsidirba. Tai alkoholiniai gėrimai, mėsos pro­duktai, brangesnės dešros. Dažniausiai nusikalstama vei­­ka vykdoma kaip pragyvenimo šaltinis“, - teigė D. Ry­liškis.

Jis patikslino, kad nepilnamečiai dažniau renkasi jiems aktualias prekes. Pavyzdžiui, ne vieno nusikalsti linkusio paauglio taikiniu tampa į „Norfos“ lentynas atkeliavu­sios kolonėlės, jungiamos prie mobiliųjų telefonų.

„IKI“ prekybos tinklo viešųjų ryšių vadovė Berta Čai­kauskaitė „Šilalės artojui“ teigė, jog šiame prekybos tinkle didesnio vagysčių skaičiaus nepastebėta. Vis dėlto, pasak jos, pokyčių esa­ma.

„Pastebi­ma, kad išaugo pavagiamų prekių sumos. „IKI“ tink­lo parduotu­ves saugo pro­fesiona­lūs apsaugos dar­buo­­to­jai, todėl di­­­džioji dalis vagys­čių yra leng­vai atskleidžiamos. Daž­niau­siai bandoma pasisa­vinti alkoholinius gėrimus, ge­rai žinomų prekių ženklų na­mų komforto ar bakalėjos prekes.

Norėdami išvengti nuostolių, itin didelį dėmesį skiriame savitarnos kasų zonos priežiūrai, tad vagysčių čia pa­sitaiko retai“, – tikino B. Čai­kauskaitė.

Populiariausia prekė – alkoholis

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato at­stovė Rūta Janavičiūtė teigė, kad Baudžiamojo kodekso 190 straipsnio nuostatų pakeitimas pareigūnų darbui didelės įtakos neturėjo. jie, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, išsiaiškinę aplinkybes bei nustatę žalą, pradeda arba administ­racinę teiseną, arba ikiteisminį tyrimą.

„Nuo šių metų spalio 1 d. iki 26 d. rajone užregistruoti 5 vagysčių iš parduotuvių atvejai. Dažniausiu va­­gišių taikiniu tampa alkoholiniai gė­rimai.  4 atvejais pradėta ad­ministra­cinė teisena, vienu – ikiteisminis tyrimas. Pa­žymėtina, jog kartais, net ir esant mažai žalai, gali būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Pavyzdžiui, spalio 6-ąją iš parduotuvės Ši­lalėje, Jono Basanavičiaus gat­vėje, 17-metis vaikinas pavogė 9 Eur kainuojantį butelį degtinės. Esminis momentas yra tas, kad vagystė buvo įvykdyta atviru būdu, tai yra matant kitiems žmonėms ir darbuotojams, todėl asmens atžvilgiu pradėtas ikiteisminis ty­rimas“, - paaiškino R. Ja­navičiūtė.

Policijos komisariato atstovė patvirtino, jog dažnai dėl vagysčių įkliūva tie patys asmenys. Pareigūnų duomenimis, spalį vienas vyriškis, sulaikytas apsaugos darbuotojo ir išvežtas į Policijos komisariatą, kur jam buvo surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas, tą pačią dieną ir vėl nesėkmingai bandė apvogti tą pačią parduotuvę. Tiesiog stulbinamas atkaklumas.

Šilalės rajono apylinkės teismo pirmininko Osvaldo Briedžio komentaras:

2013-2015 m. Šilalės rajono apylinkės teisme per metus būdavo išnagrinėjama apie 30 administracinių teisės pažeidimų bylų dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo. 2016 m. šių bylų skaičius išaugo - iki šios dienos išnag­rinėta 50 tokio pobūdžio bylų. Tuo tarpu baudžiamųjų bylų dėl vagysčių skaičius pastaraisiais metais sumažėjo.

Baudžiamojo kodekso 190 str. pakeitimas leido sumažinti teismų darbo kaštus, nes administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas yra paprastesnis bei operatyvesnis. Teisingumas šiuo atveju vis tiek pasiekiamas, tik jau ne per baudžiamąjį procesą. Juk svarbiausia yra ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tenenių ūkininkas Antanas Tarvydas, valdantis dar ir apie 500 hektarų miško, „Šilalės artojui“ pranešė keistą dalyką: miškų savininkai moka 5 procentų apyvartos mokestį kelių remontui, o miško keliai Tenenių girininkijoje ne tik kad negerėja - po remonto jie netgi pablogėjo.

