Kodėl lietuviška karvė maitina lenkijos ūkininką?

Atsivertęs bet kurio rajono laikraščio skelbimų pus­lapį, skaitai: parduoda karves, veršingas telyčias. Po dvi, penkias, septynias. Kaina už kilogramą „mizeriš­ka“ – nuo 1 iki 1,15 euro. O jei sulauki supirkėjų, žiūrėk, ji dar nukrinta: tai gyvulys per liesas, tai per senas, tai tešmuo per mažas ar charakteris prastas... Jeigu turi didesnę bandą, apie karvių pardavimą gali skelbtis internete. tuomet atvažiuoja lenkų ūkininkas, apsižiūri, ir kitą dieną prie fermos atrieda keli furgonai. Paima visas: ir jaunas telyčaites, ir sukergtas karves. palieka nebent visiškai neperspektyvią ar perkaršusią. Beje, su­moka šiek tiek brangiau.

 Būtinybė išparduoti karvių bandas neaplenkė ir mūsų rajono ūkininkų.

Buvo metas, kai Dalios ir Ramūno Lelėnų iš Stročių kaimo bandą sudarė beveik šimtas galvijų. Ūkininkai ją didino ir tikėjosi: kaip ir iki šiol, taip ir ateityje žmonės gers pieną, grietine gardins sriubą, valgys varškę ir sūrius... Žodžiu, pienas bei jo produktai bus vertinami ir išlaikys padorią kainą. Deja, dabar jis tapo pigesnis nei tuščias plastikinis butelis...

„Abu su vyru esame vietiniai. Aš gyvenu be­veik tėviškė­je, Ra­mūnas – iš Lauku­vos. Nesame jokie specia­listai. Tačiau noro dirb­ti ir prasigyventi netrūko nuo jaunystės. Pra­dėjome gavę žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, turėjome kelias karvutes. Telyčių prisiauginome iš savo karvių, o kai pieno kaina kilo, bandai plėsti jų pirkome iš kitų ūkininkų. Susitaupėme pi­nigų ir įsigijome se­ną fermą, nors ji ir tolokai nuo sodybos. Mechanizacijos, galima sakyti, ten nebuvo jokios. Darėme kaip nuo senų senovės Lietuvos ūkininkai elgėsi – ne namą statėmės, ne so­dybą puošėme (tiesą pasakius, Lelėnų sodyba palei Žemaičių plentą seniai traukia akį subtiliu skoniu bei tvarka), bet investavome į ūkį. Taip - ilgus metus. Kai darbas mudviem su Ramūnu tapo per sunkus, teko samdyti žmonių. Mums pasisekė: keletą metų turėjome darbščius, pareigingus, atsakingus pagalbininkus. Nesvarbu, kad kaimas - atsakingai dirbančiam reikia ir gerai mokėti. Pagal išgales taip ir darėme. Tačiau senome ne tik mes, bet ir mūsų darbuotojai, kuriems jau irgi per sunku“, - apie ne visai prastus du ūkininkavimo dešimtmečius pasakojo Dalia.

O kiek planų tuomet kūrė Lelėnai! Nors nuosavos žemės jie teturi 25 hektarus, deklaruodavo apie 50. Mat dar tiek pat nuomojosi be sutarčių, jog savininkai gautų subsidijas.

„Norėjome, kad ir mums būtų gerai, ir žmonės nesiskųstų. Bet ką reiškia nuomotis neoficialiai? Ima žmogus ir persigalvoja, pernuomoja kitam ūkininkui, nors tu jau būni investavęs į pievos ar ganyklos atnaujinimą, išrinkęs akmenis, išlyginęs pelkingas įlankas... Tačiau skaudžiausiai mums, pienininkams, kir­to supirkėjai ir, žinoma, val­džia“, - jaučia nuoskaudą D.Lelėnienė.

Žinoma, įtakos kainoms turėjo pasaulinė krizė. Bet jau ir prieš ją, netgi prieš stojant į Europos Sąjungą, buvo aišku, jog Lietuvos pieno ūkiai nebus lygiaverčiai partneriai su latviais, estais ar lenkais. Tačiau žmonės tikėjo: išsirinksime tokią valdžią, kuri stos už trečdalį Lietuvos žmonių – kaimo ūkininkų. Vylėsi, kad ir nedidelis ūkelis galės būti pragyvenimo šaltinis. O išėjo šnipštas.

Anot Dalios, žmones gadina ir pašalpos. Bet kartu ji supranta tuos, kurie nesistengia susirasti darbą, o gyvena iš pašalpų. Jeigu dykai duoda, kam dirbti - juk iš pašalpos ir maisto davinių įmanoma šiaip taip pramisti. O jei dar pavienių darbų pasitaiko - „rojus Lietuvoje“. 

Rudenį perdirbėjai žada nebepirkti pieno iš ūkininkų, kurie turi mažiau nei 5 melžiamas karves. Tad reikia arba burtis į kooperatyvus, arba išparduoti gyvulius. 

