Ukrainoje sužeisti lietuviai teigia pajutę mirties alsavimą

„Sveikas. Patekom Pokrovske į apšaudymą, visi gyvi, tik aš praradau koją, iki, nebegaliu kalbėti, seselė liepia ati­duoti telefoną“, – apmiriau, atsiliepęs į į bičiulio skambutį ir išgirdęs tai, ką jis išbėrė. Nedelsiant puoliau skambinti kitiems keturiems lietu­viams savanoriams, su kuriais vos prieš dieną buvau su­sitikęs Charkive...

Tačiau jų telefonai tylėjo, o aš dar labiau nervinausi. Visgi po kurio laiko pagaliau pavyko vienam iš jų prisiskambinti. Pirmiausia jis paprašė apie juos ištikusią nelaimę informacijos neviešinti nei socialiniuose tinkluose, nei žiniasklaidai, nes tai gali tapti didžiausiu šo­ku jų artimiesiems. Tačiau jis patvirtino, jog vienam iš jų sku­biai buvo operuojama koja, ant­ram skeveldra nesunkiai sužeidė delną, kiti yra apsvaigę bei apkurtę nuo sprogimo, todėl irgi nesijaučia gerai.

„Mirties šmėkla aplenkė ma­ne, praėjus vos trim dienoms nuo gimtadienio. Ir taip jau sutapo, jog trečią kartą iš eilės savo gimimo dieną sutikau Ukrainoje“, – pripažino vienas iš penkių lietuvių savanorių, atsidūrusių Dnipro ligoninėje.

Prieš porą savaičių rusams apšaudžius Pokrovsko miestą Donecko regione, žuvo penki civiliai, o tarp 60 sužeistųjų buvo ir penki mūsų tautiečiai. Nelaimę atnešė dvi galingos „Iskander“ raketos. 

Per antrą sprogimą nukentėjo vien lietuviai, tuo metu nuošalioje vietoje iškrovinėję vaistus bei kitus daiktus, atvežtus kariškiams. Pirmas sprogimas įvyko pusvalandžiu anksčiau ir arčiau gyvenamųjų namų, todėl pasėjo daugybę aukų.

„Iš mūsų nieko nebūtų likę, jeigu ne mūrinė siena, už kurios bomba ir sprogo. Kai išgirdome siaubingą griausmą, akimirksniu visu kritome ant žemės, į krūmų šakas susibraižydami veidus ir rankas. Ausyse spengė, jaučiausi apkurtęs, aplink tiršti juodi dūmai. Apsigraibiau – sveikas, tik ant rankos keli kraujo lašeliai. Ėmėme šaukti vienas kitą vardu, visi atsiliepė, o kai išgirdome balsą „koja, mano koja“ supuolėm gelbėti jo“, – pasakojo bičiulis.

Jam skeveldra pataikė į delną, tačiau laimingai – nepažeidė sausgyslių ir po operacijos jokių komplikacijų neturėtų būti. Tačiau kitam nepasisekė – skeveldra taip sužalojo koją, kad teko ją amputuoti. 

Pirmąją pagalbą suteikę kartu buvę draugai lietuviai sulankstyta, be langų, tačiau, laimei, vis dar važiuojančia mašina jį nugabeno į ligoninę. Visiems tuo pačiu buvo atlikti rentgeno tyrimai, kurie paliu­dijo, kad į plaučius pateko kenksmingų parako dulkių. Be to, visiems nustatyta ir nedidelio laipsnio kontūzija, todėl kariniu šarvuotu automobiliu lietuvius buvo nutarta pervežti į saugesnę ir geresnę ligoninę Dnipre.

Dieną prieš tragediją su visu penketu trumpam buvau susitikęs Charkive, jie perdavė iš Lietuvos radijo man įduotus šalmą, neperšaunamą liemenę, vaistinėlę bei kitas apsaugos priemones. Pasišnekučiavo­me labai trumpai, nes jų laukė tolimas kelias Donecko link.

Su dviem iš jų mačiausi pirmą kartą, vieną pažinojau neblogai, nes keletą kartų drauge vykome daryti reportažų iš kaimų, į kuriuos atlėkė gausias mirtis pasėjusios bombos. Abu buvome ypač sukrėsti vienoje gyvenvietėje, kur „Iskander“ bomba užmušė pusšimtį žmonių, niekuo su karu nesusijusių civilių.

