Rusijos puolamame Charkive bombos gali sunaikinti lietuvių remiamą gyvūnų prieglaudą

Gegužės 10-ąją Rusija „atvėrė“ naują fronto ruožą – iš kelių vietų ėmė pulti Charkivo kryptimi. Nors karo ekspertai tokį puolimą prognozavo, visgi jis buvo netikėtas Ukrai­nos kariuomenei, ir okupantams pavyko per savaitę prasiveržti dešimt kilometrų ir užimti aštuonis kaimus.

Tokia priešo sėkmė sukėlė įtarimų, jog buvo išgrobsty­ti gynybinės linijos pastatymui Uk­rai­nos vyriausybės skirti milijonai. Charkivą, antrą pagal dydį šalies miestą, esantį vos 30 km nuo Rusijos sienos, priešas bandė užimti karo pradžioje, tačiau po pusmečio gynėjai priešą nubloškė toli ir atsiėmė beveik vi­są regioną.

Po to buvo nurodyta apsisaugojimui nuo pakartotino puolimo statyti keturias gynybines linijas. Pirmą ir antrą linijas, esančias arčiausiai Rusijos, rengia pati armija, o trečią ir ketvirtą, kurios yra arčiau Charkivo, stato šio miesto valdžia. Apie tai, jog pirma gynybinė linija per pusantrų metų nebuvo paruošta ir nebuvo tinkamai užminuoti laukai, pirmi prakalbo patys kariškiai. Dienraštis „Ukrainska Pravda“ demaskavo, kad šimtus milijonų hrivinų kainavusias statybas vykdė neaiškios firmos, o dalis pinigų „išgaravo“.

Vyriausybė neigia kaltinimus ir tvirtina, jog pirmos gynybinės linijos iki galo nebuvo galima įrengti dėl nuolatinio priešo apšaudymo. Visa tiesa turbūt paaiškės tik po karo. Charkive bei arčiau fronto mano užkalbinti kariškiai tvirtino, jog kitos gynybinės linijos yra gerai įtvirtintos, priešas neįstengs užimti Charkivo, o šis rusų puolimas surengtas, siekiant priversti ukrainiečius atitraukti dalį savo karių iš Donecko fronto. 

Artimiausios savaitės parodys, ar Rusija Charkivo puolimą vien imitavo, ar tikrai jį sieks užimti. Kadangi nuo pat puolimo pradžios esu Charkive, galiu paliudyti, kad mieste panikos nekilo, žmonės nepuolė šturmuoti geležinkelio stoties norėdami iš čia bėgti.

Užtat panika kilo kaimeliuose, esančiuose arčiau fronto. Nu­vykęs į Ruskie Tiški kaimelį, esantį 15 km nuo Charkivo ir tiek pat nuo Rusijos sienos, radau vienintelę gyventoją – 59-erių Leną Bubenko. 

Pasak moters, kaimynai išsigando, kad priešas vėl greitai užims kaimą, nes karo pradžioje tai truko tik pusdienį. Per vykusius mūšius tada žuvo keliasdešimt žmonių ir buvo sugriauti beveik visi pastatai. Kaimą išvadavus, sugrįžo tik keli šimtai žmonių, kurie dabar išsigando galimų nelaimių ir išvyko. Kai prieš du mėnesius lankiausi Ruskie Tiški, čia vyko intensyvūs remontai, o kalbinti žmonės džiaugėsi atsidariusia maisto parduotuve, vis dažniau kursuojančiu autobusu ir vylėsi vasarą užbaigti remontus bei keltis iš rūsio ar sandėliuko į namą. Dabar čia pasijutau tarsi patekęs į kaimą vaiduoklį, nes jame nė gyvos dvasios. 

Anksčiau važiuojant iš Char­kivo į Tiškus reikdavo kirsti tik vieną patikros punktą, o dabar du, ir su nuodugnesne patikra, labiau ginkluotais kariais. Be to, prie patikros punktų į laukus nutįsę šviežiai iškasti gilūs grioviai, kad nepravažiuotų priešas.

Kaimelyje likusi L. Bubenko teigė neišvykusi dėl to, kad nenori palikti prižiūrimų per šimtą šunų ir apie 40 kačių. Moteris visada mėgo gyvūnus, o karo pradžioje ėmė rūpintis visais kai­me likusiais benamiais ir šė­rė 150 šunų bei 100 kačių, kurių dalį vėliau žmonės atsiėmė.

Prieš metus, sužinojęs apie L. Bubenkos pasiaukojimą, savo paskyroje „Facebooke“ paraginau lietuvius paremti šią moterį, ir už tuos pinigus buvo statomi nauji voljerai, remontuojamas namelis katėms, kasamas giluminis šulinys, gydomi sužeisti gyvūnai.

„Esu labai dėkinga lietuviams. Vasarą planavome keltis į naują vietą, bet bijau, kad bombos gali viską sugriauti“, – sakė Lena. 

