Lietuvių savanoriai ir kariai Ukrainoje užsitarnavo pagarbą
Kai Kyjive pagalbą Ukrainai vežančios Estijos organizacijos „Freedom Convoy“ vadovo Peterio Rikeno paklausiau, kodėl mašinas ir dronus gabena tik iki sostinės, šis atsakė, kad bijo rizikuoti savanorių gyvybėmis, nes toliau vykti yra per daug pavojinga. Panašiai sakė ir užkalbinti Prancūzijos medikai, pareiškę, jog į pafrontės miestus, tokius kaip Charkivas, keliauti griežtai neleidžia jų vadovybė.
Tačiau lietuvių Charkive, esančiame 30 kilometrų nuo Rusijos pasienio ir 20 kilometrų nuo fronto linijos, sutikti galima nuolat. Tiek medikų, tiek karių, tiek gabenančių paramą kovotojams. Čia susipažinau su 46-erių vilniečiu Mindaugu Kasperūnu, kuris jau 29 kartą atvežė paramą kariams. Iš viso Mindaugas per dvejus metus Ukrainoje lankėsi 46 kartus, tačiau pirmus 17 čia vyko kaip savanoris „Kautros“ vairuotojas parvežti iš Lvivo pabėgėlių. Vėliau jis įsteigė paramos fondą „Daiktai frontui”, pats autobusiuku ir gabena surinktą paramą. Pakeliui namo Mindaugas Kyjive visada susitinka su senais bičiuliais, su kuriais susidraugavo 2014 m., pažaisti futbolo. Prieš dešimtmetį vilnietis buvo atvykęs ukrainiečiams padėti kovoti barikadose per „Maidano“ revoliuciją, kai tauta sukilo prieš prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių.
„Dalis bičiulių futbolininkų kovoja fronte, vienas ten ir žuvo“, – sakė Mindaugas.
Paklaustas, kodėl padeda Ukrainai ir kodėl visada ten vyksta vienas, M. Kasperūnas sakė, kad taip pigiau, be to, jis esąs individualistas. O pradėti skatina paprastas dalykas: laimingai ir sočiai nuosavame name gyvendamas su mylima žmona bei vaikais jis puikiai supranta, kaip greitai viską gali prarasti. Todėl bendrą priešą geriau stabdyti Ukrainoje nei pas mus.
Mindaugas prisipažino, jog Rusijai „alergiją“ jaučia nuo vaikystės, kai sužinojo, kad senelis kalėjo Sibire, ten buvo ištremta ir visa ūkininkės močiutės šeima.
„Jų mąstymas imperinis, visur, kur suvažiuoja kiek daugiau, ima elgtis tarsi būtų šeimininkai. Turim juos sustabdyti Ukrainoje, kad netektų vėl į miškus eiti, kaip pokario partizanams“, – įsitikinęs vilnietis.
M. Kasperūnas perdavė linkėjimą nuo lietuvio kario, kurį sutiko Kramatorske. Vyras tarnauja šturmo brigadoje, tačiau pats į mūšį neina, yra atsakingas už logistiką: brigados aprūpinimą apranga, ginkluote, maistu ir t.t. Jis tarnauja kartu su kitu lietuviu, tiesioginiu puolamųjų operacijų dalyviu. Šis prasitarė, jog kariauja jau trečius metus ir jaučiasi pavargęs, todėl planavo nutraukti kontraktą ir vykti namo. Tačiau persigalvojo, kai sužinojo, kad brigados logistu tapo tautietis, savo amato profesionalas.
„Ukrainos kariuomenė labai nevienalytė. Yra dalinių, paruoštų užsienyje pagal Vakarų standartus, bet yra ir sovietinės mokyklos atstovų. Yra ir viskuo aprūpintų, ir tokių, kuriems daug ko trūksta. Kai esi pervargęs, nervina mažiausios smulkmenos. Štai, algos vėluoja po du mėnesius, daug ko laiku nepristato, todėl tenka pirktis patiems. Kai logistika pradėjo rūpintis lietuvis, situacija labai pagerėjo, todėl sutikau pasilikti kovoti toliau“, – kalbėjo šturmo brigados narys.