A. Tarvydas rodo Stigralių kaimo bendro naudojimo kelią, kuris eina per Tenenių girininkijos 73 ir 79 kvartalus. Paprasčiausias iš abiejų pusių krūmais apžėlęs miško keliukas.

- Argi tai remontas? - klausė ūkininkas. - Apie 30 metų dirbau eiguliu Tenenių girininkijoje, žinau čia kiekvieną kelio posūkį, kiekvieną pralaidą. Kažkada ant to kelio buvo supilta nemažai žvyro, iš abiejų pusių iškasti grioviai vandeniui nutekėti. Bet, laikui bėgant, kelio pakraščiai apžėlė velėna, grioviai priaugo krūmų. Būtų užtekę juos iškirsti, pravažiuoti greideriu ir suformuoti kelio profilį. Tačiau kur jūs matote, jog būtų kirsti krūmai? 

Tikrai, iškirstų krūmų nematyti niekur. Jų pilni grioviai. Bet per kelio paviršių kaž­kuo braukta, tikriausiai grei­deriu.

- Nekirto krūmų, nevalė grio­vių - dėl to dar nebūtų taip pikta, - sakė A. Tar­vy­­das. - Skaudžiausia, kad nuo kelio pakraščių nukastas žvyras supiltas į griovius. Vietoj to, jog greideriu žvyras būtų su­stumtas į kelio vidurį, jis paprasčiausiai nukastas! O kur padėtas? Suverstas į griovius!

Kelio pakraščiuose žvyrą jau peraugo žolės. Nieko keisto: taip visada būna, jeigu ke­lias mažai naudojamas ir negreideriuojamas. Tačiau tikras kelininkas turėjo matyti, jog po velėna yra žvyras. Kam jį nukasti ir dar užversti griovius? O štai čia jie buvo užvertę pralaidą. Pakėliau triukšmą, priverčiau atkasti. Kaip būtų prabėgęs vanduo?

Kadangi grioviai kai kur sulyginti su žeme, vanduo jau ne visur prateka. Šalia kelio bebrai įsirengė užtvanką. Ji pilnutėlė vandens.

Kai kur ant kelio matyti ir žvyro, bet A. Tarvydas abejoja, kad tai žvyras. Jo tvirtinimu, čia  - statybinis smėlis.

Kelio remontą organizavo Rietavo miškų urėdija, jis jau baigtas, darbai priimti.

- Urėdija rengė konkursą, susirado rangovą. Man keista, jog urėdiją tenkino šitoks darbas. Mes, privačių miškų savininkai, nuo praėjusių metų mokame 5 procentų apyvartos mokestį kelių remontui. Ir ką turime iš to? Nieko! Štai urėdijos sugadinta kelio atkarpa iki jos kirtavietės. Kelias visai netaisytas. Mat urėdija savo mišką išvežė, technika įspaudė gilias provėžas. O toliau eina privatūs žmonių miškai. Kaip jie nori, taip tegu važiuoja!

Kalniškių pirmajame kaime, kuris jau priklauso Kvėdarnos seniūnijai, A. Tarvydas paro­dė urėdijos sandėlį. Toliau už sandėlio - privatūs žmonių miškai, bet juos po urėdijos atliktų darbų sunku bus pasiekti. Bent jau kol stipriau nespustelės šaltis.

- Amžinas ginčas, kas kelius gadina labiau: urėdija ar privatininkai. Mums, savininkams, skubėti labai nėra kur, tai pasirenkame miškui išvežti geresnį laiką, kai žemė būna sausa arba įšalusi. Urėdija gamyba užsi­ima visus metus, ji laukti negali. Štai ji po lietaus vežė mišką į sandėlį, išmurkdė kelią. O mes po remonto neištempėme iš savo miškų nė vieno pagalio. Niekas negali sakyti, jog sugadinome kelią. Tegu pamato visi, kas čia per remon­tas! - pyko A. Tar­vydas.

Tokiu kelių remontu stebisi ir Te­nenių seniūnė Loreta Petravi­­­čie­nė. Ji sako nė ne­žinojusi, kad se­niūnijos te­rito­ri­­joje kažkas daro­ma su bendro nau­­dojimo keliu.

