Žudikiško karo akimirka: Sofijka su broliuku suposi sūpynėse, kai atskrido mirtina raketa

„Septynis kartus patekau į bombų antskry­džius, bet Dievas buvo man gailestingas. Gal­būt todėl, kad gelbėjau nuo bado kaimą pa­li­kusių žmonių gyvūnus – 153 šunis ir 104 kates“, – sakė Ruskie Tiški kaimelio gyventoja Lena Bubenko. 

Tačiau 58-erių moteris buvo liudininke, kaip žuvo aštuonerių Sofija Jevlahova, kurios mirtis vietiniams tapo kaimą ištikusios tragedijos simboliu. 20 kilometrų nuo Rusijos sienos nu­tolusi Ruskie Tiški yra viena labiausiai per karą sugriautų gyvenviečių Charkivo regione.

Pasak L. Bubenko, pirmąją karo dieną kaimelį užėmę okupantų kareiviai gyventojams pasakė, kad jų bijoti nereikia, nes esą atėjo išlaisvinti, o ne griauti ir žudyti. Tačiau pareikalavo gatvėje vaikščioti ant rankos užsirišus baltą juostelę, kad jie žinotų, jog tai vietiniai, o ne ukrainiečių kariai. Be to, liepė ant sodybų vartų ar tvorų dažais užrašyti, jog čia gyvena žmonės, yra vaikų, kad neva būtų aišku, į kuriuos pastatus nešaudyti. Okupantai keletą kartų dalijo žmonėms maisto paketus ir agitavo vykti į Rusiją, gąsdindami, jog gali žūti per ukrainiečių atakas.

Atvykėlių draugiškumas pradingo Ukrainos kariuomenei perėjus į kontrpuolimą. Keletą kilometrų atsitraukę okupantų kariai ėmė Ruskie Tiški gyvenvietę be gailesčio bombarduoti. Čia neliko nė vieno sveiko namo, o apie pusę buvo visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Todėl kaime net dabar nėra elektros, o gyventi sugrįžo vos dešimtadalis žmonių iš anksčiau gyvenusių dviejų tūkstančių.

Tą rytą, kai žuvo Sofija, L. Bubenko, kaip visada, ėjo šerti gyvūnų. Dalį šunų bei kačių moteris buvo uždariusi daugiabučio rūsiuose, o dalį patalpino aptvertų velionių savo tėvų bei tetos sodybų kiemuose.

Moteris teigė mačiusi, kaip aštuonmetė kartu su šešiamečiu broliuku žaidžia ant sūpynių šalia kelio. Staiga kažkur netoli nugriaudėjus sprogimui,

Lena iš išgąsčio pritūpė, o vaikai pasileido bėgti į gal už 30 metrų esančius namus, nes buvo primokyti taip daryti.

„Tai buvo kasetinės bombos, kurios išrausia mažą duobę, bet paskleidžia daugybę skeveldrų ir palieka „saulutės“ žymę ant asfalto. Jomis šaudė tik okupantai“, – pasakojo Lena.

Kai visai šalia driokstelėjo antras sprogimas, moteris puolė ant žemės ir nebematė, ar vaikai spėjo įbėgti į pastatą. Dar po akimirkos prie moters prišoko rusų kareivis, tas pats, su kuriuo prieš dieną kalbėjosi apie šunų priežiūrą, ir už apykaklės įtempė į apkasus. Kareivis galimai išgelbėjo moteriai gyvybę, nes netrukus visai arti nugriaudėjo dar vienas sprogimas.

„Po poros minučių pakėliau galvą ir pamačiau, kaip Sofijkos mama Oksana paklaikusiomis akimis neša dukrelę, o šiai per nugarą srūvantis kraujas tykšta ant žemės“, – prisiminė šiurpų vaizdą Lena. 

Šaukdama Oksana pagalbos nuskubėjo prie rusų bazės vartų, bet kai jų kareiviai Sofijką nuvežė į Lipcuose įsirengtą ligoninę, mergaitė jau buvo mirusi.

„Oksanos mama Vera man pasakojo, jog Sofijka į butą pirma įstūmė broliuką, o pati įbėgo iš paskos. Abu vaikai griuvo prieangyje, durys liko praviros. Prilėkusi prie jų, močiutė Vera klausė, ar viskas gerai. Nazarikas pakilo rodydamas kruviną delną, nes į jį pataikė skeveldra, o Sofijka liko gulėti keistai gargaliuodama“, – pasakojo Lena.

Sofija paskubomis buvo palaidota darže, o Oksana su sūneliu ir motina paliko kaimą ir per Rusiją išvyko į Švediją. 

„Kai po gyvenvie­tės išlaisvinimo Oksana čia trum­pam atvyko, buvo nebe tamsių kaštoninių, bet žilų plaukų. Ji nenorėjo, kad dukrą per­laidojant į kapines, būtų da­roma ekshumacija, todėl paprašė, jog aš paliudyčiau, kaip mergaitė žuvo ir kad tai tikrai jos kapas“, – kalbėjo Lena.

