Didkiemis sukilo prieš valdžios sprendimą

Nors beveik tris dešimtmečius valdžia „artėja“ prie žmonių, ji vis dar nepriartėjo tiek, kad pasiklaustų, ko jiems labiausiai reikia. Todėl, priimdama sprendimus, dažniausiai užlipa ant to paties nesusikalbėjimo grėblio. Deja, ir šįkart nukentėjo ne atsakingi spren­dimus priėmę vadovai, neatsiklausę gyventojų nuo­monės, o tolimiausiame rajono pakraštyje gyvenantys žmones.

Slenkantis grafikas – visą parą be išeiginių

Šios vasaros audros nė iš tolo negali prilygti uraganui, kurį Didkiemyje sukėlė rugpjūčio pradžioje „Šilalės artojuje“ išspausdinta publikacija „Kaimams gresia likti be medicinos punktų“. Keli Šilalės pirminio sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės Vidos Macevičienės savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje pasakyti ir laikraštyje pacituoti sakiniai išmušė iš vėžių ne tik bend­ruomenės slaugytoją Vi­dą Jakštienę, bet ir visus kaimo gyventojus. Akimirksniu po raštu, kuriame piktinamasi pateikta informacija, buvo surinkti 56 parašai, žmonės reikalavo paneigti, kad Did­kie­mio bendruomenės slau­gytoja dirba slenkančiu grafiku. 

„Ji yra mūsų kaimo gyventoja, ištikus nelaimei, į ją kreipiamės bet kuriuo paros metu. Felčerė lanko  bei rūpinasi ligoniais naktimis, savaitgaliais, šventinėmis dienomis. Ta moteris visą laiką savo darbą atlieka sąžiningai ir nuoširdžiai, aukoja asmeninį laiką, negaili nei jėgų, nei asmeninių resursų dėl savo kaimo žmonių. Mūsų bendruomenės slaugytoja – pavyzdys, koks turėtų būti medicinos darbuotojas“, - rašoma rašte. 

Argumentai nenuginčija­mi: kas geriau už kaimo gyven­to­jus gali žinoti, kada ir kaip dir­ba slaugytoja? Did­kie­miš­kiams pasiūlius, 2012 m. V. Jakš­tienei buvo įteiktas savivaldybės „Padėkos lašas“. Tad, regis, gyventojų požiūrį į savo felčerikę, kaip Vida yra vadinama Didkiemyje, turėjo žinoti ir savivaldybės vadovai, ir PSPC direktorė V. Macevičienė. Deja, akivaizdu ir tai, jog tas, kas buvo pasakyta komitete, priėmusiame sprendimą naikinti medicinos punktą, su tikrąja padėtimi Didkiemyje, atrodo, neturi nieko bendro. 

Punkto panaikinimu suinteresuota V. Macevičienė politikams aiškino, kad esą koks ligonis į jį užsuka retą dieną, nes slaugytoja dirbanti slenkančiu grafiku ir atseit žmonės nežiną, kada ateiti. Panaikinus punktą, slaugytojai nereikėsią dvi valandas sėdėti laukiant ligonių, o jiems būsią patogiau, kai ji atvažiuosianti į namus. Pasak V. Macevičienės, slaugytoja visus gyventojus su būsimomis permainomis supažindinusi. 

Tačiau iš 56 Didkiemio gyventojų pasirašyto laiško akivaizdu, jog įstaigos steigėjams jos vadovė, švelniai tariant, pasakė netiesą. Kaip iš tiesų jaučiasi ir ką galvoja did­kiemiškiai, išgirdome su jais susitikę. Seniūnijos salėje praėjusį pirmadienį sunkiai tilpo žmonės, o seniūnė Vilma Kas­nauskienė neslėpė, kad tokio antplūdžio dar nėra mačiusi. Me­dicinos punkto naikinimas ant kojų pakėlė visą kaimą. 

Atskirti nuo pasaulio

„Parašykite tikrą tiesą, daugiau nieko neprašome. Te­gul valdžia žino, jog punktas mums verkiant reikalingas. Vi­­si jauni jau seniai į užsie­nį iš­važiavo, likome seniai ir ma­ži vaikai. Nebus punkto, beliks mirti, niekas mums nepadės“, - rei­kalavo gyventojus į seniūnijos salę sukvietusi Angelė Dar­gu­žienė. 