- Paprastai mums yra pranešama apie darbus seniūnijos teritorijoje, - „Ši­la­lės ar­to­jui“ teigė seniū­nė. - Tačiau šį sykį apie kelio remontą sužinojau iš A. Tarvydo bei kitų miško savininkų, kai jie pasiskundė, kad jis atliekamas prastai. Apie tai pranešiau savivaldybei, ši kreipėsi į Rietavo urėdiją. Kelius apžiūrėjo komisija, kurioje dalyvavo ir savivaldybės, ir rangovo, ir urėdijos atstovai, ir privačių miškų savininkai. Buvo sutarta, jog trūkumus reikia ištaisyti. Dabar laukiame urėdijos atsako.

Konkurso būta uždaro

- Man keistas toks kelių remonto organizavimas, kai išleidžiami dideli pinigai, o naudos jokios, - piktinosi A. Tar­­vy­­das. - Juk šitų keliu­kų tvarkymui buvo skirta apie 110 tūkst. eurų. Negi už tokią sumą urėdija negalėjo rasti gero rangovo ir priversti jį gerai atlikti darbą? Kiek žinau, buvo dar viena įmonė, kuri žadėjo darbus atlikti 10 tūkst. eurų pigiau, bet urėdija kažkodėl pasirinko tą, kurios darbas atsiėjo brangiau. Žinant kainą bei pažiūrėjus į darbą, toks motyvas visai neaiškus.

Pavyko suras­ti tą kitą A. Tar­­vydo minė­tą įmonę, siū­liusią sutvarkyti kelią 10 tūkst. eurų pigiau. Tai Klai­pė­dos rajo­ne esanti uždaroji ak­cinė bend­­rovė „Trans­juda“.

- Mes iš tiesų siūlėme mažesnę kainą, tačiau negalėjo­me dalyvauti konkurse, nes nebuvome pa­kvies­­ti. Rie­­ta­vo urėdija rengė uždarą konkursą, atliko jį apklausos būdu, pati pasirinko galimus rangovus. Mū­sų į konkursą nekvietė, nors pagal ankstesnę tai­kos sutartį privalėjo tą padaryti. Urė­dijos veiksmus apskundėme Klaipėdos apy­­­gardos teismui ir bylą laimėjome. Teis­mas urė­dijos veiks­­mus pri­pa­­ži­no neteisė­tais, sky­rė jai bau­dą, priteisė mums by­linėjimosi išlaidas, - telefonu „Ši­la­lės artojui“ sakė „Trans­judos“ direktorius Da­rius Almi­­­naus­­kas.

Pasirodo, anksčiau UAB „Trans­juda“ jau buvo lai­­­mėjusi vieną Rie­ta­­vo miškų urė­dijos konkursą, bet po jo urėdija praplėtė konkurso sąlygas ir priėmė sprendimą, kad „Trans­juda“ jų neatitinka. Urė­dijos sprendimą „Tran­s­­juda“ apskundė Klai­pėdos apy­gardos teismui. By­la bai­gėsi taikos sutartimi, kuria urėdija įsipareigojo pakviesti „Trans­judą“ dalyvauti kitame pir­kime, jeigu jis bus organi­zuojamas uždaru bū­du. Ta­čiau įmonė tokio kvietimo nesulaukė ir vėl padavė urėdiją į teismą.

Nagrinėjant šią bylą, buvo svarstomas ir pats pirkimo būdas. Ar Rie­tavo miškų urėdija, apklausos būdu rengdama uždarą konkursą, nepažeidė Viešųjų pirkimų įs­ta­tymo ir savo pačios patvir­tintų taisyklių? Pasirodo, pa­žeidė. Teis­mas kons­tatavo, jog urėdija nesilaikė pirkimo paskelbimo tvarkos, pažeidė supaprastintų pirkimų taisyk­les ir Viešųjų pirkimų įstatymą bei skaid­rumo principą. Todėl nusprendė skirti urėdijai 1117,56 eurų baudą į valstybės biudžetą, iš urėdijos priteisti „Transjudai“ bylinėjimosi išlaidas. Tačiau paties pirkimo, jau įvykusio fakto, teismas nebegalėjo panaikinti.

Apygardos teismo sprendimas buvo priimtas šiemet, rugsėjo 14 d., jis nebeskundžiamas.

Viešieji pirkimai - asmeninis reikalas

Kodėl Rietavo urėdija pasirinko uždarą pirkimą, atlikdama jį apklausos būdu ir kviesdama tik pačios pasirinktus pretendentus?

