Lietuvos kariuomenės rezervą papildė 250 karių

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos ba­talionas Pajūryje išleido jau septintą nuolatinės priva­lomosios pradinės karo tarnybos karių laidą. Tiesa, naujajame kariniame miestelyje tokios iškilmės – pirmosios. Tai – pirmoji šauktinių išleistuvių šventė ir bataliono vadui majorui Mantui Raguliui. 

Tiek daug civilių Pajūryje dislokuotas artilerijos batalionas dar nebuvo pri­ėmęs – pasveikinti karių, įveikusių devynių mėnesių tarnybos iššūkį, sugužėjo artimieji, draugai, pažįstami iš visos Lietuvos. Vieniems šauktiniams šis kelias buvo lengvesnis, kitiems sunkesnis, tačiau visi džiaugėsi, jog jis įveiktas. Labiausiai pasižymėjusiems kariams suteikti – eilinio kariniai laipsniai, o geriausiems šios laidos kariams įteiktos atminimo dovanos.

„Didžiuojamės ir džiaugiamės kariais, kurie per devynis mėnesius labai pasikeitė – įgijo patirties, ištvermės, naujų įgūdžių ir visapusiškai patobulėjo. Stabilus šauktinių skaičius, kurį priima batalionas – 205 kariai. Taip pat pas mus laikinai glaudžiasi ir Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadovybės Prieštankinės kuopos kariai (išleidome 70 šauktinių). Negaliu išskirti šios 7-osios laidos, nes mano, kaip bataliono vado, praktikoje tai – pirmoji laida“, – kalbėjo mjr. M. Ragulis.

Artilerijos batalionui Pajūryje jis vadovauja nuo 2023 m. birželio 23 d. Vadų rotacija paprastai vyksta kas 2–3 metus, tad M. Ragulis yra trečiasis mūsų rajono karinio dalinio vadas, kuriam šių metų pradžioje teko garbė atidaryti ir naująjį karinį miestelį.

„Džiugu, kad dalis karių nusprendė tęsti tarnybą Lietuvos kariuomenėje, tikimės netrukus susitikti ir su kitais buvusiais šauktiniais, nes rezervo kariai kas keletą metų yra kviečiami iš naujo atnaujinti žinių“, – sakė bataliono vadas.

Devynis mėnesius trukusioje 7-ojoje privalomosios pradinės karo tarnybos šauktinių laidoje buvo 30-ies rajonų gyventojai, tarp kurių – ir 9 šilališkiai. Daliai jų tėvų bataliono vadas įteikė padėkas už dorai bei pavyzdingai išauklėtus vaikus, įskiepytą pilietiškumo ir atsakomybės jausmą.

Jokūbas Valteris iš Upynos bei pajūriškis Simonas Mazrimas į tarnybą sakė atvykę be didelio entuziazmo – buvo pašaukti, kai galvose sukosi kitokie gyvenimo planai.

„Galvojau likti Vilniuje, darbą jau buvau susiradęs, kai gavau šaukimą. Apmaudu, kad nesusiprotėjau ateiti į kariuomenę savanoriškai iškart po mokyk­los. Taip daryti patarčiau kitiems jaunuoliams – tarnybos išvengti nepavyks, o atlikus ją iškart, nebeliks rūpesčio. Be to, ne vienas per tuos 9 mėnesius jau ėmė galvoti ir apie galimybę tapti profesionaliu kariu. Tad kuo anksčiau vaikinas ar mergina apsispręs tarnauti, tuo jam pačiam bus geriau“, – įsitikinęs Simonas.

„Žinia, jog esu šaukiamas atlikti pareigą Tėvynei, trumpam išmušė iš vėžių, netgi galvojau, kaip galėčiau išsisukti. Bet tokias mintis greit nuvijau, tuo labiau, kad galėjau rinktis, kur – Tauragėje ar Šilalėje – tarnauti. Pasirinkau savo rajoną ne tik dėl to, kad arčiau namai, bet ir dėl to, jog tai – visiškai naujas batalionas“, – sakė Jokūbas.

Abu vaikinai yra Lietuvos šaulių sąjungos nariai, tad tarnyba, kariška tvarka, ginklai jiems nebuvo naujiena.

„Be to, esame iš kaimo, tėvai ūkininkauja, tad mums niekada nebuvo problemų anksti atsikelti ir iškart kibti į darbus. Su tokiais „iššūkiais“ susiduria nebent miesto gyventojai. Tarnyba prabėgo greitai, net nesitiki, kad jau laikas atsisveikinti su vadais, kariais ir batalionu. Labai visų trūks“, – pripažino J. Valteris.

Pasak S. Mazrimo, jiems labai pravertė patirtis Šaulių sąjungoje, bet tuo pačiu ir leido suprasti, kuo šios struktūros skiriasi.

„Mokykloje mėgau šaulišką veiklą ir visada žinojau, kad kaž­kada į ją grįšiu. Kai atvykau tarnauti į gimtajame miestelyje įsikūrusį batalioną, supratau, jog šaulių veikla ir tarnyba kariuomenėje – visiškai skirtingi dalykai. Tarkime, tarnyboje naudojimasis ginklais – daug rimtesnis reikalas. O kadangi karių parengimui laiko nedaug, viskas vykdoma labai intensyviu grafiku. Buvo sunkių dienų ir naktų, bet tai nuostabi patirtis“, – tikino pajūriškis.

Paklausti, kas buvo sunkiausia, abu pašnekovai vienbalsiai atsakė: „Berečių takas“.

„Galvojat, kad šitas juodas beretes mes už nieką gavom? Dėl jų teko pakovoti, įveikti neleng­vas užduotis. Ir nors jų vykdymas truko neilgai, tai buvo didžiulis nuotykis ir iki šiol šį taką prisimename: jį įveikėme rudenį, kai oro temperatūra nukritusi žemiau nulio, o teko šokti į ledinį vandenį, ne vienas karys ėmė skęsti. Baisu buvo ir klaidžioti naktį miško tankmėse, kai negalima naudoti jokių priemonių, nei šviesos, nei garso, todėl kai kas pasiklydo“, – prisiminė į atsargą išleisti kariai.

Abu vaikinai patvirtino, kad tarnyba artilerijos batalione tapo labai svarbia patirtimi, kurios metu užsimezgė ir graži bendrystė su tarnybos draugais. Ir abu jie neatmeta galimybės po kurio laiko pasiryžti tapti profesionaliais kariais.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.