Kaimynai žengia pirmyn, mūsų valdžia trypčioja vietoje

Atrodo, kad mūsų valdžios intensyviai kuriami brangiai kainuojantys planai ir vizijos, kuriais neva stengia­masi didinti rajono patrauklumą, eina šuniui ant uodegos. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) jau šeštą kartą sudarytame Lietuvos savivaldybių indekse Šilalės savivaldybė dar nė karto nebuvo ne tik tarp lyderių, bet net nėra patekusi į geriausių savivaldybių 30-uką. 2014 m., surinkusi 42 balus iš 100, buvo 46-oje vietoje, pernai užimta 37-oji, o šiemet nusiritome į dar neregėtas žemumas: su 46,9 balo (tiek pat surinko ir Anykščiai) Šilalės savivaldybė atsidūrė 49-50-oje vietoje tarp 54 mažųjų savivaldybių.

Lietuvos savivaldybių reitinge tarp mažųjų savivaldybių pirmauja Kauno rajonas, antroje vietoje yra Klaipėdos rajonas, trečioje – Druskininkai.

Iš didžiųjų miestų lyderio pozicijas išlaikė Vilniaus miestas, po jo rikiuojasi Klaipėda, Šiauliai ir Kaunas.

Remiantis LLRI sudarytu sa­vivaldybių indeksu, galima spręsti, kurios savivaldybės tvarkosi geriausiai, o kurios, pasak analitikų, tik trypčioja vietoje, kur lengviausia rasti darbą, kurti verslą,  kuriose yra daugiausiai bedarbių ir gyvenančiųjų iš pašalpų.

Indekso sudarytojai džiaugiasi, kad pernai bendra situa­cija gerėjo daugelyje savivaldybių. Veikė daugiau ūkio sub­jektų, verslu užsiėmė daugiau gyventojų, mažėjo bedarbių. Savivaldybės kapanojosi ir iš skolų, kurias sumažinti sugebėjo trys ketvirtadaliai vietos valdžios institucijų.

„Tačiau situacija gerėja ne visur vienodai. Tyrimas atskleidė, jog atotrūkis yra ne tarp miestų bei regionų, o tarp ekonomiškai aktyvių ir stagnuojančių savivaldybių. Šią atskirtį tiksliausia būtų pavadinti investicijų atskirtimi. Kol vienos į priekį eina dideliais žingsniais, kitos stovi vietoje – yra savivaldybių, kur vienam gyventojui tenka vos po kelis eurus investicijų. Tai skaudžiai jaučia vietos žmonės, nes socialinių pašalpų gavėjų procentas rajonuose skiriasi 11 kartų, bedarbių –daugiau kaip 3 kartus. Atskirtis didėja ne tik tarp didžiųjų bei mažųjų miestų, bet ir tarp mažų, net kaimyninių savivaldybių”, - teigia Lietuvos savivaldybių indekso vadovė Aistė Čepukaitė.

Ir negali su ja nesutikti. Štai artimiausia Šilalės kaimynė – Tauragės savivaldybė – šie­met LLRI sudarytame indekse pakilo į 12-ą poziciją (2015 m. buvo 17-oje), Šilutės rajonas puikuojasi 5-oje vietoje, o Rietavas, su kuriuo nuo šiol esame vienoje bendroje rinkimų apygardoje, yra 20-as. Atrodytų, kaimynų pavyzdžiai turėtų būti paskata ir mūsų rajono valdžiai pasitempti. Deja. O tyrimo rezultatai tik patvirtina, kad realybės ignoravimas prie gero neveda ir vien statyti baseinus, investuoti į stadionus, tiltus bei fontanus tikrai neužtenka.

Šių metų LLRI tyrime Šilalės savivaldybėje geriausiai įvertintos sritys yra komunalinės paslaugos ir biudžetas. O mažai balų gauta investicijų ir plėtros bei administracijos srityse.

2015 m. Šilalės savivaldybėje buvo žemiausia šilumos kaina iš visų mažųjų savivaldybių – 4,68 ct/kWh (vidurkis – 6,54 ct/kWh). Lyginant su 2014 m., šilumos kaina sumažėjo daugiau nei 13 proc. Pasak LLRI, gerus rezultatus biudžeto srityje lėmė tai, jog viešieji pirkimai buvo skelbiami. Taip užtikrinama, kad biudžeto lėšos naudojamos skaidriai. Dar vienas teigiamai įvertintas rodiklis yra biudžeto skolos mažėjimas (47,4 proc. nuo pajamų → 43,8 proc.) Vis dėlto biudžeto skola išliko aukštesnė nei vidutinė (40,7 proc.).