- Kaip rengti viešuosius pirkimus, yra mūsų asmeninis reikalas, - „Šilalės artojui“ atsakė Rietavo miškų urėdas Vaidotas Šliogeris. - Tai - nedidelės vertės pirkimas, ir mes neviršijome įstatymo numatytos sumos.

Tarkime, iš tiesų urėdijos „asmeninis reikalas“ pirkti darbus viešai arba uždaru būdu. Tačiau ką ji laimi, tokiu sprendimu apribodama pretendentų skaičių?

- Pasirinkome tik tokius pre­tendentus, kurių kvalifi­kacija mums buvo žinoma ir nekėlė jokių abejonių. Pa­sidomėjome ir „Transjuda“. Tiesą sakant, ji beveik nieko neturi - nei geros technikos, nei karjerų. Be to, ji mums elektroniniu paštu pradėjo siuntinėti keistus pasiūlymus, žadėdama viską atlikti už įtartinai mažą - net 10 tūkst. eurų žemesnę - kainą. Nenorėjome rizikuoti ir sužlugdyti projekto, todėl pasirinkome kitą rangovą. Be to, „Transjuda“ patampė mus po teismus... Tai kam ją rinktis? - aiškino urėdas.

O tas kitas pasirinktas rangovas jam nekelia abejonių ir dabar, kai jau matyti darbų rezultatai?

- Tai geranoriškas rangovas, jis sutiko įdėti vieną pralaidą, kurios nebuvo darbų sąmatoje, - atsakė V. Šliogeris. - O jei paaiškėjo kokių defektų, tai normalu ir natūralu. Pagal rangos darbų sutartį, rangovas turi du mėnesius trūkumams iš­taisyti. Štai aktas, galite skelb­ti.

Urėdas padavė dokumento kopiją - techninę priežiūrą atliekančios UAB „Micko­ma“ direktoriaus Algirdo Mic­kaus pa­sirašytą raštą Rie­­­tavo miškų urėdui, kuriame rašoma, jog Tenenių gi­rininkijoje rasta kelių remonto defektų: viena pralaida užnešta žemėmis ir įlūžusi, dviejuose girininkijos kvartaluose per didelis kelio sankasos nuolydis, griovyje vietomis yra kelio sankasos nuovalų...

Kaip nurodoma tame dokumente, rangovas įsipareigojo defektus ištaisyti iki lapkričio 15 d. Bet jeigu privačių miškų savininkai bei kiti teneniškiai tikisi, kad miško kelių grioviuose bus kertami krūmai ir valomi nevalyti grioviai, tai jų viltys - tuščios. Apie šitai rašte nėra nė žodžio.

Gali būti, kad tai iš tiesų yra asmeninis reikalas. Kas nori, kam reikia, tas tegu išsikerta ir išsivalo.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

„Argi tai žvyras papiltas ant kelio? - klausia A. Tarvydas. - Tai daug pigesnis statybinis smėlis. Keliui šitoks netinka“

Čia buvo griovys, kuris dabar užverstas krūmais ir žemėmis

Vėl artėja šventės, vėl vaikai (ir suaugusieji) galvoja apie dovanas, staigmenas bei pan. Deja, ne visiems rūpi tik pramogos: tarp mūsų yra daugybė tų, kuriems trūksta paprasčiausių batų, striukės ar rašomojo stalo. Todėl susivienykime ir padėkime šitoms svajonėms išsipildyti. O tam tereikia prisijungti prie jau 7 metus gyvuojančio projekto „Vaikų svajonės” (www.vaikusvajones.lt). Jo tikslas - įgyvendinti sudėtingomis socialinėmis sąlygomis gyvenančių vaikų svajones bei padrąsinti jomis tikėti ir jų siekti.

Šiuo metu internetiniame puslapyje www.vaiku­svajones.lt skelbiamos daugiau nei 9000 vaikų svajonės. Tarp jų yra apie 70 šilališkių. Pačių mažiausių rajono gyventojų norai paprasti: mergaitės laukia lėlių, berniukai - mašinėlių bei riedučių. O kai kuriems paaugliams labai reikia žieminių batų, striukės, sportinio kostiumo ar didesnio daikto.