Su kojos netekusiu pusamžiu vyriškiu susipažinau Charkive prieš pusantro mėnesio, kai su savanoriais jis buvo kariams atvežęs paramą. Tada su juo bei dar dviem lietuviais apsilankėme vienoje pafrontės gyvenvietėje, kurios vadovai pasidalijo idėja įrengti specialias slaptas patalpas poilsiui iš fronto atvykusiems kovotojams, kad jie galėtų išsimaudyti bei išsiskalbti rūbus. Ši idėja lietuviui labai patiko, jis apsi­ėmė Lietuvoje surinkti lėšų penkioms skalbimo mašinoms, todėl su juo kas kelias dienas susiskambindavome.

„Nemanyk, jog, praradęs ko­ją, aš čia nebevyksiu. Kai sugis ir susigyvensiu su protezu, vėl sėsiu į mašiną ir lėksiu pas karius. Juk žinai mano šeimos istoriją – po to, ką iš sovietų karių teko patirti Antrojo pasaulinio karo metu ir pokaryje, visada jaučiau Maskvai neapykantą, o kai rusai 2022 m. ėmė veržtis Kyjivo link, supratau, kad atėjo laikas veikti. Tapau vieno pabėgėlių centro aktyvistu, vėliau ėmiau rinkti paramą, o po to pats ją ir vežiau“, – besigydydamas ligoninėje kalbėjo sužeistasis.

Su kojos netekusiu bičiuliu pirmą dieną pabendrauti beveik nepavyko, nes jam nuolat buvo leidžiami skausmą malšinantys vaistai, tad, vos prabudęs, po keliolikos minučių jis vėl imdavo snūduriuoti. Nupirktų ir atneštų abrikosų, kurie čia yra ypatingai sultingi ir skanūs, jis taip pat atsisakė, nes neturėjo apetito niekam.

Visi nuo sprogimo nukentėję lietuviai prašė nepasakoti įvykio smulkmenų ir neatskleisti jų pavardžių tol, kol negrįš į tėvynę. Bene labiausiai jie nerimavo dėl artimųjų – skambino į namus ir ir prašė nepergyventi, nieko neprasitarti apie ištikusią nelaimę senyviems tėvams... 

Bičiuliui užmigus, suspausta širdimi pažvelgiau į kitus tris jo palatoje gulinčius ligonius. Šalia lietuvio žmogus irgi nebeturėjo vienos kojos, ji buvo nupjauta žemiau kelio, priešais kitas karys, užsienietis, turėjo visas sveikas galūnes, tačiau jam skeveldros perskrodė sėd­menis. Trečio kario būsena buvo pati sunkiausia – jis buvo taip subintuotas, jog nesimatė net akių. Palatos seselė paaiškino, kad, medikų sprendimu, jis nugramzdintas į dirbtinę komą, kad organizmas po sunkių sužeidimų ir operacijų pailsėtų. Koridoriumi praeidamas panašių vaizdų mačiau ir daugiau.

Gydytojas Anatolijus Galuščakas pripažino, jog į mikrofoną negali pakomentuoti lietuvio būsenos, nes ligoninės vadovybė draudžia teikti informaciją. Tačiau neoficialiai profesorius prasitarė, kad atvežtas po gerai atliktos amputacijos Pokrovsko ligoninėje, lietuvis jokių komplikacijų nepatyrė, koja gyja gerai, „todėl nepergyvenkit“.

Kojos netekęs bičiulis vėliau buvo pervežtas į ligoninę Kyjive, o iš ten keliaus į Lietuvą. 

Pažadą neteikti žiniasklaidai jokios skubios informacijos įvykdžiau, nors, deja, keli kiti žurnalistai nukentėjusių prašymą ignoravo. Socialiniuose tink­luose buvo paviešintos ir jų pavardės, kilo diskusijos, ar ne per daug savanoriai rizikavo, vykdami į Pokrovską, mat šia fronto kryptimi rusai puola bene aršiausiai. Tačiau patys nukentėjusieji teigia, jog visus savo veiksmus derino su vietos kariais, į Pokrovską vyko gavę informaciją, kad yra saugu, tačiau, anot jų, nereikia pamiršti, jog kare gali atsitikti bet kas. Penketukas ir toliau ketina vykti į Ukrainą, o visas įvykio detales žada papasakoti Lietuvoje.

Tomis dienomis Charkive labai pasisekė ir kitiems trims lietuviams savanoriams. Jie apsigyveno viešbutyje, šalia kurio perėjoje sprogusi bomba užmušė praeivį bei jauną merginą troleibuso stotelėje, sužeidė 42 civilius. Lietuviai kaip tik tuo metu buvo suplanavę susitikimą prie viešbučio, tačiau užsilaikė pas tautietį karį pa­frontėje. Tai juos ir išgelbėjo.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.