Rusijos baisybės Charkive nesiliauja – susprogdino Veterinarijos akademiją ir gyvenamąjį namą

„Kai vidurnaktį kieme sprogo raketa ir nuo smūgio bangos balkone iš­dužo langai, nusprendėme atsargumo dėlei laikytis dviejų sienų tai­syklės ir pralaukti keliolika minučių koridoriuje. Raketos paprastai at­skrenda arba po vieną, arba kelios kas vieną–dvi minutes, todėl po de­šimties minučių mano 41-erių vyras Kolia bei 74-erių jo mama Svetlana grįžo į kambarį atsinešti telefono ir vaistų. Po akimirkos nugriaudėjo sprogimas, ir jų neliko“, – pasakojo 38-erių Lena Kozak.

Tai pasakodama moteris švelniai glostė ant kelių miegančią dvejų su puse metų kalaitę Uną, nes be Lenos tragediją išgyveno tik šita šeimos narė. Ko­kiu būdu kalaitė išliko, L. Kozak nežino – ją po sprogimo išgelbėjo atskubėję gaisrininkai, padėję nulipti specialiomis ko­pėčiomis. 

Antroji raketa S-300 pataikė į trečią penkiaaukščio namo laiptinę ir sugriovė visus butus nuo penkto iki trečio aukšto. Gelbėtojai visų pirma gesino gaisrą, o po to dvi paras atsargiai kėlė griuvenas vildamiesi, kad po jomis liko gyvų žmonių...

Tačiau aštuoni namo gyventojai buvo mirę, žuvo ir vienas netoliese esančios statybinių medžiagų parduotuvės sargas, mat per pusvalandį nuo pirmos ra­ketos atskrido dar keturios, iš kurių trys­ sprogo kiemuose, o viena pataikė į parduotuvių pastatą. Per ataką sužeisti 46 žmonės, keli iš jų – medikai bei gelbėtojai, atskubėję padėti sužeistiesiems po­ pirmojo sprogimo.

Tragedijos rytą gaudžiant griuvėsius valančiai technikai, daug kam sruvo­ ašaros girdint artimųjų netekusių žmonių aimanas. 39-erių Kristina Kaplij gailiai verkė praradusi sužadėtinį, 63-ejų Viačeslavas Vlasenko kas­ kelias minutes skambino po griuvėsiais likusioms žmonai bei duk­rai, o šioms neatsiliepiant, imdavo rau­doti ir keikti okupantus. Vyriškis tą­ naktį sargavo netoliese įsikūrusioje įmonėje ir nenukentėjo, o dukra, turinti savo butą, mamos prašoma liko nakvoti pas ją, ir abi žuvo. Pasisekė 54-erių Taniai Gusevai, kuri tą naktį miegojo gretimame name pas draugą ir išvengė tra­giško savo 82-ejų mamos Nadeždos likimo...

Dieną prieš tai okupantų raketos sunaikino į kultūros paveldą įtrauktą Veterinarijos akademijos pastatą bei jo­dinėjimo mokyklą Charkivo pakraštyje esančiame Mala Danilivkos kaime. Mi­nėti pastatai buvo suręsti prieš pusant­ro šimto metų, o be jų raketos sugriovė akademijos bendrabučius, kultūros namus,­ vaikų darželį ir mokomojo ūkio fermas.

Laimei, akademija, kaip ir kitos aukštosios bei vidurinės mokyklos Charkive, yra uždarytos, todėl žmonės nenukentėjo. Išliko sveikos ir karvės, avys bei ožkos, nes jos ganėsi lauke. Tačiau avys ir ož­kos sprogimų taip išsigando, kad išsilakstė po visą apylinkę.

Jodinėjimo centre auginami brangūs­ žirgai prieš keletą savaičių, labai padažnėjus Charkivo apšaudymui, buvo išgabenti. Stebuklingai pasisekė ir fermose dirbančiai 34-erių veterinarei Lizai Belach. Prieš pat atskrendant raketai mergina nuėjo į kitą pastatą atsigerti kavos ir išliko gyva – jos kabinetas buvo sugriautas.