Štai devynmetė Oksana rašo: „Aš turiu du brolius ir sesę. Visi lankome mokyklą. Aš einu į trečią klasę kartu su broliu Luku. Grįžus iš mokyklos, reikia paruošti namų darbus. Bet turime tik vieną stalą virtuvėje ir visi keturi prie jo netelpame. Labai norėčiau turėti atskirą rašomąjį stalą, ant kurio galėčiau susidėti savo daiktus ir knygas, juo pasidalinčiau su broliais ir sese. Būčiau laiminga, jeigu gaučiau rašomąjį stalą. Ačiū“.

Septynerių Viktorija auga su dviem broliais ir sesute. Jiems visiems smagu išeiti į lauką, ypač žiemą, kada būna daug sniego.

„Būtų smagu pasivažinėti rogutėmis, kurių mes neturime. Jeigu kas galėtų jas padovanoti, jausčiausi be galo laiminga“, - sako mergaitė.

Artūrui labai reikia sportinio kostiumo „Nike“, nes tokius turi jo draugai.

„Mano ūgis - 150 cm. Tėtis mumis rūpinasi vienas, todėl išpildyti svajonę jam būtų sunku“, - supranta vaikinukas.

14-metis Darius viliasi, jog galbūt kas nors padovanos batus: „Labai noriu šiltų žieminių batų (dydis 44), nes mokykla toli, tenka laukti mokyklinio autobuso“.

Na, o ketverių Remigijus svajoja apie traktorių su priekaba: „Aš noriu žaislinio traktoriaus su priekaba. Man labai patinka pas senelį pavažiuoti traktoriumi. Senelis veža gyvulius, šieną, aš irgi noriu traktoriumi vežti šieną“.

Mes galime jiems padėti šitai turėti: tereikia puslapyje „Vaikų svajonės“ išsirinkti tą, kurią norite ir galite įgyvendinti, užpildyti anketą ir nuspręsti, kaip tai padaryti. Dovaną galima įteikti asmeniškai arba perduoti socialiniams darbuotojams. Projekte „Vai­kų sva­­jonės“ dalyvauja 2-14 metų vaikai, augantys šeimose, kurioms yra priskirtas socialinės rizikos statusas.

„Šilalės artojo“ inform.

Antrašte „Dalios knyga: į Sibirą ištremtos lietuvės is­torija“ (Dalian kirja: Sipeerian karkotetun liettualais­tytön tarina. [Helsinki]: Absurdia, 2016, 176 p.) neseniai suomių kalba išspausdinti tremtinės Dalios Grinkevi­čiūtės (1927-1987) atsiminimai apie tremtį Sibire prie Laptevų jūros (Trofimovsko lagerį) bei gyvenimą po tremties. Jų pagrindas - D. Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Lap­te­vų jūros“. Versta iš 2014 m. Berlyne išleistos knygos „Aber der Himmel - grandios“, tikrinant tekstą su lie­tu­viškuoju. Į suomių kalbą išvertė Reeta Tuoresmäki.

Knygos įvade Do­nelaičio Lietuvos bičiulių draugijos (Helsinkis) pirmininkas prof. Hannu Niemi pateikė biografinių žinių apie D. Grinkevičiūtę ir jos bei jos tėvų likimus, priminė lietuvių tremties į Si­birą mastą. Taip pat pažymėjo, jog kartu su lietuviais Lenos žiočių lageriuose buvo daug ištremtų suomių ingrų, apie kuriuos tyrinėjimų me­džia­­gą yra išleidęs ing­ras prof. Leonid Gildin. H. Niemi akcentuoja, kad jau pirmąją žiemą dauguma tremtinių mirė.

Atsiminimų pabaigoje spaus­dinamas Tomo Venclo­vos pa­baigos žodis, taip pat keli priedai – svarbiausios Dalios gyvenimo datos, žodynėlis, asmenų vardynas bei iliust­racijų paaiškinimai. Iliustracijų šaltiniai – Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos genocido bei rezistencijos tyrimo centras ir Genocido aukų muziejus.

Stasys SKRODENIS

Bijotų jaunųjų ūkininkų ratelis (JŪR) įsteigtas 1936 metų vasario 23 d. Jo steigėjais buvo 15 vietos jaunuolių nuo 12 iki 18 metų. JŪR nariais tapo Bardžių, Bijotų, Plingių ir Simėnų kaimų gyventojai Bronius, Juozas ir Ona Dautarai, Jonas ir Teodoras Mockai, Bronė Bridikytė, Ona Maraulaitė, Agota, Petras ir Stasys Jociai, Antanas Mikalauskas, Leonas Normantas, Bronė Prozoraitytė, Petras Širvys ir Antanas Žiauberis.