Abu šie tautiečiai prašė neminėti jų vardų, nenurodyti brigados, kurioje tarnauja, nes pokalbiui su žurnalistu privalo gauti oficialų vadų sutikimą.
Vadai bei bendražygiai labai giria ir Lipcų fronte Charkivo prieigose esantį lietuvį Raimundą Urvikį. Prieš tai 17 metų atitarnavęs Lietuvos kariuomenėje, uždarbiavęs užsienyje, jis prieš pusantrų metų atvyko į frontą Ukrainoje.
„Nepatinka man Lipcuose. Iki tol visą laiką buvau Donecko srityje, iš pradžių prie Bachmuto, paskutiniu metu prie Časiv Jaro. Rusams ėmus veržtis į Charkivą, prieš mėnesį mus perkėlė čia, kur daug kas yra kitaip“, – pripažino Raimundas.
Jis pasakojo, kad jo užduotis yra nuvežti šturmo grupės narius kuo arčiau fronto linijos, vėliau juos iš ten parvežti, kartu paimant ir sužeistus bei žuvusius. Į pačias rizikingiausias užduotis vadai visada skiria jį, nes tik lietuvis yra baigęs specialius mokymus, suteikiančius teisę vairuoti amerikietišką šarvuotą automobilį „Humer“.
„Superinė mašina, atlaiko šūvius ir nedidelių skraidyklių mėtomas granatas, o sprogus padangai dar galima nuvažiuoti dešimt kilometrų. Su ja išgelbėjau daugybę gyvybių, išveždamas karius iš mirtinų spąstų, nors ne kartą pats jau žegnojausi“, – sakė karys.
Prieš kelias dienas jis įsitikino, kad dėl rusų dronų gausybės labai pasikeitė situacija ir pačiame Charkive, kur kovotojams nurodyta tapti „nematomais“, t. y. nusimesti karinę aprangą.
„Manęs neįsileido net penki viešbučiai, nes atvykau kovine mašina ir neturėjau civilių rūbų. Pernakvoti galėjau tik labai brangiame, turinčiame požeminį garažą, kuriame ir paslėpiau automobilį. Rūkyti į lauką ir balkoną nurodė išeiti tik dėvint chalatą, o ne karinę uniformą“, – pasakojo lietuvis.
Į viešbutį jis atvažiavo norėdamas po trijų savaičių pertraukos išsimaudyti duše, pamiegoti nežadinant sprogimams, pavalgyti karšto maisto.
Ukrainiečiai saugosi, nes prieš kelias savaites rusų dronai susekė, kaip dviem sunkvežimiais buvo vežama ginkluotė į frontą ir, kariams sustojus Charkivo pakraštyje trumpam poilsiui, paleido granatas. Sprogimo vietoje liko didžiulė duobė, o nuo skeveldrų užsiliepsnojo ir sudegė netoli statomas supermarketas.
Prieš savaitę atvažiavęs į autoservisą, čia netikėtai sutikau dar du lietuvius: vienas ant kombinezono turėjo lipduką su pavarde „Viačeslav Litvin“ – tai reiškia, kad jo protėviai kažkada gyveno Lietuvoje, mat atvykėliams iš Lietuvos senovėje prigydavo pavardė „Litvin“ arba „Litvinenko“.
Tuo tarpu stiklų pakeitimo įmonės vadovas Sergejus Sergienko, pamatęs mano mašinos numerius, ėmė lietuviškai dainuoti. Paaiškėjo, jog vyro žmona Oksana, šiuo metu su dukromis laikinai apsistojusi Belgijoje, yra gyvenusi Šilalėje. Čia dažnai lankėsi ir Sergejus, šiek tiek pramoko kalbos ir įgijo draugų, kurie, karui prasidėjus, aukojo pinigų ir atvežė mašiną kariams. Tiek V. Litvinas, tiek S. Sergienko prašė perduoti lietuvių kariams bei savanoriams, kad jų automobilius remontuos be eilės ir pigiau.
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.