Moteris dabar kartu su visais gyvūnais įsikūrusi dvylikos butų namo rūsyje, nes nenori augintinių palikti likimo valiai.

Prasidėjus naujam Rusijos puo­limui, kaime dingo telefono ryšys ir elektra, o per pusva­landį, kai kalbėjausi su Lena, nugriaudėjo trys sprogimai ir kas pusę minutės aidėjo bombos fronte ties Lipcų gyvenviete, esančia 6 km arčiau Rusijos ir ties kuria vyksta mūšiai. Kitą dieną vėl aplankęs Leną kaime pamačiau nemažai Ukrainos karių. Jie apsigyveno apleistuose namuose ir ilsėjosi po mūšių. Kadangi priešo žvalgybinės skraidyklės viską iš labai aukštai stebi, kariai nebegali būti apgyvendinami būriais vienoje vietoje, turi išsiskirstyti po 2–3, nes priešingu atveju į pastatą atlekia priešo raketa.

Trečią dieną nuvykęs iš karių išgirdau, jog priešo puolimą pavyko pristabdyti ir padėtis nebėra tokia grėsminga. Įsidrąsinęs nusprendžiau vykti dar arčiau fronto į Lipcus, bet nuvažiavus porą kilometrų patikros punkte kariai toliau nepraleido. Priekyje mačiau kylančius juodus dūmus ir netrukus vienas po kito pasigirdo sprogimai, todėl buvau paragintas kuo skubiau vykti atgal.

Parsigavęs į Charkivą, patenki į kitokią aplinką, čia fronto sprogimų nesigirdi, žmonės vaikšto parkuose, sėdi lauko kavinėse. Tiesa, žmonių akivaizdžiai mažiau nei buvo prieš du mėnesius, nes moterys su vaikais ir silpnesnių nervų žmonės bėgti suskubo jau prieš tris savaites, kai labai padažnėjo sprogimų. 

Didelių problemų kelia elekt­ros trūkumas, nes, priešui susprogdinus didžiausią regione šiluminę elektrinę, energija yra taupoma, sutemus mieste nėra jokio apšvietimo, o dieną kelioms valandoms irgi pradingsta. Prie parduotuvių ir kavinių išdygo elektros generatoriai, o liftais patariama nesinaudoti, nes jie gali bet kokiu momentu užstrigti dingus elektrai. 

„Norėčiau išvykti su sūnumi iš Charkivo, bet neliko jokių san­taupų“, – aikštėje prie traukinių stoties liūdnai kalbėjo Olia Strumyk. 

49-erių moteris su aštuonmečiu sūnumi Vadimu laukė atvažiuosiančios senelės, kuri turėjo iš kaimo atvežti lauktuvių.

„Pašalpos iš valstybės negauname, ją davė pirmą karo pusmetį, kai išvykome į kitą miestą ir turėjome pabėgėlių statusą. Grįžau, nes dukra Irina sunkiai gimdė, reikėjo padėti. Jos vyras negali išvažiuoti, tad Ira nusprendė likti kartu“, – aiškino moteris. 

O. Strumyk gyvena netoli oro uosto ir prieš karą dirbo lėktuvus valančioje įmonėje. Į Charkivą grįžo, kadangi kitur nerado darbo ir baigėsi pinigai buto nuomai. Dabar neskuba iš čia išvykti, nes nenori mesti darbo, kurį Charkive sunku gauti, kadangi dauguma firmų užsidarė arba išsikraustė į šalies gilumą. Moteris dirba neoficialiai ir tik po pusę dienos, nes neturi kam palikti Vovos.

„Jis mokosi trečioje klasėje, šiaip nėra baikštus, esame pripratę prie sprogimų, raketos į mūsų rajoną ne kartą atlėkė. Bet dabar, kai sprogimų padaugėjo, vaikas vėl panoro miegoti kartu“, – pasakojo mama.

Olia prasitarė bijanti, jog rusai prasiverš pro Lipcus ir priartės tiek, kad galės Charkivą apšaudyti iš artilerijos, o tada čia kils toks pragaras kaip karo pradžioje, kai žuvo daugybė žmonių ir buvo sugriauta begalė namų. 

„Perduokite, jei galite, kad jū­sų vyriausybė ir kitos Euro­po­je paskubėtų siųsti tai, ko trūksta fronte. Tikiu, kad mūsų kariai Charkivo neatiduos ir jį gins net dantimis. Vova svajoja tapti lakūnu, labai to norėčiau. Kai užvakar bomba sprogo visai šalia mūsų ir abu puolėme slėptis vonioje, pastebėjau, kaip dreba sūnelio lūpos ir rankos. Stipriai jį apkabinau ir pravirkau, bet be garso, kad Vovka nepajustų...“ – liūdnai baigė pokalbį moteris. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.