Per bombardavimą, kai žuvo Sofija, skeveldros sužeidė kitoje gatvės pusėje gyvenusį Nikolajų Vnukovą, o jo tėvą pensininką Vladimirą užmušė. Šiam žuvus, po kelių dienų pasimirė ir ligos patale gulėjusi žmona Galina, o abiejų kapai tebėra darže, nes niekas iš giminaičių į kaimą negrįžo, o kiti bijo ten kelti koją, nes daržai ir pievos dar neišminuoti.

Savo kieme tebėra palaidota ir kita Sofijkos tėvų kaimynė, 80-metė Vera Sičiova. Ji žuvo kitą dieną bėgdama gelbėti kaimynų karvės, nes okupantai kaimą atakavo fosforinėmis bombomis ir užsidegė tvartas. Pensininkė žuvo skeveldrai pataikius į galvą.

Gretimame darže styro dar vienas kryžius – tai 84-erių Marijos Kirjakinos kapas. Ši ligų kamuojama ir iš lovos nesikėlusi moteris mirė ne nuo ske­veldrų, bet iš bado ir troškulio, nes visi kaimynai išbėgo, palikę ją be priežiūros. Lena širsta, kad nepranešė jai apie likimo valiai paliktą senolę.

Graudinosi moteris pasakodama apie tragišką visų žuvusių kaimynų likimą, tačiau ašaros jos skruostais netramdomai ėmė riedėti, prisiminus savo pagalbininko Andrejaus Zolotariovo žūtį. 34-erių vyras iki karo dirbo gaisrininku aerouoste, o per okupaciją tapo kaimo gelbėtoju – gesino po sprogimų užsidegusias sodybas, dviračiu vežiodavo humanitarinę pagalbą bei padėjo Lenai prižiūrėti gyvūnus. Jo mama ir sesuo su dukrele išbėgo į Vokietiją, tėvas – į Charkivą, o jis nusprendė likti kaime: norėjo saugoti namus nuo marodierių bei padėti likusiems senoliams. Tėvas prikalbino sū­nų atvykti į Charkivą, bet šis po dienos slapta su kariškiais grįžo atgal, aiškindamas, jog negali bado mirčiai pasmerkti žmonių ir gyvūnų.

Andrejus žuvo rugsėjo 6-ąją, paskutinę masinio bombardavimo dieną, nes po to įsibėgėjo ukrainiečių kontrpuolimas, ir priešas buvo nuvytas toli. And­rejus žuvo eidamas šerti gyvūnų, kai per netikėtai prasidėjusį bombardavimą puolė į kaimyno Genadijaus sodybą ir abu pasislėpė rūsyje. Kieme sprogus raketai S-300, sugriuvo pusė Genadijaus tėvų namo, o nuvirtusi rūsio siena Andrejų mirtinai užspaudė. Žuvo ir jo atsivesta kalaitė Laika, o Genadijus liko nesužeistas, tačiau kaimynai jį leisgyvį ištraukė tik po trijų parų.

„Rusai artilerijos pabūklus pastatė už mūsų daržo ir pievos, raketos „Grad“, paleistos į Charkivą, skriejo virš mūsų stogo ir kėlė baisų gaudesį. Žūties išvakarėse Andrejus užgesino skeveldrų sukeltą gaisrą mūsų name, bet geriau likti be namo, nei prarasti vienintelį sūnų, ir dar tokį, kuris buvo be galo geras ir padedantis visiems. Mano skausmo laikas nemalšina, kaip ir pykčio okupantams, kuriems niekada neatleisiu“, – prie sūnaus kapo kalbėjo Tatjana Zolotariova.

Žuvus Andrejui, ji grįžo iš Švedijos ir kartu su vyru Leonidu apsigyveno apgriuvusioje vasarinėje virtuvėje, nes esą prisisapnavęs sūnus paprašė būti šalia. Mama kasdien lanko Andrejaus kapą ir nesibaimina, kad žiemą teks praleisti bakūžėje, kur langų skyles dengia vien plastikinė plėvelė.

„Per okupaciją 11 šunų sudegė ir žuvo nuo skeveldrų, 8 pradingo, o 7 mažesnius per panikos priepuolius sudraskė didesnieji. Ši žiema turėtų būti lengvesnė, nes persikelsime į savanorių statomą prieglaudą. Džiaugiuosi, kad jūs savo paskyroje „Facebooke“ raginote lietuvius paaukoti pinigų – už juos darėme remontą, įrengėme vandens gręžinį, kad gyvūnai jo turėtų“, – sakė L. Bubenko.

Kol kas maistą šunims ji teigė verdanti daugiabučio kieme pastatytoje krosnyje, kurią bei dalį katilų suvarpė skeveldros, tačiau „pasigailėjo“ jos pačios. Moteris neslepia, jog dėl išgyvento streso sukilo kraujospūdis ir kartais būna labai sunku, bet viliasi, kad jos ryžtas gelbėti gyvūnus paskatins kaimynus grįžti į kaimą, ir netrukus čia vėl krykštaus vaikai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.