Į Mala Danilivkos kaimą karo pradžioje atskriejo kelios bombos, bet oku­pantai iki jo nebuvo prasibrovę­ ir čia mūšiai nevyko. Tačiau dauguma gyventojų iš jo tada buvo išvykę, o vėliau beveik visi sugrįžo. Dabar iš kaimo žmonės vėl skubiai traukiasi. Dar sudėtingesnė situacija yra kaimuose prie Volčansko bei Lipcų, pro kuriuos priešas siekia prasiveržti į Charkivą. Per dvi savaites iš jų bei gretimų kaimų jau evakuota virš 11 tūkst. žmonių. 

Jie gabenami į Charkivo pakraštyje mokykloje skubiai įkurtą specialų pabėgėlių priėmimo centrą. Čia žmonės re­­gistruojami, apžiūrimi medikų, valgy­dinami, gauna finansinę išmoką, talonus būstui, pata­lynę bei čiužinius ir su­dedamąsias lovas.

Gy­ventojus iš netoli mūšių esančių­ vietovių išveža policininkai bei sava­no­riai­ gelbėtojai. Bandžiau įsiprašyti­ vykti kar­tu parvežti pabėgėlių, bet ne­pa­vyko,­ nes po to, kai žuvo du gelbėtojai ir bu­vo sunkiai sužeisti keli policininkai, į Volčanską bei Lipcus žurnalistai nebėra įleidžiami.

Policijos mikroautobusui atvežus į mo­­kyklos kiemą 8 naujus pabėgėlius, ėmiau jų klausinėti, kodėl nesutiko eva­kuotis­ anksčiau, nesukeldami grėsmės nei savo, nei gelbėtojų gyvybėms.

„Gal­vojau, kad greitai viskas aprims, kad mūšiai persikels prie Charkivo, kaip buvo karo pradžioje. Be to, nežino­jau, kur dėti 2 šunis, 6 katinus, 2 ožkas, 11 vištų. Gaila buvo palikti užso­dintą daržą bei sodybą, kurioje praleidau visą gyvenimą. Kai sprogimų kasdien ėmė vis daugėti ir gatvėje nebeliko sveikų namų, paleidau gy­vū­nus ir pasiprašiau išvežama. Ta­čiau­ dingo telefono ryšys ir teko kelias dienas laukti gelbėtojų“, – pasakojo 56-erių­ Larisa Stepaniuk.

Moteris spėjo, kad mūšiai Volčanske greitai nenurims ir ji į savo namus galimai niekada nebegrįš, o kaimas bus nuš­luotas nuo žemės paviršiaus. Pi­ni­gų nuomotis butą Larisa sakė netu­rinti, tad priėmė siūlymą gyventi­ bend­rabučio kambaryje.

Slaugytoja Vol­čansko ligoninėje dirbusi 52-ejų Svetlana pasakojo, kad ilgai užsilikusi kaime vien dėl pasiligojusių ir didmiesčio nemėgstančių tėvų, kurie išvykti sutiko tik po to, kai po sprogimo darže kilusi oro banga nuplėšė namo stogą.

„Kai užlipus į namo palėpę, pavyko prisiskambinti policijai, pareigūnai  pasakė­, kad atvyks aprimus mūšiams po paros ar dviejų. Tačiau po keliolikos minučių perskambino ir patikino, jog bus po valandos. Pasiėmėm vien dokumentus­ bei­ keletą daiktų, vištas ir žąsis paleidau į laisvę. Policininkai nuvežė iki Si­niakivkos kaimo, iš ten savanoriai – į Buchativką, iš kur dar kiti savanoriai atgabeno čia“, – pasakojo Svetlana.

Moteris kartu su tėvais laikinai apsigyveno Char­kive pas vyriausią dukrą, bet sakė ieškosiantys nuomotis atskiro buto, nes atsivežė ir 2 šunis bei 3 ka­tes.

Buto nuomai lėšų neturinti 43-ejų Liuba Nesterova sutiko įsikraustyti į nemokamai suteiktą bendrabutį.

„Užaugau Volčanske, po studijų likau gyventi Charkive, o išsiskyrusi­ su vyru grįžau pas tėvus. Pradėjau verslauti – įkūriau statybinių medžiagų parduotuvę. Ėjosi neblogai, tačiau, kilus ka­rui, verslas žlugo, o dabar sudegė velionių tėvų namas ir nuomotos patalpos. Praradau viską, todėl iš nevilties nenorėjau net evakuotis, tūnojau rūsyje, bet kaimynai perkalbėjo“, – ašarodama godojo Liu­ba.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.