Tado Tumo žūtis kitų Ukrainoje kovojančių lietuvių nepaskatino grįžti namo

Vasario 23-iąją, vykdydamas kovinę užduotį, netoli Bach­muto žuvo 42-ejų lietuvis karys savanoris T. Tumas. Tai pir­mas lietuvis karys, žuvęs padėdamas Ukrainai kovoti su okupacine Rusijos armija.

Tą dieną lietuvis, 92-osios brigados užsieniečių legiono karys slapyvardžiu „Milžinas“ kartu su bendražygiu ukrainiečiu vežė minas į priekinę fronto liniją. Į automobilį pataikius priešo skraidyklės paleistai granatai, abu sužeistus karius saviškiai nugabeno pas medikus, tačiau lietuvio gyvybės išgelbėti nepavyko, jo kolega išgyveno.

T. Tumas Lietuvoje dirbo pasieniečiu ir saugojo sieną su Baltarusija. Nusprendęs vykti į Kyjivą, Tadas žmonai Linai pareiškė, kad jei Rusija parklupdys Ukrainą, kitas jos taikinys bus Lietuva. Su žmona Tadas susipažino Vilniaus „Žalgirio“ futbolo rungtynėse, mat abu buvo aistringi šios komandos sirgaliai ir nuolat lankėsi stadione.

T. Tumas kariavimui buvo neblogai pasiruošęs, nes šešerius metus lankė Krašto savanorių pratybas. Į Ukrainą nuvykęs praėjusių metų lapkritį, užsieniečių legione tarnavo kiek daugiau nei tris mėnesius. Dalyvavo mokymuose poligone ir vykdavo į kovines užduotis Bachmuto apylinkėse.

Kovo 7-ąją Šv. Mykolo auksinių kupolų vienuolyno cerk­vėje Kyjive, vienoje seniausių šalies cerkvių, kurioje šarvojami garbingiausi kariai, Ukrainos kariuomenė surengė atsisveikinimo su T. Tumu ceremoniją. Apeigose dalyvavo kovų bendražygiai lietuviai bei ukrainiečiai, lenkai, taip pat Kyjivo lietuviai, bičiuliai iš Lietuvos ir eiliniai ukrainiečiai, norintys padėkoti visai Lietuvai už paramą. Vainiką atnešė ir Kyjivo „Dinamo“ futbolo aist­ruoliai, draugaujantys su Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliais bei pažinoję T. Tumą.

Žuvusio kario karstas buvo atvežtas į nedidelę aikštę priešais vienuolyną. Šio pastatų kompleksas stovi pačiame mies­to centre, priešais Užsienio reikalų ministeriją, aikštėje eksponuojama ir ukrainiečių sunaikinta kovinė Rusijos technika. Tokiu technikos laužynu ukrainiečių menininkai tarsi dar kartą primena, jog šalis išgyvena karą, o taip liūd­nai baigsis visiems niekingo užpuolimo iniciatoriams bei dalyviams. Vos keliasdešimt met­rų tolėliau, ant vienuolyno sienos, kabo keli tūkstančiai kare žuvusių ukrainiečių nuotraukų, o prie Didvyrių atminties sienos pagerbiami ryžtingiausiais kovotojais laikytų karių palaikai. Su jais atsisveikinama, skambant šalies himnui ir vėliava uždengiant karstą...

Ukrainoje užsieniečių legio­ne kovojančius Lietuvos karius prakalbinti nebuvo leng­va, jie neslėpė liūdesio dėl žuvusio tautiečio bei prisipažino neturintys nuotaikos pokalbiui. Dalis lietuvių karių kalbėti atsisakė ir dėl to, jog nenorėjo, kad artimieji sužinotų, jog jie užsiima ne humanitarine pagalba, o kovoja fronte.

Dėl šios priežasties prašė nefotografuoti ir Bachmuto apy­linkėse sužeistus karius kovos lauke gelbėjanti jauna lietuvė karo medikė. Nors per atsi­sveikinimo ceremoniją ir graudinosi, vis tik ir ašarų pilnomis akimis visą laiką tvirtai ir aukštai laikė iškeltą vėliavą su Vyčiu. 

Du kariai kauniečiai sutiko trumpai pakalbėti, tačiau prašė jų nefotografuoti ir neatskleidė savo pavardžių. 

„Atvykau patriotiniais sumetimais, nes suprantu, kad Rusija gali veržtis ir į Lietuvą, todėl reikia ją stabdyti. Tai yra mano asmeninis sprendimas, nors tokios tradicijos giminėje nėra, seneliai nepartizanavo pokaryje ir pan. Teko dalyvauti Kyjivo gynyboje, mūšiuose prie Bučos bei Irpinės, vėliau buvo kovos per kontrpuolimą Charkivo regione, dar vėliau – Bachmutas, Avdijivka. Šiuo metu esu grįžęs kelioms dienoms rotaciniam poilsiniam pasikeitimui“, – sakė slapyvardžiu „Jara“ pasivadinęs 29-erių savanoris, vienas ilgiausiai Ukrainoje kovojančių lietuvių, atvykęs pirmomis karo dienomis.