Investicijų ir plėtros įvertinimas labiausiai nukentėjo dėl žemo investicijų lygio. 2014 m. Šilalės savivaldybėje tiesioginių užsienio investicijų kiekis gyventojui sudarė vos 6 eurus (vidutiniškai kitose mažosiose savivaldybėse – 966 Eur/gyv.). Materialinių investicijų kiekis gyventojui, nors ir augo (+265 Eur/gyv.), tačiau vis tiek buvo žemesnis nei vidutinis (atitinkamai – 798 Eur/gyv. ir 1327 Eur/gyv.).

Be to, Šilalės rajono savivaldybėje labiausiai iš visų mažųjų savivaldybių krito verslo liudijimus įsigijusių ar prasitęsusiųjų skaičius 1000 gyventojų (2014 m. – 31,8, 2015 m. – 29,9).

Sumažėjo ir išduodamų statybos leidimų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų.

LLRI atkreipia dėmesį ir į tai, jog savivaldybės svetainė nebuvo pritaikyta investuotojams. Pasak specialistų, būtų naudinga joje aktualią informaciją, pavyz­džiui, duomenis apie mokesčių tarifus, parduodamus objektus, inves­ticinę aplinką, lengvatas bei pan. pateikti anglų kalba.

Kita vertus, beprasmiška kalbėti apie užsienio kalba pateikiamą informaciją, kai net lietuviškai neretai jos pritrūksta. 

LLRI teigimu, administracijos srities vertinimą neigiamai paveikė tai, kad 2015 m. net 7 proc. mūsų rajono gyventojų prašymų buvo neišnagrinėti laiku (vidurkis - 2,6 proc.).

Paradoksas: žmonės laiku nesulaukia atsakymų, nors užimtų pareigybių Šilalės sa­vivaldybės administraci­joje pernai buvo daugiau nei vidutiniškai kitose mažosiose savivaldybėse (atitinkamai - 8,8 ir 8).

„Skirtumas yra ne tarp Vil­niaus bei likusios Lietuvos, o tarp ekonomiškai aktyvių ir ekonomiškai stagnuojančių regionų. Štai viename Lie­tu­vos pakraš­ty­je esantis Tau­ra­gės rajo­nas pritraukė užsienio ga­myk­­las, pirmauja pagal tiesiogines užsienio investicijas, tenkančias vienam gyventojui, o kitame pakraštyje esanti Ig­nalina pirmauja pagal nedar­bą, investicijų čia mažėjo. To­kių pavyzdžių – apstu. Jie įrodo, jog vienintelis gerovės receptas yra aktyvus verslas, ateinantys investuotojai. Savivaldybės čia gali padaryti daug: pradedant palankia mokestine aplinka, elementariu internetinės svetainės pritaikymu. Žinoma, pirmiausia jos turi panaikinti biurokratines kliūtis, paprastai sakant, pravesti per visus reikalingus kabinetus”, – teigia LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Taigi Šilalės valdžia, kuriai yra patikėta tvarkyti rajono reikalus, turi apie ką pamąstyti. Ir akivaizdu, jog piešti save gražiomis spalvomis neužtenka - dar reikia ir padirbėti. O geriausiu spyriu ir turėtų būti savivaldybių indeksas – pasak jo sudarytojų, aštrus ir bejausmis skaičius.

Lietuvos savivaldybių indekse gerai vertinamos tos savivaldybės, kurios:

taupo mokesčių mokėtojų pinigus, gyvena pagal savo pajamas, skaidriai naudoja biudžeto lėšas;

savo veikla neriboja vartotojų pasirinkimo, skatina konkurenciją tarp paslaugas teikiančių įmonių ar įstaigų;

mažina mokesčių naštą, užtikrina palankias sąlygas verslui;

efektyviai valdo turimą turtą ir parduoda tą turtą, kuris nėra būtinas pagrindinėms funkcijoms vykdyti;

atsisako nebūtinų, nepirminių savo funk­cijų;

savo funkcijoms vykdyti pasitelkia efek­­tyviau veikiantį privatų sektorių;

mažina administracinę ir biurokratinę naštą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.