Argumentai, kuriuos pateikė žmonės, labai konkretūs: autobusai visą vasarą į Šilalę nevažiuoja, žvyrkelio būklė tragiška, o žiemą kelias dažnai būna visiškai neįveikiamas, todėl ir „greitosios“ medikai į tą pusę žiūrėti nenori. 

„Jei iškviečiame vakare, tai dar velnių gauname, kodėl dieną pas gydytoją nenuvažiavome. Tačiau juk bet kada gali blogai pasidaryti. Kai Vida namuose, ją pirmiausia ir kviečiame, nes visi kiti kaip įmanydami mūsų kratosi“, - vienas per kitą pasakojo žmonės.

Susirinkusieji nerimavo, jog netrukus neteks pašto, po me­tų kitų gal panaikins ir seniūniją, nes gyventojų mažėja.

„Ką žinome, kas bus. Viską juk naikina. Su mumis niekas nesitaria, ko mums reikia, valdžia neklausia – pasako tik tada, kai sprendimai jau būna priimti. O daug dalykų tai tik iš laikraščio ir sužinome“, - kalbėjo A. Dargužienė. 

Didkiemiškių būryje buvo ir Tauragės rajono gyventojų, kurie taip pat jaučiasi atskirti nuo civilizuoto pasaulio. Į Tauragę jiems dar toliau nei į Šilalę – 22 kilomet­rai, o vasarą, kai mokykliniai autobusai nebevažiuoja, neturintiems au­tomobilio pasiekti miestą nėra jokių galimybių. Todėl Tauragės pusės gyventojai ir apsiperka Didkiemio parduotuvėje, ir būtiniausių vaistų į punktą atbėga.

„Galime sirgti, mirti – niekam neįdomu, „rūpestis“ mumis tik prieš rinkimus pasirodo. Pasisamdyti mašinos dėl citramono tabletės nė vienas negalime, o čia tokia gera felčeriukė dirba – visiems padeda“, - sakė tauragiškės.

Seniūnės nuomonė – bevertė?

Žmonės negailėjo gerų žodžių Didkiemyje dirbančiai bendruomenės slaugytojai bei tvirtino, kad ne vieną ji ne tik nuo skausmų išvadavo, bet ir gyvybę išgelbėjo.

„Ėjau į sienas įsikibdama, taip blogai buvo. Pasisakiau felčerei – ji man priešinsultinių vaistų suleido. Ačiū Dievui, dabar gyva esu. Užkirto Vida kelią baisiai ligai. Ar „greitoji“ būtų taip greitai atvažiavusi?“ - klausė apyjaunė moteris.

Pasak žmonių, tokią bend­ruomenės slaugytoją, kokia yra V. Jakštienė, reikia kaip savo akį saugoti, nes ji dar dirba ir ligoninėje, todėl turi neįkainojamos patirties.

Didkiemio seniūnė Vilma Kasnauskienė pripažino sakiusi Šilalės PSPC direktorei V. Macevičienei, jog punkto panaikinti negalima – žmonėms jis būtinai reikalingas.

„Ir Sveikatos reikalų komitete dirbanti tarybos narė Raimundė Gečienė žinojo mano nuomonę. Slaugytoja gyvena Didkiemyje, visus žmones nuo gimimo pažįsta, iš pažiūros mato, kam blogai, kam kuo greičiau pas gydytoją būtina važiuoti. Jei reikia, pati savo automobiliu ir nuveža. Esame toli nuo rajono centro, visiškame užkampyje, tai kas dabar suteiks pagalbą? Bet mes tik pavaldiniai, viską sprendžia rajono taryba“, - apgailestavo seniūnė.

Pasak jos, kai sudedi visų gyventojų amžių su vaikų amžiumi, vidurkis ne toks ir didelis – šiek tiek per keturiasdešimt metų. Tačiau iš tiesų dauguma gyventojų Didkiemyje yra pensininkai, kurie kasmet vis dažniau ir sunkiau serga. Jaunų žmonių seniūnijoje labai nedaug, jie emigravo ieškoti pragyvenimo šaltinio.

„Būtų normalus kelias, daugiau darbo vietų – niekas į tą užsienį nevažiuotų, bet dabar ir Šilalėje įsidarbinti tegali tik už 300 eurų. Tokiu keliu daugiau pravažinėsi, nei uždirbsi“, - seniūnei antrino mote­rys.