Paklaustas, kiek lietuvių šiuo metu čia ko­vo­­ja, „Jara“ sa­kė tikslaus skai­čiaus nežinan­tis, bet manantis, jog gali būti apie 20–30. Ko­vų Uk­rainoje veteranas prasitarė, kad lietuvių per dvejus metus kariavo gerokai daugiau, tačiau dauguma po kelių mėnesių grįžo tėvynėn. Be to, buvo ir tokių, kurie, atvykę į apmokymus ir suvokę karo rea­lybę, supratę, jog kiek­vienu mo­mentu gali žūti, išvyko namo.

„Čia ne vaikų žaidimų aikštelė, čia vyksta negailestingas karas, ką liudija ir T. Tumo žūtis“, – priminė „Jaras“. 

Jis sakė, kad „Milžino“ žūtis sumažins kariaujančių lietuvių skaičių, nes tie, kurie bijo, išvyksta iš karto, o tie, kas pasilieka, susitaiko, kad gali atsitikti visko...

„Išgirdę apie T. Tumo žūtį, mano tėvai susisiekė su manimi, bet neragino grįžti: jie jaudinasi, pergyvena, bet tuo pačiu ir gerbia tokį mano pasirinkimą, nes žino, kad likęs Lietuvoje jausiuosi blogai“, – kalbėjo 21-erių karys pravarde „Selas“.

Vaikinas į Ukrainą atvyko praėjusį birželį, prieš tai Kauno universitete studijavo mediciną. „Selui“ teko kelias savaites kovoti prie Kupiansko, tačiau daugiausiai laiko jis praleido fronte prie Bachmuto. 

Studentas kuriam laikui bu­vo grįžęs į Lietuvą, o dabar Kyjive laukia naujo kontrakto pasirašymo. Pasak jo, Tadą jis pažinojęs nedaug, vien iš dalyvavimo bendrose pratybose.

„Ukrainai privalome padėti, tai mūsų bendra kova, nes priešas yra vienas ir tas pats, kuris, nugalėjęs Ukrainą, atžygiuotų pas mus“, – įspėjo kaunietis „Selas“.

„Išlydėjau Tadą į paskutinę užduotį, apsikabinome, kaip visada išvykstant kuriam nors vienam iš mūsų į kovinę operaciją, o rytą sužinojau, kad jo nebėra“, – su liūdesiu kalbėjo Raimundas Urvikis.

Iki karo jie vienas kito nepažinojo: T. Tumas gyveno Vilniuje, R. Urvikis – Jonavos rajone. Tačiau bendra kova juos padarė bičiuliais.

Paklaustas, kaip galėtų Tadą apibūdinti, Raimundas sakė, jog jis buvo darbštus ir imlus, norėjo viską gerai išmanyti, buvo ypač žingeidus. Pastaruoju metu Tadas domėjosi dronais ir siekė išmokti juos valdyti. Šiaip buvo labai ramus, visada padėdavo susiruošti į užduotį.

„Nuolat klausdavo: Raima, gal tau tą padėti, gal aną. Ir aš ly­giai taip pat jam padėdavau. Ži­nia, jog Tadas žuvo, nepaprastai sukrėtė“, – neslėpė R. Ur­vi­kis.

Vyras prisipažino kariaujantis kiek daugiau nei metus, per tą laiką teko susitaikyti su ne vieno bendražygio žūtimi. Tačiau paklaustas, ar pats nebijo tokios lemties, ryžtingai atsakė: „Žinoma, bijau, jeigu nebijotum, būtų nenormalu. Baimė visada yra, bet ji turi būti sveika ir netrukdyti darbui“.

R. Urvikį po Tado žūties vadas išleido trumpų atostogų. Vyras T. Tumo žmonai išvežė asmeninius žuvusiojo daiktus, aplankys savo žmoną ir du vaikus, gyvenančius Rukloje. Ir vėl grįš į frontą. Nes, anot jo, „jei nepadėsime Ukrainai dabar, vėliau priešas ateis pas mus“...

Šiandien bei rytoj su T. Tumu „Milžinu“ galima atsisveikinti Vilniuje, Šv. Ignoto bažnyčios šarvojimo salėje, jis bus laidojamas šeštadienį Antakalnio kapinėse.

Eldoradas BUTRIMAS 

AUTORIAUS nuotr.