„Galiu sakyti, kad apsimelavau pati sau. Visada buvau tikra, jog kol gyvuos kooperatyvas „Pieno gėlė“, tol melšime karves. Nors ir dabar, kai visi mūsų galvijai atsidūrė Lenkijoje, tebemanau, kad be kooperacijos kaimo žmonės tikrai neišsilaikys. Nes su kooperatyvais pieno supirkimo įmonės yra priverstos skaitytis. Tiesa, ir jiems nemokama tiek, kiek stambiems pieno gamintojams. O jei esi 5 ar 10 karvių savininkas, supirkėjai dėl pieno kainos su tavimi nė nekalba, net pro duris neįsileidžia“, - iš patirties žino Dalia. 

Na, dėl kainų, anot moters, jie dar būtų truputį tempę, šiek tiek uždirbę iš subsidijų, jei ne pačių sušlubavusi sveikata ir žmonių, kuriuos galima pasamdyti, trūkumas.

„Kokių tik planų mes neturėjome! Kai buvęs Žemės ūkio konsultavimo tarnybos vadovas Kazimieras Gedvilas pradėjo organizuoti mokymus, lankėme beveik visus, turime įvairiausių pažymėjimų, diplomų. Dalyvavome visose programose, kuriose tik galėjome. Pasistatėme apie 100 tūkstančių litų kainavusią, o dabar rūdijančią srutų talpyk­lą, rengėme projektus naujai fermai, kitiems ūkiniams pastatams. Deja, viskas sustojo, ir vasario pabaigoje gyvenimas ėmė suktis kita linkme - produktyvias karves, prieauglį palydėjome į Lenkiją. Nuvažiavome pas tą ūkininką, gyvuliai išties prižiūrimi, gauna sočiai pašaro, priedų... Tačiau širdis plyšta iš skausmo: karvutės buvo numylėtos, nuglostytos.

Kodėl taip apsisprendėme? Užburtas ratas: už pieną mo­ka mažai, nebėra už ką nupirkti gyvuliams kombinuotųjų pašarų, priedų, menksta primilžiai, dar labiau mažėja pajamos... Juk į nuostolį negyvensi. Be to, einame senyn, prastėja sveikata, reikia vaistų. O ir jaunėlė dukra dar tebestudijuoja“, - guodėsi Dalia.

Lelėnų šeimoje – keturi vaikai. Vyriausiosios dukros įsikūrė Danijoje, žentai ten dirba pas ūkininkus. Sūnus, baigęs statybos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, magistratūroje studijavęs nekilnojamojo turto mokslus, taip pat uždarbiauja Danijoje. Buvo ir Dalia nuvažiavusi pas vaikus pasižiūrėti, kaip jiems sekasi, kaip gyvena ūkininkai.

„Širdis nesitvėrė krūtinėje, kai pamačiau jaunus lietuvaičius, dirbančius laukuose, fermose. Darbštūs, pareigingi. Pas mus per tris kaimus vieno tokio nerastumei, - kalbėjo moteris. – Suprantu, kad mūsų ūkininkai negali mokėti tiek, kiek ten uždirba paprasti darbininkai. Bet juk ne iš godumo, o todėl, jog nėra iš ko.

Turime du darbščius žentus, kurie norėtų ūkininkauti Lietuvoje. Tačiau mudu su vyru atkalbinėjame – kol kas pas mus iš žemės ūkio ne tik neuždirbsi, bet dar ir pradirbsi. Mes, kaimo žmonės, nesie­kiame pralobti, norime paprasčiausiai dirbti ir iš to gyventi. Tačiau mums neleidžiama. Smulkiesiems valdžia siūlo kurti kooperatyvus. O iš kokių pinigų juos kur­ti?“ – nevilties kupinu balsu kalba Dalia.

Kokią perspektyvą savo buvusiam gana nemažam ūkiui mato šeimininkė? Kol kas optimizmu netrykšta. Pirmiausia planuoja bent kiek pati fiziškai sustiprėti. Ateityje galvoja apie mėsinių galvijų auginimą. Bet juk gyvulys neužauga per mėnesį. Nusipirktų veršelių, ta­čiau, anot ūkininkės, kas bus, jei kuris išsilauš per tvorą?

„Aš kartais nuo tvenkinuko iki namų vos pareinu - taip gelia kojas. Žiūrėsime, kas bus toliau“, - gal ir nenori iki galo atskleisti planų D.Lelėnienė, o gal viliasi, jog kuris iš vaikų grįš tęsti jų sumanymų...

Su ūkio šeimininku pasikalbėti nepavyko. Žmona sakė, kad jis išlėkė į Šilalę kažkokios detalės traktoriui. Kas ten žino, galbūt žmogus paprasčiausiai nenorėjo kalbėti jam skaudžia tema... 

Graži Dalios ir Ramū­no sodyba. Šiemet šeimininkai ją dar atnaujino, planuoja baigti remontuoti namą. O bekalbantis, kone į kiemą iš dar nenupjautos pievos atstriksėjo senas Lelėnų bičiulis kiškis. Šiek tiek pasidairęs, apsuko ratą ir nuliuoksėjo į nupjautą pievą. O ten šmirinėjo lapė, matyt, netoli ir jos jaunikliai. Plačiais žingsniais laukus matavo gandras. Dalia įmetė į tvenkinį keletą riekelių duonos, kurią kaipmat tarsi kamuolius ėmė ritinėti karpiai, karosai.

Rodos, dirbk, kad turėtum, ir gyvenk savo malonumui. Deja, dirbti neleidžia. Visi, kas tik pritelpa: supirkėjai, įstatymų kūrėjai ir jų leidėjai...

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.