V. Kasnauskienė tikino maniusi, kad gydytojai, pas kuriuos yra prisirašę didkiemiškiai, informavo žmones apie būsimus pasikeitimus. Tačiau paaiškėjo, jog nė vienas, pastaruoju metu lankęsis Šilalės PSPC, apie punkto naikinimą nieko negirdėjo.

„Aš vienam kitam sakiau, kad aptarnausiu namuose. Daug žmonių nesutiko, bet buvo keli, kurie sakė „gerai“. Gal kokie devyni“, - neslėpė punkte vis dar po dvi valan­das per dieną praleidžianti bendruomenės slaugytoja. Jokių PSPC direktorės nurodymų dirbti namuose V. Jakštienė pirmadienį dar nebuvo gavusi, nors rugpjūčio 10 d. Didkiemio seniūnijai V. Macevičienė išsiuntė raštą, jog patalpų nuomos sutartis nutraukiama.

Didkiemio seniūnė V. Kas­nauskienė tvirtino, kad patalpų išlaikymas tikrai negali būti per didele našta sveikatos priežiūros įstaigai. Už šalčiausią praėjusios žiemos mėnesį sausį šildytas patalpas bei suteiktus komunalinius patarnavimas seniūnija Šilalės PSPC pateikė šiek tiek didesnę nei 90 Eur sąskaitą, o vasaros mėnesiais, kai patalpos nešildomos, įstaiga sumoka vos kelis eurus – už vandenį, atliekų tvarkymą liepą priskaičiuota 6,2 Eur. Fel­čerės atlyginimas – taip pat simbolinis, ji per mėnesį, pasak direktorės, negauna nė pusantro šimto eurų.

Tai kur tos didžiosios išlaidos, darančios punktą nerentabiliu?

Kelionei neužtenka atlyginimo

Didkiemio medicinos punkto bendruomenės slaugytoja V. Jakštienė sakė jaučianti, jog dėsningai daroma, kad visi punktai kaimuose išnyk­tų.

„Manęs paklausė, ar sutikčiau dirbti „ant ratų“ – negalėjau prieštarauti, nes gerbiu savo kaimo žmones ir nepaliksiu jų be pagalbos. Ant ratų, tai ant ratų. Ne aš darbą susiradau, tas darbas pats mane susirado: žmonės rinko parašus, jog mane priimtų į punktą vietoje išėjusios felčerės. Bet kai dabar perskaičiau, jog atseit dirbu slenkančiu grafiku ir žmonės nežino, kada pas mane ateiti, nes neva pasirodau kaip jaunas mėnulis, taip širdį suspaudė. Dieve, galvoju, tai kaip man tada reikės dirbti“, - graudinosi medikė.

V. Jakštienė svarstė, kad gali būti, jog PSPC vadovė, sakydama apie slenkantį grafiką, turėjo mintyse jos darbą ligoninės Vaikų skyriuje, kur slaugytoja per mėnesį turi 5–6 budėjimus. Tačiau ji stengiasi budėti savaitgaliais bei naktimis, kad nesitrukdytų darbas punkte, kur turi būti kasdien. Nuo 9 iki 11 val. felčerė dirba bendruomenėje – atlieka paskyrimus namuose, leidžia vaistus ir stato lašines, o nuo 11 iki 13 val. priima gyventojus punkte.

„Niekada niekas nėra skundęsis, jog manęs neranda ar kam nepadėjau. Kai dirbu ligoninėje, pakylu anksti rytą ir visiems suleidžiu gydytojų paskirtus vaistus. Kai į punktą buvo atvažiavusi komisija, V. Macevičienė gyrė, kad esu viena geriausių slaugytojų. Tai ko dabar tie pagyrimai verti?“- stebėjosi V. Jakštienė.

Kad be medicinos punkto bus sunku išsiversti, pripažino ir seniūnė V. Kasnauskienė. Šiuo metu seniūnijoje nėra socialinės darbuotojos, todėl daugelį problemų padeda išspręsti felčerė. Štai neseniai į seniūniją atsikėlė gyventi jauna, socialinių įgūdžių neturinti šeima. Jos naujagimis silpnutis, o motina net neįsivaizduoja, ką reiškia mylėti savo vaiką.

