Išminuotojas, gelbstintis situaciją
Vienas iš ilgiausiai Ukrainoje kovojančių ir bene patį didžiausią autoritetą įgijęs Lietuvos karys, 58-erių vilnietis Rimas Armaitis „Diedas“ ketina padaryti pertrauką kare ir gydytis traumas. Taip vyriausias iš Ukrainoje kovojančių trisdešimties lietuvių nusprendė po stebuklingo išsigelbėjimo per paskutinį susidūrimą su priešu.
„Tai, kad iš tos užduoties grįžau gyvas, yra beveik stebuklas, nes, baigiant darbą, mus aptiko septyni priešo dronai. Pasislėpėme
apleistame pastate, bet mane lydėję žvalgai bijojo, kad pagal dronų nurodytas koordinates apsups rusai arba atskris bombos. Tad nutarėme rizikuoti ir vidurdienį atviru lauku pėsti patraukėme saviškių link, virš galvų skrendant dronui. Tai prilygo savižudybei, net sunku patikėti, kad grįžome gyvi“, – sako Rimas.
Slapyvardžiu „Diedas“ prisistatantis vyras yra ne tik pats vyriausias iš mūsiškių, bet ir dėl įdomių įrašų „Facebook“ paskyroje yra bene labiausiai stebimas lietuvis šiame kare. Dauguma kitų lietuvių karių savo buvimo Ukrainoje dėl įvairių priežasčių neviešina.
Kadangi NATO bei Europos Sąjungos šalys tiesioginiuose karo veiksmuose nedalyvauja ir Kyjivui tiekia tik finansinę paramą bei ginkluotę, kariauti mūsų piliečiai vyksta asmenine iniciatyva ir savo lėšomis. Iš viso per dvejus metus Ukrainoje trumpiau ar ilgiau jau kovojo apie šimtą lietuvių.
Su Rimu senokai planavau susitikti, tačiau tai padaryti pavyko tik per Kosto Kalinausko vardo baltarusių pulko kovotojo laidotuves. Po jų keletas lietuvių karių bei paramą į Ukrainą vežančių savanorių ir baltarusių karių prie laužo surengė simbolinį žuvusio kovotojo paminėjimą.
„Pulke visi gerbia „Diedą“, nes jis yra šimtaprocentinis savo amato profesionalas, jo patarimai per apmokymus – labai vertingi. Be to, tai nuoširdus ir geraširdiškas žmogus, niekada neatsisakantis patarti, pakonsultuoti“, – apibūdina lietuvį vienas iš Kosto Kalinausko pulko vadų.
Rimas sako netikėjęs, kad Maskva ryšis karui su Ukraina, tad nesiruošė ten vykti, bet okupantams įsiveržus ėmė svarstyti, kokiu būdu gali ukrainiečiams padėti.
„Kare visada trūksta išminuotojų, tad pagalvojau, kad galiu būti ukrainiečių instruktorius, perteikti savo patirtį. Perskaitęs, kad yra formuojamas atskiras baltarusių padalinys, susisiekiau su jų mobilizavimo centru Varšuvoje ir kovo 13-ąją išvykau. Žmona ir dukra labai neatkalbinėjo, nes žino, kad esu užsispyręs“, – pripažįsta vyras.
Varėnos rajone užaugęs R. Armaitis po aštuonių klasių Vilniaus Buivydiškių technikume įgijo zootechniko specialybę. Grįžęs iš kariuomenės, vaikinas pamatė, kad kolūkiai yra ardomi, tad nuėjo dirbti į „Žalgirio“ staklių gamyklą, o ėmęs lankyti karatė treniruotes, nusprendė stoti į kuriamą policijos antiteroristinių operacijų rinktinę „Aras“.Tapo išminuotojų grupės nariu, vyko į apmokymus JAV bei ES šalyse. Pastaruosius dešimt metų Rimas dirbo pasienio pareigūnu, prieš šešerius, būdamas 52-ejų, išėjo į pensiją ir tapo techniku inžinieriumi „Hilton“ viešbutyje.
Kyjive lietuvis buvo nukreiptas į įvadinius karinio parengimo kursus užsieniečiams, tačiau po poros savaičių jam buvo patikėta rengti išminuotojų kursus. Po mėnesio jis pasiprašė į frontą, kad susipažintų su realia situacija ir parsigabentų demonstravimui minų.
Pateko į Mykolajivą, kurį po Chersono užėmimo rusai labai atakavo, nes norėjo atverti sau kelią į Odesą. Mykolajive Rimas išbuvo pusantro mėnesio, kelis kartus ėjo su žvalgais į užduotis, o kai iš bazės išvyko atgal į Ukrainos sostinę, po trijų dienų rusų raketa bazę sugriovė...
