Gilinosi į ūkininkavimo paslaptis

Prieš gerą savaitę Šilalės rajono agronomų są­jun­ga su Žemės ūkio rūmų koordinatore mū­sų rajo­ne surengė išvyką į Šilutės rajoną. Į kelionę iš­siruošė ir nemažas būrys ūkininkų, taip pat Šakių rajono agrono­mų asociacijos, su kuria šilališkiai bene glaudžiausiai bendradarbiauja, atstovai.

Pradėjome nuo Šilutėje esančio Hugo Šo­jaus, buvusio šio miesto šviesuolio, daug prisidėjusio prie Šilutės vystymosi XIX-XX amžiaus san­­dūroje, muziejaus, įsikūrusio jo buvusio dvaro teritorijoje.  Mu­ziejaus eksponatų neap­žiū­rėjome: jie, karo ir pokario metais vietinių gyventojų sukaupti bei išsaugoti, dar ne visi parengti ekspozicijai. Muziejaus direktorė Roza Šikšnienė priminė, jog 1944 metais, vokiečiams trau­kiantis pro Ši­lutę, joje liko tik trys žmonės. Tačiau gyventojai miestą sutvarkė taip, kad jis nesudomintų nei vokiečių, nei sovietų ir jo nesubombarduotų. Net sovietmečiu pavyko išsaugoti beveik visus H.Šojaus dvaro statinius.

Vaikščiodami po Šilutės cent­rą, išvykos dalyviai grožėjosi senais žaliuojančias me­džiais, išsaugotu parku – pui­kia poilsio vieta mieste­lėnams. Beje, ir Šilutėje, sakė, yra buvę va­­do­vų, kurie norėjo tuos me­džius iškirsti. Tačiau akty­vi Ši­­­lu­tės gražinimo draugija, pa­sitelkusi į pagalbą miestie­čius, iškovojo, jog miestas ne­pra­rastų žaliojo rūbo.

Paprastai evan­gelikų liute­ro­nų bažnyčios nepasižymi puoš­nu­mu. Šilutės baž­nyčia – išim­tis. Ji yra viena gražiausių Rytų Prū­­sijos krašto mal­dos namų. Nu­­s­te­­bino nuos­ta­būs vit­ra­žai, įs­pūdingas al­to­rius (baž­nyčios sta­tyba už­tru­ko tik dvejus me­­­tus ir baigta 1926-aisiais).

Ventės rago or­nitologi­nė stotis – viena seniausių Eu­ropoje, kurios ne­­­­didelis kolektyvas di­džiau­­sios migracijos laiko­tar­piais per die­­ną sužieduoja ke­lis tūks­tan­čius sparnuočių. Kaip sakė sto­­ties vedėjas Vy­tautas Ju­sys, pa­­ros rekordas – 6719 paukščių.

Apsilankėme farmacininko ir žolininko Virginijaus Skir­ke­vi­čiaus vasaros rezidencijoje Rusnės saloje. Žolininkas akcentavo, jog vidinė ramybė bei tinkama mityba daro stebuk­lus, prie kurių prisideda ir vietinė gamta, t.y. augalai bei gyvūnai. Nedideliame Skir­ke­vičių tradicinių vaistažolių lauke veši dešimtys augalų, galinčių išgydyti ligas ar tinkamų vartoti profilaktiškai. V.Skirkevičius papasakojo ne tik apie kiekvieno iš jų gydomąsias savybes, bet ir apie organizmui galinčias pakenkti žoles, gėles, krūmus, medžius. Anot žolininko, svarbu ne tik žinoti, kas ir nuo ko, bet augalus skinti, džiovinti, ruošti iš jų arbatas taip, kad jie duotų naudos.

Į svečius pakvietė ir Rusnėje gyvenantis šilališkių atstovas Sei­me Remigijus Že­maitaitis. Jis parodė ekskur­sijos dalyviams sa­vo elnių bei danielių bandą (apie 90 „galvų“), pasidalino patirtimi, auginant netradicinius gyvūnus.

Aplankėme ir ūkininkų Al­mos bei Tomo Kazlauskų ūkį Mažių kaime, netoli Šilutės. Jauni žmonės valdo apie 700 hektarų, kurių dalį Tomas per­ėmė iš savo tėvų. Anot jau­nojo gaspadoriaus, tėvai į ūkio veiklą jau nesikiša, nes mano, jog sprendimus turi priimti vienas šei­­mi­ninkas. Šiuo metu derlingoje Šilutės žemėje apie 400 ha užima grūdiniai augalai. Bandoje - apie 300 galvijų, iš kurių 90 - melžiamos karvės. Tomas apgailestauja, jog pienininkystė pastaraisiais me­tais tapo itin nuostolinga, nedžiugina ir grūdų supirkimo kainos. Ta­čiau optimistiškai nusiteikę žmonės tiki, kad žemės ūkis atsigaus. Kol kas pieno parduoda nedaug, didesnę dalį sugirdydami veršeliams, jog po dvejų metų iš jų išaugtų stip­rios bei perspektyvios telyčios. Bandoje paliekamos tik pieningos, produktyvios karvės. O kitos furgonais iškeliauja pas Lenkijos ūkininkus.

Jau kuris laikas Kaz­laus­kams rūpesčių kėlė ankštos fermos. Tad jie nutarė netoli Šilutės, buvusiuose raketinės bazės statiniuose, įrengti erdvią fermą savo galvijams. Ji bus toli nuo sodybos, miškuose, taigi nei kieme blogas kvapas jausis, nei gyvuliai nepatogumų gyventojams pridarys.

„Kai tėvas kažkada pigiai privatizavo šiuos valstybei nereikalingus pastatus, buvo ir besišaipančių. Bet pa­žiū­rėkite, kiek erdvės gyvuliams“, - džiaugėsi Tomas su Alma.

O be kainų, kas dar yra didelis galvos skausmas ūkininkams? Pasirodo, darbo jė­ga. Kaip ir mūsų krašte, taip ir netoli Šilutės sunku rasti darbščių, atsakingų darbuotojų. Šeimininkų bičiuliai ūkininkauja toliau nuo rajono cent­ro, tad, pasak Tomo, jiems susirasti pagalbininkų yra leng­viau. Jaunas ūkininkas įsitikinęs, jog valstybės politika remti pašalpomis nenorinčius dirbti žmones gadina.

Aptardami kelionės rezultatus, agronomai bei ūkininkai pastebėjo, kad Šilutės krašte sąlygos ūkininkauti gal net yra geresnės nei Ši­lalėje. Tačiau akivaizdu, jog pas mus daugiau gražių sodybų. Ir, aišku, ne visi išvykos dalyviai galėjo suvokti, kaip galima gyventi kasmet užliejamose teritorijose, kuriose po polaidžio nors ir lieka derlingas dirvožemis, bet suniokojama bei užteršiama aplinka.

„Kiekvienas kraš­­tas yra skir­tingas, įdomus, iš kiek­vieno galima pasi­semti patirties ar nekartoti jų klaidų. Tačiau pažinti savo šalį, pamatyti, kuo kiti skiriasi nuo mūsų, yra naudinga. Todėl dėkojame Agronomų sąjungos aktyvui už suteiktą galimybę bent vienai dienai pabėgti nuo sunkių darbų rutinos. Kar­tais žmonės giriasi buvę Tur­kijoje, Egipte, Tunise ar Ki­nijoje, bet lieka nepamatę savo šalies, nepažinę kaimynų“, - kalbėjo ne vienas išvykos dalyvis.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.