„Vida ją vežiojo į konsultacijas, po darbo laukė, kol priims gydytoja – pagal pareigas nepriklauso, bet dar yra ir žmoniškumas. Tačiau kas dabar į tuos žmonių interesus atsižvelgia? Felčerė „ant ratų“ niekada nėra gavusi jokios kompensacijos, o jau kelis automobilius duobėtais žvyrkeliais „suvažinėjo“. Viskas, kas sunku ir brangu, suverčiama ant paprastų žmonių galvų, tarsi jie būtų mūsų valstybėje turtingiausi“, - svarstė seniūnė.

„Ant ratų“ pasiryžusi dirbti felčerė neslėpė 6 Eur kelionės pas ligonius išlaidų kompensaciją gavusi tik vieną kartą. Pati kalta, nes daugiau kelialapių nepateikė – per daug vargo rinkti čekius, rašyti ataskaitas. Nors ne kartą yra buvę, jog žiemą, kai prasideda gripo epidemija, kelionėms per kaimus ir vienkiemius viso atlyginimo neužtenka.

Trukdo valstybės pažangai? 

„Kaip tai ne pagal grafiką dirba? Tai kam aš jį kiekvieną mėnesį tvirtinu – juk ligoninėje budi, kartais, ilgiau susirinkimui užtrukus, pati sako, kad jau turi bėgti“, - stebėjosi Šilalės PSPC direktorė V. Macevičienė, paklausta, kaip iš tiesų dirba Didkiemio medicinos punkto slaugytoja.

Direktorė šventai įsitikinusi, jog punkto patalpose slaugytoja ligonių neaptarnauja, visus gydytojų paskyrimus atlieka namuose, nes esą ligoniams taip patogiau. Apie namuose atliktas procedūras, pasak V. Macevičienės, byloja ir įrašai žurnale.

„O punktas tikriausiai reikalingas tik seniūnijai, kad patalpos tuščios nestovėtų“, - svarstė PSPC direktorė.

Gydytojos manymu, nėra reikalo iš naujo kelti Didkiemio medicinos punkto klausimo, nes jis jau išspręstas, taryba priėmė sprendimą. O punktas naikinamas tik dėl to, jog turi mažiausiai aptarnaujamų gyventojų.

„Tai kas, kad toli nuo Šilalės, nėra autobusų? Ko jiems čia važiuoti, jei vaistus suleidžia kaimą aptarnaujanti slaugytoja? Jei neturi kuo atvažiuoti, tai ir į punktą nenuvažiuoja, tuščiai dvi valandas ten felčerė sėdi. Regina Audinytė sakė, kad žmonės tik pasikalbėti ateina. Nežinau, kuri sveikatos priežiūros įstaiga sutiktų laikyti punktą dėl pasikalbėjimo“, - piktinosi di­rekto­rė.

Suabejojus, ar visai kitame rajono kampe dirbanti seniūnė R. Audinytė tikrai gali teisingai įvertinti padėtį Didkiemyje, Šilalės PSPC vadovė paaiškino: „Bet ji šešis mėnesius pavadavo ir žino, be to, yra stebėtojų tarybos narė – pasakė mums, kaip kaime dirba medicinos punktai“. 

Tačiau ar tikrai geriausiai sveikatos apsaugos problemas kaime žino Traksėdžio seniūnė R. Audinytė?

Negana to, Didkiemio medicinos punktas, V. Macevičienės nuomone, gali sužlugdyti visą valstybės pažangą: pasak direktorės, neatsakinga būtų laikytis įsikibus senos tvarkos, kai visi jau dirba pažangiau. Svarbiausia, kad žmonės gautų paslaugas, o visa kita esančios tuščios kalbos, kurioms nėra reikalo gaišti laiką.

„Nekiršinkit savo straipsniais žmonių“, - dar „patarė“ laikraščiui PSPC vadovė.

Galima suprasti tokią įstaigos vadovo poziciją, tačiau ir gyventojų poreikių ignoruoti niekas neturi teisės, juo labiau – medikai, lyg ir turintys geriausiai suprasti, ką reiškia žmonių nuotaika ir kokią įtaką ji daro fizinei sveikatai.

Didkiemiškiai pasiduoti nežada – jie jau surinko parašus po raštu rajono merui, savivaldybės tarybai ir Šilalės PSPC direktorei.

Jeigu taryba atsisakys dar kartą grįžti prie Didkiemio medicinos punkto klausimo, bus akivaizdu, kiek politikams rūpi juos išrinkę gyventojai.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.