Antrą kartą į frontą teko vykti į Zaporižės srityje esantį Guliai Pole miestelį.
„Kai atvažiavome į visiškai sugriautą ir tuščią vietovę, kelią mašinoms pastojo katinai ir šunys: paaiškėjo, kad visi jie patyrę kontūzijas, nieko negirdi, nes nuo artilerijos apšaudymo yra apkurtę“, – prisimena karys.
Guliai Pole ant minų užvažiavo kelios ukrainiečių karių grupės, todėl skubiai reikėjo išminuoti svarbias kelių ir miškų juostų atkarpas. Čia buvę kariai Rimui prasitarė, kad iš aštuoniolikos žvalgų grupių net šešios negrįžo, dirbti teks labai pavojingomis sąlygomis.
Dronų tada dar buvo nedaug, todėl pilkojoje arba niekieno zonoje dirbo vos per kilometrą nuo priešo, o miškingoje vietoje išminuotojus nuo rusų skyrė vos 400 metrų. Guliai Pole išminuotojams dirbti teko be poilsio dienų nuo septynių ryto iki sutemų, todėl Rimas ten pasitempė stuburą ir dabar dažnai kenčia skausmus. Ten lietuvis patyrė ir kontūziją, kai priešui ėmus apšaudyti, viena iš aštuonių minų sprogo pusantro metro nuo jo.
Per ukrainiečių šturmą žuvo žvalgas, kuris saugojo išminavimo darbus vykdžiusį Rimą. Sunkiai sužeistas buvo ir žvalgų grupės vadas. Po kelių mėnesių, praėjus vos kelioms savaitėms po vedybų, jis žuvo. Po mirties jam buvo suteiktas Ukrainos didvyrio vardas...
„Kare gali atsitikti bet kas – pilkojoje zonoje, ypač karo pradžioje, neretai tekdavo prasilenkti su žvalgų grupėmis ir nežinai, ar tai savi ar priešai. Pamatai juos praeinančius, bet jie nešauna į tave, nes nenori „apsišviesti“, o tu nešauni į juos, nes irgi savo darbą reikia atlikti tyliai“, – pasakoja išminuotojas.
Rimas visada reikalauja, kad kiekvieną išminuotoją lydėtų jį saugantis žvalgas. Šis privalo ne tik turėti gerą klausą ir iki maksimumo įjungti aktyvias ausines, jog išgirstų dronus, bet ir palaikyti nuolatinį ryšį su kitais žvalgais bei išminuotojais, kad perspėtų, kada reikia slėptis.
Paskutinėje išvykoje į frontą lietuvio buvo paprašyta išvalyti kvadratą, kuriame dirbti atsisakė kitos dvi išminuotojų grupės. Įvertinęs pavojingumą, jis irgi du kartus nesutiko imtis šio darbo. Bet vadai įsakė, nes per tą plotą pulko šturmo grupė privalėjo eiti į užduotį. Lietuvis suprato, kad, jam atsisakius, bendražygių gyvybei kils mirtinas pavojus, gali sužlugti visa suplanuota operacija. Ir tai, jog per šią operaciją liko gyvas, Rimas laiko stebuklu, todėl pradėjo svarstyti galimybę nutraukti kontraktą ir grįžti į Lietuvą.
„Dronų dabar yra tokia daugybė, kad į užduotį pavojinga net po du vaikščioti. Jei viskas taip klostysis, netolimoje ateityje užminavimo ir išminavimo darbus atliks robotai“, – spėja karys.
Rimas nesistebi, kad Ukrainoje kovojančių lietuvių yra gerokai sumažėję. Pasak jo, žmonės pavargo psichologiškai nuo įtampos, nuo nesibaigiančių sprogimų, nuo miego trūkumo, nuo išgyvenimo dėl žuvusių bendražygių.
Lietuvius legionierius Ukrainoje remia pačių įkurta organizacija „Atvira širdis“, tačiau surenkamų lėšų viskam neužtenka.
„Jei Rusija užpuls Lietuvą, visi kraštiečiai grįš padėti gimtinei. Tik neaišku, ar mūsų parama bus pageidaujama, nes nei kariuomenė, nei Vyriausybė, nei ambasada mumis nesidomi, motyvuodami tuo, kad Lietuva oficialiai kare nedalyvauja ir savo karių čia nesiuntė. Bet iš Ukrainos yra ko pasimokyti tiek mūsų kariuomenei, tiek ir visai visuomenei, norint Rusiją atgrasyti nuo minčių mus pulti ir parodyti, jog rimtai ginsimės ir esame tam pasiruošę. O jei sugebėsime gerai kovoti, tada ir Vakarai ateis į pagalbą“, – svarsto karys.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.