Pirmuoju ratelio valdybos pirmininku paskirtas J. Dau­taras, sekretore – B. Bridikytė, iždininku – S. Jocys. Ratelyje veikė ir globos taryba, kurios nariais buvo vietos ūkininkai Domas Jakštas, Petras Jucius bei Petras Dautaras. Bijotų JŪR vadovu paskirtas Dionizo Poškos pradžios mokyklos vedėjas Pranas Jančaitis, kuris taip pat buvo ir globos tarybos narys.

Jaunųjų ūkininkų ratelio užduotis vasaros metu buvo mokyti jaunuosius ūkininkus savarankiškai auginti bei prižiūrėti augalus, paukščius, gyvulius. Žiemą buvo stengiamasi užsiimti teoriniu lavinimusi žemės ūkio srityje bei įvairiais rankdarbiais.

Bijotų JŪR nariai pirmąją vasarą planavo auginti morkas, burokėlius, pupeles, pašarinius runkelius ir cukrinius žirnius. 1936-ųjų pavasarį Žemės ūkio rūmai šiai veiklai skyrė 30 litų sėk­loms įsigyti. Vasaros darbų ataskaitoje buvo pažymėta, kad ratelis jau turėjo 17 narių ir visi jie augino šakniavaisius.

Rudenį, nuėmus derlių, rateliai organizuodavo įvairias pa­rodas, kuriose ekspo­nuodavo savo išaugintą pro­duk­ciją. Bi­jotiškiai pirmą kartą tokioje parodoje dalyvavo 1936 m. rugsėjo 20 d. Skaud­vilėje. Pa­rodoje pir­mojo laipsnio premiją už išau­gintas morkas, cukrinius žir­nius bei pašarinius runkelius gavo Bijotų JŪR narė Eu­­ge­nija Tamošaitytė. Ki­tų metų rudenį paroda vyko Upynoje. Joje jau du Bijotų ratelio nariai nusipelnė aukš­čiausių įvertinimų: A. Mika­laus­kas – už obelaites ir ci­koriją, P. Širvys – už obelaites bei pašarinius runkelius. Be to, P. Jocius laimėjo metinę „Ūkininko patarėjo“ prenumeratą, o Stasė Žiaubery­­tė – knygą „Sodžiaus menas“ už parodai pateiktus rankdarbius. Dar po metų, 1938-ųjų rugsėjo 18 d., šis renginys suorganizuotas Bijotuose. Ja­me pirmojo laipsnio premija už „Daržą iš 8 daržovių“ vėl atiteko A. Mikalauskui. Įvairiais prizais apdovanoti nagingi bijotiškiai: P. Jucius – už pagamintas kankles, S. Žiau­bery­tė – už numegztas apykakles ir staltieses, Stepa Žičkutė – už kilimėlį, o A. Mi­kalauskaitė – už megztuką bei išsiuvinėtą staltiesę.

Jaunimas rankdarbių mokėsi JŪR organizuojamuose kursuose. Pirmieji tokie mokymai Bijotuose vyko 1937 m. žie­mą ir truko tris savaites. Kursus vedė iš Tauragės atsiųsta specialius mokslus Kaune baigusi E. Drukteinytė. Juos lankė ne tik ratelio nariai, bet ir keli kitų kaimų vaikai (iš vi­so – 21). Kaip pažymėta praktikos darbų die­nyne, buvo mokoma siuvi­nėti pagalvėles, rankšluosčius, staltieses, megzti šalikus, kepu­rai­tes, apykakles, pinti va­džias, iš šerių gaminti šepe­čius, daryti kočėlus, pakabas rū­bams bei pan.

Bijotų JŪR narių skaičius kasmet didėjo. Jei pradžioje buvo tik 12, tai po dvejų metų – jau 25. 1939-ųjų pavasarį Bijotus aplankęs Tau­ragės apskrities inspektorius pažymėjo, jog ratelio veik­loje dalyvavo net 35 nariai. Iš jų vienas jaunuolis buvo baigęs žiemos žemės ūkio mokyklą, o kaime tuo metu tai buvo retenybė.

