„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Kyjive ramybė apgaulinga

Tai, kokią Ukrainos sostinę regėjau pirmomis karo dienomis ir kokia ji, sugrįžus čia penktą karo mėnesį, skiriasi kaip diena nuo nakties. Kyjive gyvena daugiau žmonių, nei visoje Lietuvoje – 2,9 mln., todėl ankstyvą pavasarį užgesusio miesto vaizdas atrodė labai neįprastai. Prieš akis atsivėrė gatvės be praeivių ir mašinų, užsidariusiomis parduotuvėmis bei kavinėmis, neveikiančiu viešuoju transportu, pulkais metro stotyse miegan­čių išsigandusių žmonių...

Kyjivą pravažiuoti buvo neįmanoma, nes jis nusėtas barikadų, pro kai kurias buvo praleidžiamos tik karinės, policijos ir greitosios pagalbos mašinos. Smėlio maišais buvo apdėti ne tik met­ro stočių bei įstaigų, bet ir bažnyčių įėji­mai, o daugybė langų apkalti apsauginėmis plokštėmis. Pirmą karo mėnesį į Kyjivą traukiniai vyko pustuščiai, o iš jo perpildyti, nes gyventojai veržėsi iš čia pabėgti. Nors Maskvos pažadas Ukrainą užimti per keturias dienas subliuško, užvirę mūšiai sukėlė paniką, bėglių srautas buvo milžiniškas. Kadangi buvo baiminamasi maskolių provokacijų ir specialiai apmokytų agentų, galbūt planavusių nužudyti prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kiekvienas atvykėlis geležinkelio stotyje buvo akylai tikrinamas.

Vaikščioti po Ukrainos sostinę buvo nejauku, praeiviai – nešnekūs ir įtarūs, o ore tvyrojo baimė ir laukimas kažko baisaus. Sutemus šviesos užgesdavo visuose namuose, ir tai, kad esi ne gūdžiame kaime, o daugiaaukščių apsuptyje, galėjai pamatyti tik mėnuliui išlindus iš už debesų. Dieną veikė vos kelios vaistinės ir parduotuvės, o ir jos dirbo trumpai dėl komendanto valandos. Todėl susidarydavo didžiulės eilės norinčiųjų apsirūpinti maistu...

Buvusį košmarą dabar primena meninė instaliacija iš lagaminų ir barikadinių trikojų Kyjivo geležinkelio stotyje bei čia naktis leidusių vaikų piešinių paroda. Dabar traukiniai atvyksta punktualiai, o patikrinimai – greiti ir modernūs.

Ir nors Ukrainos sostinėje ir toliau budi ginkluoti kariai, miestas atvykėlius pasitinka jau didmiesčio šurmuliu. Dauguma barikadų pašalintos, atsidarė teatrai bei koncertų salės, kavinėse žmonės vakarieniauja ir šnekučiuojasi, parkuose bučiuojasi porelės.

Netoli Kyjivo merijos esanti Neprik­lausomybės arba Maidano aikštė, kurią neatsargiai fotografuodamas karo pradžioje buvau suimtas, vėl atverta, o iš supjaustytų traukinio bėgių suvirintos piramidės, turėjusios sutrukdyti tankų įsiveržimui, nustumtos į šoną. Bet Maidano aikštėje karo neleidžia pamiršti šimtai Ukrainos vėliavėlių su žuvusių kovotojų vardais, kur praeiviai deda gėles...

Kitoje gatvės pusėje pasigirsta muzika – grupė dainuoja religines dainas. Priėjęs pamatau, jog dainininkams pritarti sustojo keliolika kariūnų. Šie dainuoja labai įsijautę: kariškiai suvokia, kad jų likimą fronte nulems Dievo ranka, o jo pagalbos tikriausiai yra prašoma prisimenant ir kovojančius giminaičius, draugus...

Botanikos sodas yra viena mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų. Netoli įėjimo stovi kančioje sustingusio jaunuolio skulptūra – paminklas, skirtas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems studentams bei dėstytojams. Užkalbinu dvi moteris, geležinkelių skaičiavimo centro darbuotojas Larisą ir Leną. Jos patvirtina, kad miestas atsigauna.

„Bijojome tada išeiti į gatvę, matėme sprogimus oro uoste, buvo baisu, jog raketos atskries iki mūsų namo, todėl išsinešėme čiužinius į koridorių ir su kaimynais miegojome, dalijomės maistu“, – pasakojo Larisa.

Namo aukšte, kur ji gyvena, keturios iš šešių šeimų pirmą karo dieną pabėgo. Dvi tebėra užsienyje, dvi sugrįžo.

„Stengiamės šypsotis, gyventi normaliai, bet nėra lengva, kai girdi pranešimus apie žūstančius fronte, kai ten kovoja giminaičiai ar bičiuliai, bendradarbių šeimos nariai“, – sakė Lena.

Į jos draugės namą pataikė bomba, ištiškusio vaikiško vežimėlio vaizdai persekioja moterį sapnų košmaruose...

Abiejų moterų sūnūs – 24-erių ir 18-os vaikinai – pareiškė, jog niekur nesitrauks iš Kyjivo ir eis savanoriais jį ginti. O jei jie kovos, motinos irgi net per di­džiausius bombardavimus liks Kyjive...

Tai, kad ramybė sostinėje yra apgau­linga, patvirtino ir hostelio „Petrani“, ku­riame apsistojau, administratorė Jev­ge­nija. 21-erių mergina prieš kelias savaites universitete įgijo teisininko specialybę, tačiau galvoje sumišimas – nežino, likti čia ar vykti į užsienį.

„Labai bijau bombardavimų, bijau žūti. Kilus karui, su mama ir močiute bėgome pas gimines už 100 kilometrų nuo Kyjivo, dabar grįžome, bet jei dar kartą maskoliai puls, bėgsime į užsienį“, – prisipažino mergina.

Ji norėtų įsikurti Vakaruose, tačiau anglų kalbos nemokančios mama ir mo­čiutė labiau nori į Latviją, kur gyvena tolimi giminaičiai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.