Per visą Nepriklausomybės laikotarpį Bijotų JŪR vadovavo mokytojas P. Jančaitis. Jis gimė 1907 m. Paprūdžių kaime, tuometiniame Pilviškių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. 1931-aisiais baigė Si­mo­­no Daukanto mokyto­jų seminariją Kaune ir 1932 m. sausio 11 d. buvo paskirtas Antininkų pradžios mokyklos vedėju. 1933-iųjų lapkričio 1-ąją jo paties prašymu buvo perkeltas į Bijotų trijų komp­lektų pradžios mokyk­lą vedėjo pareigoms. 1935-1936 m., statant Bijotų pradinę, tapo statybų prižiūrėtoju. 1938-aisiais Tauragės apskrities valdyba pavedė P. Jančaičiui rūpintis galutiniu naujo mokyklos pastato įrengimu. 1940 m. pavasarį, neaišku, kieno iniciatyva, jis susikeitė darbo vietomis su Kauno pradžios mokyk­loje Nr. 28 dirbusiu mokytoju Antanu Savicku. Tačiau Kaune P. Jan­čaitis išbuvo neilgai. 1940-ųjų vasarą, prasidėjus politinėms per­mainoms Lie­tu­voje, kai šalį ėmė valdyti raudonieji okupantai, jis rudenį iš Kauno išsiųstas mokytojauti į tuometinę Seinų apskritį.

P. Jančaitis buvo labai aktyvus įvairių organizacijų narys. Priklausė Skaudvilės šaulių būriui, keletą metų vadovavo šio būrio revizijos komisijai. Buvo Tautininkų sąjungos narys, 1936-1940 m. vadovavo Lietuvos mokytojų sąjungos Skaudvilės skyriui, kurį laiką buvo Vilniui vaduoti sąjungos Girdiškės skyriaus kasininkas, priklausė Jaunosios Lietuvos organizacijos Girdiškės skyriui. Nors ir labai užsiėmęs, nepamiršdavo ir savo globotinių – jaunųjų ūkininkų. Suprasdamas, jog trūksta žinių ūkininkavimo srityje, jis 1938-ųjų pavasarį išreiškė pageidavimą lankyti šešių savaičių kursus Dotnuvoje, Žemės ūkio mokykloje, ir baigė juos įvertinimu „labai gerai“.

Tokio pat įvertinimo P. Jan­čaitis sulaukė ir 1936 m. gruodį iš Tauragės apskrities agronomo įstaigos, kur vyko Jaunųjų ūkininkų ratelių vadovų atestavimas. Be jo, aukščiausią balą gavo ir kiti Šilalės krašto JŪR vadovai – Simas Baltutis (Žvingių JŪR), Povilas Stulga (Nevočių JŪR), Juozas Žilys (Dargalių JŪR), Jonas Keleris (Labardžių JŪR), Jonas Kriūka (Upynos JŪR) bei Vincas Mickus (Lau­kuvos JŪR). Kiek prasčiau buvo įvertinti Albinas Gricius (Kvėdarnos JŪR), Albinas Monstvilas (Šilalės JŪR), Jonas Vidrinskas (Varsėdžių JŪR) ir J. Pažėra (Tenenių JŪR).

Bijotų ratelis turėjo savo vėliavą ir nedidelę biblioteką, ku­rioje 1937 m. buvo 33 knygos.

1940-aisiais, prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, JŪR veikla buvo sustabdyta, kai kurie vadovai ištremti į Sibirą, o sukauptas inventorius perduotas komjaunimo organizacijai. Antrojo pasaulinio karo metais JŪR veiklą bandyta atkurti. 1941-ųjų lapkričio 10 d. naująja Bijotų ratelio vadove paskirta vietos mokytoja Marija Zemeckaitė (gim. 1910 m. Pagramantyje), kuri Bijotų pradžios mokyk­loje dirbo nuo 1932-ųjų. Net ir sunkiomis karo meto sąlygomis imtasi vėl organizuoti jaunųjų ūkininkų parodas. 1942 m. spalio 11 d. ji turėjo vykti Bijotuose. Tuo metu šis ratelis turėjo 31 narį. Deja, archyvinių dokumentų, liudijančių apie JŪR veiklą karo metais, nėra išlikę.

Po karo, prasidėjus sovietinei okupacijai, JŪR veikla sustabdyta visiškai.

Linas BETINGIS

Vilnius

P. Jančaitis (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

M. Zemeckaitė (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)